- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-29
- Bylos Nr.
- I1-5037-423/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00645-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Asta Urbonienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno, Lietuvos valstybė
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3
2021 m. birželio 29 d.
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau - ir atsakovės atstovas, Kauno TI), priteisti 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2021-02-12 iki 2021-02-18 (b. l. 1). Skunde bei atsikirtime (b. l. 38-39) nurodė, kad Kauno TI buvo kalinamas kameroje Nr. 151, kurioje jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Paaiškino, kad kamera buvo labai maža, joje stovėjo lova, šalia jos – stalas, šalia stalo – įrengtas tualetas, todėl visiškai nebuvo vietos pajudėti. Dėl tokių Kauno TI veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 8-10). Paaiškino, kad kameroje Nr. 151 pareiškėjas buvo kalinamas tik tris paras, t. y. nuo 2021-02-12 iki 2021-02-15. Kameros plotas buvo 9,17 kv. m, joje pareiškėjas buvo vienas, todėl minimali ploto norma nebuvo pažeista. Visi kameroje įrengti baldai yra reglamentuoti teisės aktų normomis ir nėra pertekliniai. Atsakovės atstovo nuomone, savo teiginius pareiškėjas grindė tik abstraktaus pobūdžio samprotavimais, nedetalizavo jam kilusių neigiamų pasekmių, jų nesusiejo su konkrečiais Kauno TI veiksmais. Nėra jokių įrodymų ne tik apie neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus, bet ir apie pareiškėjui galimai kilusias neigiamas pasekmes. Pažymėjo, kad tam tikrų papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų pareiškėjas galėjo patirti dėl specifinio savo statuso ir teisinės padėties (suimtasis). Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas skundėsi per mažu kameros Nr. 151 plotu ir netinkamu jos įrengimu. Iš bylos duomenų matyti, kad kameroje Nr. 151 pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2021-02-12 iki 2021-02-15 (b. l. 11-12), taigi, trumpiau, nei pareiškėjas nurodo skunde. Nesant atsakovės atstovo oficialiai pateiktus duomenis paneigiančių įrodymų, teismas vertina ginčo laikotarpį nuo 2021-02-12 iki 2021-02-15.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui.
Bylos duomenys (b. l. 13, 17) patvirtina, kad Kauno TI kameros Nr. 151 plotas yra 9,17 kv. m. Atsakovės atstovas nurodė ir paties pareiškėjo pateiktas kameros brėžinys (b. l. 41) patvirtino, kad pareiškėjas minėtoje kameroje kalėjo vienas. Dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta minimali ploto norma, kadangi jam teko 9,17 kv. m ploto.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Pareiškėjo atsikirtime į atsiliepimą išdėstytos papildomos faktinės aplinkybės apie tai, jog kameroje įrengtame sanitariniame mazge neužtikrinamas pareiškėjo privatumas, jis nepagrįstai buvo kalinamas drausmės kameroje, taip pat dėl draudimo paskambinti telefonu, yra nesusijusios su ginčo dalyku. Pareiškėjas, teikdamas teismui skundą, inicijavo šią administracinę bylą dėl per mažo Kauno TI kameros Nr. 151 ploto ir šios aplinkybės sukeltų neigiamų pasekmių.
Pagal ABTĮ 50 straipsnio 3 dalį, pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Tokiu atveju teismui yra pateikiamas patikslintas skundas, kuris turi atitikti šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje ir 24 ir 25 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimas sprendžiamas mutatis mutandis taikant šio įstatymo 33 straipsnio nuostatas.
Kadangi naujas faktines aplinkybes dėl privatumo neužtikrinimo pareiškėjas išdėstė tik atsikirtime į atsiliepimą ir nepasinaudojo teise pateikti teismui patikslintą skundą, teismas minėtus argumentus atmeta kaip nesusijusius su nagrinėjama byla ir dėl jų plačiau nepasisako. Pareiškėjui išaiškintina, jog dėl faktinių aplinkybių, sudarančių naują skundo pagrindą, jis gali inicijuoti naują administracinę bylą ABTĮ nustatyta tvarka.
Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. R. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.