- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-03
- Bylos Nr.
- P-143-158-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Atsakovas
- Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos
- Pareiškėjas
- B. L.
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-440/2010 pagal pareiškėjos B. L. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja B. L. (toliau – pareiškėja) 2009 m. sausio 20 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – atsakovas, Komisija) 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. KS-104 „Dėl B. L.“.
Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu sprendimu Komisija ją, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorę, pripažino nevykdžius Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konflikto ir tokiais veiksmais pažeidus šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Sprendime nurodyta, jog šiuos pažeidimus ji padarė 2003 m. liepos 30 d., kai, atstovaudama bibliotekai, pasirašė sutartį su uždarosios akcinės bendrovės „Pelėda“ (toliau – UAB „Pelėda“), kurios akcininkė ji yra, direktore dėl bibliotekos patikėjimo teise valdomo ūkinio pastato nugriovimo šios bendrovės lėšomis. Pareiškėja atkreipė dėmesį į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – Komisijos įstatymas) 23 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodytas 3 metų terminas pareiškimams pateikti nuo galimai teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo. Pareiškėjos nuomone, praėjus 3 metų terminui nuo įstatyme numatytos teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo, teisinė atsakomybė Įstatymo pažeidimus padariusiam asmeniui dėl senaties negalima, o Komisijos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytu pagrindu pradėtas Komisijos tyrimo procesas senaties termino nesustabdo ir nenutraukia. Pažymėjo, kad galimai teisės aktus pažeidžianti veika, už kurią teisinė atsakomybė numatyta Įstatyme, buvo padaryta 2003 m. liepos 30 d., kai buvo pasirašyta sutartis dėl pastatų nugriovimo. Komisijos tyrimas dėl šio įvykio pradėtas tik 2008 m. spalio 23 d. Galimo teisės aktų pažeidimo data tiek pradedant tyrimą, tiek tyrimo metu Komisijai buvo žinoma. Sprendimas priimtas nuo galimo pažeidimo praėjus 5 metams 4 mėnesiams ir 11 dienų. Teigė, jog sprendimo motyvas, kad tyrimas negali būti nutrauktas remiantis „žiniasklaidos pateiktos informacijos atgarsiu visuomenėje“, yra neteisinis, todėl atskiro vertinimo ir paneigimo nereikalauja. Pareiškėja atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007, kurioje konstatuota, jog viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų kriterijų. Nurodė, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis. Tirti įtariamus teisės aktų reikalavimų pažeidimus ir priimti sprendimą, konstatuojantį, kad jie buvo pažeisti, viešojo administravimo institucija gali tik tada, kai tokie įgalinimai teisės aktais jai yra suteikti aiškiai ir nedviprasmiškai, o visos abejonės dėl viešojo administravimo institucijos įgalinimų tokiais atvejais turi būti vertinamos asmens, kurio atžvilgiu atliekamas tyrimas, naudai. Pareiškėja padarė išvadą, kad skundžiamame sprendime šių reikalavimų buvo nesilaikyta, todėl buvo peržengtos Komisijos įgalinimų ribos ir plečiamai išaiškinta Komisijos kompetencija konstatuoti galimus Įstatymo pažeidimus, kuriems nustatyti yra suėjęs senaties terminas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino ir panaikino Komisijos 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. KS-104.
Teismas nurodė, kad Įstatyme nėra numatyti senaties terminai, taikytini už Įstatymo pažeidimus, tačiau toks terminas numatytas Komisijos įstatymo 20 straipsnyje ir 23 straipsnio 1 dalyje. Pažymėjo, kad nors įstatyme senaties terminas įvardintas kaip „pranešimų pateikimo terminas“, nėra jokio pagrindo manyti, jog šia norma įtvirtintas procedūrinis, o ne patraukimo atsakomybėn už Įstatymo pažeidimus senaties terminas. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-874/2005 ir pažymėjo, kad netgi vertinant, jog Komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatytas ne senaties, o procedūrinis terminas, kurio šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais gali būti nepaisoma, bet kokiu atveju turėtų būti taikomos įstatymo, reglamentuojančio panašius santykius, nuostatos, šiuo atveju – Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis, nustatanti tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams terminus, kurioje numatytas maksimalus 3 metų terminas, skaičiuojamas nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos, tarnybinei nuobaudai skirti. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų 2009 m. sausio 28 d., 34 punktas numato, jog ši komisija, pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 78 straipsnio 11 punktą ir kitų teisės aktų nuostatas tirianti Lietuvos Respublikos Seimo narių padarytus Įstatymo pažeidimus, tiria pažeidimus, jeigu nuo jų padarymo praėjo ne daugiau kaip vieneri metai. Pabrėžė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) nenumato, jog teismas ir kiti asmenys privalo atsižvelgti tik į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus. Nurodė, jog pripažinus, kad šiai teisinio persekiojimo už neteisėtus veiksmus (veikimą ir neveikimą) rūšiai (už Įstatymo pažeidimus) taikytini senaties terminai, nuostata, jog daliai šiame įstatyme numatytų pažeidimų ar konkrečiai atsakomybės rūšiai už šiuos pažeidimus senaties terminai nėra taikomi, kaip išimtis iš bendros taisyklės, turėtų būti aiškiai aptarta įstatyme, kaip tai padaryta Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 5 dalyje, Civilinio kodekso 1.134 straipsnyje. Teismas konstatavo, kad nors tyrimas, esant Komisijos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų subjektų prašymui, siūlymui ar pačios Komisijos motyvuotam sprendimui, pasibaigus 3 metų terminui, nėra negalimas, suėjus patraukimo atsakomybėn už Įstatymo pažeidimus senaties terminui, Komisija negali priimti Komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto sprendimo.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad administracinis ginčas kilo dėl Komisijos 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. KS-104, kuriuo nuspręsta, jog pareiškėja, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė, 2003 m. pasirašydama sutartį dėl pastatų nugriovimo su UAB „Pelėda“, kurios akcininkė ji yra, nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konflikto ir tokiais veiksmais pažeidė šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, teisėtumo. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Komisijos įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1666 redakcija) 23 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas nustatė, jog Komisijos 2008 m. spalio 23 d. protokoliniu sprendimu Nr. IN-22-(1.3), atsižvelgiant į žiniasklaidoje pateiktą informaciją (2008 m. spalio 20 d. LNK laidoje „Paskutinė instancija“ ir 2008 m. spalio 21 d. dienraščio „Lietuvos žinios“ straipsnyje „Ponų L. paprasti stebuklai“) ir vadovaujantis Įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, Komisijos įstatymo 17 straipsnio 1 punktu bei 23 straipsnio 2 dalies 4 punktu, nuspręsta pradėti tyrimą dėl Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės (pareiškėjos) veiksmų, galimai pažeidžiančių Įstatymo nuostatas. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja, būdama UAB „Pelėda“ akcininkė, 2003 m. liepos 30 d. su šia bendrove pasirašė pastatų nugriovimo sutartį. Tuo tarpu tyrimas dėl šio fakto pradėtas praėjus daugiau kaip 5 metams nuo sutarties sudarymo momento. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. liepos 1 d. priimtas Komisijos įstatymas, pagal šio įstatymo 31 straipsnį, įsigaliojo po vieno kalendorinio mėnesio nuo paskelbimo leidinyje ,,Valstybės žinios“. Taigi atitinkamai įsigaliojo ir šio įstatymo 23 straipsnio nuostatos, nustatančios pranešimų padavimo terminus. Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktą principo įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit) aiškinimą (pvz., 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas). Teismas konstatavo, kad Komisija, atsižvelgdama į teisės aktų galiojimo laike bendrąsias nuostatas, nagrinėjamu atveju neturėjo juridinio pagrindo pradėti tyrimą, vadovaudamasi Komisijos įstatymo nuostatomis (23 straipsnio 2 dalies 4 punktu). Pažymėjo, jog kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi, todėl jų nevertina ir dėl jų nepasisako. Teismas padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ne visai teisingai motyvavo priimtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, keistini pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, o rezoliucinė teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.
IV.
Atsakovas 2010 m. balandžio 22 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-440/2010 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teisės teorija ir praktika skiria materialinius senaties ir procesinius terminus, kurie yra skirtingi savo teisine prigimtimi ir jų taikymo taisyklės yra skirtingos. Komisijos įstatymo 23 straipsnyje nustatytas trejų metų terminas yra procesinis. Tai patvirtina ne tik šio straipsnio pavadinimas „Pranešimų padavimo terminas“, bet ir kiti šio įstatymo ketvirtojo skirsnio straipsniai – 26 straipsnis nustato pranešimų ištyrimo terminus, o 1 straipsnyje išdėstyta šio įstatymo paskirtis, kuriame nekalbama nei apie valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų prievoles, nei apie šiems asmenims numatytus draudimus. Šiuo atveju procesinis terminas netinkamai buvo pritaikytas kaip materialinis senaties Įstatymo reikalavimus galimai pažeidusio asmens patraukimo atsakomybėn terminas.
2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-874/2005 nei Komisijai, nei teismui nėra privaloma, ir teismas ja, kaip precedentu, negalėjo remtis (ABTĮ 13 str. 2 d., Teismų įstatymo 31 str. 2 d.). Teismas neaptarė šių argumentų.
3. Teismas materialinius teisinius santykius reguliuojančių normų galiojimo laike bendrąsias nuostatas pritaikė procesinių terminų galiojimui. Atlikdama tyrimus, Komisija Komisijos įstatymo nuostatomis, taip pat ir procesiniais terminais, vadovaujasi nuo jo įsigaliojimo – 2008 m. rugpjūčio 18 d. – ir vertina galimai pažeidusių asmenų veiką, atliktą anksčiau, nei įsigaliojo šis įstatymas. Todėl Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarime išdėstytos materialinės bažnytinės santuokos registracijos Santuokos ir šeimos kodekso 11 straipsnio ir 12 straipsnio 2 dalies teisinių normų galiojimo taisyklės čia netaikytinos. Kadangi Įstatyme nėra nustatytų materialinių senaties terminų ir tinkamai įteisinto precedento dėl senaties taikymo pagal įstatymo analogiją, Komisija tinkamai pasinaudojo Komisijos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktu jai suteikta diskrecijos teise, atliko tyrimą ir pagrįstai pripažino pareiškėją pažeidusia Įstatymo atitinkamus draudimus, kaip tai numato Komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punktas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas atmestinas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Atsakovas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Vadovaujantis šia teisės norma, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Aptariamos procesinės teisės normos taikymas siejamas su naujų įrodymų dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo padarymo akivaizdumo kriterijumi. Atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Jo subjektyvus nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartyje pateiktu teisės aktų galiojimo laike bendrųjų nuostatų aiškinimu, kurio pagrindu padaryta išvada apie nagrinėjamu atveju juridinio pagrindo pradėti tyrimą, vadovaujantis Komisijos įstatymo nuostatomis (23 straipsnio 2 dalies 4 punktu), atsakovui nebuvimą, taip pat ir subjektyvus terminų suvokimas savaime negali būti siejami su esminiu materialinės teisės normų pažeidimu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo prasmę.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-440/2010 pagal pareiškėjos B. L. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.