Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-266-634/2016

Teisėja Joana Kvaselytė Teisminio proceso Nr. 1-06-0-00566-2015-2

2016 m. kovo 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Evaldo Gražio ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Ž. M., nuteistojo S. M. gynėjui advokatui Algiui Girdučiui Šalavkai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta 1/3 ir paskirtas laisvės atėmimas 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d., prie Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015-04-22 nuosprendžiu paskirtos ir su Panevėžio apygardos teismo 2014-03-21 nuosprendžiu bei Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012-12-07 baudžiamuoju įsakymu subendrintos neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies – 2 metų 9 mėnesių 6 dienų – iš dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis – 4 mėnesiai laisvės atėmimo – ir S. M. skirta galutinė subendrinta bausmė – 3 metai 3 mėnesiai ir 6 dienos laisvės atėmimo. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartimi, ištaisyta aritmetinė klaida šioje nuosprendžio dalyje ir nustatyta, kad: S. M. skirta galutinė subendrinta bausmė – 3 metai 1 mėnuo ir 6 dienos laisvės atėmimo. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią S. M. nuspręsta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos – 2016-01-28. Iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios S. M. skirta kardomoji priemonė suėmimas, suimant jį teismo salėje.

Civilinį ieškinys tenkintas, iš S. M. (duomenys neskelbtini) priteistas 42 Eur turtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2015-06-19 apie 15.30 val. pasislėpė (duomenys neskelbtini) Kontrolės ir praleidimo punkto Nr. 2 patalpų 3-o aukšto tualete, po ko, tiksliai nenustatytu laiku, peiliu išpjovęs duris ties spyna, įsibrovė į 2-o aukšto Apsaugos ir priežiūros skyriaus 21-ą kabinetą, iš kur slapta pagrobė svetimą – (duomenys neskelbtini) priklausantį – turtą: fotoaparatą „Pentax W 90“ (410,39 Eur vertės) ir endoskopinę vaizdo kamerą „REMS CamScope“ (289,62 Eur vertės). Tęsdamas nusikalstamą veiką, pro nerakintas duris įsibrovė į Apsaugos ir priežiūros skyriaus poilsio kambarį – 26-ą kabinetą, – iš kur slapta pagrobė svetimą – nukentėjusiajam V. P. priklausantį – turtą: juodos spalvos kuprinę su maistu (iš viso: 10 Eur vertės). Veika kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, palikti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016-01-28 nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. S. M. apeliaciniu skundu neginčija kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos, skunde keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju, tokių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojo byloje esančių įrodymų visumą, apelianto nurodomus bausmės švelninimo argumentus bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. M. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog skirdamas apeliantui bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad S. M. padarė vieną apysunkį nusikaltimą nuosavybei – vagystę, įvertino jo asmenybę – anksčiau ne kartą teistas, tame tarpe ir už analogiškų nusikalstamų veikų darymą, teistumai neišnykę, naują nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, neatlikęs jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Pataisos įstaigos pateikti duomenys patvirtina, kad S. M. charakterizuojamas išimtinai neigiamai, kaip asmuo netinkamai atliekantis laisvės atėmimo bausmę, nesistengiantis ir nesugebantis nuosekliai laikytis nustatytos tvarkos reikalavimų, būdamas pataisos įstaigoje padarė 79 drausmės pažeidimus, skatintas nebuvo. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, visos šios aplinkybės rodo nuteistojo socialinį pavojingumą, nenorą paklusti visuotinai privalomoms elgesio taisyklėms, nusikalstamo gyvenimo būdo propagavimą, bei atsainų požiūrį į jam taikomas sankcijas už įstatymų pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad S. M. jau ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių, jam ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo ateityje, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad neskiriant apeliantui realios laisvės atėmimo bausmės, bausmės tikslų (BK 41 str. 2 d.) pasiekti nepavyktų.

Šiuo atveju tinkamai įvertintos ir tos aplinkybės, kad S. M. visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, ką teismas pagrįstai laikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.); atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taigi nustatydamas bausmės dydį – paskirdamas žymiai mažesnę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę (9 mėnesius), apylinkės teismas nepažeidė BK 61 str. reikalavimų. Byla buvo nagrinėjama atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, S. M. kaltu prisipažino, todėl teismas teisingai taikė BK 64¹ str. nuostatas ir pagrįstai paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu, todėl paskirtosios 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo. Priešingai, paskirta bausmė yra proporcinga nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, ir todėl yra tinkamai individualizuota. Tuo tarpu nuteistojo skundo argumentai dėl neteisingai nustatytos galutinės subendrintos bausmės skyrimo su ankstesniais nuosprendžiais paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, iš dalies pagrįsti. Tačiau šiame kontekste turėtų būti įvertintos aplinkybės, jog skundžiamu nuosprendžiu padaryta aritmetinė klaida buvo ištaisyta 2016 m. vasario 15 d. nutartimi (t. 2, b. l. 67). Minėta nutartimi nustatyta, kad vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d., prie Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015-04-22 nuosprendžiu paskirtos ir su Panevėžio apygardos teismo 2014-03-21 nuosprendžiu bei Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012-12-07 baudžiamuoju įsakymu subendrintos neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies – 2 metų 9 mėnesių 6 dienų – iš dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis – 4 mėnesiai laisvės atėmimo – ir S. M. skirta galutinė subendrinta bausmė – 3 metai 1 mėnuo ir 6 dienos laisvės atėmimo. Akivaizdu, jog apylinkės teismas taikė apeliantui palankesnį – dalinį bausmių sudėjimo būdą ir prie neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pridėjo tik 4 mėnesius. Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apylinkės teismo apeliantui tiek už naujai padarytą nusikaltimą paskirta, tiek ir su ankstesniais nuosprendžiais subendrinta ir nustatyta galutinė bausmė yra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga.

Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą. Šios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistajam S. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. M. apeliacinį skundą atmesti.