Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Ugnius Trumpulis, išnagrinėjęs T. D., a. k. (duomenys neskelbtini) prašymą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-45357-15 dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras 2015 m. lapkričio 24 d. nutarimu nutarė nutraukti ikiteisminį tyrimą kaltininkui T. D. ir nukentėjusiajam G. P. susitaikius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalimi, 68 straipsniu, paskirti T. D. baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą vieneriems metams.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2015 m. lapkričio 24 d. nutarimas buvo patvirtintas Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. lapkričio 27 d. rezoliucija.

T. D. apskundė Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2015 m. lapkričio 24 d. nutarimą, patvirtintą Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. lapkričio 27 d. rezoliucija, Vilniaus apygardos teismui.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi atmetė skundą ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. lapkričio 27 d. rezoliucija patvirtintą Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2015 m. lapkričio 24 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius, kuriuo T. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas.

Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas T. D. prašymas, kuriame prašoma pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės (teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą vieneriems metams) terminą arba, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 74 straipsnio nuostatomis, pakeisti baudžiamojo poveikio priemonę nemokamais darbais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 71 straipsniu, skirti įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Prašyme teigiama, kad T. D. netekus vairuotojo pažymėjimo yra labai sudėtinga atlikti darbines funkcijas, kadangi jo darbas yra specifinis, susijęs su būtinybe vairuoti transporto priemones. Be to, T. D. mama yra neįgali, todėl ją yra būtina nuolat prižiūrėti, vežioti pas medikus, apsipirkti, pas gimines ir pan. Praradęs vairuotojo pažymėjimą T. D. prarado ir galimybę padėti savo motinai. Tokiu būdu baudžiamojo poveikio priemonė neigiamai veikia tiek patį T. D., tiek jo motiną. Taip pat prašyme pažymima, jog T. D. gyvena užmiestyje, todėl jam sudėtinga nuvykti į darbą, pasirūpinti savo šeima.

T. D. įsitikinimu, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra per griežta. Jis nurodo, jog dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, eismo įvykis privertė kelyje būti dar atsargesniu.

Motyvuojamoji dalis

T. D. prašymas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise T. D. buvo paskirta vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalies nuostatomis. T. D. dar kartą išaiškintina (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartimi jau buvo netenkintas T. D. prašymas, kuriame buvo prašoma sutrumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą), jog Lietuvos Respublikos BK, taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) nuostatos nenumato galimybės asmeniui, kuriam paskirta minėta baudžiamojo poveikio priemonė teikti prašymą dėl jos taikymo termino sutrumpinimo, tuo pačiu baudžiamojo proceso įstatymas nenumato ir tokio prašymo nagrinėjimo tvarkos.

Lietuvos Respublikos BK 74 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalies 4, 5 ir 6 punktuose, asmens, kuriam tokios baudžiamojo poveikio priemonės yra paskirtos, prašymu, gali būti pakeistos kitomis baudžiamojo poveikio priemonėmis. Be to, minėtoje normoje yra nustatyta ir tai, kad jeigu asmuo po teismo sprendimo įsiteisėjimo nesutinka atlikti nemokamus darbus, teismas baudžiamąją poveikio priemonę vykdančios institucijos teikimu pakeičia nemokamus darbus kita baudžiamojo poveikio priemone. Taigi baudžiamasis įstatymas apskritai nenumato galimybės asmeniui, kuriam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, panaikinti taikomą baudžiamojo poveikio priemonę ar sutrumpinti jos taikymo terminą po to, kai procesinis sprendimas, kuriuo buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, įsiteisėja. Baudžiamasis įstatymas numato tik galimybę, esant įstatyme numatytoms sąlygoms, pakeisti konkrečias (įstatyme nurodytas) baudžiamojo poveikio priemones kitomis.

Nei Lietuvos Respublikos BK, nei Lietuvos Respublikos BPK nenumato galimybės pakeisti asmeniui taikomą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise kita baudžiamojo poveikio priemone. Keičiamos gali būti tik baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalies 4, 5 ir 6 punktuose, t. y. turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas, nemokami darbai, įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Iš T. D. prašymo turinio galima suprasti, jog jis mano, kad nagrinėjamu atveju galėtų būti taikoma analogija, t. y. taikomos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos ATPK) 329 straipsnio, kuriame yra numatyti specialios teisės atėmimo termino sutrumpinimo pagrindai ir tvarka, nuostatos. Vis tik teismas konstatuoja, jog šiuo atveju analogijos taikymas nėra galimas, kadangi nėra jokio pagrindo teigti, kad šiuo metu galiojančiame teisiniame reguliavime egzistuoja spraga, kuri galėtų ir turėtų būti šalinama taikant teisės ar įstatymo analogiją. Teisinis reguliavimas yra įstatymo leidėjo prerogatyva, būtent įstatymų leidėjas gali nustatyti, kokius santykius ir kaip reglamentuoti. Akivaizdu, jog įstatymų leidėjas šiuo atveju nusprendė, kad už administracinius pažeidimus, kurie yra mažiau pavojingi nei nusikalstamos veikos, paskirtos nuobaudos – specialios teisės atėmimo taikymo terminas gali būti sutrumpintas, o Lietuvos Respublikos BK tokios galimybės sąmoningai nenumatė (tokią išvadą patvirtina anksčiau aptartas reguliavimas, susijęs su konkrečių baudžiamojo poveikio priemonių pakeitimu kitomis baudžiamojo poveikio priemonėmis). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos ATPK 249 straipsnio 2 dalis leidžia pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos BPK, tačiau Lietuvos Respublikos BK ar Lietuvos Respublikos BPK nėra nuostatos, leidžiančios pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos ATPK nuostatas.

Esant anksčiau aptartų aplinkybių visumai, T. D. prašymas negali būti tenkinamas.

Teismas nevertina prašyme nurodomų argumentų, kuriais T. D. grindžia tai, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos ATPK 329 straipsnyje numatytus reikalavimus, kadangi toks vertinimas vis tiek neleistų tenkinti pateikto prašymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 68, 74 straipsniais, Lietuvos Respublikos BK 439, 440 straipsniais,

nutaria:

T. D., a. k. (duomenys neskelbtini) prašymo netenkinti.

Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.