- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-21
- Bylos Nr.
- AN2-290-885/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00850-2022-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Pakeisti apylinkės teismo nutarimą (nutartį)
- Teisėjas
- Arūnas Bartkus (pirm.)
- Pažeidėjas
- V. B.
- Institucija
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Bartkus rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. B. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutarties panaikinimo ir administracinės teisenos nutraukimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) vyresniojo tyrėjo 2022 m. gegužės 31 d. nutarimu, kuris priimtas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-11544-2022, V. B. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis 2022 m. kovo 30 d., 19.29 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį paliko jį stovėti ant šaligatvio, kai tokio stovėjimo būdo nurodančių kelio ženklų ten nebuvo. Tuo V. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 150.5 punktą bei buvo nubaustas 30 Eur dydžio bauda.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi V. B. skundo netenkino ir Institucijos 2022 m. gegužės 31 d. nutarimą paliko nepakeistą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai
3. Apeliaciniame skunde V. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartį ir administracinę teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Taip pat prašo prie bylos medžiagos prijungti papildomus duomenis – 2022 m. sausio 24 d. Vilniaus AVPK Vilniaus m. 1-ojo PK nutarimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ataskaitą apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir 2022 m. balandžio 14 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštą, ir jais vadovautis nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
3.1. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai vadovavosi tik Institucijos ir nukentėjusiojo V. K. parodymais bei visiškai netyrė byloje esančių rašytinių įrodymų. Nors Institucija teigė, jog apeliantas automobilį paliko ant šaligatvio, tačiau teismas patvirtino, kad minėtoje vietoje yra ne šaligatvis. Vis dėlto, teismas nesigilino į apelianto argumentus ir nevertino jo pateiktų rašytinių įrodymų, kurie paneigia Institucijos teiginius apie servitutinį kelią bei šaligatvį kieme. Be to, Institucijos argumentus paneigia ir byloje pateikta apelianto tėvų ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2022 m. vasario 15 d. sklypo dalies nuomos sutartis, kurioje nurodyta, kad žemės sklype servitutų ir kitų daiktinių teisių nėra. Tokie duomenys, apelianto teigimu, leidžia daryti išvadą, kad Institucijos nutarimas savaime yra nepagrįstas ir naikintinas.
3.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas, netinkamai įvertinęs jo teiginius skunde bei teisme duotus parodymus, padarė nepagrįstą išvadą dėl kiemo naudojimo faktinės situacijos. Anot apelianto, šią išvadą paneigia apelianto parodymai dėl to, kad kiemo užtvaras veikia tik tuomet, kai į jį skambinama iš telefono numerio, kuris įvestas į kiemo užtvaro valdymo bloką. Pažymima, kad šiems apelianto teiginiams neprieštaravo nukentėjusysis, kuris lygiai taip pat pakelia kiemo užtvarą ir įleidžia pašalinius asmenis parkuoti automobilius kieme. Be to, teismo išvadą paneigia ir išsireikalauti DNS „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrija) priimti sprendimai, susiję su automobilių parkavimu kieme, iš kurių teismas akivaizdžiai galėjo nustatyti, kokiu būdu ir kaip į kiemą gali patekti ar patenka pašalinių asmenų automobiliai. Be to, kaip matyti iš teismui pateiktos informacijos, Bendrijos pirmininkas galėjo panaikinti asmenų teisę valdyti įvažiavimo į kiemą užtvarą, jei nustatoma, kad asmuo tyčia įleidinėja į kiemą trečiuosius asmenis ir tai trukdo parkavimui.
3.3. Apeliantas pabrėžia, kad teismo išvada, jog per kiemą eina kelias, tačiau per jį eina metalinė tvora, yra itin prieštaringa. Teismas sprendė, jog kadangi kelias negali eiti per tvorą, todėl darytina išvada, kad tvora šiuo metu yra šalinama, tačiau jos šalinimo darbai yra sustoję. Apelianto teigimu, tokia išvada yra niekuo nepagrįsta, taigi yra deklaratyvi, kadangi nėra surinkta jokių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių šiuos teismo teiginius. Apeliantas pažymi ir tai, jog minėtą tvorą išmontavo nukentėjusysis V. K.
3.4. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvada dėl naudojimosi kiemu pažeidžia namo patalpų savininkų nuosavybės teises į sklypą, o ypač tų, kurie yra išsipirkę ar išsinuomoję šio sklypo dalis. Pažymėtina, kad nuomos ar pirkimo-pardavimo sutartyse su Nacionaline žemės tarnyba nėra jokių išlygų, jog parduota žemės sklypo dalis priklausytų kitiems žemės valdytojams arba išnuomota sklypo dalimi galėtų laisvai naudotis kiti pašaliniai asmenys.
3.5. Taip pat nesutiktina su teismo išvadomis, jog apelianto automobilis trukdė neįgaliesiems pasiekti jiems skirtą nusileidimo nuo betoninių plytelių vietą ir patekti ant važiuojamosios dalies. Iš Institucijai pateiktų nuotraukų matyti, kad apelianto automobilis stovi prie namo pirmosios laiptinės, o neįgaliesiems skirtas nusileidimas įrengtas prie antrosios laiptinės, kuri yra priešingoje pusėje. Taigi teigiama, kad teismo išvada padaryta remiantis išskirtinai prielaidomis, o ne byloje esančiais įrodymais. Be to, pateiktos nuotraukos aiškiai parodo, jog apelianto automobilis stovėjo ne ant šaligatvio, o ant trinkelių su tiesioginiu nusileidimu ant kiemo asfalto (be bordiūro).
3.6. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai pripažino V. K. nukentėjusiuoju aptariamu atveju bei padarė klaidingą išvadą, jog nukentėjusysis gali būti priverstas atlyginti išlaidas patalpas išsinuomojusiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl negalėjimo naudoti patalpų pagal paskirtį. Kaip nurodo apeliantas, byloje nėra jokių duomenų, jog nukentėjusysis patyrė realią žalą dėl V. B. automobilio trumpo sustojimo ant betonuotų plytelių, o tik deklaratyvus teismo teiginys nesudaro pagrindo išvadai, kad V. K. yra nukentėjusysis. Be to, šiais savo teiginiais V. K. klaidino teismą, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklauso V. K. sutuoktinei, kuri yra vienintelė šios įmonės akcininkė ir administracijos vadovė. Nors V. K. teisme bandė įrodyti, kad jis nėra susijęs su UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau objektyvūs byloje esantys duomenys patvirtina, kad jo sutuoktinė nuo 2011 m. gruodžio 21 d. yra šios įmonės direktorė, o jokio kito vadovo nuo šios datos iki dabar įmonėje nebuvo. Darytina išvada, kad V. K. pažeidė liudytojo priesaiką ir yra nesąžiningas asmuo. Teismo neobjektyvumą patvirtina ir tai, kad apeliantas teikė į bylą duomenis, pagrindžiančius V. K. savavaliavimą bei teisės aktų pažeidimą, tačiau teismas atsisakė prijungti šiuos duomenis prie bylos teigdamas, kad jie nėra susiję su nagrinėjamu atveju. Be to, teismas klaidingai nurodo tai, kad apeliantas sutinka su tuo, kad nukentėjusysis gali kreiptis dėl patirtos žalos atlyginimo, kadangi apeliantas tokio sutikimo išreiškęs nėra. Taip pat teismas be jokio pagrindo prijungė V. K. teikiamus dokumentus, kurie visiškai nesusiję su nagrinėjama byla, todėl teismo išvada dėl šio procesinio statuso yra visiškai nepagrįsta. Dėl to apeliantas pateikė duomenis, patvirtinančius, kad V. K. nepatyrė ir objektyviai negalėjo patirti jokio pobūdžio žalos.
3.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Institucijos nutarime nėra minimas nukentėjusysis, taigi su juo susiję argumentai, kurių nėra Institucijos protokole ir nutarime, negalėjo būti nagrinėjami bei vertinami skundžiamoje nutartyje. Teismas taip pat nevertino aplinkybių, jog V. K. yra sisteminis įstatymų pažeidėjas, daug kartų baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos ir įstatymų bei kitų teisės aktų pažeidimus.
3.8. Papildomai pabrėžiama, jog teismas išėjo už kaltinimo ribų ir sprendė dėl Bendrijos priimtų sprendimų teisėtumo, nors tokio reikalavimo Institucija nekėlė. Taip pat teismas sprendė ir dėl namo savininkų išsinuomotų ar išsipirktų sklypo dalies sutarčių turinio, nurodydamas, kad galimybę pašaliniams asmenims naudotis kiemu palengvins likusių tvoros fragmentų pašalinimas, t. y., teismas be teisinio pagrindo sukūrė teises tretiesiems asmenims naudotis išpirktomis ar išsinuomotomis namo žemės sklypo dalimis ir pačiu žemės sklypu. Skunde pažymima, kad V. K. nėra nei sklypo savininkas, nei nuomininkas, tačiau teismo sprendimu įgijo vienodas teises į sklypą bei jo naudojimo tvarką, kurią turi savininkai bei nuomininkai tarpusavio susitarimu pavesdami sklypą administruoti Bendrijai.
3.9. Apeliantas nurodo, jog nukentėjusysis šiuo metu bylinėjasi beveik su visais namo butų ir patalpų savininkais, įskaitant apelianto tėvus, tačiau iki šiol teismai jo ieškinius atmetė, t. y., nukentėjusysis V. K. piktybiškai teikia pareiškimus Institucijai apie kitų namo savininkų statomus automobilius pagal Bendrijos nustatytą tvarką. Taigi tikėtina, kad dėl skundų kiekio Institucija priima vienas kitam prieštaraujančius nutarimus, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino. Tokius savo teiginius apeliantas pagrindžia nurodydamas, jog namo patalpų savininkių atžvilgiu buvo priimti nutarimai nutraukti joms pradėtas administracinio nusižengimo bylos teisenas, kadangi savo automobilius jos buvo pastačiusios privataus gyvenamojo namo teritorijoje ne ant šaligatvio, o tam pritaikytoje specialioje parkavimo vietoje. Taip pat buvo priimti nutarimai nutraukti teiseną, kadangi toje vietoje stovėjimo būdą nurodančio kelio ženklo nėra. Tačiau apelianto atžvilgiu buvo priimtas priešingas nutarimas, nurodant, kad jis pastatė automobilį ant šaligatvio, kai tokį stovėjimą būdą leidžiančių ženklų ten nebuvo. Tokiu būdu Institucija esant analogiškoms situacijoms ir aplinkybėms jas vertina skirtingai. Ir nors teismas šį faktą pripažino, tačiau sprendė, kad tai savaime neeliminuoja apelianto kaltės dėl jo neva padaryto pažeidimo.
Šalies argumentai
3.10. Skunde pabrėžiama tai, kad teismas netinkamai taikė formuojamą teismų praktiką, kadangi cituojamoje kasacinio teismo nutartyje yra visiškai skirtinga situacija nei aptariamoji. Dėl to ši byla negali būti laikoma precedentu nagrinėjant šią bylą.
3.11. Apeliantas pažymi, kad teismo išvada dėl Bendrijos sprendimų teisėtumo nėra pagrindas pripažinti jį kaltu dėl KET pažeidimo, kadangi jis negyvena name ir nėra Bendrijos nariu, todėl gali tik vykdyti arba nevykdyti Bendrijos priimtus sprendimus. Teismas nepagrįstai nurodo, kad apeliantas, būdamas teisininku, privalo žinoti kokie Bendrijos priimti teisės aktai prieštarauja ar neprieštarauja aukštesnės teisinės galios teisės aktams, kadangi taip yra sukuriama prievolė apeliantui žinoti bet kurio namo kiemo, kuriame jis parkuoja savo automobilį, teisinę situaciją. Pažymima, kad parkavimo tvarka aptariamame kieme buvo išviešinta, todėl jis neturėjo pagrindo ja abejoti. Taip pat akivaizdu, kad teismas nevertino viso Bendrijos 2022 m. kovo 4 d. valdybos nutarimo protokolo (Nr. 3), o selektyviai atrinko šio nutarimo žodžius ir neatsižvelgė į tai, kad nebuvo įrengtos jokios naujos papildomos automobilių stovėjimo aikštelės, o tik patvirtinta automobilių statymo tvarka kieme.
3.12. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiojo atstovo pateiktoje nuotraukoje yra užfiksuotas tik Bendrijos siūlymas balsuoti dėl galutinės automobilių parkavimo schemos patvirtinimo, t. y., nusprendus kooperuoti lėšas papildomoms automobilių parkavimo vietoms įrengti panaudojant žaliosios vejos dalį tarp I ir II namo laiptinių, o galutinę automobilių parkavimo schemą patvirtinti namo savininkų susirinkime. Taigi nebuvo jokio preliminaraus Bendrijos sprendimo, o buvo sprendžiama dėl lėšų, todėl teismo išvada, kad šis Bendrijos sprendimas vertintinas tik kaip pasiūlymas, yra visiškai nepagrįsta.
3.13. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju susidarė ydinga teisinė situacija, kuomet Bendrijos priimti sprendimai teismo tvarka nėra nuginčyti, todėl jie yra galiojantys, tačiau teismas nustatė, kad Bendrijos sprendimai yra negaliojantys, taip sukurdamas papildomas pareigas Bendrijai įrodinėti savo priimtų sprendimų teisėtumą. Kita vertus, teismas nusprendė dėl namo savininkų žemės sklypo nuomos bei pirkimo-pardavimo sutarčių turinio, nurodant, jog žemės sklypu gali naudotis bet kurie pašaliniai asmenys, nors sutartyse tokių išlygų iš esmės nėra. Šis teismo sprendimas priimtas nedalyvaujant sklypo savininkams bei sklypo nuomotojams, todėl buvo suvaržyta jų teisė į gynybą. Šiems teiginiams pagrįsti prašoma prie bylos medžiagos prijungti papildomus įrodymus, kurių jis objektyviai negalėjo pateikti bylos nagrinėjimo metu, nes jų poreikis iškilo tik priėmus skundžiamą nutartį.
Šalies argumentai
3.14. Taip pat pažymima, jog pirmosios instancijos teismas iš apelianto nukentėjusiojo naudai priteisė 254,10 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, tačiau, apelianto nuomone, šis sprendimas yra nepagrįstas, kadangi nors teigiama, kad V. K. buvo priverstas dalyvauti procese gindamas savo interesus, tačiau nenurodoma, kokius būtent interesus jis gynė. Pabrėžiama, kad V. K. procese galėjo būti apklausiamas tik kaip liudytojas. Tačiau teismas nepagrįstai pripažino šį asmenį nukentėjusiuoju bei nurodė, kad jo patirtos proceso išlaidos yra neva pagrįstos, kadangi nagrinėjamu atveju buvo reikalingas atstovo dalyvavimas.
2. Atsiliepime į apeliacinį skundą Institucija prašo netenkinti V. B. skundo. Atsiliepime yra pažymima, kad skundžiamoje nutartyje teismas išklausė nukentėjusiojo ir jo atstovo bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Skundžiamoje nutartyje yra detaliai aprašyti ir pakomentuoti skundžiami argumentai, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos išvados dėl įrodymų bei byloje esančių duomenų ir faktinių aplinkybių vertinimo nėra pagrindas teigti, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįstos nutarties priėmimą, todėl skunde išdėstytos aplinkybės yra vertintinos kritiškai.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo V. B. nesutinka su jo patraukimu administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnį 2 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis).
5. ANK 567 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tai, jog priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Kai asmens padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, administracinio nusižengimo teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ANK 591 straipsnio 1 punktas).
6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti tai, jog V. B. nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi bei iš esmės teigia, kad jis buvo nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliaciniu skundu ir jame pateiktais argumentais bei įvertinęs teismui pateiktą administracinio nusižengimo bylos medžiagą, konstatuoja, kad skundžiami teismo nutartis bei Institucijos nutarimas dalyje dėl V. B. patraukimo administracinėn atsakomybėn yra teisėti bei pagrįsti, juos naikinti šioje dalyje ir administracinę teiseną V. B. atžvilgiu nutraukti skunde esančiais motyvais nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
7. ANK 417 straipsnio 2 dalyje yra numatyta administracinė atsakomybė už sustojimą ir stovėjimą vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles (toliau – KET) draudžiama sustoti ir stovėti, sustojimas ir stovėjimas nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų, važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose pažeidimą. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodyta teisės norma yra blanketinė, todėl sprendžiant klausimą, ar asmeniui kyla administracinė atsakomybė pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį, turi būti nustatyta, kokius konkrečius KET reikalavimus jis pažeidė.
8. Institucijos 2022 m. gegužės 31 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-11544-2022 nurodyta, jog V. B. pažeidė KET 150.5 punktą. KET 150.5 punkte numatyta, jog sustoti ir stovėti draudžiama ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu), taip pat sporto, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose. Nutarime, be kita ko, nurodoma, jog teisės aktai, kurie nustato eismo tvarką, eismo dalyvių teises ir pareigas, naudojimąsi automobilių keliais ir eismo saugumo automobilių keliais reikalavimus, galioja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose keliuose, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos.
9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad V. B. padarė pirmiau aptartą administracinį nusižengimą, t. y., vairuodamas automobilį paliko jį stovėti ant šaligatvio, kai tokio stovėjimo būdo nurodančių kelio ženklų nebuvo. Tokiais duomenimis yra laikytini: 2022 m. balandžio 4 d. administracinio nusižengimo protokolas Nr. 10-ANR_P-11470-2022 (b. l. 28-29), DNS „(duomenys neskelbtini)“ valdybos nutarimo protokolas Nr. 3 (b. l. 37-38) bei administracinio nusižengimo byloje esančios nuotraukos (b. l. 32-34, 42, 120, 122, 124). Nesutinkama su apeliacinio skundo motyvais, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė išskirtinai Institucijos nutarimu bei V. K. teiginiais. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apylinkės teismas išsamiai, detaliai ir visapusiškai įvertino tiek padarytą administracinį nusižengimą, tiek objektyvią automobilių statymo kieme situaciją ir priėmė objektyviais bylos duomenimis paremtą sprendimą. Vien tai, kad teismo sprendimas nėra priimtinas apeliantui bei neatitinka jo lūkesčių nėra pagrindas spręsti, kad nutartis yra neteisėta ar nepagrįsta.
10. Apeliaciniame skunde V. B. teigia, jog Institucijai pateiktos nuotraukos aiškiai parodo, jog jo automobilis nekliudė neįgaliesiems pasiekti jiems skirtą pakylą ar kitiems asmenims patekti į norimas patalpas bei, kad jo automobilis stovėjo ne ant šaligatvio, o ant betoninių plytelių, kurios negali būti sutapatinamos su šaligatviu. Skunde taip pat pažymima, kad bylos medžiagoje esantis Bendrijos valdybos nutarimo protokolas Nr. 3 aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog apeliantas automobilį pastatė tam skirtoje vietoje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
10.1. Kaip matyti iš byloje esančios namo, adresu (duomenys neskelbtini), automobilių parkavimo kieme schemos (b. l. 7, 23) bei iš apelianto automobilio nuotraukų (b. l. 33, 124), nors toje vietoje, kurioje V. B. pasistatė savo automobilį, kelio danga skiriasi nuo tos, kuria yra padengtas šaligatvis, tačiau vien tik tai savaime nepaneigia šaligatvio paskirties, kaip ji nurodoma Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 67 dalyje. Šiame kontekste pabrėžtina, kad šaligatvis – tai pėstiesiems skirta kelio dalis prie važiuojamosios kelio dalies, atskirta arba neatskirta nuo jos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors betoninėmis plytelėmis išklota vieta turi tiesioginį nusileidimą ant kiemo asfalto, tai nėra pagrindas teigti, kad toje vietoje nėra pėstiesiems skirto praėjimo. Svarbu atsižvelgti ir į tai, jog abejose pusėse vietos, kurioje pastatytas apelianto automobilis, yra aiškios šaligatvio atkarpos, todėl sutikti, kad priparkuoto automobilio vietoje nėra praėjimo ir tai yra aiški automobilio parkavimui skirta vieta, nėra jokio pagrindo. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nors, kaip matyti iš apeliaciniame skunde pateiktų nuotraukų, apelianto automobilis, nors ir nebuvo pastatytas taip, kad trukdytų neįgaliems asmenims užvažiuoti ant jiems skirtos pakylos, tačiau jos pasiekimas nekvestionuotinai buvo apsunkintas, kadangi, norėdami pasiekti pakylą, asmenys būtų turėję apvažiuoti apelianto automobilį naudodamiesi važiuojamąja kelio dalimi, kas savaime pripažintina pažeidimu, kadangi V. B., parkuodamas automobilį, nepaliko pakankamo praėjimo asmenims saugiai apeiti jo pastatytą transporto priemonę.
10.2. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog byloje esantis 2022 m. rugpjūčio 9 d. skelbimas dėl Bendrijos organizuojamo pastato savininkų balsavimo raštu (b. l. 135) įrodo priešingai nei nurodo apeliantas. Kaip matyti iš šio skelbimo, laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 14 d. iki 2022 m. rugpjūčio 29 d. 19 val. paskelbtas pastato savininkų balsavimas raštu dėl: 1) galutinės automobilių parkavimo schemos namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme patvirtinimo; bei 2) siūloma pritarti 2022 m. kovo 4 d. Bendrijos valdybos nutarimu Nr. 3 namo kieme automobilių patvirtintai automobilių parkavimo tvarkai ir schemai. Taigi aiškiai matyti, jog anksčiau nurodytai parkavimo schemai įvykio dieną pritarta nebuvo, todėl ji tuo metu dar nebuvo įsigaliojusi. Vien pareiškėjo teiginiai, jog minėta tvarka yra viešinama kitų patalpų savininkams ir jis turėjo ja vadovautis, nėra pagrindas teigti, kad minėta tvarka yra galioja bei yra atitinkamai patvirtinta namo savininkų susirinkime. Todėl sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas negali vadovautis neįsigaliojusia tvarka ir ja grįsti savo veiksmų parkuojant automobilį vietoje, kuri skirta pėsčiųjų eismui. Be to, priešingai nei yra teigiama apeliaciniame skunde, teismas tokiomis išvadomis nesukėlė papildomų pareigų Bendrijai įrodinėti savo priimtų sprendimo teisėtumo. Apylinkės teismas, vadovaudamasis objektyviais bylos duomenimis, nustatė, kad aptariamo įvykio metu minėta automobilių parkavimo tvarka kieme nebuvo įsigaliojusi, jai nebuvo pritarta nustatytu būdu, todėl tuo metu vadovautis šia tvarka taip pat nebuvo jokio pagrindo. Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, išėjo iš kaltinimo ribų, atmestini kaip nepagrįsti bei deklaratyvaus pobūdžio.
10.3. Pažymėtina, kad administracinio nusižengimo byloje esantys dokumentai savaime neleidžia teigti, jog nurodytoje vietoje leidžiama parkuoti automobilį. Bendrijos valdymo nutarimo protokolo Nr. 3 4-ame punkte yra nurodyta, kad valdyba nutaria nustatyti, kad nesant laisvų vietų asfaltuotoje kiemo aikštelės dalyje, automobilius galima parkuoti aikštelės dalyje ant betonuotų kiemo plytelių, paliekant pakankamą praėjimą pėstiesiems, pagal prie šio nutarimo pridedamą automobilių namo kieme parkavimo schemą. Minėto dokumento 6-ame punkte nurodyta, kad nusprendus įrengti papildomas aikšteles, galutinę automobilių parkavimo schemą namo, adresu (duomenys neskelbtini), kieme patvirtinti namo savininkų susirinkime. Sutiktina, kad jeigu šis nutarimas būtų patvirtintas ir galiotų, tokiu atveju apeliantas būtų galėjęs statyti automobilį nurodytoje vietoje, jeigu būtų paliekamas pakankamas praėjimas pėstiesiems (past. – kaip matyti iš byloje esančių nuotraukų (b. l. 32-34), tarp automobilio galo nėra paliktas pakankamas praėjimas pėstiesiems, o siekiant apeiti automobilį iš priekio, pėsčiajam būtų reikėję žengti į važiuojamąją kelio dalį). Taigi net jeigu nurodyta tvarka būtų patvirtinta ir galiojanti, V. B. automobilis būtų buvęs pastatytas nesilaikant šioje tvarkoje įtvirtintų reikalavimų.
11. Nors sutiktina su apelianto argumentais, jog Institucija nagrinėjamu atveju nesilaiko vienodos praktikos dėl administracinių nusižengimų, padarytų statant automobilį tam nepritaikytoje vietoje, tačiau pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadai, jog vien ši aplinkybė neleidžia pripažinti, jog V. B. nepadarė aptariamo administracinio nusižengimo. Be to, kaip matyti iš 2022 m. rugpjūčio 11 d. teismo posėdžio protokolo (b. l. 141-148), Institucijos atstovas nurodė, kad bus peržiūrimi ankstesni nutarimai dėl šių klausimų ir sprendžiama dėl teisenos atnaujinimo po šios bylos išnagrinėjimo. Apelianto samprotavimai, jog administracinių nusižengimų bylų kiekis iš esmės daro įtaką sprendimo šioje byloje priėmimui vertintini kaip jo subjektyvi nuomonė.
12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors sutiktina, kad pirmosios instancijos teismo pateikta teismų praktika nėra tapati nagrinėjamai situacijai, tačiau pritartina skundžiamos nutarties išvadai, jog KET nuostatų taikymo aiškinimas savo turiniu yra pripažintinas universaliu bei juo galima vadovautis nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas, nepaisant to, kad faktinės aplinkybės yra skirtingos ar asmenų padarytos veikos skiriasi savo pavojingumu.
13. Teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl kiemą supančios metalinės tvoros bei kitų, pašalinių asmenų galimybę patekti į minėtą kiemą yra nesusiję su nagrinėjamu administraciniu nusižengimu, kadangi šie aspektai neturėjo jokios įtakos V. B. sprendimui pasistatyti savo transporto priemonę vietoje, kuri yra skirta pėstiesiems, todėl plačiau neaptariami.
14. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiais, kad nagrinėjamu atveju apie įvykį pranešęs V. K. nepagrįstai buvo pripažintas nukentėjusiuoju bei jam priteistos jo patirtos proceso išlaidos. Todėl skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartis šioje dalyje yra keičiama ir pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl proceso išlaidų priteisimo nukentėjusiojo V. K. naudai panaikinamas.
15. ANK 578 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nukentėjusiuoju administracinio nusižengimo byloje laikomas fizinis asmuo, kuriam administraciniu nusižengimu padaryta fizinė, turtinė ar neturtinė žala, arba juridinis asmuo, kuriam administraciniu nusižengimu padaryta turtinė arba neturtinė žala. Asmuo yra pripažįstamas nukentėjusiuoju administracinį nusižengimą tiriančio pareigūno sprendimu, kuris administracinio nusižengimo tyrimo metu įforminamas įrašu administracinio nusižengimo protokole arba nutarimu, o administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu – administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos (pareigūno) nutarimu ar teismo nutartimi. Administracinį nusižengimą tiriančio pareigūno atsisakymas pripažinti asmenį, kuris pranešė apie administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą ir nurodė, kad šia veika jam padaryta fizinį, turtinė ar neturtinė žala, nukentėjusiuoju įrašomas į ne teismo tvarka priimtą nutarimą administracinio nusižengimo byloje ir gali būti skundžiamas teismui šio kodekso nustatyta tvarka. Kaip matyti iš 2022 m. rugpjūčio 1 d. teismo posėdžio protokolo (b. l. 76-83), V. K. nurodė, kad dėl turtinės žalos reikėtų kreiptis į nuomininkus, t. y. į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi reikia išsiaiškinti, kokia buvo prastova. Taip pat nurodė, kad nelabai žino, kas yra neturtinė žala, tačiau dėl šio įvykio sulaukė daug skambučių, kai galėjo užsiimti kitais reikalais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti konkretūs V. K. interesai (past. – nei nukentėjusysis, nei teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokius būtent savo interesus gynė V. K., be to, jog į jį gali ateityje kreiptis UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl patirtų nuostolių dėl negalėjimo naudoti jų išsinuomotų patalpų), dėl ko jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju. V. K. nepateikus jokių objektyvių duomenų dėl V. B. veiksmais jam sukeltos žalos, vertintina, jog nagrinėjamu atveju V. K. buvo nepagrįstai pripažintas nukentėjusiuoju.
16. ANK 666 straipsnio pirmoje dalyje nurodyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs asmenį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog V. K. nagrinėjamu atveju buvo nepagrįstai pripažintas nukentėjusiu asmeniu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš V. B. V. K. patirtas proceso išlaidas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.
17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartis yra keičiama dalyje dėl sprendimo iš V. B. V. K. naudai priteistų proceso išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. B. apeliacinį skundą tenkinti.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartį – nepriteisti V. K. iš V. B. 254,10 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.