- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-20
- Bylos Nr.
- 1A-252-360/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-55451-2016-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas, Regina Bertašienė, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- A. K.
- Advokatai
- Edvardas Staponkus
- Kategorijos
- 1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Pauliukėno,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausme 2 metais 2 mėnesiais 10 dienų, pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos švelnesnės bausmės, ir nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė – 2 (dveji) metai 8 (aštuoni) mėnesiai, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityta iš dalies pagal 2017 m. vasario 21 d. nuosprendį atlikta bausmė.
Nuosprendžiu Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš A. K. priteista 12,86 Eur (dvylika eurų 86 ct) gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 27 d., naktį apie 2.00 valandą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, viešoje vietoje – kieme prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, ties pastatu (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto panaudojimu, tarpusavio konflikto su V. Ž. metu, ne mažiau kaip penkis kartus kumščiu sudavė smūgius V. Ž. į veido sritį, dėl ko V. Ž. nugriuvo ant žemės, o gulinčiam V. Ž. įspyrė į galvos sritį, taip nukentėjusiajam V. Ž. padarė dvi kaktos kairės pusės žaizdas - nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu A. K. demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą, įvertinti esamas lengvinančias aplinkybes. Nurodo, kad byla išnagrinėta paviršutiniškai, neatsižvelgta į liudytojų J. V., M. S. parodymus.
Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį, įrodymų vertinimu.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. K. nuteistas dėl nepagarbos demonstravimo aplinkiniams bei visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo kitų asmenų akivaizdoje tarpusavio konflikto metu suduodant kumščiu kelis kartus V. Ž. į veidą, o pastarajam nugriuvus, įspiriant į galvos sritį. Apygardos teismas, patikrinęs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. K. kaltės, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015). Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti teismui padaryti sprendime išdėstytas išvadas.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi aptartų reikalavimų, išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išanalizavo, sugretino tarpusavyje, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius. Skundžiamame nuosprendyje argumentuotai aptarta, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, prieštaravimų nėra. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Vien tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog apylinkės teismo išvados dėl A. K. kaltumo yra paviršutiniškos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu pagrįstai, jo kaltę, priešingai nei bandoma teigti apeliaciniame skunde, įrodo ne atskiri įrodymai, o būtent įrodymų visuma.
Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde užsimena, kad neatsižvelgta į liudytojų J. V. bei M. S. parodymus. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. Priešingai, šių liudytojų parodymai įvertinti visų įrodymų kontekste, aptarta jų parodymų kaita, apklausų teismo posėdyje metu aiškintasi, dėl kokių priežasčių liudytojai kiek kitaip nurodo įvykio aplinkybes nei apklausose ikiteisminio tyrimo metu, skundžiamame nuosprendyje, motyvuota, kodėl tikima būtent šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.
Byloje nustatyta ir šių aplinkybių apeliantas neginčija, kad prie iš kavinės su draugu bei kavinės darbuotoja J. V. išėjusio V. Ž. priėjo grupelė vaikinų ir šio jaunuolių susidūrimo metu V. Ž. buvo suduota smūgių, dėl ko nukentėjusysis buvo nežymiai sužalotas. Proceso metu A. K. savo kaltės nepripažino, vis dėlto jo parodymus paneigia kiti bylos duomenys. Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme liudytoja apklausta konfliktą mačiusi E. A. nuosekliai nurodė, kad pati matė, kaip A. K. smurtavo prieš nukentėjusįjį, spyrė nugriuvusiam V. Ž. į galvą. Liudytojas M. S. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad matė, kaip nepažįstamas vaikinas kumščiu ne mažiau penkių kartų smogė V. Ž. į veido sritį, teigė galintis tą asmenį atpažinti, žinantis tik kad šis atlikinėja bausmę, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metų iš pateiktų kelių fotonuotraukų pagal veido formą, plaukus bei bendrus bruožus atpažino būtent A. K. kaip vaikiną, sudavusį V. Ž.. Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisme M. S. teigė, jog rodydamas nuotraukas apsipažino, tačiau negalėjo nurodyti jokių logiškų tokio savo tariamo suklydimo priežasčių, paaiškinti, kodėl nežinodamas A. K. parodė būtent jo nuotrauką, kaip savo parodymuose paminėto prieš V. Ž. smurtavusio ir apklausos metu jau bausmę atlikinėjusio asmens. Kaip teisme teigė M. S., atpažinimo metu buvo blaivus, todėl, skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai patikėta būtent ikiteisminiame tyrime duotais M. S. parodymais, kuriuos ir atitinka kiti surinkti įrodymai, nenustatyta jokių aplinkybių, kad M. S. ikiteisminio tyrimo metu būtų turėjęs tikslą apkalbėti apeliantą. Specialisto išvadoje užfiksuoti V. Ž. sužalojimai būtent galvos srityje, t. y. toje kūno dalyje, į kurią, pasak liudytojų, A. K. ir smūgiavo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visiškai teisingai atkreiptas dėmesys ir į tai, kad specialisto išvadoje užsimenama apie V. Ž. kaktoje matomas dvi muštas – pjautas žaizdas. Liudytoja J. V. savo ikiteisminio tyrimo parodymuose nurodė, kad ji neįsidėmėjo V. Ž. sumušusių asmenų, tačiau iš pateiktų nuotraukų atpažino A. K. kaip buvusį juos užpuolusių vaikinų kompanijoje, be to, apklausiama pirmosios instancijos teisme J. V. užsiminė, kad A. K. rankoje galėjo turėti įrankį ar ginklą, o tokie jos paaiškinimai neprieštarauja specialisto išvadoje užfiksuotiems V. Ž. sužalojimams. Tiesa, J. V. apklausiama pirmosios instancijos teisme kitaip nei ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai teigė, jog A. K. nemušė nukentėjusiojo, nes bandęs užpulti jos brolį, vis dėlto skundžiamame nuosprendyje pagrįstai ir motyvuotai nepatikėta jos teisiamajame posėdyje duotais prieštaringais parodymais, kuriuose viena vertus ji teigia nežiūrėjusi į nukentėjusįjį ir tik atsisukusi pastebėjo V. Ž. jau nugriuvusį, kita vertus teigia mačiusi, kad nukentėjusysis netoliese yra mušamas, tačiau A. K. tikrai prie to neprisidėjo. Akivaizdu, jog nemačius nukentėjusiojo sužalojimo momento, nėra jokio pagrindo teigti, kad A. K. tikrai prie to (ne)prisidėjo. Toks J. V. parodymų dėl V. Ž. sumušimo momento prieštaringumas verčia pagrįstai abejoti tuo, ar ji galėjo realiai matyti visus A. K. veiksmus konflikto metu, juolab, jog tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme ji logiškai teigė, jog dėmesį labiausiai buvo sutelkusi į savo brolį, kurį gynė, o ne V. Ž., todėl skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atsižvelgta į jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, atitinkančius kitus bylos duomenis. Taigi atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantu, kad byla išnagrinėta paviršutiniškai ir neatsižvelgta į J. V. ir M. S. parodymus. Skundžiamame nuosprendyje aptarti ištirti įrodymai, jie sugretinti tarpusavy ir, įvertinus jų visumą, padarytos motyvuotos išvados dėl A. K. kaltės. Tai, jog apelianto minimų liudytojų parodymai įvertinti ne taip, kaip jis nori, neduoda pagrindo jo kaltės klausimu daryti kitokias išvadas.
Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašo įvertinti lengvinančias aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nustatė vieną A. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis paties nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Įvertinus bylos duomenų visumą, įžvelgti daugiau A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra pagrindo.
Taigi, atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog A. K. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Todėl, dėl aptartų aplinkybių visumos, kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.