- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-28
- Bylos Nr.
- N-502-235-08
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Antanas Ablingis, Artūras Drigotas (pran.)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. nutarties R. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato I – ojo policijos komisariato Viešosios policijos Verkių policijos nuovados (toliau – ir Institucija) pareigūnas R. M. (toliau – ir apeliantas) už tai, kad šis 2006 m. rugpjūčio 22 d., apie 10.00 val., Vilniuje, sodų bendrijoje (toliau – ir SB) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vaikščiojo nuogas ir šlapinosi viešoje vietoje aplinkiniams matant, taip pažeisdamas viešąją tvarką bei žmonių rimtį, 2006 m. rugsėjo 6 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 151762 (b. l. 15-16). R. M. veika buvo kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 174 straipsnį.
Atsižvelgusi į tai, kad R. M. – policijos pareigūnas, Institucija 2006 m. rugsėjo 6 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N 044821 (toliau – ir 2006 m. rugsėjo 6 d. nutarimas) (b. l. 10) nutarė R. M. administracinio teisės pažeidimo bylą perduoti Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), kad būtų sprendžiamas klausimas dėl drausminės atsakomybės taikymo.
Šalies argumentai
R. M. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Institucijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutarimą ir priteisti iš Institucijos visas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) sodo sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), SB (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso jo draugo A. R. šeimai. Pažymėjo, jog šis sklypas yra aptvertas aukšta gyvatvore ir apjuostas tvora, todėl pašaliniams asmenims yra neįmanoma patekti į sklypo teritoriją be jo šeimininko leidimo, be to, nesant sklypo teritorijoje, matyti, kas jame vyksta, yra sudėtinga. Teigė, jog dėl šių priežasčių laikytina, kad jo veiksmai buvo atlikti ne viešoje vietoje, todėl jis negalėjo padaryti ATPK 174 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad jis neturėjo tikslo savo veiksmais pažeisti viešąją tvarką, kadangi toks tikslas gali būti pasiekiamas tik tyčiniais veiksmais. Akcentavo, jog administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu R. M. nebuvo supažindintas su visa tyrimo medžiaga (filmuota medžiaga, kitų asmenų parodymais), dėl ko jis negalėjo pateikti išsamių paaiškinimų, pareikšti prašymų. Pabrėžė, jog administracinio teisės pažeidimo byla ir visa su ja susijusi medžiaga Policijos departamentui buvo perduota 2006 m. rugsėjo 7 d., t. y. nepraėjus nustatytam terminui, per kurį nutarimas gali būti apskųstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 11 d. nutartimi R. M. skundo netenkino ir Institucijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutarimą paliko nepakeistą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje buvo nustatyta, jog R. M. eina Policijos departamento štabo Viešųjų ryšių skyriaus viršininko pareigas, o tai reiškia, kad jis yra policijos pareigūnas. Rėmėsi ATPK 15 straipsnio 1 dalimi, inter alia įtvirtinančia, kad policijos pareigūnai už administracinės teisės pažeidimus atsako pagal drausmės statutus, ir 3 dalimi, kuri numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais organai (pareigūnai), kuriems suteikta teisė skirti administracines nuobaudas, užuot skyrę nuobaudas, gali perduoti medžiagą dėl teisės pažeidimų atitinkamiems organams, kad jie spręstų klausimą dėl kaltininkų patraukimo drausminėn atsakomybėn, ir padarė išvadą, jog Institucijos pareigūnas, nagrinėjęs R. M. administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo teisę neskirti administracinės nuobaudos, o perduoti bylą Policijos departamentui, idant būtų išspręstas klausimas dėl R. M. patraukimo drausminėn atsakomybėn. Pažymėjo, kad tokia teisė suteikiama ir ATPK 287 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nurodė, kad nepaisant to, jog R. M. teigė, jog administracinio teisės pažeidimo byla jo atžvilgiu turėjo būti nutraukta, Institucija, priėmusi 2006 m. rugsėjo 6 d. nutarimą, R. M. administracinio teisės pažeidimo bylos iš esmės nenagrinėjo, o ir neturėjo to daryti, kadangi ši byla turėjo būti nagrinėjama iš esmės sprendžiant klausimą dėl R. M. patraukimo drausminėn atsakomybėn. Atkreipė dėmesį į tai, kad R. M. teigė, jog buvo pažeistos jo teisės, numatytos ATPK 272 straipsnyje, kadangi jis, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, nebuvo supažindintas su visa tyrimo medžiaga, ir pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, nei paneigiančių, nei patvirtinančių šiuos R. M. teiginius. Be to, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos tvarka leidžia pašalinti klaidas, kurios gali būti padarytos ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje (2003 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N12-29/2003; Administracinių teismų praktika Nr. 4, P. 57-59) ir teigė, jog netgi tuo atveju, jeigu iš tiesų R. M. minėtame ATPK straipsnyje įtvirtintos teisės buvo pažeistos nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Institucijoje, šios klaidos buvo ištaisytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmėtė R. M. argumentą, kad pažeidžiant ATPK 295 straipsnio nuostatą, administracinio teisės pažeidimo byla su visa medžiaga 2006 m. rugsėjo 7 d. buvo perduota Policijos departamentui, kadangi šiame straipsnyje yra reglamentuojamas nutarimo, kuriuo asmeniui paskirta administracinė nuobauda, vykdymas. Pažymėjo, jog R. M. administracinė nuobauda nebuvo paskirta, o ATPK nenumatyta, kad tokio nutarimo, kuriuo būtų perduodama administracinio teisės pažeidimo byla Policijos departamentui dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, vykdymas būtų sustabdytas dėl skundo, kuriuo jis ginčijamas, padavimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog skundžiamas Institucijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį priėmė įgaliotas pareigūnas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu R. M. prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriuos pareiškėjas buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliantas nurodė šiuos argumentus:
1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nutarime, kuriuo nutariama administracinio teisės pažeidimo bylą perduoti kitai įgaliotai institucijai drausminės atsakomybės klausimui spręsti, neturi būti analizuojama asmens padaryto administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Tokia išvada prieštarauja ATPK 286 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 1 ir 3 dalims. Institucijos nutarime nebuvo įrodyta, ar yra visi administracinio teisės pažeidimo būtini sudėties elementai.
2. Priimant Institucijos nutarimą, buvo remiamasi A. P. pateikta filmuota medžiaga, tačiau ši medžiaga buvo nufilmuota neturint apelianto sutikimo jį filmuoti, todėl ši medžiaga negali būti laikoma įrodymu ir ja buvo remtasi nepagrįstai ir neteisėtai.
3. Surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą ir priimant Institucijos nutarimą, nebuvo apklausti įvykių liudytojai, t. y. kartu su apeliantu sode buvę žmonės. Tuo buvo pažeistas ATPK 248 straipsnis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis A. P. (toliau – ir nukentėjusysis) prašė apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 9 d. nutartį nepakeistą. Nukentėjusysis nurodė šiuos pagrindinius atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus:
1. R. M. patraukimo drausminėn atsakomybėn klausimą vertins Policijos departamentas, todėl ši institucija ir privalės įvertinti, ar apeliantas savo veiksmais padarė teisės pažeidimą, kokie įrodymai tai patvirtina ir t. t. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Institucijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutarime neturėjo būti analizuojama asmens teisės pažeidimo sudėtis.
2. Nukentėjusiojo žemės sklypą nuo apelianto žemės sklypo skiria tik permatoma vielos tinklo tvora, todėl tiek apelianto žemės sklypas ir gyvenamasis namas yra gerai matomi iš nukentėjusiojo žemės sklypo, tiek nukentėjusiojo žemės sklypas ir gyvenamasis namas yra gerai matomi iš apelianto žemės sklypo. Todėl yra nepagrįstas apelianto teiginys, kad nebūnant apelianto žemės sklypo teritorijoje, yra sudėtinga matyti, kas joje vyksta, ir kad apeliantas negalėjo matyti, jog nukentėjusiojo žemės sklype yra žmonės, tarp jų ir vaikai. Be to, viešąją tvarką galima pažeisti ir veikiant privačioje aplinkoje, kurioje nėra pašalinių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-670/2002).
3. Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalį šiame įstatyme nurodyti draudimai rinkti informaciją netaikomi renkant informaciją, jeigu yra pagrindas manyti, kad fiksuojami teisės pažeidimai. Kadangi nukentėjusysis filmavo daromą teisės pažeidimą, jo pateiktas vaizdo įrašas yra įrodymas, surinktas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi R. M. apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikino, o bylą grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ATPK 15 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei 287 straipsnio 1 dalies 3 punktu, įtvirtinančiu administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjusio organo (pareigūno) teisę motyvuotai nutarimu perduoti bylos nagrinėjimą kitam įgaliotam nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą organui (pareigūnui). Nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad priimant ATPK 287 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą nutarimą, neturi būti analizuojama, ar administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veikoje yra jam administracinio teisės pažeidimo protokole inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Pažymėjo, jog anksčiau minėtų teisės normų analizė suponuoja išvadą, kad perduoti medžiagą dėl administracinio teisės pažeidimo atitinkamam organui (pareigūnui) dėl policijos ar kitokio pareigūno patraukimo drausminėn atsakomybėn galima tik tuomet, kai administracinio teisės pažeidimo byloje yra nustatytos visos bylai svarbios aplinkybės, surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę dėl jam inkriminuotų pažeidimų padarymo. Taigi administracinio teisės pažeidimo protokole turi būti nustatyta tvarka (laikantis ATPK 260 straipsnio reikalavimų) užfiksuotas administracinis teisės pažeidimas, o administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančio organo priimtas nutarimas turi atitikti ATPK 286 ir 287 straipsnių reikalavimus. Anot apeliacinės instancijos teismo, tai reiškia, kad nutarimu ATPK nustatyta tvarka turi būti konstatuotas (nustatytas) administracinio teisės pažeidimo faktas, taigi ir visi pažeidėjui inkriminuojamų pažeidimų sudėties elementai, ir tik nustačius, kad asmens veikoje yra atitinkamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis, yra pagrindas, vadovaujantis ATPK 15 straipsnio nuostatomis, priimti nutarimą perduoti medžiagą atitinkamam organui dėl kaltininko patraukimo drausminėn atsakomybėn. Nurodė, kad, gavusi tokį nutarimą, institucija, įgaliota patraukti apeliantą drausminėn atsakomybėn, turi pakankamą teisinį pagrindą svarstyti konkrečios drausminės nuobaudos jam paskyrimo klausimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens skundą, kuriame išdėstomi motyvai dėl nesutikimo su jam inkriminuotu pažeidimu, turi ištirti ir įvertinti visus byloje esančius įrodymus, nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai jas ištirti, t. y. patikrinti Institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl konkretaus administracinio teisės pažeidimo. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir dėl šios priežasties skundžiama nutartis naikintina.
V.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 14 d. nutartimi R. M. skundą atnėtė ir paliko galioti Institucijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutarimą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ATPK 174 straipsnyje yra įtvirtinta administracinio teisės pažeidimo, nukreipto prieš visuomenę, sudėtis. Nedidelis chuliganizmas – tai necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Pažymėjo, jog byloje iš esmės ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai skundžiamu Institucijos nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla buvo perduota Policijos departamentui. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad R. M. teismo posėdžio metu pripažino, jog vaikščiuojo nuogas ir šlapinosi sklypo kieme, už namo kampo. Pažymėjo, jog šias aplinkybes patvirtino byloje esantis vaizdo įrašas ir nukentėjusiojo bei jo sutuoktinės parodymai. Nors R. M. teigė, jog jis neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką, teismas konstatavo, jog šis jo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas ir vertintinas kaip bandymas išvengti atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, sklypas, kuriame R. M. padarė jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, yra aptvertas neaukšta tinkline tvora, neapželdintas aukštaūgiais krūmais, teritorija iš visų pusių yra atvirai matoma ir gali būti pastebėta bet kurio asmens, todėl siekiant nustatyti pažeidimą, nėra svarbu, kad į šią teritoriją nėra būtina patekti. Pabrėžė, kad administracinis teisės pažeidimas užfiksuotas sodo sklype, kuris laikytinas viešąja vieta. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią, jog megėjiška sodininkystė – laisvalaikio veikla turint tikslą sodo sklype susikurti aktyvaus poilsio sąlygas, išsiauginti ar pasigaminti žemės ūkio produktų (vaisių, uogų, daržovių, gėlių, bitininkystės ir kitų produktų), taip pat tvarkyti kraštovaizdį ir naudotis juo rekreacijai, puoselėti ir tausoti išteklius, į šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punktą, nustatantį, kad atskirti sodo sklypą nuo kaimyninio sklypo tvora (gyvatvore) galima tik esant rašytiniam susitarimui, ir 6 dalį, numatančią, kad mėgėjiško sodo teritorijoje sodininkai, nekeisdami pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, nuosavybės teise valdomame sodo sklype gali statyti ar rekonstruoti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka parengę projektą ir gavę statybos leidimą – vieną gyvenamąjį namą ir vieną jo priklausinį. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sodo bendrijos teritorija yra vieša erdvė, įskaitant ir bendrojo naudojimo teritorijas, kuriose gali būti ne tik poilsiaujama, bet ir gyvenama nuolat. Pažymėjo, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis su šeima gretimame sklype turi gyvenamąjį namą ir jame gyvena nuolat, nukentėjusiojo šeimoje auga du mažamečiai vaikai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog R. M., svečiuodamasis draugo motinai priklausančiame sodo sklype, kaip ir kiekvienas ir protingas ir rūpestingas asmuo, turėjo suvokti, kad savo elgesiu gali sukelti nepatogumų aplinkiniams, ypač vaikams, ir elgtis rūpestingai bei protingai. Pažymėjo, jog šlapinimasis yra fiziologinis procesas, kuris suaugusiojo asmens gali būti kontroliuojamas. Pabrėžė, jog atsižvelgiant į tai, kad sodo sklype yra tualetas, R. M. ir turėjo juo pasinaudoti. Be to, R. M. nepateikė jokių įrodymų, kad turi negalavimų, susijusių su šlapinimosi sutrikimais. Teigė, jog nagrinėjamu atveju laikas kvalifikuojant veiką neturi esminės reikšmės (R. M. teigė, jog veiksmas vyko anksti ryte, o nukentėjusysis ir jo sutuoktinė – kad apie 10.00 val.). Pažymėjo, kad nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės paaiškinimuose esantys nesutapimai nėra reikšmingi kvalifikuojant padarytą administracinį teisės pažeidimą, kadangi patį faktą matė abu ir jų vaikas. Be to, dėl šių aplinkybių jie laikėsi nuoseklios pozicijos nuo pažeidimo užfiksavimo momento. Atkreipė dėmesį į tai, kad nuo administracinio teisės pažeidimo padarymo momento praėjo daug laiko, todėl jį matę asmenys gali visų detalių ir neprisiminti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, vaizdinę medžiagą, padarė išvadą, jog R. M. padarė jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, t. y. 2006 m. rugpjūčio 22 d., apie 10.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) sodo sklype, t. y. viešoje vietoje vaikščiojo nuogas bei šlapinosi aplinkiniams matant ir taip pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Teigė, jog R. M. veika buvo pagrįstai kvalifikuota kaip ATPK 174 straipsnio pažeidimas. Pažymėjo, jog R. M. teiginys, jog buvo pažeistos jo teisės, numatytos ATPK 272 straipsnyje, yra nepagrįstas, kadangi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens dalyvavimas pirmosios instancijos teisme leidžia pašalinti klaidas, kurios gali būti padarytos ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje (2003 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N12-29/2003; Administracinių teismų praktika Nr. 4, P. 57-59). Pabrėžė, jog R. M. turėjo galimybę teisme susipažinti su visa byloje esančia medžiaga, kadangi jis dalyvavo teismo posėdžio metu, turėjo aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčią atstovę, galėjo duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, reikšti prašymus, naudotis teisine atstovo pagalba. Dėl šios priežasties net jeigu jo teisės iš tiesų buvo pažeistos nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Institucijoje, teisme šie formalūs pažeidimai buvo pašalinti ir jie neturi esminės reikšmės kvalifikuojant R. M. padarytą pažeidimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog R. M. teiginys, jog perduodant administracinio teisės pažeidimo bylą su visa medžiaga Policijos departamentui, buvo pažeistas ABTĮ 295 straipsnis, yra nepagrįstas, kadangi šis straipsnis reglamentuoja nutarimo, kuriuo paskirta administracinė nuobauda, vykdymą. R. M. administracinė nuobauda nebuvo paskirta. Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Institucijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį priėmė įgaliotas pareigūnas, dėl ko pagrindo naikinti ginčijamą nutarimą nėra.
VI.
Apeliaciniu skundu R. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.
1. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo parodymus, kad jis šlapinosi anksti ryte, t. y. apie 6.00 val ryto, o rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais, kurie nesutampa su kitų liudytojų parodymais.
2. Pabrėžia, kad jis neketino ir nesiekė pažeisti viešąją tvarką ar žmonių rimtį. Atkreipia dėmesį į tai, kad tais atvejais, kai asmuo mano, jog elgiasi privačiai, jo veiksmai gali skirtis nuo tų, kuriuos jis atliktų žinodamas, kad yra ar gali būti stebimas. Teigia, jog jis pagrįstai tikėjosi, kad jo privatumas uždaroje teritorijoje yra gerbiamas.
3. Teigia, jog pirmąkart lankydamasis minėtame sklype, jis negalėjo žinoti ir numanyti, kad nukentėjusiojo sklype stovi gyvenamasis namas, be to, kad jame gyvena nepilnamečiai.
4. Nurodė, kad pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį negalima daryti išvados, jog sodo teritorija yra skirta nuolat gyventi.
5. Pažymi, jog jo tyčios kontatavimas remiantis fotonuotraukomis, darytomis praėjus keletui mėnesiui ar netgi metams po incidento, negali atspindėti realios padėties tariamo administracinio teisės pažeidimo padarymo metu. Pirmosios instancijos teismas vienpusiškai ir neobjektyviai vertino pateiktus įrodymus, kadangi apeliantas pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog sklypas yra apsodintas aukštaūgiais želdiniais ir pan.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog sodo sklypas laikytinas viešąja vieta, kadangi teismų praktikoje sąvoka „viešoji vieta” yra apibrėžiama kaip teritorija, kurioje bet kuriuo metu gali atsirasti žmonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-670/2002). Atkreipia dėmesį į tai, kad tuo metu, kai jis šlapinosi, sodo sklype nieko nebuvo.
7. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 5 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. N12-14/2005, kuriame nurodoma, kad viešoji tvarka ar žmonių rimtis ATPK 174 straipsnio prasme pažeidžiami tada, kai atliekamais veiksmais rodoma aiški nepagarba ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir visai visuomenei, ir teigia, jog, vadovaudamasis protingumo principu, jis negalėjo numatyti, kad yra stebimas pašalinių, juo labiau, kad yra neteisėtai filmuojamas. Be to, kaip matyti iš filmuotos medžiagos, apelianto per medžių šakas gerai nesimatė, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas srendimą, į tai neatsižvelgė.
8. Nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, byla, vadovaujantis ATPK 287 straipsniu ir 250 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turėjo būti nutraukta.
9. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N11-1060/2006, kurioje kosntatuota, jog ATPK 174 straipsnyje numatytas administracinis teisės pažeidimas pagal savo pobūdį yra nukreiptas į visuomenę, o ne atskirą asmenį, ir teigia, jog dėl to A. P. negalėjo ir negali būti pripažintas nukentėjusiuoju šioje byloje.
10. Remiasi ATPK 256 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu, Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 straipsnio 1 dalies 40 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (Niemetz v. Vokietija, P. G. ir J. H. v. Didžioji Britanija), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.22 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 2.23 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir teigia, jog A. P. neteisėtai filmuodamas privačioje erdvėje ir rinkdamas duomenis apie apelianto privatų gyvenimą bei platindamas tokią medžiagą, pažeidė paminėtas teisės aktų nuostatas, o priimant ginčijamą nutarimą buvo neteisėtai remiamasi neteisėtai padarytu vaizdo įrašu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į R. M. apeliacinį skundą Institucija, priėmusi ginčijamą nutarimą, nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Nukreipia į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-670/2002 (Teismų praktika, Nr. 18) suformuotą taisyklę, kad viešąją tvarką galima pažeisti ir veikiant privačioje aplinkoje, kurioje nėra pašalinių asmenų, kadangi viešoji tvarka pažeidžiama, jei veiksmai, padaryti privačioje aplinkoje, sudaro nepatogumų, sudirgina, sutrikdo asmenis, esančius kitoje vietoje arba suardo jų normalią, įprastą gyvenseną, taigi pažeidžia jų teisę į normalią ir ramią aplinką. Pažymi, jog R. M. teiginys, kad A. P. negali būti laikomas nukentėjusiuoju, yra nepagrįstas. Atkreipia dėmesį į tai, kad Visuomenės imformavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad informacija apie privatų žmogaus gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija pateikiama viešai nagrinėjant bylą.
Atsiliepime į R. M. apeliacinį skundą nukentėjusysis A. P. nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. nutartį. Teigia, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Nurodo, kad analogiška išvada, jog sodų bendrijos teritorija yra viešoji erdvė, buvo padaryta kitoje Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje byloje (Nr. II-1342-5/2007), kurioje buvo tiriami A. R. 2006 m. rugpjūčio 21-22 d. veiksmai. Pažymi, jog R. M. apsinuoginęs po sklypo teritoriją vaikščiojo pakankamai ilgai, t. y. apie 20 min., ir tuo metu garsiai kalbėjo mobiliojo ryšio telefonu, taip papildomai atkreipdamas į save dėmesį. Pabrėžė, jog pirmasis apsinuoginusį R. M. pamatė nukentėjusiojo sūnus S. P., gimęs 1997 m. Akcentavo, jog R. M. turėjo matyti, jog gretimame sklype buvo kitų žmonių, kadangi į A. R. motinai priklausantį sklypą atvyko administracinio teisės pažeidimo padarymo išvakarėse. Teigia, jog nukentėjusiojo atveju negali būti taikomos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, kadangi jo nufilmuoti vaizdai nepriskirtini viešajai informacijai, be to, šis įstatymas nurodo išimtis, kada galima filmuoti ir pan. asmeniui priklausančioje valdoje – tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad tokiu būdu fiksuojamas teisės pažeidimas. Atkreipia dėmesį įtai, kad padarytas vaizdo įrašas buvo perduotas administracinį teisės pažeidimą tyrusiam Institucijos pareigūnui, jam (pareigūnui) paprašius. Nurodo, kad policijos pareigūno elgesiui – net ir ne tarnybos metu – yra keliami aukštesni reikalavimai negu paprastam asmeniui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VII.
Apeliacinis skundas atmestinas.
ATPK 174 straipsnyje yra įtvirtinta administracinio teisės pažeidimo – nedidelio chuliganizmo sudėtis: tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant šią teisės normą, akivaizdu, jog viešoji vieta, kaip šio pažeidimo sudėties objektyviosios pusės būtinasis elementas, yra privaloma ne visais šio administracinio teisės pažeidimo pasireiškimo atvejais. Kaip matyti iš šio pažeidimo sudėties konstrukcijos, nedideliu chuliganizmu yra laikomi ir kiti į necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose panašūs veiksmai, kurie pažeidžia viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Šiuo atveju „viešosios vietos” elementas nėra būtinasis administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 174 straipsnyje, sudėties elementas, kadangi užtenka to, kad atitinkamais veiksmais būtų pažeidžiama viešoji tvarka ar žmonių rimtis, tačiau į jo buvimą ar nebuvimą turėtų būti atsižvelgiama individualizuojant administracinę nuobaudą.
Byloje nustatyta, kad R. M. 2006 m. rugpjūčio 22 d., apie 10.00 val., Vilniuje, SB (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sodo sklype, vaikščiojo nuogas ir šlapinosi aplinkiniams matant. Administracinio teisės pažeidimo protokole įrašyta, kad minėtus veiksmus R. M. atliko viešoje vietoje. R. M. teigė, jog jis, būdamas privačioje aplinkoje, negalėjo padaryti ATPK 174 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo, kadangi trūksta vieno iš būtinųjų šio pažeidimo sudėties objektyviosios pusės elementų, dėl ko administracinio teisės pažeidimo byla jo atžvilgiu turėtų būti nutraukta. Kaip jau buvo minėta, tam tikrais atvejais šis elementas, kvalifikuojant asmens veiką pagal ATPK 174 straipsnį, nėra būtinas. Teisėjų kolegija pažymi, jog ir šiuo atveju R. M. veikai pagal ATPK 174 straipsnį kvalifikuoti nėra būtinas „viešosios tvarkos” elementas, kadangi jo atliktų veiksmų visumos analizė leidžia teigti, jog buvo pažeista viešoji tvarka ir sutrikdyta žmonių rimtis. Dėl šios priežasties toliau nebus nagrinėjama, ar R. M. vaikščiojo apsinuoginęs ir šlapinosi viešoje vietoje, ar ne.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ir pats R. M. neneigia, jog jis 2006 m. rugpjūčio 22 d. Vilniuje, SB (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sodo sklype, vaikščiojo nuogas ir šlapinosi. Tačiau jis pažymi, kad minėti veiksmai buvo atlikti apie 6.00 val. ryto, kai tuo tarpu nukentėjusysis ir jo sutuoktinė teigia, jog tai įvyko apie 10.00 val. ryto. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju laikas kvalifikuojant R. M. veiką pagal ATPK 174 straipsnį neturi esminės reikšmės, kadangi ši aplinkybė administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 174 straipsnyje, padarymo konstatavimui neturi jokios reikšmės – vėlgi į ją turėtų būti atsižvelgiama individualizuojant asmeniui skirtiną administracinę nuobaudą.
R. M. apeliaciniame skunde akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi filmuota medžiaga, kuri buvo surinkta pažeidžiant teisės aktų, saugančių jo teisę į privatų gyvenimą, nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad administracinio teisės pažeidimo padarymo faktui konstatuoti pakanka jo paties paaiškinimų, liudytojų (nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės) parodymų, todėl minėta filmuota medžiaga vertintina kaip papildomas įrodymas, tik patvirtinantis kitus byloje esančius įrodymus, kurių pagrindu buvo padaryta išvada, jog R. M. pažeidė ATPK 174 straipsnį.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad R. M. savo veiksmais nesiekė pažeisti viešosios tvarkos ar žmonių rimties, kas reiškia, jog jo veiksmuose nebuvo tyčios, t. y. būtinojo administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 174 straipsnyje, sudėties subjektyviosios pusės elemento. ATPK 10 straipsnyje apibrėžiama, kada laikoma, jog administracinis teisės pažeidimas buvo padarytas tyčia: 1) jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo (tiesioginė tyčia) ir 2) jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir, nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti (netiesioginė tyčia). Nagrinėjamu atveju R. M. kaltės forma, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 straipsnyje, įvardintina kaip netiesioginė tyčia. Dėl šios priežasties R. M. teiginys, jog atsižvelgiant į tai, kad jis nesiekė pažeisti viešosios tvarkos ir sutrikdyti žmonių rimties, dėl ko laikytina, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios, atmestinas.
Be to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareigūnams yra taikomi aukštesni elgesio standartai net ir ne tarnybos metu, kadangi būtent jie turėtų formuoti tą viešojo elgesio modelį, kurį perimtų kiti asmenys.
Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog R. M. kaltė, padarius ATPK straipsnio 174 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, visiškai įrodyta, o veika kvalifikuota tinkamai. Atsižvelgiant į tai, kad R. M. – policijos pareigūnas, remiantis ATPK 15 straipsnio 1 dalimi ir 287 straipsnio 1 dalies 3 punktu priimtas sprendimas perduoti administracinio teisės pažeidimo bylą ir visą su ja susijusią medžiagą Policijos departamentui spręsti klausimą dėl drausminės atsakomybės taikymo yra pagrįstas ir teisėtas.
Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, konstatuotina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl pagrindo ją naikinti nėra, o R. M. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.