Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-600-190/2014

Teisėja Aiva Survilienė Teisminio proceso Nr. 1-18-1-02018-2014-7

2014 m. rugsėjo 12 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., 302 str. 1 d. ir nubaustas:

pagal BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 9 mėnesiams;pagal BK 302 str. 1 d. – laisvės atėmimu 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, ir kaltinamajam skirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 9 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d., 65 str., ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, skirta 2014-02-10 Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir skirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 11 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

F. M. pareikštas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti tenkintas visiškai, ir priteista iš E. Ž. F. M. naudai 93,45 litai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Ž. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, pagrobė ir neteisėtai laikė svetimus dokumentus :

2012-10-29 apie 12 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, viešojoje vietoje, A.J.Povilaičio 14 namo laiptinėje, Vilniuje, priėjęs prie nukentėjusiojo F. M., iš pastarojo drabužių - striukės kairės pusės išorinės kišenės - pagrobė F. M. priklausančią piniginę, 40 Lt vertės, su joje buvusiais 35 JAV doleriais, kurių vieno JAV dolerio vertė 2,67 Lt, bendros 93,45 Lt vertės, F. M. vardu išduotu pensijos gavėjo pažymėjimu Nr.0436038, neturinčiu materialinės vertės, F. M. vardu išduotu neįgaliojo pažymėjimu Nr.0193404, neturinčiu materialinės vertės, F. M. vardu išduotu vairuotojo pažymėjimu Nr.50335395, 50 Lt vertės, F. M. vardu išduota asmens tapatybės kortele Nr.11531541, 80 Lt vertės, kuriuos neteisėtai laikė iki 2012-10-31, kol išmetė prie A.J.Povilaičio g. 20 pastato, Vilniuje, ir tokiu būdu pagrobė 263,45 Lt vertės svetimą, F. M. priklausantį turtą bei pagrobė ir neteisėtai laikė svetimus, F. M. vardu išduotus dokumentus.

Kaltinamasis E. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo kaltės nepripažino, davė parodymus, iš kurių seka, jog jis jokio nusikaltimo nedarė, piniginės su pinigais ir dokumentais negrobė. Tokius kaltinamojo parodymus teismas vertino kaip pasirinktą gynybos būdą bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už savo padarytus nusikaltimus, nes tokie kaltinamojo parodymai prieštarauja byloje surinktiems ir jo kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. E. Ž. kaltę padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus teismas grindė nukentėjusiojo F. M., kuriuos patvirtino liudytojai I. K., I. K., M. K.. Nukentėjusysis F. M. kaltinamąjį atpažino asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu. Aplinkybę, jog būtent E. Ž. pavogė nukentėjusiajam priklausančią piniginę, iš dalies patvirtina ir liudytojos T. M. parodymai. Teismas pažymėjo, jog netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kuris iki nusikaltimo padarymo kaltinamojo nepažinojo, neturi pagrindo, todėl juos laikė patikimais, nes juos patvirtina liudytojų parodymai, nukentėjusiojo parodymo atpažinti asmenį, kaip padariusį nusikalstamą veiką, protokolai, kita rašytinė bylos medžiaga. Kadangi E. Ž. piniginę pagrobė iš asmens drabužių, jo veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia.

Byloje esančiais ir aukščiau aptartais įrodymais taip pat nustatyta, kad kartu su nukentėjusiajam F. M. priklausančiu turtu, t.y. pinigine ir joje buvusiais pinigais, kaltinamasis pagrobė piniginėje buvusius nukentėjusiojo vardu išduotus pensijos gavėjo pažymėjimą, neįgaliojo pažymėjimą, vairuotojo pažymėjimą ir asmens tapatybės kortelę. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog kiekvienas asmuo piniginėse paprastai nešioja ir savo asmens dokumentus, padarė išvadą, kad kaltinamasis, grobdamas piniginę, suvokė tokį pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius ir sąmoningai leido tokioms žalingoms pasekmėms kilti, todėl konstatuotina, jog pagrobdamas ir neteisėtai laikydamas svetimus dokumentus, kaltinamasis veikė netiesiogine tyčia ir padarė nusikalstamą veiką, kuri taip pat kvalifikuotina ir pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d.

Apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas remiantis vien tik nukentėjusiojo ir liudytojų (nukentėjusiojo artimųjų) parodymais, kurie yra šališki, ir nei vienas iš liudytojų nusikalstamos veikos padarymo nematė, o tik liudijo apie aplinkybes prieš ir po įvykio.

Be to, teismas iš jo priteisė žalos atlyginimą nukentėjusiajam remdamasis vien tik nukentėjusiojo parodymais, nors jis buvo nenuoseklus (iš pradžių teigė, jog buvo 30 dolerių, vėliau suma padidinta iki 35 dolerių), žala nepatvirtinta jokiais kitais įrodymais, todėl yra nepagrįsta ir neįrodyta.

Teismas, anot apelianto, neteisingai buvo kvalifikuota nusikalstama veika ir pagal LR BK 302 str. 1 d., kadangi pagal bylos aplinkybes akivaizdu, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo nežinojo, kad piniginėje yra dokumentai ir suvokus, kad yra ir dokumentai, jais buvo atsikratyta, dėl ko pripažintina, kad nėra šios veikos sudėties

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, E. Ž. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Pripažinus, jog jo kaltė vis tik yra įrodyta, apeliantas prašo sušvelninti paskirtas bausmes.

Teismui manant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 302 str. 1 d., yra pagrindas, anot nuteistojo, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (LR BK 37 str.). Net ir teismui nepripažinus šios nusikalstamos veikos mažareikšme, laikantis proporcingumo principo turėtų būti skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė - bauda.

Teismui nusprendus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 2 d., apeliantas prašo skirti laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį gydytis pagal LR BK 48 str. 6 d. 4 p., nes, E. Ž. manymu, ši bausmė yra tikslingesnė negu laisvės atėmimo bausmė.

Nuteistasis pažymi, jog gydosi priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, neseniai buvo išrašytas iš Vilniaus priklausomybės ligų centro detoksikacijos skyriaus, šiuo metu du kartus per savaitę lanko dienos centro grupinius užsiėmimus. Po detoksikacijos turėjo išvykti tęsti gydymo į socialinės reabilitacijos centrą VšĮ „Apsisprendimas“, tačiau dėl dalyvavimo teismo posėdyje į reabilitacijos centrą iš karto po išrašymo neišvyko, bet jis siekia gydymą tęsti ir artimiausiu metu ketina vykti į šį centrą. Akivaizdu, kad dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės jis tokios galimybės netektų.

Nuteistojo manymu, teismas nepagrįstai vien tik neigiamai įvertino jo asmenybę, įvardindamas jį narkomanu, nors jis šiuo metu intensyviai gydosi nuo priklausomybės. Teismas vertino neigiamai ir tai, kad jis nesigaili dėl padarytų veikų, nevertina savo elgesio kritiškai, tačiau jis negali gailėtis dėl to, ko nėra padaręs. Prašo atsižvelgti į tai, kad yra užsiregistravęs darbo biržoje, po gydymo sieks susirasti nuolatinį darbą ir integruotis į darbo rinką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. Ž. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis neigia padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir 302 str. 1 d., ir nepripažįsta kaltės, t. y. nesutinka su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, teigdamas, kad jis F. M. piniginės nepagrobė. Tačiau, išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis yra visiškai įrodyta, jog nuteistasis E. Ž. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nors apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo F. M. ir liudytojų, kurie yra jo artimieji parodymais, todėl jie yra šališki, be to, jie nematė pačios nusikalstamos veikos padarymo, tačiau aukštesnės instancijos teismas tokį argumentą pripažįsta nepagrįstu ir atmeta jį.

Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, jog teismas, pripažindamas E. Ž. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir 302 str. 1 d., būtų pažeidęs BPK normų reikalavimus. Aukštesnės instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino, nustatė tikrąsias įvykio aplinkybes bei nuteistojo kaltę padarius nusikalstamas veikas.

Apelianto neigimą padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas kolegija vertina kaip pasirinktą gynybos būdą bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už šiuos nusikaltimus, kadangi tai prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Bylos duomenimis nustatyta, šį faktą patvirtina ir pats nuteistasis E. Ž., jog jis gyvena A.J. Povilaičio g. 14 name. Be to, nuteistasis parodė, kad įvykio dieną buvo savo namuose, nes tuo metu nedirbo. Nors nuteistasis neigia padaręs jam inkriminuojamas veikas, jo kaltė byloje įrodyta nuosekliais nukentėjusiojo F. M. parodymais, kurių pagrįstumu bei objektyvumu teismui netikėti nebuvo pagrindo, juolab, kad juos patvirtina ir liudytojų I. K., I. K., M. K. ir L. K. parodymai. Nors, kaip teigia nuteistasis šie liudytojai paties piniginės pagrobimo fakto nematė, tačiau pažymėtina, kad I. K., I. K. ir M. K. E. Ž. matė iš karto po F. M. piniginės pagrobimo išeinantį iš namo laiptinės, laiptinėje daugiau nieko nebuvo, o nukentėjusysis jiems įvardino, jog būtent E. Ž. iš jo kišenės ištraukė piniginę. Liudytoja L. K. taip pat patvirtino nuteistojo kaltę ir paneigė E. Ž. teisme iškeltą versiją, jog nukentėjusysis piniginę pametė, nes parodė, jog išeinant ji matė pas nukentėjusįjį piniginę ir šis išėjęs grįžo atgal netrukus, teigdamas, jog piniginę iš jo pavogė bei nurodė tai padariusio asmens bruožus. Be to, nukentėjusysis F. M. atpažino E. Ž., kaip asmenį, pagrobusį piniginę asmens parodymo atpažinimo pagal jo nuotrauką bei asmens parodymo atpažinimo metu.

Teismas, anot apelianto, neteisingai kvalifikavo jo nusikalstamus veiksmus ir pagal LR BK 302 str. 1 d., kadangi pagal bylos aplinkybes akivaizdu, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo nežinojo, kad piniginėje yra dokumentai ir suvokus, kad yra ir dokumentai, jais buvo atsikratyta, dėl ko pripažintina, kad nėra šios veikos sudėties. Apeliacinės instancijos nuomone, tokia nuteistojo pozicija yra nelogiška ir dviprasmiška, nes E. Ž. neigė padaręs inkriminuojamas veikas, tačiau iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, jog tai jis, pamatęs, kad piniginėje yra dokumentai, juos išmetė. Pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog kiekvienas asmuo piniginėse paprastai nešioja ir savo asmens dokumentus, todėl akivaizdu, jog kaltinamasis, grobdamas piniginę, turėjo suvokti tokį pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir numatyti padarinius, tačiau sąmoningai leido tokioms žalingoms pasekmėms kilti, dėl ko konstatavo, jog pagrobdamas ir neteisėtai laikydamas svetimus dokumentus, E. Ž. veikė netiesiogine tyčia ir tokius jo veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d.

E. Ž. manymu, apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 302 str. 1 d., ji galėtų būti pripažinta mažareikšme, o jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Kolegija pažymi, kad klausimą, ar yra pagrindas asmens atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 37 str. nuostatas, teismas sprendžia tik visapusiškai įvertinęs bylos aplinkybes, ir tai yra teismo teisė, bet ne pareiga. Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinta, jog formalus veikos atitikimas baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymiams reiškia, kad kaltininko veikoje yra visi tam tikrame Lietuvos Respublikos BK ypatingosios dalies straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau dėl kai kurių iš jų konkretaus turinio veika (dėl mažareikšmiškumo) yra nepavojinga ir dėl to tokia veika nėra nusikaltimas. Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnio nuostatų prasme veika nelaikoma pavojinga, jei ji nedaro esminės žalos įstatymo ginamoms vertybėms arba nekelia grėsmės tokiai žalai atsirasti, t.y. nors joje yra pavojingos veikos požymių, tačiau veikos pavojingumas nesiekia to laipsnio, kuris būtinas baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Kolegija pažymi, kad nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. sudėtis yra formali, t.y. padariniai nėra būtinas šios nusikalstamos veikos požymis. Kriminalizuodamas neteisėtą, neturint teisėto pagrindo, svetimo dokumento pagrobimą ir laikymą, įstatymų leidėjas siekė apsaugoti valstybės valdymo tvarką, užkirsti kelią siekiui pasinaudoti svetimu, neturint teisėto pagrindo, laikomu dokumentu. Nagrinėjamu atveju nusikaltimo objektas yra ne šiaip svetimas dokumentas, o asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas - asmens tapatybės kortelė, taip pat vairuotojo pažymėjimas, pensijos gavėjo ir neįgaliojo pažymėjimai, t.y. labai svarbūs asmens dokumentai. Apeliacinės instancijos teismo manymu, atsižvelgiant į E. Ž. veiksmų kryptingumą bei padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, į tai, jog dokumentai vėliau tiesiog buvo išmesti, į paties nuteistojo išsakytą savo veiksmų įvertinimą, nėra pagrindo pripažinti jo padarytą veiką mažareikšme. Apelianto padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą yra pakankamai pavojinga, todėl atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo.

Nors E. Ž. skunde teigia, jog teismas iš jo priteisė žalos atlyginimą nukentėjusiajam remdamasis vien tik nukentėjusiojo parodymais, nors jis buvo nenuoseklus dėl piniginėje turėtos JAV dolerių sumos, o padaryta žala nepatvirtinta jokiais kitais įrodymais, todėl yra nepagrįsta ir neįrodyta, tačiau, kolegijos vertinimu, tai kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu teigė piniginėje turėjęs 35 JAV dolerius, o teisme – 30 JAV doleriu, nėra pakankamas pagrindas pripažinti parodymus nenuosekliais. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas 2012 m. spalio ir lapkričio mėn., o teisme – 2014 m. vasario mėn., t.y. praėjus beveik pusantrų metų, nukentėjusysis yra garbaus amžiaus, be to, nurodytos sumos skiriasi labai nežymiai. Apeliacinė instancija taip pat neturi pagrindo abejoti F. M. turėjus piniginėje tokią JAV dolerių sumą, kuri, pripažintina, nėra didelė.

Apeliantas taip pat kelia jam paskirtos bausmės švelninimo klausimą, nurodydamas, kad už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., jam skirtina laisvės apribojimo bausmė, o už Lietuvos Respublikos 302 str. 1 d. – bauda. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. Ž. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai nurodė bausmių rūšies parinkimo nuteistajam E. Ž. ir parinktų bausmių dydžio nustatymo motyvus. Teismas, parinkdamas bausmių rūšį bei nustatydamas parinktų bausmių trukmę, atsižvelgė į tai, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taip pat teismas atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, pobūdį, padarymo aplinkybes, kaltės formą, nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę. E. Ž. padarė 2 tyčinius apysunkius nusikaltimus, anksčiau daug kartų teistas, teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka. Kaip teisingai pažymėjo teismas, E. Ž. tinkamų išvadų dėl savo elgesio nepadarė ir vėl nusikalto, dėl padarytų nusikalstamų veikų nesigaili ir savo elgesio kritiškai nevertina. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, charakterizuoja nuteistąjį, kaip asmenį, linkusį pažeidinėti visuomenėje priimtas elgesio normas. Pažymėtina ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje teismas įvertino ir rizikingą nukentėjusiojo elgesį, t.y., kad viešoje vietoje buvo stipriai apgirtęs.

Pirmosios instancijos teismo E. Ž. paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas yra mažesnės už sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkius, todėl, kolegijos vertinimu, negali būti pripažintos per griežtomis.

Apeliacinė instancija, įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą bei vadovaudamasi Baudžiamajame kodekse įtvirtintomis bendrosiomis bausmių skyrimo taisyklėmis, daro išvadą, jog skundžiamu nuosprendžiu E. Ž. už padarytas nusikalstamas veikas paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta.

Kolegija daro išvadą, kad, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti apylinkės teismo nuosprendžio dėl E. Ž. apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.