Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

gynėjams advokatams Egidijui Bičkauskui, Valdui Burneikiui, Vladimirui Kononenkai, Dianai Višinskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. B., R. G., A. K. ir nuteistojo E. A. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 6 metams;pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2010-08-24 sukčiavimo epizodas) laisvės atėmimu 2 metams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2010-11-16 sukčiavimo epizodas) laisvės atėmimu 2 metams;pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2010-11-16 mokėjimo instrumento panaudojimo epizodas) laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 8 metams;pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2011-01-11 sukčiavimo epizodas) laisvės atėmimu 2 metams; pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2011-01-11 mokėjimo instrumento panaudojimo epizodas) laisvės atėmimu 2 metams

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalimis, bausmės subendrintos iš pradžių apėmimo, o po to dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 12 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 3 dalimi, L. B. pripažintas pavojingu recidyvistu.

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2010-08-24 sukčiavimo epizodas) laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (2010-11-16 sukčiavimo epizodas) laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2011-01-11 sukčiavimo epizodas) laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2011-01-11 mokėjimo instrumento panaudojimo epizodas) laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalimis, bausmės subendrintos iš pradžių apėmimo, o po to dalinio sudėjimo būdu ir pakirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 4 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams; pagal BK 178 straipsnio 4 dalį areštu 60 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 4 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

E. A. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiojo A. V. 930 Lt dydžio civilinis ieškinys patenkintas visiškai. Ieškinio padengimui perduotas pas liudytoją R. Č. kratos metu rasti L. B. priklausantys 800 Lt. Likusi civilinio ieškinio - 130 Lt dydžio - suma priteista solidariai iš L. B. ir A. K.

Civiliniam ieškovui P. G. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistųjų L. B., R. G., A. K. ir nuteistojo E. A. gynėjos apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B., A. K. ir R. G. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe, L. B. ir A. K. apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, o R. G. padėjo apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

L. B., tikslu daryti sunkų nusikaltimą – apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo paties, kaip organizatoriaus ir vadovo, jau mirusio A. N. (A.N.), R. G., A. K., M. S., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir šiai organizuotai grupei vadovavo, t. y. parengė nusikalstamos veikos planą, paskirstė vaidmenis organizuotos grupės nariams bei koordinavo jų veiklą, o A. K. ir R. G. dalyvavo šios organizuotos grupės veikloje, o būtent:

L. B., A. K. ir R. G., iš anksto susitarę, veikdami organizuotoje grupėje kartu su M. S. ir jau mirusiu asmeniu A. N., kurios nariai, turėdami tikslą apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2010-08-02 iki 2010-11-30, apgaule, t. y. pasinaudodami tuo, jog nukentėjusysis P.G. piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais ir dėl to nesugeba tinkamai įvertinti savo veiksmų bei žadėdami P. G. nupirkti kitą gyvenamąjį plotą, įgijo didelės vertės svetimą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Vykdydami L. B. nurodymus ir tuo padėdami organizuotos grupės nariams padaryti nusikalstamą veiką – sukčiavimą, laikotarpiu nuo 2010-08-02 iki 2010 m. rudens, tyrimo metu nenustatytos dienos, A. N. vienas, laikotarpiu nuo 2010 m. rudens, tyrimo metu nenustatytos dienos, iki savo mirties 2010-11-01 – kartu su R. G., o nuo 2010-11-01 iki 2010-11-30 apie 13.30 val. R. G. vienas, gyvendami kartu su P. G. jo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kontroliavo nukentėjusiojo bendravimą su pašaliniais asmenimis, tokiu būdu trukdydami jam tinkamai suvokti ir įvertinti jo atžvilgiu atliekamų veiksmų neteisėtumą, o 2010-11-30 apie 13.30 val. R. G., L. B. nurodymu, prievarta iškraustė P. G. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), į namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir priklausantį B. K. Be to, laikotarpiu nuo 2010-08-02 iki 2010-08-10 L. B. ir A. N. įtikino P. G. nutraukti rentos su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį, sudarytą 2010-07-14 su E. Č., ir padovanoti L. B. nurodytam asmeniui – M. S. 5/8 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini). 2010-08-07 dienos metu L. B. ir A. K., automobiliu „Honda Accord“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančiu A. K. tėvui - A. K., kurį vairavo A. K., nuvežė P. G. į PC „Akropolis“, esantį (duomenys neskelbtini), kur pastarasis, būdamas L. B., A. N., R. G. ir A. K. nuolat svaiginamas alkoholiniais gėrimais ir dėl to negalėdamas tinkamai suvokti ir įvertinti savo veiksmų, pasirašė su UAB (duomenys neskelbtini) atstove Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sandorį Nr.1, tokiu būdu įgydamas teisę į 5 000 Lt dydžio kreditą, kurio dalį – 4 500 Lt, L. B. panaudojo atsiskaitymui su E. Č. už 2010-07-14 rentos sutarties nutraukimą, o likusius 500 Lt – notariniams veiksmams apmokėti bei asmeniniams poreikiams tenkinti, ko pasėkoje 2011-08-10 (duomenys neskelbtini) notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo pasirašytas susitarimas tarp P. G. ir E. Č., kuriuo 2010-07-14 rentos su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis buvo nutraukta. Tęsdami savo nusikalstamą veiką – sukčiavimą, L. B., A. K. ir M. S., 2010-08-18 automobiliu „Honda Accord“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančiu A. K., kurį vairavo jo sūnus A. K., nuvežė P. G. į (duomenys neskelbtini) notarų biurą, esantį (duomenys neskelbtini), kur buvo pasirašyta dovanojimo sutartis, pagal kurią P. G. padovanojo jam nuosavybės teise priklausančias 5/8 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurių vidutinė rinkos vertė 57437,5 Lt, M. S. su sąlyga, kad P. G. iki gyvos galvos naudosis dovanojamu turtu. 2011-11-04 dienos metu L. B., A. K. ir M. S., tęsdami nusikalstamą veiką – sukčiavimą, automobiliu „Honda Accord“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančiu A. K., kurį vairavo jo sūnus A. K., nuvežė P. G. į (duomenys neskelbtini) notarų biurą, esantį (duomenys neskelbtini), kur pastarasis, nesuvokdamas pasirašomo dokumento turinio, pasirašė susitarimą su M. S. dėl uzufrukto, numatyto 2010-08-18 dovanojimo sutartyje, atsisakymo; tokiu būdu suteikdamas galimybę M. S. laisvai disponuoti užvaldyta buto dalimi. Tęsdami nusikalstamą veiką – sukčiavimą, 2010-10-30 dienos metu, L. B., A. K. ir M. S., automobiliu „Honda Accord“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančiu A. K., kurį vairavo jo sūnus A. K., nuvežė P. G. į (duomenys neskelbtini) notarų biurą, esantį (duomenys neskelbtini), kur apgaule, panaudojant panaikintą 2010-09-15 įgaliojimą, suteikusį teisę P. G. veikti S. G. vardu, M. S. sudarė su P. G. likusių 3/8 dalių buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausiusių S. G., kurių vidutinė rinkos vertė 34463 Lt, pirkimo-pardavimo sutartį, tokiu būdu įgydamas visą butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 90 200 Lt, ir kurį 2010-11-05 už 137000 Lt pardavė V. B.-V., tačiau su P.G. ir S. G. neatsiskaitė, tuo padarydami nukentėjusiesiems P. G. 90 625 Lt ir S. G. 51 375 Lt didelę turtinę žalą.

L. B. ir A. K. nuteisti dar ir už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent:

L. B. ir A. K. iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2010-08-24 dienos metu, apgaule, pasinaudodami tuo, kad P. G., būdamas nuolat svaiginamas alkoholiniais gėrimais, nesuvokė pasirašomo dokumento turinio, bei L. B. žadant nukentėjusiajam ateityje atlyginti patiriamus nuostolius, automobiliu „Honda Accord“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančiu A. K., kurį vairavo A. K., nuvežė P. G. į PC „Akropolis“, esantį (duomenys neskelbtini), kur pastarasis pasirašė su UAB „M.“ atstove, turinčia teisę veikti UAB (duomenys neskelbtini) vardu, išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), ir paėmė savo vardu Philips ausinuką, LCD televizorių Philips, Canyon pelę, kurių bendra vertė 2 107,99 Lt, už kuriuos A. K. ir L. B. įnešė pradinį 316,20 Lt įnašą ir kuriuos užvaldė, tuo apgaule įgydami 1 791,79 Lt vertės turtą ir padarydami nukentėjusiajam 1791,79 Lt turtinę žalą.

L. B. ir A. K. nuteisti dar ir už tai, kad L. B. apgaule bei neteisėtai panaudodamas elektroninę mokėjimo priemonę apgaule įgijo svetimą turtą, o A. K. – padėjo apgaule įgyti svetimą turtą, o būtent:

L. B. ir A. K. veikdami kartu, L. B. turint tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, o A. K. jam padedant, 2010-11-16 dienos metu, apgaule, pasinaudojant tuo, kad P. G., būdamas nuolat svaiginamas alkoholiniais gėrimais, nesuvokė pasirašomo dokumento turinio, bei L. B. žadant nukentėjusiajam ateityje atlyginti patiriamus nuostolius, automobiliu „Honda Accord“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančiu A. K., kurį vairavo A. K., nuvežė P. G. į PC „Akropolis“, esantį (duomenys neskelbtini), kur pastarasis, dalyvaujant A. K., pasirašė su UAB „G. F.“ atstove Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sandorį Nr. 2, tokiu būdu įgydami teisę į 4 600 Lt dydžio kreditą. Po ko L. B. neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą P. G., ir atliko su ja finansines operacijas, t. y. 2010-11-16 apie 18.12 val. AB (duomenys neskelbtini) bankomate Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nuo P. G. sąskaitos nuėmė grynuosius pinigus – 3000 Lt ir 2010-11-17 apie 8.35 val. AB (duomenys neskelbtini) bankomate Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nuo P. G. sąskaitos nuėmė grynuosius pinigus – 1600 Lt, tokiu būdu, A. K. padedant, apgaule įgydamas P. G. priklausantį turtą – 4 600 Lt ir padarydamas nukentėjusiajam 4 600 Lt dydžio turtinę žalą.

Taip pat L. B., A. K. ir E. A. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe prievartavo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

L. B. tikslu daryti sunkų nusikaltimą – prievartauti didelės vertės svetimą turtą, subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo paties, kaip organizatoriaus ir vadovo, E. A., A. K. ir R. Z., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta BK 39¹ straipsnio pagrindu, ir šiai organizuotai grupei vadovavo, t. y. parengė nusikalstamos veikos planą, paskirstė vaidmenis organizuotos grupės nariams bei koordinavo jų veiklą, o A. K. ir E. A. dalyvavo šios organizuotos grupės veikoje, o būtent:

L. B., A. K., E. A. iš anksto susitarę, veikdami organizuotoje grupėje kartu su R. Z., kurios nariai, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodami psichinę prievartą bei atimdami nukentėjusiajam laisvę, laikotarpiu nuo 2011-01-04 iki 2011-01-20 vertė A. V. perduoti jam priklausantį didelės vertės turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 94500 Lt, ir gyvenamąjį namą su kitais pastatais bei statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), kurių vidutinė rinkos vertė 12 462 Lt. 2011-01-04 apie 11.50 val. R. Z. ir A. K., vykdydami L. B. nurodymus ir jam dalyvaujant, prievarta išvedė nukentėjusįjį A. V. iš jo gyvenamosios vietos – buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir automobiliu „Honda Accord“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančiu A. K., kurį vairavo A. K., išvežė į K., kur laikotarpiu nuo 2011-01-04 apie 13.30 val. iki 2011-01-07 tyrimo metu nenustatyto laiko, R. Z. ir A. K., vykdydami L. B. nurodymus, pasikeisdami neteisėtai laikė A. V. išsinuomotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), priklausančiame D. M., saugojo nukentėjusįjį ir neleido jam išeiti iš buto, tokiu būdu atimdami jam laisvę. 2011-01-07 tyrimo metu nenustatytu laiku nukentėjusiajam iš buto pabėgus, 2011-01-09 dienos metu, bet ne anksčiau kaip 13.30 val., E. A. ir A. K., vykdydami L. B. nurodymus ir jam dalyvaujant, prievarta pakartotinai išvedė nukentėjusįjį A. V. iš jo gyvenamosios vietos – buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir automobiliu „Honda Accord“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančiu A. K., kurį vairavo A. K., išvežė į K., kur laikotarpiu nuo 2011-01-09 ne anksčiau kaip 14.30 val. iki 2011-01-20 apie 14.30 val. A. K., E. A. ir R. Z., vykdydami L. B. nurodymus, pasikeisdami neteisėtai laikė A. V. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), priklausančiame D. Z., saugojo nukentėjusįjį ir neleido jam išeiti iš buto, tokiu būdu atimdami jam laisvę. Tęsdami nusikalstamą veiką – turto prievartavimą, 2011-01-13 laikotarpiu nuo 14.00 val. iki 15.00 val. L. B. ir E. A. automobiliu „Honda Accord“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančiu A. K., kurį vairavo A. K., prievarta nuvežė A. V. į (duomenys neskelbtini) notarų biurą, esantį (duomenys neskelbtini), kur jis, būdamas neteisėto laisvės atėmimo pasėkoje palaužtos valios bei veikiamas L. B. nuolat naudotos psichinės prievartos, pasirašė įgaliojimą, pagal kurį įgaliojo S. T. disponuoti gyvenamuoju namu su kitais pastatais bei statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Tęsdami nusikalstamą veiką – turto prievartavimą, 2011-01-20 apie 15.15 val. L. B., E. A. ir R. Z., automobiliu „Honda Accord“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančiu A. K., kurį vairavo A. K., prievarta bei L. B. ir E. A. įsakmiai nurodžius A. V., kaip reikės elgtis notarų biure, nuvežė jį į (duomenys neskelbtini) notarų biurą, esantį (duomenys neskelbtini), tikslu įforminti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį apie daromą nusikaltimą nežinojusio R. Č. vardu, tačiau sandoris nebuvo sudarytas, nes L. B., E. A. ir R. Z. buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

L. B. ir A. K. nuteisti dar ir už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai panaudodami elektroninę mokėjimo priemonę, apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent:

L. B. ir A. K. iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, L. B. nurodžius A. K. neteisėtai panaudoti svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą A. V., ir atlikti su ja finansines operacijas, A.K., L. B. dalyvaujant, 2011-01-11 apie 10.22 val. AB (duomenys neskelbtini) bankomate Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nuo A. V. sąskaitos nuėmė grynuosius pinigus – 880 Lt ir 2011-01-19 apie 16.06 val. AB (duomenys neskelbtini) bankomate Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), per du kartus nuo A. V. sąskaitos nuėmė grynuosius pinigus – 140 Lt, tuo apgaule įgydami A. V. priklausantį turtą – 1 020 Lt ir padarydami nukentėjusiajam 1 020 Lt dydžio turtinę žalą.

Be to, R. G. nuteistas už tai, kad 2010-12-23 apie 10.20 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, būdamas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir priklausančiame L. S., slaptai pagrobė mobilaus ryšio telefoną „Nokia express music“ su SIM kortele „Pildyk“, kurio vertė 150 Lt, priklausantį A. S., tuo padarydamas nukentėjusiajam 150 Lt turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis L. B. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo L. B. apeliacinį skundą; apeliantas nuteistasis R. G. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo R. G. apeliacinį skundą; apeliantas nuteistasis A. K. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo A. K. apeliacinį skundą; nuteistasis E. A. ir jo gynėja apeliantė advokatė Diana Višinskienė prašė tenkinti gynėjos apeliacinį skundą.

Nuteistųjų L. B., R. G., A. K. ir nuteistojo E. A. gynėjos apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo L. B. apeliacinio skundo argumentų

Motyvuojamoji dalis

Visi apelianto prašymai atmestini.

Dėl prašymo panaikinti nuosprendį ir bylą nutraukti

Apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukti bylą tik BPK 327 straipsnyje numatytais atvejais, t. y. jeigu yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, arba yra BK 36–40, 93 straipsniuose, 114 straipsnio 3 dalyje, 147 straipsnio 3 dalyje, 147² straipsnio 2 dalyje, 157 straipsnio 3 dalyje, 189¹ straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 4 dalyje, 259 straipsnio 3 dalyje ir 291 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Aplinkybės, kurioms esant teismas (teisėjas) negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą yra nurodytos BPK 58 straipsnyje. Apeliantas skunde nė vienos iš šiame proceso įstatyme numatytos aplinkybės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokių aplinkybių šioje byloje nenustatė. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme proceso dalyviams buvo išaiškinta nušalinimo teisė. Iki įrodymų tyrimo teisme pradžios proceso dalyviai nušalinimų bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjai) nereiškė (9 t., 60 b. l.) ir tik vėliau, įrodymų tyrimo eigoje, kaltinamasis L. B., būdamas nepatenkintas tuo, kad netenkinami jo prašymai, pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai (9t., 79 b. l.). Nuteistojo pareikštas nušalinimas buvo išnagrinėtas BPK 59 straipsnyje numatyta tvarka ir motyvuotai atmestas (9 t. 5-8 b. l.). Todėl nuteistojo teisės pažeistos nebuvo. Nuteistasis L. B. apeliaciniame skunde realių faktų, kurie keltų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo (teisėjos) subjektyvaus šališkumo, nenurodo. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas (teisėja) būtų turėjęs išankstinę nuomonę apie kaltinamojo L. B. kaltumą ar kad tokią nuomonę būtų galėję susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teismo (teisėjos) elgesio proceso metu. Visi kaltinamojo L. B. teisiamajame posėdyje pareikšti prašymai buvo apsvarstyti ir motyvuotai įvertinti. Šiame kontekste pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys 2K–114/2008, 2K–659/2012). Teismas suteikė kaltinamajam L. B. teisę duoti parodymus dėl jam pateiktų kaltinimų ir jis šia teise pasinaudojo, o jau kokio turinio ir apimties parodymus duoti sprendė pats kaltinamasis. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad kaltinamasis davė pakankamai išsamius parodymus ( 9 t., 83-86 b. l.), todėl teigti, kad teismas jam neleido išsamiai pasisakyti, nėra pagrindo. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas iš esmės nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltumo. Tačiau įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi kaltinamasis (nuteistasis), savaime nereiškia, jog teismas buvo šališkas ar neobjektyvus. Priešingai, nei teigia apeliantas, nagrinėjamoje byloje priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis atitinka BPK 301 straipsnio 1 dalyje ir 305 straipsnio 1 dalyje išdėstytus reikalavimus. Jame yra išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados bei bausmės skyrimo motyvai. Tai, kad teismas rėmėsi kaltinamajame akte išdėstytais duomenimis nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, o tai, kad teismas, dėstydamas bylos duomenis, nuosprendyje padarė gramatinių klaidų, vertintina ne kaip teismo šališkumas, o teismo (teisėjo) nepakankamas atidumas.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto teiginiai dėl teismo šališkumo ir jo teisių pažeidimo yra nepagrįsti, todėl naikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios apygardos teismui nėra teisinio pagrindo.

Dėl įrodymų vertinimo ir L. B. kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas

Kaip jau buvo minėta, apeliantas nuteistasis L. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl jo kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistasis teigia, jog jis jokių nusikalstamų veikų nepadarė, todėl jam nepagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Toks apelianto teiginys suprantamas kaip prašymas panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį jo nuteisimo dalyje ir jį išteisinti, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau ir šis apelianto prašymas netenkintinas, nes apelianto skunde išdėstyti teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir teismo išvadų dėl L. B. kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Tokie apelianto teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

L. B. nuteistas:

Taigi kaip matyti iš nukentėjusiojo P. G. parodymų turinio, jam parduoti butą ir įsigyti kitą, mažesnį, pasiūlė L. B., ir būtent jis organizavo visus veiksmus, susijusius su buto pardavimu, vartojimo kreditų paėmimu ir jų naudojimu, vadovavo bendrininkams. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo P. G. parodymais, nes byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis turėtų kokį nors objektyvų pagrindą apkalbėti nuteistąjį L. B.. Tokio pagrindo nenurodo ir apeliantas. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusįjį P. G. su nuteistuoju L. B. supažindino A. N. 2010 m. vasarą, iki tol jie pažįstami nebuvo. Nukentėjusysis pripažino, kad jis sutiko su L. B. pasiūlymu pakeisti turimą butą į mažesnį, kad būtų lengviau jį išlaikyti, tačiau buvo apgautas, patyrė didelę turtinę žalą, liko be būsto. Nukentėjusiojo P. G. nurodytas aplinkybes apie L. B. aktyvų vaidmenį, sprendžiant jo buities reikalus, patvirtina ir byloje apklausti liudytojai V. B., J. A., V. S. – M., E. J., V. B. – V., A. B., B. K., V. G., S. B., I. K. ir V. V. bei rašytiniai bylos įrodymai (susitarimai, sutartys, banko išrašai ir kt.). Visi paminėti bylos įrodymai yra detaliai ir išsamiai išanalizuoti skundžiamame teismo nuosprendyje ir įvertinti įrodymų leistinumo ir liečiamumo (sąsajumo) aspektais. Apeliantas nuteistasis L. B. paminėtų liudytojų parodymų ir rašytinių įrodymų patikimumo skunde neginčija, todėl teisėjų kolegija jų detaliau neanalizuoja. Nukentėjusiojo P. G. nurodytas aplinkybes, kad L. B. domėjosi jo gyvenimo sąlygomis, neneigia ir pats nuteistasis L. B., jis tik pripažįsta siauresnę, nei byloje nustatyta, atliktų veiksmų apimtį. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad didelės vertės svetimą, P. ir S. G. priklausantį turtą - butą apgaule užvaldė L. B., veikdamas organizuota grupe kartu su R. G. ir A. K., jau mirusiu A. N. ir M. S., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas. L. B. pagrįstai pripažintas šios organizuotos grupės organizatoriumi, tokį jo vaidmenį patvirtina ne tik nukentėjusiojo P. G. ankščiau aptarti parodymai, bet ir nuteistųjų R. G. ir A. K. parodymai, kurie parodė, jog visus veiksmus, susijusius su nukentėjusiuoju P. G., jie atlikinėjo L. B. prašymu, pagal jo nurodymus. Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagal BK 24 straipsnio 4 dalies nuostatas organizatoriumi laikomas asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. BK 25 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Nagrinėjamu atveju byloje ištirtais įrodymais yra nustatytas bendras organizuotos grupės veiklos mechanizmas, apimantis sukčiavimo dalyko – svetimo turto užvaldymą apgaulės būdu aplinkybes. Teismas nuosprendyje ne tik aprašė organizuotos asmenų grupės padarytą nusikalstamą veiką bendrai, bet ir nurodė, kaip toje veikoje dalyvavo kiekvienas iš bendrininkų. Apygardos teismo nuosprendyje įvardyti visi būtini bendrininkavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, t. y. minimalus tokios grupės dalyvių skaičius, jų susitarimas, nusikaltimo sunkumas, tam tikrų užduočių pasiskirstymas ir atlikimas. Taip pat išryškintas L. B. kaip grupės organizatoriaus vaidmuo sutelkiant bendrininkus į grupę, jai vadovaujant, koordinuojant veiklą, konkretiems grupės nariams skirstant užduotis ir vaidmenis, būtinus nusikalstamai veiklai vykdyti.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. B. yra pagrįstai pripažintas kaltu dėl kvalifikuoto sukčiavimo (apgaule užvaldant nukentėjusiųjų P. ir S. G. didelės vertės turtą – butą ir P. G. gautą 5 000 Lt dydžio vartojimą kreditą) ir jo nusikalstama veika pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

L. B. nuteistas:

Toks apelianto prašymas atmestinas.

Kaip jau buvo minėta, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik nukentėjusiojo, jei šiam netaikomas anonimiškumas, parodymais (BPK 301 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju nukentėjusiajam nėra taikomas anonimiškumas, be to, nuteistojo L. B. kaltė prievartavus turtą grindžiama ne tik nukentėjusiojo A. V. parodymais, bet ir liudytojų parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga.

Pirmosios instancijos teisme L. B. iš esmės neneigė, jog jis bandė įgyti nukentėjusiojo A. V. turtą – sodybą ir butą, tačiau teigia tai daręs dėl to, kad A. V. jam buvo skolingas. Jis buvo A. V. davęs 15 000 Lt be jokio raštelio, o šis jam už tai atidavė savo turto dokumentus ir žadėjo parduoti jam sodybą su žeme. Paaiškėjus, kad sodyba parduodama be žemės, sandoris neįvyko. Tam, kad atsiskaityti su juo (L. B.), A. V. buvo nutaręs parduoti butą, jis norėjo padėti nukentėjusiajam sutvarkyti pardavimo dokumentus ir taip atgauti skolą (9 t., 83-86 b. l.). Nukentėjusysis A. V. neigia buvęs skolingas L. B.. Jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas teisme teigė, kad savo iniciatyva nei buto, nei sodybos parduoti neketino, tai padaryti jį prievartavo nuteistieji. Šias aplinkybes nukentėjusysis A. V. dar kartą patvirtino ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Nukentėjusysis A. V. parodė, jog jis buvo dešimt parų laikomas prievarta bute (duomenys neskelbtini) ir tame bute visą laiką būdavo dar vienas vyrukas, kuris jį prižiūrėdavo. L. B. atveždavo jam alkoholinių gėrimų. Jam nuolat nebuvo grasinama, bet kartą buvo pasakyta, kad jei jis nepasirašys buto perdavimo, bus blogai. Sodybos nebuvo galima parduoti, nes nebuvo sutvarkyti dokumentai, tada jie pradėjo reikalauti buto (duomenys neskelbtini) g., dėl to jis buvo laikomas (duomenys neskelbtini), vežamas pas notarą pasirašyti dokumentų. Iš pradžių jį laikė dėl sodybos, o paskui dėl buto. Buto, kuriame jis buvo laikomas, durys buvo užrakintos, todėl jis negalėjo išeiti. Su žmona telefonu nekalbėjo. Per tas dešimt dienų patyrė baimę, nerimą. (Duomenys neskelbtini) pas notarą vyko keturis kartus. Fizinis smurtas prieš jį nebuvo naudojamas, jis buvo tik gąsdinamas. Sausio 20 d. L. B. sakė kalbėti normaliai. Notarei nesakė, kad yra pagrobtas ir niekieno pagalbos neprašė, nes šalia jo visą laiką būdavo L. B. arba E. A., vieno jo niekur neleisdavo. Visi sodybos dokumentai buvo L. B. bute, ten jie ir liko. L. B. paėmė sodybos raktus. Kai jis buvo (duomenys neskelbtini), jis neturėjo nei cento, už viską mokėjo L. B., jis atnešdavo kukliai pavalgyti ir degtinės. Tuo metu jis jokių skolų neturėjo. Tokie nukentėjusiojo A. V. parodymai nepaneigti. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. V. būtų buvęs skolingas L. B., todėl L. B. neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti iš nukentėjusiojo A. V. perduoti kitiems asmenims savo turtą ar atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus. Byloje apklausti liudytojai patvirtino nukentėjusiojo A. V. nurodytas aplinkybes. Liudytoja E. V., buvusi nukentėjusiojo žmona, patvirtino, kad jai žinoma, jog 2011 m. sausio mėn. jos vyras buvo prievarta laikomas bute, (duomenys neskelbtini), kad jį ten laikė asmuo vardu L., buvo siekiama, kad A. V. perrašytų savo sodybą, o paskui ir butą. Byloje apklaustos notarės R. M., E. J., I. B., E. J. patvirtino, kad pas jas lankėsi A. V. su L. B. ir A. K., tikslu sudaryti sandorius dėl nukentėjusiojo turto perleidimo. Liudytoja R. M., (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarė, parodė, kad 2011-01-18 pas ją atvyko A. V. su jį lydinčiu asmeniu, pageidavo, kad būtų išduotas įgaliojimas parduoti butą (duomenys neskelbtini). Jai kilo įtarimų, kad žmogus registruotas (duomenys neskelbtini) rajone, parduoda butą (duomenys neskelbtini), o įgaliojimą atvažiuoja daryti į (duomenys neskelbtini), todėl ji prašomo įgaliojimo neišdavė (9 t., 76 b. l.). Liudytoja E. J., (duomenys neskelbtini) biuro notarė, parodė, kad ji ikiteisminio tyrimo metu atpažino L. B. kaip asmenį, kuris lankėsi notarų biure konsultuotis dėl sandorių ir lydėdavo kitus asmenis, tačiau savo vardu niekada nieko neformino. Jis kitus asmenis atstovaudavo be įgaliojimų, jam jų nereikėjo, nes jis pats asmeniškai juos lydėdavo. 2011-01-11 pas ją atvyko A. V. su A. K. ir L. B., norėjo, kad būtų išduotas įgaliojimas, leidžiantis parduoti A. V. priklausantį butą (duomenys neskelbtini). Ji nusprendė pasikvieti A. V. pasikalbėti atskirai nuo jį lydinčių asmenų, nes jai kilo įtarimų dėl A. V. blaivumo. Pokalbiui prasidėjus A. K. veržėsi pas ją į kabinetą, tačiau ji pasakė, kad nori pasikalbėti viena su klientu. Jai pradėjus kalbėti su klientu A. K. vėl įsiveržė į kabinetą. Tada ji persigalvojo ir įgaliojimo neišdavė, jie išvažiavo. Per tą laiką, kurį bendravo su A. V., ji spėjo išsiaiškinti, kad iš tikrųjų niekas nieko parduoti nenori (9 t., 72-73 b. l.). Liudytoja I. B., (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarė, parodė, kad A. V. jų biure buvo tris kartus ir visus kartus jį lydėjo L. B.. 2011-01-11 atvykęs A. V. pageidavo suteikti S. T. įgaliojimą disponuoti gyvenamuoju namu ir kitais pastatais bei statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), tačiau įgaliojimas nebuvo išduotas, nes kilo įtarimų dėl A. V. blaivumo. 2011-01-13 A. V. vėl atvyko su L. B., bet be S. T., pateikė tik pastarojo asmens duomenis ir prašė jį įrašyti kaip įgaliotą asmenį disponuoti turtu, esančiu (duomenys neskelbtini). Trečią kartą, 2011-01-18 A. V. su L. B. vėl atvyko ir pageidavo, kad būtų parengtas įgaliojimas buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimui, tačiau A. V. neišdėstė aiškios savo valios išduoti tokį įgaliojimą, todėl jis nebuvo patvirtintas. Jai nepatvirtinus įgaliojimo, minėti asmenys pas ją daugiau nesilankė (9 t., 75-76 b. l.). Liudytoja E. J., (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarė, parodė, kad 2011 m. sausio mėn. jos biure buvo užsakyta pažyma parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Gavus pažymą, į biurą sudaryti sandorio atvyko buto pardavėjas A. V. ir L. B., tačiau sandoris nebuvo patvirtintas, nes jie buvo sulaikyti policijos pareigūnų (9 t., 63-64 b. l.). Liudytoja N. L., notarės E. J. padėjėja, patvirtino, kad ji ruošė iš pradžių įgaliojimą leidžiantį S. T. parduoti butą, adresu (duomenys neskelbtini), priklausantį A. V. Dokumentus paruošti užsakė asmuo vardu L. B.. Ji paruošė įgaliojimo projektą, tačiau žmonės nepasirodė. Vėliau, sausio mėn., vėl pasirodė L. B. ir pasakė, kad norės sudaryti sandorį be įgaliojimo, prašė paruošti buto pirkimo – pardavimo sutartį. L. B. užsakė pažymą per vieną dieną, kitą dieną turėjo būti sudarytas sandoris, tačiau 2011-01-20 į biurą atvykusias sandorio šalis ir L. B. sulaikė policijos pareigūnai (9 t., 71 b. l.). Liudytojas S. T. ikiteisminio tyrimo metu atpažino L. B., kuris jam už piniginį atlygį siūlė dalyvauti formaliai įgyjant nekilnojamojo turto savo vardu, ir kuris paėmė jo asmens tapatybės kortelę. Liudytojas R. Č. parodė, kad 2011-01-17 iš R. Z. sužinojo, kad jų bendras pažįstamas L. B. siūlo darbą – būti tarpininku buto perrašyme, t. y. nupirkti butą, o paskui jį parduoti ir už tai L. B. sumokės 1 000 Lt. Jis sutiko su tokiu pasiūlymu. Tą pačią dieną jis su R. Z. autobusu nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur stotyje juos pasitiko L. B. ir nuvežė į kažkokį butą. L. B. paėmė jo asmens tapatybės kortelę, sakė, kad jos reikia notarui. 2011-01-20 L. B. atvyko kartu su E. A. ir jie visi automobiliu nuvyko prie kažkokio namo (duomenys neskelbtini), iš kurio E. A. išvedė senyvo amžiaus vyriškį – buto savininką, visi vyko pas notarą. Pakeliui pas notarą L. B. ir E. A. aiškino buto savininkui, ką jis turės sakyti notarui, kad nebūtų „kaip aną kartą“. Buto savininkas atrodė normaliai, tik sklido alkoholio kvapas. Atvykus pas notarą, jie buvo sulaikyti (9 t., 67-68 b. l.). Liudytojas R. Z. pirmosios instancijos teisme iš esmės davė analogiškus parodymus kaip ir liudytojas R. Č., papildomai nurodydamas, kad L. B. paprašytas jis du kartus, 2011-01-04 ir 2011-01-15, buvo su A. V. bute (duomenys neskelbtini). Būnat antrą kartą, jam kilo įtarimas, kad A. V. buvo išsigandęs, tačiau dėl ko buvo išsigandęs nežino. Jis girdėjo kaip E. A. su A. V. kalbėjo pakeltu tonu. 2011-01-20 vykstant pas notarą, L. B. ir E. A. mokė A. V., ką jis turės sakyti notarui. E. A. griežtai nurodė A. V., kad pastarasis notarui sakytų tai, ką jam važiuojant sakė L. B.. Jis suprato, kad E. A. ne kartą jau važiavo su A. pas notarą ir A. nevykdydavo jo ir L. B. nurodymų ar netinkamai juos vykdydavo. A. V. sėdėdamas automobilyje, kai vyko pas notarą ir buvo mokomas, ką jam reikia sakyti, sakė ,,supratau“, ,,gerai“. A. V. buvo išgėręs, jis nuolat būdavo išgėręs. Prie notarų biuro jie visi buvo sulaikyti (9 t., 66-67 b. l.). Apelianto nuteistojo L. B. prašymu apeliacinės instancijos teisme dar kartą apklaustas liudytojas R. Z. pareiškė, jog jis sužinojęs, kad L. B. gavo per didelę bausmę, nori pakeisti savo ankstesnius parodymus, nes jie yra neteisingi. Jis parodė, jog duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme melavo, kad A. V. buvo grasinama, kad jį laikė užrakintą, kad prievartavo turtą. Jis sakė netiesą, nes jam už tai tyrėjai siūlė laisvę, be to, jis pyko ant L. B., kad nebūdamas kaltas, buvo sulaikytas. Tačiau sužinojęs, kad L. B. gavo didelę bausmę, pasijuto dėl to kaltas, nes šnekėjo netiesą. Liudytojas patvirtino savo ankstesnius parodymus, kad jam L. B. pasiūlė surasti žmogų, kuriam būtų perrašytas A. V. butas ir jis pasiūlė savo draugą R. Č. Taip pat patvirtino, kad L. B. vieną kartą prašė jo prižiūrėti A., jis sutiko, teigė, jog A. V. laisvė ribojama nebuvo. Taip pat liudytojas parodė, kad jam L. B. buvo paskolinęs 200 Lt, tačiau šie pinigai nesusiję su A. V. priežiūra. Tą dieną, kai jie automobiliu važiavo penkiese pas notarą, automobilį vairavo L. B., priekyje sėdėjo E. A., o gale sėdėjo jis, R. Č. ir per vidurį A. V., važiavo tylėdami. L. B. su E. A. kalbėjo apie buto perrašymą su A. V., jie normaliai sutarė. A. V. sakė, kad perrašys butą. Važiuojant į notarų biurą A. V. nebuvo grasinama. Jis buvo bute, kur buvo A. V., kelis kartus, po vieną dieną, buvo ir tą dieną, kai jie važiavo pas notarą (duomenys neskelbtini). L. B., R. Č. ir A. V. nuėjo forminti dokumentų pas notarą, o jis su E. A. liko automobilyje. Vėliau juos visus suėmė. Jam niekas jokios įtakos nedarė, kad pakeistų parodymus. Jis su L. B. nekontaktavo. Jis nuo 2012 m. spalio mėnesio yra sulaikytas, apie nuosprendį L. B. sužinojo iš gandų. Su L. B. susitikęs nebuvo. Ikiteisminio tyrimo jam buvo žadėta pakeisti kardomąją priemonę į švelnesnę. Ikiteisminio tyrimo metu jis pats sakė netiesą, tyrėjas neprašė duoti parodymus prieš nuteistuosius. 2011-01-15 E.A. A. V. nesakė, kad ,,jei elgsiesi gerai ir su tavim bus elgiamasi gerai“. Joks grasinimas išreikštas nebuvo. E. A. negrasino A. V. Liudytojas parodė, jog būdavo atvejų, kad L. B. jam skolindavo pinigų, tačiau kiek tokių kartų buvo neprisimena. Teisėjų kolegija liudytojo R. Z. paaiškinimus dėl jo parodymų pasikeitimo priežasčių laiko neįtikinamais ir vertina juos kaip liudytojo bandymą padėti nuteistajam L. B. sušvelninti jo teisinę padėtį. Liudytojo R. Z. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, atitinka kitus byloje surinktus ir šioje nutartyje aptartus įrodymus, todėl teismas juos laiko patikimais ir atitinkančiais byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Aukščiau aptartus liudytojų parodymus patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai: VšĮ „Registrų centras“ pateikti dokumentai patvirtina, kad 2010-01-19 notarė E. J. užsakė pažymą buto, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimui, taip pat, kad 2011-01-13 (duomenys neskelbtini) notarų biure išduotas įgaliojimas, kuriuo A. V. įgalioja S. T. disponuoti gyvenamuoju namu su kitais pastatais bei statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini); nuteistųjų naudotame automobilyje Honda Accord rasti A. V. buto raktai, buto byla, pažymėjimas iš „Registrų centro“ apie žemės sklypą, priklausantį B. V., notarių E. J. ir E. J. kontaktiniai duomenys, kas patvirtina, kad nuteistieji disponavo nukentėjusiojo buto dokumentais ir iš esmės kontroliavo nukentėjusįjį. Telekomunikacijų operatorių gauti duomenys patvirtina, kad nuteistieji nusikaltimo padarymo laikotarpiu, nuo 2010-12-27 iki 2011-01-20 intensyviai bendravo tarpusavyje ir su nukentėjusiuoju A. V. bei liudytojais R. Z. ir R. Č.. Taip pat šie duomenys patvirtina, kad 2011-01-11, 2011-01-13 ir 2011-01-18, dienomis kai A. V. buvo vežamas į notarų biurus (duomenys neskelbtini), L. B. ir E. A. tuo pačiu laiku buvo (duomenys neskelbtini). 2011-01-04 L. B. buvo (duomenys neskelbtini) (apie 11.55 val. užfiksuoto jo buvimo vieta (duomenys neskelbtini) mikrorajone, netoli nukentėjusiojo A. V. gyvenamosios vietos), o nuo 13:33:48 val. fiksuojamos įvairios L. B. buvimo vietos (duomenys neskelbtini). Nuo 13:51:02 val. iki 2011-01-05 liudytojas R. Z. buvo (duomenys neskelbtini) g. rajone, kas patvirtina jo parodymus apie A. V. saugojimą bute, esančiame (duomenys neskelbtini).

Taigi aptartų įrodymų visuma vienareikšmiškai patvirtina, kad L. B. veikdamas su bendrininkais, aktyviais veiksmais prievartavo A. V. turtą.

Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma taip pat nustatytas faktas, kad L. B. organizavo A. V. turto prievartavimą ir tiesiogiai jį su E. A. ir A. K. padarė. L. B. surado nusikaltimo auką, organizavo A. V. atvežimą į (duomenys neskelbtini), nurodė R. Z. ir E. A. jį saugoti, kontroliavo A. V. veiksmus, paimdamas iš jo banko kortelę, buto raktus ir buto dokumentus, organizavo notarinių veiksmų atlikimą, kartu su bendrininkais vyko pas notarus, vertė nukentėjusįjį vykdyti jų nurodymus, tai yra perleisti jam priklausantį turtą jų parinktam asmeniui. Bylos medžiaga patvirtina, kad šis nusikaltimas buvo gerai organizuotas, reikalaujantis bendrininkų veiksmų koordinacijos, ir jų pastangų, kiekvienam iš bendrininkų atliekant jam skirtą vaidmenį, siekiant užmaskuoti jį formaliais teisiniais veiksmais – toks bendrininkavimas atitinka organizuotos grupės bendrininkavimo formą. Kadangi L. B., veikdamas organizuotoje grupėje, neturėdamas jokio teisinio pagrindo, vertė nukentėjusįjį A. V. perduoti didelės vertės turtą – butą ir sodybą, kurių vertė viršija 250 MGL sumą, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.

Apelianto nuteistojo L. B. kaltė dėl apgaulės būdu įgytų A. V. priklausančių 1020 Lt ir neteisėto elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimo, įrodyta A. V. parodymais, kad jo banko kortelė buvo L. B. žinioje, taip pat AB (duomenys neskelbtini) pateiktais duomenimis apie išgrynintas pinigines lėšas, pasinaudojant A. V. kortelę. Banko užfiksuotose fotonuotraukose matyti, kaip 2011-01-11 apie 10.22 val. A. K. nuima pinigus bankomate, (duomenys neskelbtini). Bendrininkų naudotame automobilyje ,,Honda Accord“ v/n (duomenys neskelbtini) rasta A. V. mokėjimo kortelė „Maestro“ ir vokai nuo šios mokėjimo kortelės, 2011-01-19 AB (duomenys neskelbtini) bankomato kvitas. Paminėtų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad L. B., veikdamas bendrininkų grupe su A. K., sukčiavimo būdu užvaldė A. V. turtą ir tuo pačiu neteisėtai panaudojo svetimą mokėjimo kortelę, kurią L. B. perdavė A. K., o šis ja pasinaudodamas inicijavo neteisėtą finansinę operaciją ir išgrynino pinigus. Aptartomis aplinkybėmis L. B. bendrais veiksmais su A. K. apgaulės būdu užvaldė A. V. priklausančius 1 020 Lt ir neteisėtai panaudojo elektroninę mokėjimo priemonę, todėl L. B. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip BK 182 straipsnio 1 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies sutaptis.

Dėl BK 27 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 27 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 3 dalies nuostatomis, apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažino L. B. pavojingu recidyvistu. Pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu asmuo, turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą. Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad L. B. padarė naujus tyčinius sunkius nusikaltimus, prieš tai jau turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus. Visi ankstesni L. B. įvykdyti sunkūs nusikaltimai susiję su sukčiavimu, o tai rodo, kad jis linkęs nusikalsti ir daryti analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas. Visi L. B. įvykdyti nusikaltimai baigti, L. B. vaidmuo juose aktyvus (organizatorius/vykdytojas). Tokios bylos aplinkybės atitinka BK 27 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 3 dalies nuostatas. Todėl teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti L. B. pavojingu recidyvistu yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl prašymo švelninti paskirtas bausmes

Apeliantas teigia, kad net ir konstatavus, kad teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, skundžiamas teismo nuosprendis yra neteisingas dėl jam paskirtos, aiškiai per griežtos, bausmės. Toks apelianto skundo teiginys nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam L. B. bausmes už jo įvykdytas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į BK 54 ir 61 straipsniuose išdėstytas aplinkybes ir, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskyrė tinkamas bausmes.

Apeliantas įvykdė septynias nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Visi L. B. įvykdyti nusikaltimai baigti, visais atvejais veikta tiesiogine tyčia. L. B. buvo sunkių nusikaltimų organizatoriumi ir vykdytoju. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdamas organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įvertinta nuteistąjį charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad L. B. teistas 6 kartus, jo teistumas neišnykęs ir nepanaikintas. L. B. nedirba, nusikaltimai padaryti prieš pažeidžiamus visuomenės narius. Nusikaltimas padarytas prieš P. G. sukėlė sunkius padarinius, nukentėjusysis liko be gyvenamojo būsto. Nors apeliantas savo skunde teigia, kad teismas, skirdamas jam bausmes, neatsižvelgė į jo sveikatos būklę, tačiau byloje nėra duomenų, kurie liudytų apie sunkią nuteistojo L. B. ligą, dėl kurios jis negalėtų atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtas bausmes, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam L. B. už jo įvykdytas nusikalstamas veikas yra paskirtos teisingos bausmės, laikyti šias bausmes aiškiai per griežtomis nėra įstatyminio pagrindo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo L. B. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentų

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį.

Apelianto prašymas atmestinas.

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalies, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte išdėstytų reikalavimų.

Tokie apelianto teiginiai yra deklaratyvūs, nes visi apelianto paminėti pažeidimai nurodyti bendrai, nepateikiant argumentų, atskleidžiančių kiekvienos iš paminėtų teisinių nuostatų konkrečius pažeidimus. Tokiomis aplinkybėmis atsakymai dėl teisės taikymo byloje negalimi, nes nėra galimybės įvertinti, ar išties padaryti atitinkami teisės pažeidimai.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl jo kaltumo. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Aptariamoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje ir LAT Senato 2003-06-20 nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išdėstytus reikalavimus.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. iš esmės neneigia atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, tačiau teigia, kad jis nesuvokė, kad dalyvauja nusikalstamose veikose, ir negalėjo to suvokti, t. y. ginčija visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektyvinę pusę. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apelianto teiginiai yra deklaratyvūs ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo A. K. kaltumo. Teismo išvados yra pagrįstos bylos medžiaga.

Skundžiamu teismo nuosprendžiu A. K. nuteistas už šešių tyčinių nusikalstamų veikų padarymą: už kvalifikuotą sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalis, už sukčiavimą P. G. atžvilgiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalis, už padėjimą sukčiauti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, už kvalifikuotą turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, už sukčiavimą A. V. atžvilgiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir už neteisėtą mokėjimo instrumento panaudojimą pagal BK 215 straipsnio 1 dalį. Visų apelianto įvykdytų nusikaltimų subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Tyčios turinį esant sukčiavimui sudaro kaltininko suvokimas, jog apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį jis neteisėtai ir neatlygintinai, savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino, numatė, kad dėl jį ar kitą asmenį neteisėtai praturtinančios veikos nukentėjusiajam atsiras turtinė žala ir norėjo tokių padarinių. Subjektyvioji turto prievartavimo pusė pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį įvykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas) ir nori taip veikti. Neteisėto elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimo atveju tiesioginė tyčia pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia daromos veikos pavojingumą ir nori taip veikti. Apie subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, tarp jų ir apie kaltininko tyčią, jos turinį, teismas sprendžia ne tik pagal kaltininko parodymus, bet ir pagal kitas faktines bylos aplinkybes. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-76/2007).

Aptariamoje byloje nustatyta, kad A. K. visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė bendrininkaudamas: nusikalstamas veikas - kvalifikuotą sukčiavimą P. ir S. G. atžvilgiu ir kvalifikuotą turto prievartavimą A. V. atžvilgiu - A. K. padarė veikdamas organizuota grupe, tris nusikalstamas veikas, veikdamas bendrininkų grupe, ir vieną nusikalstamą veiką padėjo padaryti nuteistajam L. B.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje.

Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad A. K. kvalifikuotą sukčiavimą (BK 182 straipsnio 2 dalis) ir kvalifikuotą turto prievartavimą (BK 181 straipsnio 3 dalis) padarė veikdamas organizuotoje grupėje. BK 25 straipsnio 3 dalis organizuotą grupę apibrėžia kaip bendrininkavimo formą, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. BK 25 straipsnio 3 dalis, apibrėždama organizuotą grupę, reikalauja, kad kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atliktų tam tikrą užduotį ar turėtų skirtingą vaidmenį, tačiau nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų visus atitinkamame BK straipsnyje (šiuo konkrečiu atveju - BK 181 ir 182 straipsniuose) numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Grupės nariai gali atlikti ir kitas funkcijas nusikaltimo darymo metu, pvz.: stebėti aplinką, užtikrinti atsitraukimą po nusikaltimo padarymo, padėti paslėpti užvaldytą turtą ir pan. Taigi nors apeliantas ir tiesiogiai nedalyvavo sandoriuose su nukentėjusiaisiais P. G. ar A. V., t. y. jo vardu nebuvo išduoti įgaliojimai, jam nebuvo dovanotas ar kitaip jo nuosavybėn perleistas turtas ar pan., tačiau jis atliko kitus jam iš anksto nustatytus vaidmenis. P. G. didelės vertės turto užvaldymo atveju - A. K. automobiliu vežiojo nukentėjusįjį P. G. ir bendrininkus pas notarus, vežė nukentėjusįjį P. G. į kredito įstaigas ir jį lydėjo paimant vartojimo kreditus, t. y. tokiu būdu kontroliavo nukentėjusiojo veiksmus. A. V. turto prievartavimo atveju - A. K. atvežė nukentėjusįjį A. V. prieš jo valią į (duomenys neskelbtini), jį saugojo, vyko kartu su A. V. ir L. B. pas notarus, vertė nukentėjusįjį vykdyti jų nurodymus, tai yra perleisti turtą kaltinamųjų parinktam asmeniui. Šias aplinkybes iš esmės pripažįsta ir pats apeliantas tik jas savaip interpretuoja. Be to, A. K. aktyvus dalyvavimas vykdant paminėtus sunkius nusikaltimus įrodytas ir ankščiau aptartų liudytojų ir rašytinių bylos įrodymų visuma. Kadangi nuteistojo A. K. kaltė dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje, padarymo iš esmės grindžiama tais pačiais bylos įrodymais kaip ir nuteistojo L. B. kaltė, teisėjų kolegija jų dar kartą neaptarinėja, nes jie buvo aptarti atsakant į nuteistojo L. B. apeliacinio skundo argumentus. Be to, konkrečių įrodymų apeliantas ir neginčija.

Teismas nustatė, kad sukčiavimą, apgaule užvaldant P. G. turtą - 1 791,79 Lt, ir sukčiavimą, apgaule įgyjant A. V. priklausantį turtą – 1 020 Lt, bei neteisėtą A. V. mokėjimo kortelės panaudojimą A. K. padarė veikdamas bendrininkų grupe su L. B.. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma (pvz., sudarant detalų nusikalstamos veikos įvykdymo planą), taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai, ir pan., nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-636/2011, 2K-340/2012).

Byloje nustatyta, kad nuteistieji A. K. ir L. B. bendrais veiksmais užvaldė nukentėjusiajam P. G. priklausantį turtą 1 791,79 Lt vertės daiktus, įgytus pagal 2010-08-24 vartojimo kredito sutartį. A. K. 2010-08-24 nuvežė P. G. į PC „Akropolis“, (duomenys neskelbtini), kur pastarasis pasirašė Išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį ir savo vardu įgijo techniką. Taip pat nustatyta, kad nuteistieji L.B. ir A. K. iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami bendrą tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, L. B. nurodžius, o A. K. neteisėtai panaudojus svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – mokėjimo kortelę, išduotą A. V., atliko su ja finansines operacijas, AB (duomenys neskelbtini) bankomatuose nuo A. V. sąskaitos nuimdami grynuosius pinigus, taip apgaule įgijo A.V. priklausantį turtą – 1 020 Lt ir padarė nukentėjusiajam 1 020 Lt dydžio turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas pagal byloje surinktus ir ištirtus įrodymus taip pat nustatė, kad A. K. padėjo L. B. apgaulės būdu užvaldyti nukentėjusiajam P. G. priklausančius 4 600 Lt, gautus pagal 2010-11-16 kredito sutartį. A. K. automobiliu „Honda Accord“ nuvežė P. G. į PC „Akropolis“, kur pastarasis, dalyvaujant A. K., sudarė sandorį dėl vartojimo kredito. Po ko L. B. neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – P. G. išduotą mokėjimo kortelę, atlikdamas su ja dvi finansines operacijas: 2010-11-16 ir 2010-11-17, kurių metu nuo P. G. sąskaitos nuėmė grynuosius pinigus, viso 4 600 Lt ir juos užvaldė, tuo padarydamas nukentėjusiajam 4 600 Lt dydžio turtinę žalą. Byloje nustatyta, kad apeliantas buvo aktyvus nusikalstamų veikų vykdytojas, ir tik vienu atveju – padėjėjas, jo veiksmai buvo suderinti su bendrininkų veiksmais, o tokie tarpusavyje suderinti veiksmai rodo turėjus bendrą tikslą ir tai, kad apeliantas, kaip ir kiti bendrininkai, suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė pavojingus padarinius ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, ištirtus ir įvertintus įrodymus nėra pagrindo abejoti tuo, kad A. K. suprato, jog kartu su kitais bendrininkais dalyvauja bendrai darant nusikalstamas veikas, atliko dalį veiksmų, būtinų bendram tikslui pasiekti, ir to norėjo. Teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai, detaliai ir nuosekliai išanalizavo byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus įrodymus bei padarė teisingas išvadas, jog A. K. veiksmuose yra visi būtini jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 182 straipsnio 1 dalyje (2010-08-24 sukčiavimo epizodas), BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje (2010-11-16 sukčiavimo epizodas), BK 181 straipsnio 3 dalyje, BK 182 straipsnio 1 dalyje (2011-01-11 sukčiavimo epizodas) ir BK 215 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai ir pagal nustatytas aplinkybes A. K. taikė tinkamus baudžiamuosius įstatymus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo A. K. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo R. G. apeliacinio skundo argumentų

Skundžiamu nuosprendžiu R. G. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdamas organizuota grupe su L. B., A. K., jau mirusiu A. N. ir M. S., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, padėjo apgaule užvaldyti svetimą, P. G. ir S. G. priklausantį didelės vertės turtą bei pagal BK 178 straipsnio 4 dalį už svetimo turto vagystę.

Apeliantas neigia padaręs minėtas nusikalstamas veikas ir prašo skundžiamą teismo nuosprendį jo nuteisimo dalyje panaikinti ir jį išteisinti. Tokį prašymą apeliantas argumentuoja tuo, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties, o dėl svetimo turto vagystės jis buvo apkalbėtas.

Tokie apelianto teiginiai prieštarauja bylos medžiagai, dėl to atmestini.

Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies taikymo

Aptariamoje byloje nustatyta, kad R. G. kvalifikuotą sukčiavimą padarė veikdamas organizuota grupe. Kaip jau buvo minėta, organizuota grupė, kaip viena iš bendrininkavimo formų, yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką, duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. BK 26 straipsnio 4 dalyje, numatančioje bendrininkų baudžiamąją atsakomybę, nustatyta, kad organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5, 6 dalį.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, nustatė, kad R. G. veikė organizuotoje grupėje su L. B., A. K., jau mirusiu A. N. ir M. S., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, pagal ankstinį susitarimą, išreikštą žodžiu, tikslu daryti sunkų nusikaltimą – apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, ir šioje veikloje atliko padėjėjo vaidmenį. R. G., kaip padėjėjo, vaidmuo bendroje nusikalstamoje veikoje pasireiškė tokiais veiksmais: R. G., vykdydamas L. B. nurodymus, ir tuo padėdamas organizuotos grupės nariams padaryti sunkų nusikaltimą - kvalifikuotą sukčiavimą, kartu su A. N., laikotarpiu nuo 2010 m. rudens tyrimo metu nenustatytos dienos iki A. N. mirties 2010-11-01, o nuo 2010-11-01 iki 2010-11-30 apie 13.30 val. vienas gyveno kartu su P. G., pastarajam priklausančiam bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kontroliavo P. G. bendravimą su pašaliniais asmenimis, tokiu būdu trukdydamas jam tinkamai suvokti ir įvertinti prieš jį atliekamų veiksmų neteisėtumą, o 2010-11-30 apie 13.30 val. R. G., L. B. nurodymu, prievarta iškraustė P. G. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), į namą, esantį (duomenys neskelbtini), pas B. K. Šios aplinkybės yra įrodytos byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visuma, kurią sudaro: nukentėjusiojo P. G., liudytojų V. B. ir B. K. parodymai, iš dalies nuteistojo A. K. ir paties nuteistojo R. G. parodymai bei kita rašytinė bylos medžiaga.

Nors apeliantas nuteistasis R. G. neigia dalyvavęs organizuotos grupės veikloje apgaulės būdu užvaldant didelės vertės P. ir S. G. turtą, tačiau iš jo parodymų matyti, kad jis kai kurias byloje nustatytas faktines aplinkybes vis tik pripažįsta. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis R. G. pripažino, jog 2010 m. rudenį lankėsi P. G. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur tuo metu pas P. G. gyveno jo pažįstamas A. N., tačiau neigia kartu su jais gyvenęs ir kontroliavęs P. G.. Nuteistasis taip pat pripažino, kad P. G. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), lankėsi ir L. B., tačiau teigia, kad šis jam jokių nurodymų nedavė ir daryti nusikaltimus ar teisės pažeidimus nesiūlė. Pripažįsta, kad ji vadino R. (9 t., 82-83 b. l.). Taigi nuteistasis pripažįsta pažinojęs nukentėjusįjį ir nuteistąjį L. B., tačiau neigia atlikęs bet kokius nusikalstamus veiksmus.

Apelianto nuteistojo R. G. kaltumą įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tinkamais R. G. kaltumo įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Visų pirma tai yra nukentėjusiojo P. G. parodymai, kuriuos laikyti nepatikimais ar neobjektyviais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nukentėjusysis P. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme vienodai ir nuosekliai teigė, kad iki 2010 m. lapkričio mėn. jis savo bute, (duomenys neskelbtini), gyveno kartu su A. N., kurį į jo butą įkraustė L. B.. Jo bute nuo 2010 m. rudens nuolat lankydavosi ir R., o lapkričio mėn. A. N. mirus, R. įsikėlė į jo butą ir jį saugojo, niekur neleisdavo išeiti iš namų. 2010-11-30 apie 13.00 val. R. jį išvežė iš namų į namą, adresu (duomenys neskelbtini), o po kelių dienų – į sodo namelį kažkur netoli (duomenys neskelbtini), iš kur jam pavyko pabėgti (9 t., 68-69 b. l.). Nukentėjusysis P. G. atpažino R. G. kaip asmenį vardu R. (t.1, 49-54 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas papildomai nukentėjusysis P. G. patvirtino savo ankstesnius parodymus, papildomai nurodydamas, kad, kai jį saugojo R. G., iš jo buvo atimtas telefonas, todėl jis nebendravo su niekuo iš artimųjų, o kai porą kartų kalbėjo telefonu su giminaite V. B., R. G. jam liepė sakyti, jog jam (nukentėjusiajam) viskas gerai. Taip pat nukentėjusysis parodė, jog iš buto (duomenys neskelbtini) g. jį iškraustė būtent R. G., jie su R. G. troleibusu Nr. 7 nuvyko į stotį, o vėliau taksi automobiliu R. G. jį nuvežė į (duomenys neskelbtini) plentą. Nukentėjusiojo P. G. nurodytas aplinkybes apie pas jį bute gyvenusius asmenis, patvirtino nukentėjusiojo giminaitė V. B.. Liudytoja V. B. teisme parodė, jog nukentėjusysis jai telefonu sakė, kad pas jį pradėjo atvažinėti asmenys vardu R. (byloje nustatyta, kad tai – G.), L. (B.), M. (S.), jie vežė jam išgerti ir retkarčiais pavalgyti, kad jie A. (N.) draugai. Jai P. G. taip pat sakė, kad parduos butą (duomenys neskelbtini) g. ir jam nupirks butą (duomenys neskelbtini), ji ėjo apžiūrėti to buto, bet jos niekas neįleido. Iš kaimynų sužinojo, jog tas butas neparduodamas. Taip pat liudytoja parodė, jog ji P. G. bute lankėsi labai retai, dažniausia su P. G. bendravo telefonu (9 t., 61 b. l.). Tokie liudytojos parodymai liudija, kad, priešingai nei teigia apeliantas, liudytojai buvo žinoma apie nukentėjusiojo bute besilankantį asmenį vardu R. (nustatyta, kad tai G.), o tai, kad liudytoja jo asmeniškai nematė, paaiškinama tuo, kad liudytoja labai retai lankėsi nukentėjusiojo namuose, tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas abejoti liudytojos V. B. ar nukentėjusiojo parodymais. Nukentėjusiojo P. G. nurodytą aplinkybę, kad pas jį bute gyveno ir R. G., patvirtino liudytoja B. K. Ši liudytoja teisme parodė, jog 2010 m. spalio mėn. pabaigoje ji susipažino su asmeniniu vardu S. (byloje nustatyta, kad tai A. N.). Ji buvo bute, (duomenys neskelbtini), ten praleido keletą dienų. Tame bute be S. buvo senukas, vardu P., ir R. (liudytoja nurodė į G.), jie trise gyveno tame bute. 2010 m. lapkričio mėn. pradžioje jai paskambino R., pasakė, kad S. mirė. Po kelių dienų R. vėl paskambino ir paprašė leisti pagyventi pas ją P. R. jai paaiškino, kad P. yra nupirktas butas (duomenys neskelbtini) g., ten jį perkraustys, tačiau kol kas porą dienų P. pagyvens pas ją. P. pas ją atvežė R., davė 20 Lt maistui, sakė, kad atsiskaitys už tai, kad P. pas ja gyvens, bet neatsiskaitė. R. pasakė, kad ji neleistų P. niekam skambinti telefonu, ji ir neleido. Po poros dienų R. P. išsivežė. Kaip ji suprato iš R., viskam vadovavo L. iš (duomenys neskelbtini). Ji pati L. niekada nematė, bet R. ir S. kalbėdavo, kad viskam vadovauja L. (t. 9, 74-75 b. l.). Liudytoja B. K. atpažino R. G. kaip asmenį vardu R. (t. 2, 3-5 b.l.). Teisėjų kolegija jokių esminių prieštaravimų liudytojos B. K. parodymuose neįžvelgia. Priešingai, liudytojos B. K. parodymų turinys liudija, kad jie yra iš esmės nekintantys. Kad nukentėjusiojo bute, (duomenys neskelbtini), lankydavosi R. G. patvirtino ir nuteistasis A. K. Jis parodė, kad jam su L. B. atvykus pas P. G. į butą, jis ten matė asmenį vardu R. Taigi aptartų įrodymų visuma leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad nuteistasis R. G. veikė organizuota grupe su L. B., A. K., jau mirusiu A. N. ir M. S. ir tai suprato. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad apeliantas nedalyvavo notariniuose veiksmuose, kurie prasidėjo dar rugpjūčio mėn., ir nežino kieno naudai buvo atlikinėjami visi veiksmai, nepaneigia jo kaltumo. Kaip jau buvo minėta, veikiant organizuotai grupei, jos nariai į daromą veiką gali įstoti bet kurioje nusikaltimo stadijoje (rengimosi, jau pradėtoje ar tęsiamoje veikoje), o vaidmenų pasiskirstymas esant organizuotai grupei nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai ar iš dalies realizuotų nusikaltimo sudėtį. Byloje nustatyta, kad R. G. veikė kaip padėjėjas, savo veiksmais padėdamas organizuotos grupės nariams pasiekti bendrą sumanymą – užvaldyti didelės vertės svetimą, P. ir S. G. priklausantį didelės vertės turtą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas R. G. vaidmenį, kaip padėjėjo, bei konstatuodamas organizuotos grupės buvimą, atsižvelgė į organizuotai grupei būdingus požymius – apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmą, jos intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, į kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes R. G. taikė tinkamą baudžiamąjį įstatymą.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. G. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį ir jam už šio nusikaltimo padarymą paskirta teisinga, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkanti bausmė.

Dėl telefono vagystės

Apeliantas teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas ir už A. S. mobilaus telefono vagystę ir prašo jį dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti. Šis apelianto prašymas taip pat atmestinas.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. G. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už A. S. mobilaus telefono vagystę. Jo kaltė įvykdžius šią nusikalstamą veiką įrodyta nukentėjusiojo A. S. ir liudytojos L. S. parodymais, kuriais netikėti teismas neturi pagrindo.

Skunde pateikiama apelianto versija, kad pats nukentėjusysis galėjo parduoti savo telefoną, nes jam buvo reikalingi pinigai, o po to, bijodamas savo motinos, dėl telefono dingimo apkalbėjo apeliantą, yra prielaidų pobūdžio. Jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis A. S. turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį byloje nėra. Iš bylos duomenų matyti, kad R. G. L. S. namuose lankėsi ne vieną kartą ir jokių nepagrįstų kaltinimų anksčiau nei A. S., nei L. S. jam nereiškė. Nukentėjusysis pasigedo savo telefono 2010-12-23, o naktį iš 2010-12-22 į 2010-12-23 R. G. nakvojo L. S. namuose, kitų asmenų tuo metu L. S. namuose nebuvo. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teisme nuteistasis teigė negalėjęs pavogti telefono, nes nusikaltimo padarymo metu gydėsi Santariškių ligoninėje, tačiau šiai jo versijai nepasitvirtinus, apeliantas pateikia naują versiją, pagal kurią nukentėjusysis jį apkalba, bijodamas savo motinos dėl jo paties kaltės prarasto telefono. Teisėjų kolegija tokią apelianto versiją atmeta kaip deklaratyvią, nes ją neįmanoma patikrinti jokiais BPK numatytais procesiniais veiksmais.

Neatitinka tikrovės ir apelianto skundo teiginiai dėl neva skundžiamame teismo nuosprendyje neteisingai nurodyto jo neva pavogto telefono modelio. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad R. G. nuteistas už mobilaus ryšio telefoną „Nokia express music“ vagystę. Nuosprendžio motyvuojamoje ir rezoliucinėje dalyse, aprašant A. S. priklausančio telefono vagystę, konkretus telefono modelis nenurodomas. Todėl apelianto teiginys, kad jis buvo kaltinamas pavogęs telefoną ,,Nokia express music“, o yra nuteistas yra už telefono ,,Nokia 5310“ vagystę, pripažįstamas nepagrįstu.

Teisėjų kolegijos nuomone, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes R. G. pagrįstai nuteistas už svetimo turto vagystę, jo nusikalstami veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 4 dalį ir jam už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirta teisinga bausmė.

Nuteistajam paskirtos bausmės už nusikalstamų veikų, numatytų 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 178 straipsnio 4 dalyje, padarymą tinkamai subendrintos pagal BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 5 dalies 2 punkte numatytas bausmių bendrinimo taisykles ir jam paskirta teisinga galutinė subendrinta bausmė.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo R. G. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo E. A. gynėjos apeliacinio skundo argumentų

Skundžiamu teismo nuosprendžiu E. A. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį už tai, kad veikdamas organizuota grupe kartu su L. B., A. K. ir R. Z., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta BK 39¹ straipsnio pagrindu, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodami psichinę prievartą bei atimdami nukentėjusiajam laisvę, vertė nukentėjusįjį A. V. perduoti jiems didelės vertės turtą.

Nuteistojo E. A. gynėja apeliaciniame skunde formuluoja du alternatyvius ir prieštaringus prašymus, apeliantė prašo: skundžiamo teismo nuosprendžio dalį dėl E. A. nuteisimo panaikinti ir priimti E. A. naują, išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti E. A. bausmę, neskiriant jam laisvės atėmimo bausmės arba taikant BK 81 straipsnio 2 dalies ir 92 straipsnio nuostatas atidedant jos vykdymą.

Visi apeliantės prašymai atmestini.

Iš nuteistojo E. A. gynėjos apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis, teigia, kad E. A. nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, nepadarė, kad jis nebuvo iš anksto susitaręs veikti organizuotoje grupėje kartu su L. B., A. K. ir R. Z., nenaudojo psichinės prievartos prieš nukentėjusįjį A. V., neatėmė jam laisvės, nevertė jį perduoti jam priklausantį turtą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas E. A. veiksmus ir jų apimtį, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nustatė, kad E. A. veikė organizuota grupe su bendrininkais L. B. ir A. K., ir nuosprendyje išdėstė motyvus, kuriais remiantis pripažino, kad E. A. padarė nusikaltimą būdamas organizuotos grupės nariu. Pagal byloje nustatytas aplinkybes E. A. kartu su kitais bendrininkais dalyvavo padarant vieną sunkų nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje. Darydami šį nusikaltimą organizuotos grupės nariai, tarp jų ir E. A., buvo pasiskirstę tam tikrais vaidmenimis, atliko skirtingas užduotis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad L. B. buvo organizuotos grupės organizatorius ir vykdytojas, jis organizavo nusikaltimą, surado nusikaltimo auką – A. V., organizavo pastarojo atvežimą į (duomenys neskelbtini), nurodė bendrininkams jį saugoti, kontroliavo A. V. veiksmus, paimdamas iš jo banko kortelę, buto raktus ir dokumentus, organizavo notarinių veiksmų atlikimą; E. A. ir A. K. buvo šios nusikalstamos veikos vykdytojais, A. K. atvežė A. V. prieš jo valią į (duomenys neskelbtini) ir pasikeisdamas su E. A. jį saugojo, vyko kartu su A. V. ir L. B. pas notarus, vertė A. V. vykdyti jų nurodymus, tai yra perleisti jam priklausantį turtą nuteistųjų parinktam asmeniui. Šios aplinkybės įrodytos byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma, kurią sudaro nukentėjusiojo A. V., liudytojų R. Č. ir R. Z. parodymai, iš dalies paties nuteistojo E. A. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, bendrininkų parodymai, telekomunikacijų operatorių gauti duomenys ir kiti rašytiniai bylos įrodymai.

Nuteistasis E. A. ikiteisminio tyrimo metu neigė bet kokius jam inkriminuotus veiksmus ir teigė, kad įvykio vietoje jis buvo sulaikytas atitiktinai, kai ėjo pro šalį (6 t., 80-81, 83-84, 88-89 b. l.). Pirmosios instancijos teisme E. A. pakeitė savo ikiteisminio tyrimo duotus parodymus, pripažindamas, kad 2011 m. sausio mėn. jis buvo susitikęs su L. B. ir kartu su juo buvo nuvažiavęs į Š., kur lankėsi bute, kuriame buvo asmuo, prisistatęs A., nuteistasis taip pat pripažino, kad jis, L. pasiūlymu, buvo likęs su A. bute dviese, kai L. trumpam reikėjo kažkur išvažiuoti. Paskutinį kartą teigė L. matęs 2011 m. sausio 20 d., kai buvo susitikęs su L. B. tam, kad pasiimtų savo mobilaus ryšio telefoną, kurį buvo pamiršęs pas jį automobilyje. Tą dieną jis paprašė L. nuvežti jį pas stomatologę, L. sutiko, bet prieš tai turėjo sutvarkyti kažkokius reikalus. Jis su L. nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) g. prie daugiabučio, iš kurio išėjo du vaikinai ir įsėdo į L. automobilį. Jis suprato, kad tai L. pažįstami, tai buvo R. Z. ir R. Č. Jie visi kartu nuvažiavo į Š. prie daugiabučio, kuriame buvo A. L. paprašė, kad jis pakviestų A., jis sutiko. Jam nuėjus į butą, duris atidarė A., kuris jau buvo pasiruošęs ir laukė L.. A. jam atrodė neišsigandęs, jokių įtarimų nesukėlė. Iš A. ir L. tarpusavio kalbų suprato, kas važiuos į notarinę. Važiuojant niekas niekam negrasino, pakeltu tonu nekalbėjo. Važiuojant L. kalbėjo su A. apie kažkokius pinigus – rankpinigius. Kiek suprato buvo kalbama apie sodybą. Nuvažiavus prie notarės jis su R. Z. liko automobilyje, o L., A. ir R. Č. nuėjo į notarinę, po kurio laiko jie visi buvo sulaikyti policijos pareigūnų (9 t., 81-82 b. l.). Taigi, kaip matyti iš nuteistojo E. A. teisme duotų parodymų turinio, jis iš esmės pripažino atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, tačiau juos interpretuoja ne kaip iš anksto suplanuotos nusikalstamos veikos sudėtinius veiksmus, o kaip atsitiktinumą. Tačiau tokia nuteistojo veiksmų interpretacija yra paneigta nukentėjusiojo A. V., liudytojų R. Č. ir R. Z. parodymais bei kita bylos rašytine medžiaga. Nukentėjusysis A. V. pirmosios instancijos teisme parodė, jog prieš jį buvo naudojamas moralinis smurtas. Jis prieš jo valią buvo laikomas užrakintas bute, (duomenys neskelbtini). Jį gąsdino jį vežę asmenys. E. A. jis pažįsta iš matymo, kiek tiksliai kartų pastarąjį matė ir ar E. A. kalbėjo apie buto perleidimą, jis neatsimena, tačiau teigė, jog apie tai kalbėjo daug kas (9 t., 69 b. l.). Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis A. V. patvirtino, kad jis savo iniciatyva nei buto, nei sodybos parduoti neketino, tai prievartavo padaryti nuteistieji. Dėl to jis prievarta buvo laikomas bute (duomenys neskelbtini), kuriame visada būdavo dar vienas vyrukas, kuris suprato, kad jis (nukentėjusysis) yra pagrobtas ir laikomas prievarta, nes bendravo su L. B.. Jis dėl to, kad prievarta buvo laikomas bute, patyrė baimę ir nerimą. Jis pažįsta A. K., pastarasis vežiojo automobiliu kaip vairuotojas, E. A. yra matęs (duomenys neskelbtini), automobilyje, kai jį vežė. Jis negalėjo niekam pasiskųsti ar paprašyti pagalbos, nes šalia jo visą laiką būdavo L. B. arba E. A., kurie jo niekur neleisdavo. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas R. Č., kurio vardu buvo planuojama parašyti įgaliojimą, leidžiantį disponuoti nukentėjusiojo A. V. butu, parodė, jog 2011-01-20 L. B. atvyko su E. A. ir jie keturiese nuvažiavo pas buto, kurio disponavimui turėjo būti išduotas įgaliojimas, savininką, paėmė jį ir važiavo pas notarą. E. A. atvedė tą vyrą iš buto, o jie laukė mašinoje, po to visi nuvažiavo pas notarą. Automobilį vairavo L. B., šalia sėdėjo E. A., jis, R. Z. ir A. V. sėdėjo gale, nukentėjusysis sėdėjo per vidurį. Važiuojant automobiliu buvo kalbama apie tai, kad nebūtų tai, kaip praeitą kartą. Atvažiavus prie notaro biuro E. A. ir R. Z. liko automobilyje, o jis, L. B. ir A. V. nuėjo pas notarę ir ten buvo sulaikyti (9 t., 67-68 b. l.). Liudytojas R. Z. pirmosios instancijos teisme parodė, jog jis už piniginį atlygį, L. B. pasiūlymu, prižiūrėjo A. V. Iki 2011-01-20 jis matė E. A. du kartus, vieną kartą - kai buvo bute ir kitą - kai važiavo automobilyje. E. A. atėjo į automobilį kartu su nukentėjusiuoju ir jie visi vyko pas notarą perrašyti nukentėjusiojo butą. Automobilyje sėdėjo trise gale (jis, R. Č. ir tarp jų A. V.) ir priekyje L. B. ir E. A.. A. V. automobilyje buvo sakoma, ką jis turi sakyti, A. V. sakė ,,supratau“ ,,gerai“. (9 t., 68-69 b. l.). Nors apklaustas papildomai apeliacinės instancijos teisme liudytojas R. Z. iš dalies pakeitė ankstesnius savo teisme duotus parodymus, bandydamas sušvelninti nuteistojo L. B. teisinę padėtį, jo parodymai dėl E. A. atliktų veiksmų liko nepakitę. Teismas neturi pagrindo netikėti liudytojų R. Z. ir R. Č. parodymais, nes jie atitinka nukentėjusiojo A. V. parodymus ir kitus bylos įrodymus. Telekomunikacijų operatorių pateikti duomenys patvirtina, kad nuteistieji nusikaltimo padarymo laikotarpiu, t. y. nuo 2010-12-27 iki 2011-01-20 intensyviai bendravo tarpusavyje ir su nukentėjusiuoju A. V. bei liudytojais R. Z. ir R. Č.. Tarp nuteistųjų L. B. ir E. A. buvo užfiksuota 136 telefoniniai kontaktai, taip pat nustatyta, kad 2011-01-11, 2011-01-13 ir 2011-01-18, kai A. V. buvo vežamas į notarų biurus A., L. B. ir E. A. buvo A. (3 t. 113 b. l.). Nuteistasis A. K. pirmosios instancijos teisme neneigė, kad byloje nustatytu laikotarpiu jis, L. B. paprašytas, yra buvęs su nukentėjusiuoju A. V. bute (duomenys neskelbtini), kur turėdavo paduoti nukentėjusiajam pavalgyti, išgerti (9 t., 79-81 b. l.). Nuteistasis L. B. taip pat neneigia, kad jo prašymu tiek A. K., tiek E. A. yra pabuvę su A. V., tačiau neigia jiems už tai žadėjęs kokį nors atlygį (9 t., 83-86 b. l.). Taigi aptartų įrodymų visuma leidžia daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad nukentėjusiojo A. V. turtas buvo prievartaujamas ir kad tai darė gerai organizuota asmenų grupė. Visi nuteistieji veikė aktyviai, jų veiksmai tarpusavyje buvo suderinti, o tai rodo, kad jie turėjo bendrą tikslą – neteisėtai įgyti didelės vertės svetimą turtą. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kurios pagrįstos teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais, rodo, kad E. A. suprato, jog kartu su kitais bendrininkais dalyvavo bendrai darant nusikalstamą veiką, atliko dalį veiksmų, sudariusių būtiną sąlygą bendram tikslui – neteisėtam svetimo didelės vertės turto įgijimui, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tai, kad byloje nenustatyta, kad E. A. pats betarpiškai naudojo psichinę prievartą ar turėjo kokią nors finansinę naudą dėl tarp L. B. ir A. V. susiklosčiusių santykių, t.y. sodybos ar buto pirkimo – pardavimo, nepaneigia jo kaltumo. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje anksčiau, aptariant kitų nuteistųjų apeliacinius skundus, vaidmenų pasiskirstymas esant organizuotai grupei nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai ar iš dalies realizuotų nusikaltimo sudėtį, svarbu, kad jie turėtų bendrą tikslą ir būtų pasiskirstę vaidmenimis. Aptariamu atveju abi šios aplinkybės nustatytos. Byloje nustatyta, kad visi nuteistieji be teisėto pagrindo vertė nukentėjusįjį A. V. perduoti turtą: L. B. turtines pretenzijas reiškė naudodamas psichinę prievartą ir atimdamas nukentėjusiajam laisvę, o kiti nuteistieji, L. B. nurodymu, saugodami nukentėjusįjį bute, savo elgesiu pritarė bendram sumanymui prievartauti turtą iš nukentėjusiojo. Todėl E. A. veiksmuose yra visi būtini nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio, požymiai ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, kaip didelės vertės turto prievartavimas.

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo nuteistąjį E. A. pagal socialinę brandą prilyginti nepilnamečiui ir taikyti jam BK 81 straipsnio 2 dalies ir 92 straipsnio nuostatas. Apeliantės teiginiai, kad E. A., būdamas 20 metų amžiaus, nebuvo pakankamai brandus suvokti tarp L. B. ir A. V. susiklosčiusių santykių, yra deklaratyvūs. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. A. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos metu buvo 20 metų amžiaus, turėjo pagrindinį išsilavinimą, iki nusikaltimo padarymo gyveno savarankiškai (nuomojo butą, dirbo užsienyje), tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad jis buvo pakankamai socialiai subrendęs, kad suvokti savo daromus veiksmus ir jų pasekmes. Todėl apeliantės prašymas - taikyti nuteistajam E. A. BK 81 straipsnio 2 dalies ir BK 92 straipsnio nuostatas atmetamas kaip nepagrįstas.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nuteistajam E. A. neskirti laisvės atėmimo bausmės.

Baudžiamasis įstatymas už nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymą numato tik laisvės atėmimo bausmę, t. y. laisvės atėmimą nuo trejų iki dešimties metų. Nuteistajam E. A. už šio nusikaltimo padarymą paskirta minimali sankcijoje numatyta bausmė. Laikyti tokią bausmę aiškiai prieštaraujančią teisingumo principui ir ją švelninti nėra teisinio pagrindo. Todėl apeliantės prašymas – skirti nuteistajam E. A. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimo bausme, atmetamas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo E. A. gynėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų L. B., R. G., A. K. ir nuteistojo E. A. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės apeliacinius skundus atmesti.