Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-10-11 · Civilinė byla Nr. 2S-1897-798/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-11
Bylos Nr.
2S-1897-798/2012
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-06347-2012-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Antanas Rudzinskas
Skolininkas
UAB „Ekogruntas“
Kreditorius
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1897-798/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-06347-2012-2Procesinio sprendimo kategorija: 110.1; 122.2; 122.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. spalio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs skolininko UAB „Ekogruntas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos pareiškimą skolininkui UAB „Ekogruntas“ dėl teismo įsakymo išdavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius Klaipėdos rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo skolininko UAB „Ekogruntas“ atžvilgiu, prašydamas priteisti 11 950 Lt skolos ir 681,15 Lt delspinigių. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininko kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2012 m. liepos 31 d. nutartimi tenkino kreditoriaus Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo UAB „Ekogruntas“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir (ar) nekilnojamąjį turtą 12 631,15 Lt sumai, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad reikalavimų suma yra žymi, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanoma.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skolininkas UAB „Ekogruntas“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad UAB „Ekogruntas“ yra teisiškai įregistruota įmonė, pagal teisės aktus funkcionuojantis juridinis asmuo, nevengiantis jam priklausančių pareigų. Kilnojamojo ir nekilnojamojo turto areštas sukeltų veikiančiai įmonei didelę ir rimtą ekonominę žalą. UAB „Ekogruntas“ negalėtų vykdyti savo veiklos, laikytis įsipareigojimų trečiųjų asmenų atžvilgiu. Nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepareikalavo, kad kreditorius pateiktų skolininko nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kaip numatyta CPK 147 str. Dėl šių priežasčių akivaizdu, kad nesilaikoma proporcingumo principo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į atskirąjį skundą teisinius argumentus konstatuoja, jog pirmos instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir jos naikinti atskirajame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str.).

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi.

Skolininkas UAB „Ekogruntas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. nutartį, kuria jo atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas 12 631,15 Lt sumai. Skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad turto areštas sukeltų įmonei rimtą ekonominę žalą.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-07-24 nutartis c.b. Nr. 2-545/2008; 2009-04-16 nutartis c.b. Nr. 2-447/2009; 2009-08-06 nutartis c.b. Nr. 2-905/2009). Kita vertus, prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi išnagrinėti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam yra didelė ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-11-27 nutartis c.b. Nr. 2-920/2008; 2009-04-16 nutartis c.b. Nr. 2-447/2009). Taigi kita šalis, šiuo atveju skolininkas, gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo gerą turtinę padėtį. Tai gali būti duomenys iš viešųjų registrų, kredito įstaigų apie turimą turtą (lėšas), duomenys apie gaunamas pajamas, įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai ir kt. Pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšminga aplinkybė yra šalies, kurios turtui prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, jos finansinių galimybių įvertinimas.

Nagrinėjamu atveju atsakovas, nesutikdamas su nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apeliacinės instancijos teismui kartu su skundu nepateikė jokių savo turtinę bei finansinę padėtį pagrindžiančių dokumentų, kurie leistų spręsti apie apelianto gerą finansinę padėtį ir kad skolininkui pareikštas 12 631,15 Lt dydžio reikalavimas, lyginant su jo turimu turtu, gaunamomis pajamomis, nėra didelis. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti UAB „Ekogruntas“ atskirojo skundo.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepareikalavo, kad kreditorius pateiktų skolininko nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kaip tai numatyta CPK 147 str. Visų pirma pažymėtina tai, kad atsakovo (skolininko) nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atliginimo užtikrinimą reglamentuoja ne CPK 147 str., o CPK 146 str. (CPK red. įsigal. 2011-11-01). CPK 146 str. 1 d. numato, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Teismas savo iniciatyva gali pareikalauti užtikrinti nuostolių atlyginimą tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nesiėmus šios priemonės būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Taigi remiantis šia teisės norma, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas, nesant paties skolininko prašymo, neturėjo reikalauti, kad kreditorius pateiktų skolininko nuostolių atlyginimo užtikrinimą.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti skolininko UAB „Ekogruntas“ atskirojo skundo ir naikinti skundžiamos Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Skolininko UAB „Ekogruntas“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Antanas Rudzinskas