Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. Y. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. Y. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš M. Y. priteista Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui 1 932 Lt laidojimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Y. nuteista už tai, kad nužudė kitą žmogų, t. y. ji 2012 m. liepos 28 d., apie 9 val. 45 min., Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Medicinos punkto izoliatoriuje, esančiame Vilniaus g. 100, Pabradės m., Švenčionių r., tyčia dėl kilusio konflikto sudavė kojomis ir kumščiais L. V. ne mažiau kaip 12 trauminių poveikių į įvairias kūno vietas, dėl ko L. V. buvo padaryti nubrozdinimai kairiame ir dešiniame skruoste, nubrozdinimas smakro srityje, kraujosruvos galvos minkštuose audiniuose dešinėje pusėje, kaktos – smilkinio - momens, dešinio momens gumburo ir viršugalvio srityse, poodinė kraujosruva pasmakrėje, poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje, krūtinės ir pilvo sumušimai, pasireiškę ribotomis kraujosruvomis krūtinės ir pilvo minkštuosiuose audiniuose, krūtinės dešiniame ir kairiame šoniniuose paviršiuose, bambos ir dešinio pošonkaulinėje srityse, daugybiniais abipusiais šonkaulių lūžiais, kairėje pusėje 4-7, dešinėje 2-10 (iš jų 8-10 dvigubi), kepenų dešiniosios skilties plyšimais, apatinės tuščiosios venos-dešinio prieširdžio plyšimu, sukėlusiais ūmų kraujavimą į pilvo ir širdiplėvės ertmes, širdies tamponadą krauju, kas komplikavosi ūmiu širdies – kraujagyslių veiklos nepakankamu, dėl ko nukentėjusioji L. V. 2012 m. liepos 28 d. vietoje mirė ir taip tyčia ją nužudė. Šiais savo veiksmais M. Y. padarė Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliaciniu skundu nuteistoji M. Y. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendį ir pripažinti jos atsakomybę lengvinančią atsakomybę tai, kad nusikalstama veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, bei atitinkamai sušvelninti paskirtą bausmę.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Pažymi, jog teismas nuosprendyje nepasisakė dėl apeliantės padaryto nusikaltimo motyvų ir tikslų, o tik nurodė, jog įvykio metu nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija, dėl ko nėra pagrindo taikyti būtinosios ginties nuostatas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnyje.

Tvirtina teismą nepagrįstai atmetus apeliantės parodymus, jog ji smūgius sudavė dėl to, kad įvykio metu nukentėjusioji puolė smaugti (parodymai atmesti motyvuojant, kad niekas nepatvirtino tokių aplinkybių). Pabrėžia nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtinusi, kad prieš išvykdama iš Lietuvos į Kazachstaną nutarė nuraminti L. V. ir paaiškinti nežudžiusi pastarosios sūnaus ir šis yra gyvas (nukentėjusioji sūnaus nužudymu apeliantę kaltino visą pažinties laiką, ją puldinėjo, žemino, buvo sužalojusi). Tuo tikslu ji 2012-07-28 užsuko į nukentėjusiosios kambarį, tačiau vos tik pamačiusi L. V. puolė ištiestomis rankomis, grasindama išdraskyti akis. Besigindama apeliantė sudavė šiai į veidą, tačiau L. V. ir toliau tiesė rankas, dėl ko apeliantė suprato, jog nukentėjusioji nori ją pasmaugti. Atėjusi vedama gerų ketinimų, apeliantė susidūrė su agresyvia nukentėjusiosios reakcija, patyrė nevienkartinį smurtą ir patyčias (beje, tai nustatė ir teismas nuosprendyje), dėl ko pajuto grėsmę savo sveikatai, gyvybei, labai susijaudino ir, matyt, dėl to ėmė L. V. mušti.

Apeliantės manymu, didelis susijaudinimas, kurį nulėmė staigūs neteisėti nukentėjusiosios veiksmai, sukėlė neadekvačią reakciją, pasireiškusią tokiu smurtu. Apie tai, kad ji niekada prie nukentėjusiosios nesikabinėjo, nieko neatsakydavo į šios užgauliojimus, o tik išsiverkdavo, patvirtino liudytojos N. U. ir M. R. (t. l, b. 1.93, 94). Teismas konstatavo, kad ji nusikalstamą veiką padarė, veikdama netiesiogine tyčia. Dar kartą nurodo pas nukentėjusiąją L. V. užėjusi pasakyti, kad jos sūnus gyvas, kadangi kažkas iš Centro gyventojų jį matė Pabradėje, ji jo tikrai nežudė, tačiau nukentėjusioji staiga puolė. Apeliantė tik tokiu būdu gali paaiškinti savo veiksmus.

Teismas, nenustatęs padarytos veikos motyvų ir tikslų, netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punktą, dėl ko nepagrįstai nepripažino jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. veikos padarymą dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas) bei skyrė griežtesnę bausmę nei sankcijoje numatytas bausmės minimumas.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistosios M. Y. gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios M. Y. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš nuteistosios M. Y. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji prašo pakeisti nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės. Apeliantė mano, jog teismas nepagrįstai nepripažino jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte, t. y. kad ji veiką padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Tokią savo poziciją motyvuoja tuo, kad konflikto, įvykusio 2012 m. liepos 28 d. metu, L. V. puolė ją smaugti, todėl sudavė smūgius nukentėjusiajai. Tuomet, kai M. Y. įėjo į L. V. kambarį, turėdama tikslą paaiškinti, kad jos sūnaus ji nežudė ir šis yra gyvas, nukentėjusioji, vos tik ją pamačiusi, puolė ištiestomis į veidą rankomis ir šaukė, kad išdraskys jai akis, tuomet ši sudavė L. V.. Apeliantės teigimu, ji buvo susijaudinusi dėl ankstesnio L. V. nevienkartinio smurto ir patyčių prieš ją, todėl ėmė ją mušti. Apeliantė sutinka su teismo išvada, jog ji veikė netiesiogine tyčia, tačiau pabrėžia neturėjusi tikslo bei motyvo nužudyti L. V.. Mano, kad didelis susijaudinimas, kurį nulėmė staigūs neteisėti nukentėjusiosios veiksmai, sukėlė jos neadekvačią reakciją, pasireiškusią smurto panaudojimu prieš L. V..

Kolegija, įvertinusi nustatytas faktines bylos aplinkybes ir nuosprendyje išdėstytus motyvus, daro išvadą, jog nuteistosios prašymas dėl jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte, nustatymo bei bausmės sušvelninimo yra nepagrįstas, todėl negali būti patenkintas.

BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika yra bendroji nusikaltimų žmogaus gyvybei norma, numatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas nužudė žmogų, kai nėra nė vieno nužudymą kvalifikuojančių, nei tą veiką privilegijuojančių požymių.

Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes pagrįstai pripažino, kad M. Y., veikdama netiesiogine tyčia, nužudė L. V. ir jos nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismas visapusiškai bei išsamiai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą bei atsižvelgęs į tai, kad M. Y. kojomis ir kumščiais sudavė ne mažiau kaip 12 smūgių į įvairias kūno vietas, tarpe jų ir į gyvybiškai pavojingas sritis – krūtinę ir pilvą, pagrįstai konstatavo, kad nuteistoji suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jos veikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tarp kilusių padarinių – nukentėjusiosios mirties ir nuteistosios veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes būtent nuteistosios suduoti smūgiai lėmė tai, kad įvyko daugybiniai abipusiai šonkaulių lūžiai, kepenų dešiniosios skilties plyšimai, apatinės tuščiosios venos – dešinio prieširdžio plyšimas, sukėlę ūmų kraujavimą į pilvo ir širdiplėvės ertmes, širdies tamponadą krauju, kas komplikavosi ūmiu širdies – kraujagyslių veiklos nepakankamumu, dėl ko L. V. mirė (specialisto išvada, t. 1, b. l. 11-16).

Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad M. Y. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiosios elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistoji nužudė L. V. dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Teismas, pripažindamas aukščiau nurodytą lengvinančią aplinkybę, nuosprendyje aptarė ankstesnius konfliktus, kilusius tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios dėl to, kad nukentėjusioji M. Y. nepagrįstai įžeidinėjo, grasino, naudojo smurtą, tačiau nenustatyta, kad įvykio dieną arba prieš įvykį tarp jų būtų susiklosčiusi konfliktinė situacija. M. Y. pripažįsta, kad pati nekviečiama užėjo pas L. V., nors ši buvo priešiškai nusiteikusi prieš ją. Viso proceso metu nuteistosios parodymai kito, tačiau apklausiama ji nė karto nenurodė, jog įvykio metu L. V. prieš ją smurtavo. M. Y. apklausiama kaip įtariamoji pirmą kartą parodė, jog tuomet, kai ji užėjo pas L. V., ,,< ... > ji pradėjo sakyti, kad išbadys akis, bei tiesė abi rankas link veido“, ,,< ... > suprato, kad ji nori mane smaugti“ (t. 2, b. l. 5-6), todėl sudavė ranka vieną kartą jai į žandikaulį. Parodymų patikrinimo vietoje metu M. Y. paaiškino, jog L. V. grasino ,,...kad iškrapštys jai akis“, todėl sudavė L. V. 2 smūgius kumščiu, o, kai ši nugriuvo, 3 kartus sudavė smūgius į pilvą bei dešinįjį šoną (t. 2, b. l. 7-11). Trečiąkart apklausta kaip įtariamoji (t. 2, b. l. 18), taip pat teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 157-159) paaiškino, jog nukentėjusiajai smogė vieną kartą, tačiau perskaičius jos parodymus, duotus parodymų patikrinimo vietoje metu, pripažino, jog sudavė penkis smūgius, tačiau tiksliai smūgių skaičiaus neatsimena, nes viskas vyko labai greitai. Iš M. Y. parodymų analizės matyti, kad ji net pati nenurodė, kad įvykio metu ar įvykio dieną nukentėjusioji atliko kokius tai neteisėtus veiksmus prieš ją. Teismų praktikoje didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, kai jis pasiekia fiziologinio afekto laipsnį ir jį sukelia neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Įstatymų leidėjas didelį susijaudinimą pripažįsta atsakomybę lengvinančia aplinkybe todėl, kad fiziologinis afektas kyla tuomet, kai žmogui sunku rasti tinkamą išeitį iš netikėtai susidariusios situacijos. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad M. Y. buvo didelio susijaudinimo būsenoje. Kolegija, padarydama šią išvadą, remiasi pačios nuteistosios duotais parodymais ir teismo psichiatrijos, teismo psichologinės ekspertizės aktu (t. 2, b. l. 88-92), kuriame konstatuojama, kad M. Y. nagrinėjamo įvykio metu nebuvo fiziologinio afekto ar kitoje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jos sąmonei ir veiklai. Šioje byloje įvertinus įrodymų visumą, M. Y. ir L. V. veiksmus įvykio metu, kuomet ši jokių neteisėtų veiksmų prieš nuteistąją neatliko, o tik pareiškė, jog ,,išbadys, išdraskys“ akis, tiesė abi rankas link jos, negalima sutikti su apeliante, kad ji patyrė didelį susijaudinimą, dėl ko panaudojo smurtą prieš L. V. – sudavė daugybinius smūgius į gyvybiškai pavojingas sritis, dėl ko ši įvykio vietoje mirė. Nuteistoji didelio susijaudinimo būsenos negalėjo patirti, nes prieš ją nukentėjusioji L. V. neteisėtų veiksmų įvykio metu išvis nepanaudojo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad didelio susijaudinimo būsena gali būti sukelta ir ne vienkartinių priešingų teisei veiksmų, besitęsiančių iki nusikalstamos veikos padarymo, jei nusikalstama veika padaryta iškart po paskutinio veiksmo. Šiuo konkrečiu atveju nukentėjusioji L. V. nuteistąją 2012 m. liepos mėnesį persekiojo, įžeidinėjo, grasino, panaudojo kelis kartus prieš ją smurtą, tačiau tai įvyko likus kelioms savaitėms iki įvykio, o įvykio dieną kritinės situacijos, kuomet M. Y. būtų sukelta ypatinga emocinė būsena (fiziologinis afektas), kai iš dalies aptemsta sąmonė ir susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, išvis nebuvo, nes nukentėjusioji neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti M. Y. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Apeliantės argumentas, jog teismas, nenustatęs padarytos veikos motyvų ir tikslų, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, atmetamas. M. Y. nuomone, teismas, nustatęs nusikalstamos veikos motyvą ir tikslą, būtų turėjęs pagrindą pripažinti jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte. Šis apeliantės prašymas atmestas aukščiau nurodytais argumentais, o tai, kad ji užėjo pas nukentėjusiąją turėdama pozityvią paskatą (pranešti, jog jos sūnus yra gyvas), negali turėti įtakos bausmės švelninimui.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į provokuojantį nukentėjusiosios elgesį ir tai pripažino M. Y. atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Buvo atsižvelgta į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, nuteistoji veikė netiesiogine tyčia, nustatytos jos atsakomybę dvi lengvinančios aplinkybės, o sunkinančių aplinkybių nėra. Taip pat įvertinta nuteistosios asmenybė: ji anksčiau neteista, dirbo, o po sūnaus žūties Kazachstane, patyrusi potrauminį stresą, išvyko į Vokietiją, iš kur buvo deportuota (t. 3, b. l. 1-14).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. Y. bausmę, atsižvelgė į visus bausmės pagrindus, nurodytus BK 54 straipsnyje, ir skyrė laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu ženkliai mažesnę už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Tad, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, įvertindama beveik minimalų, straipsnio sankcijoje numatytą bausmės dydį, kolegija mano, jog nuteistajai M. Y. paskirta bausmė yra tinkama bei pagrįsta ir nėra jokio teisinio pagrindo ją dar labiau švelninti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios M. Y. apeliacinį skundą atmesti.