- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2005-09-27
- Bylos Nr.
- 2A-317
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas, Vincas Verseckas (pran.)
- Atsakovas
- J.J.
- Kategorijos
- 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Vinco Versecko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Lino pluoštas" apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-134-30/2005 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovė „Lino pluoštas" ieškinį atsakovui J.J., dalyvaujant tretiesiems asmenims atsakovo pusėje uždarajai akcinei bendrovei ,,VB Lizingas”, uždarajai akcinei bendrovei „EETĮ” dėl piniginių sumų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas bankrutuojanti UAB ,,Lino pluoštas” kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui J.J. ir sutikslinęs ieškinio reikalavimus (b.l. 28-30,60-62) prašė priteisti iš atsakovo 19 314,10 Lt žalos atlyginimo bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos iki sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad atsakovas iki bankroto bylos iškėlimo buvo UAB „Lino pluoštas” administracijos vadovas-direktorius, kuris 2001 m. lapkričio 27 d. sudarė bendrovės vardu finansinio lizingo sutartį Nr.S2001-112794 su trečiuoju asmeniu UAB „VB Lizingas”. Šia sutartimi bendrovė įsipareigojo lizingo davėjui mokėti turto vertės dengimo mokestį pagal mokėjimo grafike-sąskaitoje nurodytas datas ir įgijo teisę naudotis automobiliu „Škoda Fabia” (automobilį perėmė naudotis 2001 m. lapkričio 29 d.). Savininku iki galutinio atsiskaitymo buvo lizingo kompanija, o sumokėjus visą turto dengimo mokestį pagal sutartį šio turto savininku (sutarties 15,16 skirsniai) turėjo tapti UAB „Lino pluoštas”. Bendrovė vykdė mokėjimus pagal grafiką ir iki 2003 m. vasario 27 d. dienos sumokėjo už išperkamą automobilį 19 314,10 Lt. 2003 m. kovo 19 d. UAB „Lino pluoštas” ir atsakovas J.J. bei tretysis asmuo UAB „VB Lizingas” sudarė skolos perkėlimo sutartį Nr.SP2001-112794, pagal kurią likusi lizingo kompanijai skola, kurią turėjo ieškovas, perkelta atsakovui ir ta pačia sutartimi (sutarties 1.1,1.2, 2.1,2.2,4.3 punktai) J.J. perkeltos visos iš lizingo sutarties kilusios teisės ir pareigos. Tuo buvo pakeista lizingo sutarties šalis, tai yra vietoje buvusios šalies UAB „Lino pluoštas” sutarties šalimi tapo J.J., kuris toliau vykdė lizingo sutartį. Ieškovas nurodė, jog atsakovas, kuris lizingo davėjui nemokėjo 19 314,10 Lt, negalėjo tapti šių pinigų savininku. Atsakovas tokio dydžio padarė žalą ieškovui, nes įgijo teisę ieškovo sąskaita įsigyti automobilį nuosavybėn ir jam neatlygintinai buvo pripažinta teisė į padarytas įmonės įmokas už lizinguojamą automobilį. Tuo jis praturtėjo ieškovo sąskaita. Sudarant skolos perkėlimo sutartį nebuvo aptartas atsakovo atsiskaitymas su UAB „Lino pluoštas”. Dėl šios sutarties ieškovas prarado teisę įsigyti automobilį nuosavybėn, o J.J., sudarydamas minėtą sandorį kaip bendrovės UAB „Lino pluoštas” administracijos vadovas, veikė nesąžiningai bendrovės atžvilgiu. Sudarant 2003 m. kovo 19 d. skolos perkėlimo sutartį jis atstovavo ir bendrovę ir save, dėl to kilo tarp šių asmenų interesų konfliktas. J.J. veikimas sudarant šią sutartį yra nesąžiningas, o jo nesąžiningumas preziumuojamas (CK 6.67 str.), nes šiuo atveju dalį lizingo sutartimi numatytos sumos už automobilį jau yra sumokėjusi bendrovė ir minėta suma J.J. yra praturtėjęs ieškovo sąskaita. Pagal LR Akcinių bendrovių įstatymo, galiojusio sandorio sudarymo metu 22 straipsnio 8 d., kitas šio įstatymo nuostatas, CK 2.87 straipsnį J.J., kaip bendrovės vadovas, yra bendrovės valdymo organas, todėl šie įstatymai nustato vadovui būti lojaliu bendrovės atžvilgiu ir draudė priimti sprendimus ar atlikti veiksmus, kurie yra priešingi bendrovės tikslams (bendrovės tikslas-pelno siekimas). Atsakovo sudarytas sandoris yra akivaizdžiai nuostolingas, nenaudingas bendrovei, todėl administracijos vadovas turi atlyginti žalą bendrovei, jei jis iš sandorio gavo tiesioginės ar netiesioginės naudos. Ieškovas nurodo, nors atsakovas po to sudarė kitą tos pačios skolos perkėlimo sutartį (2003 m. liepos 14 d.) su trečiuoju asmeniu UAB „EETĮ”, pagal kurią visos atsakovo teisės ir pareigos įsigytos pagal pirminę lizingo sutartį, perkeltos jau trečiajam asmeniui UAB „EETĮ “, nepakeičia ieškovo pagrindo ir nuostatos dėl žalos priteisimo iš atsakovo bei neatleidžia J.J. nuo pareigos atsakyti prieš bendrovę, kurią sandorio sudarymo metu jis atstovavo. Ieškovas teigia, jog neprašo pripažinti negaliojančiomis lizingo ir skolų perkėlimo sutarčių, nes taip netektų teisės reikalauti šios žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2005 m. gegužės 26 d sprendimu ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Lino pluoštas” ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo valstybei 95,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendimą grindė šiais motyvais:
1. Ieškovas neįrodė aplinkybių, neteisėtų konkrečių atsakovo veiksmų, kuriais pastarasis ieškovui būtų padaręs prašomą priteisti žalą. Ieškovas neprašė pripažinti nei pirmosios, nei antrosios skolų perkėlimo sutarčių negaliojančiomis, nors pats teigė, kad atsakovas J.J., veikdamas kaip UAB „Lino pluoštas” direktorius ir kartu „atstovaudamas pats save”, sudarydamas pirmąją, 2003 m. kovo 19 d. skolos perkėlimo sutartį pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus, 22 straipsnio ir kitas šio įstatymo nuostatas, CK 2.87 str., dėl ko kilo interesų konfliktas. Teismas konstatavo, jog skolų perkėlimo sutartys, kurių neginčija ieškovas, yra galiojančios ir jos šalims turi įstatymo galią, todėl ieškovas neprašydamas teismo šių sutarčių pripažinti negaliojančiomis neįrodė, atsakovo J.J. neteisėtų veiksmų, kaip ir žalos padarymo fakto, priežastinio ryšio ir atsakovo kaltės dėl žalos padarymo.
2. Ieškovas sumokėjo lizingo kompanijai įmokomis sumokėjo tiek, kiek sunaudojo to automobilio vertės, todėl tai nėra žala įmonei ir jos nepadarė atsakovas, kol galiojo minėta jų tarpusavio lizingo sutartis.
3. UAB ,,VB Lizingas” turi teisę vienašališkai nutraukti lizingo sutartį, kai kliento atžvilgiu inicijuojama bankroto procedūra. Tokiu atveju iki sutarties nutraukimo sumokėti mokėjimai klientui negrąžinami. Teismas sprendė, jog esant nustatytoms bylos aplinkybėms (ieškovui iškelta bankroto byla) nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinį, nes ieškovas nepagrįstai praturtėtų, gautų antrą kartą tas įmokas, kurias pats teisėtai ir privalomai pagal sutartį yra sumokėjęs trečiajam asmeniui už pasinaudotą turtą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB ,,Lino pluoštas” prašo Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Teigia, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, padarė procesinius pažeidimus, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Pažymi, jog pagal finansinio lizingo sutartį lizingo davėjas įsipareigoja įgyti nuosavybės teises į daiktą iš trečiojo asmens ir įsigytą daiktą perduoti lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise. Skirtingai negu nuomos sutartyje (kur nuomininkas moka tik nuomos mokestį už gautą naudotis ir valdyti turtą - CK 6.477 str.), esant finansinės nuomos sutarčiai, į mokestį už naudojimąsi gautu daiktu, sumokamas ir įskaitomas kartu ir mokestis už daikto įsigijimą nuosavybėn. Sumokėtos įmokos už naudojimąsi finansinės nuomos pagrindu gautu turtu reiškia ir mokesčio už teisę gauti tą turtą nuosavybėn sumokėjimą. Finansinės nuomos sutartis išreiškia sutarties šalių suderintą valią, darant mokėjimus, pakeisti daikto savininką. Ieškovo teigimu, finansine lizingo sutartimi buvo siekta ne tik išsinuomoti turtą, bet įgyti jį nuosavybėn, kad tiek lizingo metu, tiek po jo, tapus turto savininku, šis turtas būtų panaudotas pelno siekimui. Bendrovė, sudarant finansinio lizingo sutartis, daugumą įmonėje naudojamų automobilių nuomojosi, tame tarpe iš atsakovo J.J., jo žmonos, todėl įmonei buvo ekonomiškai tikslinga ne tik nuomotis automobilį, bet ir įsigyti šį automobilį nuosavybėn. Dėl J.J. vėliau sudarytos skolos perkėlimo sutarties, bendrovė neteko teisės įsigyti automobilį nuosavybėn, nors bendrovės padarytos įmokos pagal lizingo sutartį buvo sumokėtos ne tik už faktinį naudojimąsi automobiliu, bet ir už teisę šį automobilį įsigyti nuosavybėn. Iš sudarytos lizingo sutarties S2001-112794, jos priedų yra matyti, kad bendrovė lizingo kompanijai mokėjo metines palūkanas 8,20 procentų, metinį turto pabrangimą 3,56 procentų, administracinį mokestį 1 procentą, išankstinę įmoka 20 procentų, darė eilines įmokas už 80 procentų finansuojamos sumos už turto įsigijimą. Šios išlaidos susijusios išimtinai su finansinio lizingo sutarties, kurios tikslas -nuosavybės įsigijimas, vykdymu. Teismas sprendime nurodydamas, kad bendrovė sumokėjo tiek, kiek reikėjo mokėti už naudojimąsi automobiliu, neatsižvelgė į aukščiau nurodytas aplinkybes, kad finansinės nuomos sutartimi mokama ne tik už faktinį naudojimąsi turtu, bet ir už teisę įsigyti automobilį nuosavybės, t.y. tuo pačiu automobilio kainą. Be to prašo atkreipti dėmesį į tai, jog finansinės nuomos pagrindu gautas automobilis bendrovėje per visą finansinės nuomos laikotarpį pravažiavo tik 8 737 kilometrus, t.y. vidutiniškai per dieną po 35 kilometrus.
Teismo motyvas, kad, nenuginčijus skolos perkėlimo sutarčių, negalima nustatyti ir įrodyti atsakovo kaltės, yra nepagrįstas, nes atsakovo kaltė yra preziumuojama vadovaujantis CK 2.87 str., 6.67 str., tuo metu galiojusio LR ABĮ 22 str.8d., 38 str. 12 dalimi, nes atsakovas sudarydamas sandorį atstovavo ir save, ir bendrovę, sudarė sau, kaip fiziniam asmeniui, naudingą sandorį, sandoris buvo neatlygintinis, bendrovė jokios naudos iš sandorio negavo, o atvirkščiai neteko teisės naudoti ir įsigyti automobilį nuosavybėn. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. vasario 18 d. nutartyje Nr.3K-3-124/2004 nurodė, jog, laikydamas atsakovų veiksmus nesąžiningais kreditorių atžvilgiu, teismas neturėjo konstatuoti jų sudarytų sandorių netesėtumo, nes nesąžiningumas ir sandorio neteisėtumas CK 2.50 str.3d. prasme negali būti sutapatinami, kadangi įstatymas nereikalauja sandorių netesėtumo pripažinimo, be to tai nėra Pauliano ieškinys (CK 6.66 str.). Šiuo atveju pakanka juridinio asmens dalyvio nesąžiningumo, t.y. pakanka konstatuoti, kad sandoris nesąžiningas neanalizuojant sandorio teisėtumo klausimo. Remiantis minėtu, ieškovo manymu, nagrinėjamoje byloje nereikia analizuoti sandorio teisėtumo klausimo, pakanka konstatuoti, kad atsakovas J.J., kaip įmonės administracijos vadovas, elgėsi nesąžiningai, nebuvo lojalus bendrovei, neveikė bendrovės interesais ir sudarė sandorį, kuris buvo jam pačiam naudingas, ir šių aplinkybių konstatavimas leidžia reikalauti žalos atlyginimo, kilusį iš sandorio sudarymo, nors pats sandoris įstatymų nustatyta tvarka ir nebūtų ginčijamas ar nuginčytas.Teismo motyvas, kad lizingo kompanija turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį esant tam tikroms aplinkybėms (esant nemokumui), ieškovo teigimu, neturi įtakos šiame ginče, nes minėtomis sąlygomis sutartis nebuvo nutraukta, teismo motyvas yra sąlyginis (kas būtų, jeigu būtų) ir nesusijęs su ginčo esme. Ieškovas nurodo, nors ir po skolos perkėlimo sutarties įmonei buvo iškelta bankroto byla, tačiau įmonė turėjo teisę sumokėti likusias lizingo sumas ir po bankroto bylos iškėlimo bei įsigyti turtą nuosavybėn, o vėliau jį pelningai parduoti. Be to ieškovas pažymi, jog byloje pateikti duomenis apie tai, kad viena iš bankroto bylų kilimo sąlygų buvo ta, kad atsakovas, kaip administracijos direktorius, sudarė sandorius, kurie įmonei buvo nenaudingi ir dėl to įmonė tapo nemoki, negalinti vykdyti finansinių įsipareigojimų. Pateikti duomenis įrodo, jog atsakovas ne tik sudarydamas skolos perkėlimo sutartį, bet ir kitais sandoriais (atidėdamas skolininkams mokėjimo terminus, sudarydamas automobilių nuomos sutartis ir kt.) bendrovės atžvilgiu veikė nesąžiningai. Pateiktų įrodymų teismas, kaip viseto įrodymų, nevertino ir dėl jų teismo sprendime nepasisakė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas J.J. ginčija apeliacinio skundo argumentus, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 26 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, jog teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nurodė, kad ieškovas, neginčydamas skolos perkėlimo sutarčių, neįrodo J.J. neteisėtų veiksmų, žalos padarymo fakto, priežastinio ryšio ir atsakovo kaltės dėl žalos padarymo. Tačiau, prieidamas tokios išvados, teismas neįvertino ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo, tai yra neįvertino, kad ieškovas savo reikalavimą grindė nesąžiningais ir neteisėtais J.J., kaip UAB ,,Linų pluoštas“ vadovo, veiksmais, dėl kurių bendrovė patyrė žalą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB ,,Lino pluoštas“ 2001 m. lapkričio 27 d. sudarė autopmobilio Škoda Fabia Sedan Eelegance finansinio lizingo sutartį. Pagal sutarties sąlygas UAB ,,Lino pluoštas“ įsipareigojo UAB ,,VB Lizingas“ sumokėti grafike-sąskaitoje nustatytais terminais ir tvarka 43290 Lt automobilio vertės dengimo mokestį, o UAB ,,VB Lizingas“ įsipareigojo, gavęs visą automobilio vertės dengimo mokestį, perduoti bendrovei nuosavybės teisę į automobilį. Vykdydama sutartį UAB ,,Lino pluoštas“ iki 2003 m. vasario 27 d. sumokėjo UAB ,,VB Lizingas“ 19314,10 Lt. 2003 m. kovo 19 d. UAB ,,VB Lizingas“, UAB ,,Lino pluoštas“, atstovaujama direktoriaus J.J., ir J.J., kaip fizinis asmuo, sudarė skolos perkėlimo sutartį, pagal kurią UAB ,,Lino pluoštas“ pareigą mokėti lizingo įnašus bei kitas lizingo sutartyje aptartas bendrovės teises ir pareigas perėmė J.J.. Ieškovas neginčija skolos perkėlimo sutarties, tačiau nurodo, kad bendrovės vadovas J.J. veikė nesąžiningai ir, perimdamas sau bendrovės atliktus 19314,10 Lt įnašus, nepagrįstai bendrovės sąskaita praturtėjo bei padarė bendrovei įnašų dydžio žalą. Atsakovas J.J.tis, atsiliepdamas į ieškinį, nurodė, kad jis, pasirašydamas skolos perkėlimo sutartį, jokio daikto ar piniginių lėšų neįgijo, įgijo tik pareigą už UAB ,,Lino pluoštas“ mokėti įmokas pagal finansinio lizingo sutartį.
CK 6.567 straipsnio pirma dalis nurodo, kad lizingo (finansinės nuomos) sutartimi viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise. Pagal šios normos nuostatas lizingo sutartis yra viena iš nuomos sutarčių rūšių, tačiau savo esme apima ne tik nuomos, bet ir pirkimo-pardavimo, kreditavimo, pavedimo sutartinių santykių elementus. Lizingas savo prigimtimi yra finansinė investicija, kurios tikslas sutartyje aptartomis sąlygomis įsigyti nuosavybės teise ūkio subjektui reikalingą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys, priimtos civ. bylose Nr. 3-7-440/2001 m. 3k-3-123/2004 m.). Taigi UAB ,,Lino pluoštas“ pagal automobilio lizingo sutartį mokėjo ne automobilio nuomos mokestį, o automobilio vertės mokestį ir siekė įgyti nuosavybės teise automobilį, todėl J.J., pagal skolos perkėlimo sutartį perimdamas UAB ,,Lino pluoštas“ (lizingo gavėjo) pareigą mokėti automobilio vertės mokestį, perėmė ir nuosavybės teisę į UAB ,,Lino pluoštas“ jau sumokėtą automobilio vertės mokestį, tai yra perėmė nuosavybę į bendrovės už automobilį sumokėtus 19314,10 Lt. Tačiau kolegija nesutinka su ieškovo pozicija, kad bendrovė dėl skolos perkėlimo sutarties patyrė 19314,10 Lt žalą. UAB ,,Lino pluoštas“ pagal lizingo sutarties sąlygas nuo automobilio priėmimo 2001 m. lapkričio 29 d. iki jo perdavimo J.J. 2003 m. kovo 19 d. automobilį valdė, juo naudojosi. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, pateikė korporacijos ,,Matininkai“ turto vertės nustatymo pažymą, pagal kurią automobilio rinkos vertė 2003 m. kovo mėnesį nustatyta 19000 Lt, tačiau pažyma neišsami, joje nedetalizuotas turto vertės nustatymas ir pagal jos nuostatas automobilis per pusantrų metų nuvertėjo daugiau pusės jo kainos, todėl kolegija šia pažyma nesiremia. Ieškovas teismui nepateikė įrodymų, kiek naudojant bendrovėje automobilis nusidėvėjo ir šiuo metu nėra galimybių nustatyti, kokia buvo reali automobilio kaina 2003 m. kovo 19 d. Todėl kolegija sprendžia, kad jinai gali būti nustatyta Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti Nutarimo dėl privalomo registruoti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo 2003 m. vasario 1 d. pagrindu. Pagal šio nutarimo nuostatas padėvėtų transporto priemonių vidutinė rinkos kaina apskaičiuojama taikant vidutinį transporto priemonės koeficientą priklausomai nuo transporto priemonių senumo. Nurodoma, kad lengvasis automobilis pirmaisiais eksploatacijos metais nusidėvi iki 71 proc., antraisiais iki 59 proc. vertės. Taikant šį metodą ir skaičiuojant nuo automobilio lizingo sutartimi nustatytos 43290 Lt kainos, matyti, kad automobilio vidutinė rinkos vertė 2003 m. kovo 19 d. buvo 29004,3 Lt (43290 Lt automobilio kaina – 67 proc. (71 proc. po pirmų metų + 4 proc. po antrų metų keturių mėnesių), tai yra iki jo pardavimo J.J. nuvertėjo 14285,7 Lt (43290-29004,3), todėl UAB ,,Lino pluoštas“, perduodama automobilį J.J., patyrė 5028,4 Lt žalą (19314,1 – 14 285,7 Lt).
CK 2.87 straipsnio pirma dalis įpareigoja juridinio asmens valdymo organų narius juridinio asmens atžvilgiu elgtis sąžiningai. Kaip minėta, J.J. vadovavo UAB ,,Linų pluoštas“ ir, veikdamas jos vardu, perkėlė bendrovės (lizingo gavėjo) teises ir pareigas sau, tuo įgydamas nuosavybės teises į ieškovo įmokas už automobilį. Sudarydamas šią sutartį J.J. elgėsi nesąžiningai ir netinkamai atliko UAB ,,Linų pluoštas“ vadovo pareigas, nes sudarė bendrovei nenaudingą sandorį, dėl kurio bendrovė patyrė minėto dydžio žalą. J.J. veiksmai ir bendrovės patirta žala turi tiesioginį priežastinį ryšį, todėl atsakovas privalo atlyginti bendrovei padarytą 5028 Lt žalą (CK 2.87 str. 7 d., 6.245 str.). Aplinkybė, kad ieškovas neginčija neteisėto sandorio, neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės atlyginti šiuo sandoriu padarytą žalą.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino išdėstytas aplinkybes, netaikė materialinės teisės normų, kurias reikėjo taikyti, todėl nepagrįstai atmetė ieškinį. Teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kurio iš atsakovo priteistina jo veiksmais padaryta ieškovui žala.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti iš J.J. (duomenys neskelbtini) bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Lino pluoštas“ (duomenys neskelbtini) penkis tūkstančius dvidešimt aštuonis 5028) litus 40 centų žalos atlyginimui ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2004 m. gruodžio 13 d. iki visiško sprendimo įvykdymo bei į valstybės pajamas vieną šimtą penkiasdešimt (150) litų 85 centus žyminio mokesčio.
Priteisti iš J.J. ir UAB ,,Lino pluoštas“ į valstybės pajamas po 53,7 Lt pašto išlaidų.