- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-15
- Bylos Nr.
- 1A-767-376-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ryšardas Skirtunas (pirm.), Stasys Lemežis, Sigita Vainauskiene
- Nuteistasis
- A. R.
Teiseja Danute Mickeviciene Procesinio sprendimo kategorija:
2.4.2.1.; 2.4.7.; 2.4.8.
2010 m. liepos 15 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ryšardo Skirtuno,
teismo posedyje apeliacine tvarka išnagrinejo baudžiamaja byla pagal nuteistosios A. R., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, romu tautybes, LR pilietes, ištekejusios, 3 klasiu išsilavinimo, nedirbancios, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje,
apeliacini skunda del Vilniaus miesto 3 apylinkes teismo 2010 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažinta kalta pagal LR BK 260 str. 1 d. ir jai skirta dveju metu laisves atemimo bausme, bausme atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustate:
A. R. nuteista už tai, kad tyrimo nenustatytomis aplinkybemis, neteisetai, turedama tiksla parduoti ar kitaip platinti, igijo 0,048 g. narkotines medžiagos – heroino, kuria laike su savimi iki 2009-11-10, kai apie 12.30 val. name Nr. 2, esanciame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, už 60 litu mineta kieki narkotines medžiagos – heroino pardave T. M..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. R. prašo pritaikyti jos atžvilgiu LR BK 62 str. ir paskirti jai švelnesne bausmes ruši. Nuteistoji skunde nurodo, kad, jos manymu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelge i visas bylos aplinkybes ir del to jos atžvilgiu nepritaike LR BK 62 str. nuostatu. Nuteistoji pažymi, kad ji nebuvo sulaikyta parduodant T. M. narkotines medžiagas. Atvyko i policija gavusi šaukima ir prisipažino apie padaryta nusikaltima, o ne išsisukinejo nuo atsakomybes. Kratos metu jos namuose jokiu narkotiniu medžiagu nebuvo rasta. Be to, nuteistoji nurodo, kad ji viena išlaiko savo neigalia motina, augina tris mažamecius vaikus, kuriu, jei ji atliktu laisves atemimo bausme, nebutu kam prižiureti. Teista ji buvo viena karta, ir to nusikaltimo padarymas buvo atsitiktinis. Atsižvelgiant i tai, nuteistoji mano, kad jos atžvilgiu galetu buti pritaikytas LR BK 62 str. ir paskirta švelnesne bausme, nei numatyta straipsnio sankcijoje.
Teismo posedyje nuteistoji ir jos gynejas prašo apeliacini skunda tenkinti, o prokurore - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios A. R. apeliacinis skundas atmestinas.
A. R. negincija jos padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Nuteistoji prašo jai paskirti švelnesne bausme, nei numatyta straipsnio sankcijoje. LR BK 260 str. 1 d. sankcija numato laisves atemimo bausme be alternatyvu nuo dveju iki aštuoneriu metu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelges i visas bausmes skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyre sankcijoje numatytos bausmes minimuma – dveju metu laisves atemimo bausme. Pirmosios instancijos teismas atsižvelge i tai, kad A. R. padare sunku nusikaltima, i nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsni, jo pobudi. Taip pat teismas atsižvelge i tai, kad A. R. prisipažino padariusi nusikaltima, nuoširdžiai gailisi del jo padarymo, augina tris nepilnamecius vaikus.
LR BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelges i visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesne, negu istatymo numatyta, bausme, jeigu nusikalstama veika padares asmuo pats savo noru atvyko ar praneše apie šia veika, prisipažino ja padares ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padejo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstama veika, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padaryta turtine žala. Akivaizdu, kad šios istatymo nuostatos suponuoja išvada, jog teismas, vadovaudamasis LR BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesne, negu istatymo numatyta, bausme gali tik atsižvelges i visas bylos aplinkybes bei konstataves nurodytu salygu visuma. LR BK 62 straipsnyje nustatytos išimtys, itvirtinancios švelnesnes, negu istatymo numatyta, bausmes skyrimo atvejus. Atkreiptinas demesys i tai, kad LR BK 62 straipsnyje numatyta tik bausmes švelninimo galimybe, kuria byla nagrinejantis teismas gali naudotis išskirtiniais atvejais. Šis LR BK straipsnis nesuteikia teises kiekvienam baudžiamojon atsakomyben traukiamam asmeniui reikalauti, kad jam butu skiriama švelnesne, negu istatymo numatyta, bausme. Net ir esant LR BK 62 straipsnyje nustatytoms salygoms, byla nagrinejantis teismas gali bausmes nešvelninti, jei konstatuoja, kad, paskyrus švelnesne bausme, jos paskirtis nebutu pasiekta. A. R. pati savo noru neatvyko i teisesaugos istaiga pranešti apie padaryta nusikaltima. Tai reiškia, kad BK 62 straipsnio 1 dalies nuostata nagrinejamoje byloje negalejo buti pritaikyta. I tai, kad A. R. prisipažino padariusi baudžiamojo istatymo numatyta veika ir nuoširdžiai del to gailisi, kad augina tris mažamecius vaikus, pirmosios instancijos teismas atsižvelge skirdamas bausme, todel ir skyre minimalia bausme. Kolegija pažymi, kad taikyti A. R. BK 62 str. 2 d. nuostatas taipogi salygu nera, nes nera jokiu duomenu, kad butent nuteistoji išlaiko mažamecius vaikus, kadangi pastaroji niekur nedirba. Be to, pažymima, kad nera pagrindo vadovautis ir BK 54 str. 3 d. nuostatomis, nes yra akivaizdu, kad paskirtoji bausme atsižvelgiant i padaryto nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsni bei bausmes paskirti visiškai neprieštarauja teisingumo principui.
Ivertinusi visas aplinkybes, kolegija daro išvada, kad Vilniaus miesto 3 apylinkes teismo 2010 m. balandžio 26 d. nuosprendis yra teisetas ir pagristas, ir naikinti ar keisti ji skunde nurodytais motyvais nera pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutare:
nuteistosios A. R. apeliacini skunda atmesti.
Nutartis isiteiseja nuo jos paskelbimo, yra galutine ir neskundžiama.