Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – I. I., skundą dėl 2016 m. lapkričio 2 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutarties, kuria tenkintas VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ administracijos teikimas ir jam pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo terminas,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Kauno apylinkės teismo 2016-03-25 nutartimi I. I., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d., taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“.

Skundžiama nutartimi Rokiškio rajono apylinkės teismas patenkino ligoninės administracijos teikimą ir pratęsė I. I. stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis terminą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas skundžiama nutartimi pagrįstai I. I. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis, taikymą, todėl tenkinti jo skundą šiuo metu nėra pakankamo pagrindo.

Viena iš priverčiamųjų medicinos priemonių paskirčių yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant jam medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių panaikinimo, kaip ir dėl taikomos jos rūšies pakeitimo į švelnesnę, priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti panaikinta ar pakeista į švelnesnę. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą : asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

Dėl pirmojo kriterijaus įvertinimo teismui reikalingos specialios žinios. Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad I. I. serga paranoidine šizofrenija, Rokiškio psichiatrijos ligoninėje stebimas nuo 2016-05-02. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo I. I., pagrįstai rėmėsi šios ligoninės Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros 2016-10-07 išvada Nr. 511, kurioje nurodoma, kad jo psichinė būklė gerėja – jo elgesys be agresijos, konfliktų, dienotvarkės pažeidimų, tačiau nėra pakankamai stabili, dėl ko jam rekomenduojama tęsti stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis. Teismo posėdyje dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo pacientui dalyvavusi gydymo įstaigos atstovė teikimą palaikė ir siūlė I. I. gydymą tęsti tomis pačiomis sąlygomis, teikimui iš esmės neprieštaravo ir teismo posėdyje dalyvavę I. I. bei jo gynėjas. Šie duomenys rodo, jog I. I. sveikatos būklė dar nėra pakankamai gera, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog paciento psichinė būklė šiuo metu nėra pakankama taikomą priverčiamąją medicinos priemonę naikinti ar keisti į švelnesnę.

Skundą nagrinėjančio aukštesniojo teismo vertinimu šiuo atveju nėra pagrindo ir išvadai, kad asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, socialinis pavojingumas yra stipriai sumažėjęs ar išvis išnykęs. Ligoninės gydytojų komisijos išvadoje nurodyta, kad ligonio emocijos blausios, mąstymas nenuoseklus, kritika formali, asmenybė infantili. I. I. sveikatos būklė nors ir pagerėjusi, tačiau nėra pakankamai stabili, dėl ko jam nerekomenduojama dabartinėje stadijoje pakeisti priverčiamąją medicinos priemonę švelnesne. Aukštesnysis teismas atsižvelgdamas į tai sutinka su skundžiamos nutarties išvada, kad ambulatorinis stebėjimas, kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslams pasiekti. I. I. skunde nurodomi teiginiai, kad jis galėtų tęsti gydymą ambulatoriškai, dirbti ir įsilieti į visuomenę, nėra pagrįsti, jie deklaratyvūs, jų nepatvirtina medicinos specialistų išvada. Atkreiptinas dėmesys, kad galimybė asmenį, padariusį įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką, stebėti ir gydyti ambulatoriškai šioje byloje iš viso nebuvo vertinama, t. y. nebuvo aiškintasi, kur ir su kuo jis tokiu atveju gyventų, kas jį prižiūrėtų, ir pan.

Atsižvelgus į aukščiau išvardytas aplinkybes, faktą, kad priverčiamoji medicinos priemonė I. I. taikoma dar labai trumpą laiką, skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ji priimta tinkamai įvertinus visas svarbias aplinkybes. Skundo argumentai apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka skundą nagrinėjantis teismas, nepaneigia, todėl naikinti skundžiamą nutartį ir keisti I. I. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARIA:

I. I. skundą atmesti ir 2016 m. lapkričio 2 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartį palikti galioti.

Ši nutartis neskundžiama.