Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir V. V.

dalyvaujant ieškovui V. Š.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės V. Š. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei V. Š. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas V. Š. ir tretysis asmuo Visagino savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos tarnyba pateikė atsiliepimus kuriais prašo apeliacinį skundą atmesti.

Sprendimas paliekamas nepakeistas.

Įstatymas įpareigoja teismą, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, atsižvelgti į vaiko norą, jeigu šis neprieštarauja jo interesams, objektyviai nustatant, su kuriuo iš tėvų vaikui gyvenant būtų užtikrintas tinkamesnis jo interesų įgyvendinimas (LR CK 3.164 str. 1 d., 3.174 str. 2 d.). Vaiko interesas bendrąja prasme laikomas sudarymas jam tokių sąlygų, kurios lemtų visapusišką ir darnią raidą, kad vaikas būtų parengtas savarankiškai gyventi visuomenėje, taip pat užtikrintų jo sveikatą, darnią fizinę ir psichinę raidą bei visuomenei priimtiną auklėjimą (LR CK 3.155 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atsižvelgdamas į vaiko norą gyventi su tėvu, kuris neprieštarauja vaiko interesams. Nagrinėjamu atveju ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos su tėvu nustatymo buvo sprendžiamas vadovaujantis principu, kad abiejų tėvų teisės ir pareigos auklėjant savo vaikus yra lygios, atsižvelgiant, su kuriuo iš tėvų gyvenant vaikui būtų užtikrintas geresnis jo interesų patenkinimas.

Byloje nenustatyta, jog vaiko noras gyventi su tėvu neišreiškia jo tikrosios valios, kuri savanaudiškais tikslais galėtų būti įtakota ieškovo. Pažymėtina, jog atsižvelgiant į M. Š. amžių ir jo brandos atitikimo šiai amžiaus grupei, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl jo gebėjimo suformuoti savo pažiūras (LR CK 3.164 str. 1 d.). Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog ieškovo veiksmai kreipiantis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra sąlygoti tarp jų kilusio ginčo dėl jiems priklausančių buto dalių atidalijimo. Iš byloje esančių įrodymų, galima daryti išvadą, jog abi šio ginčo šalys nuolat tarpusavyje konfliktuodavo vaiko akivaizdoje, tokiu būdu įtraukdamos jį į savo konfliktus ir sąmoningai bandydamos priešiškai nuteikti sūnų kito iš tėvų atžvilgiu (b.l. 17). Tačiau byloje visgi išryškėjo nepilnamečio M. nuomonė apie jo santykių su motina pablogėjimą, kas, vaiko teigimu, verčia jį pasirinkti gyvenamąją vietą su tėvu (b.l. 19-20, 64-65). Apeliantė taip pat neginčija jos santykių su sūnumi pablogėjimo (b.l.76).

LR CK 3.178 str. numato privalomą valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimą nagrinėjant ginčus dėl vaikų ir jos pareigą duoti išvadą dėl ginčo. Šį LR CK norma nenumato, jog minėtos institucijos išvada turėtų didesnę įrodomąją reikšmę sprendžiant su vaiku susijusius klausimus. Priešingai, įstatymas numato, jog teismas išvadą turi apsvarstyti ir įvertinti kartu su kitais įrodymais. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai, t.y. kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, įvertino Visagino savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybos išvadą. Šios institucijos išvada dėl M. Š. gyvenamosios vietos su tėvu nustatymo, vertinant ieškovo asmeninius bruožus, buvo padaryta ne tik darbovietės pateiktos charakteristikos apie ieškovą pagrindu, kuri, be abejo, taip pat laikytina įrodymu, charakterizuojančiu ieškovo asmenybę. Kaip savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė Visagino savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba, išvada apie vaiko gyvenamosios vietos su tėvu nustatymo galimumą buvo padaryta pabendravus su vaiko klasės auklėtoja, išnagrinėjus jo kaip tėvo požiūrį į vaiką, sugebėjimą atstovauti sūnų, įsiklausyti į vaiko nuomonę, taip pat atsižvelgiant į vaiko nuomonę apie jį.

Teisėjų kolegija neginčija, jog atsakovė V. Š. iki šiol tinkamai rūpinosi savo sūnumi, o būtinybė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su tėvu didžiąja dalimi yra sąlygota pasikeitusių aplinkybių – vaiko noro su juo gyventi. Tačiau pabrėžtina, jog, nustačius vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, neišnyksta motinos teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (LR CK 3.156 str., 3.170 str.), o ieškovas neturi teisės tam kliudyti. Kilus nesutarimams, V. Š. turėtų teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo (LR CK 3.170 str. 4 d., 3.175 str.). Vadovaujantis LR CK 3.172 str., artimiausi vaiko giminaičiai taip pat turi teisę, kad jiems tėvai sudarytų sąlygas bendrauti su vaikais. Ginčai dėl vaiko bendravimo su artimaisiais giminaičiais sprendžiami LR CK 3.176 str. tvarka.

Apeliantė V. Š. apeliaciniu skundu tai pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimu iš jos priteisto sūnaus išlaikymo, mokant kas mėnesį po 200 Lt, dydį, kuris pagal jos pajamas ir išlaidas, apeliantės manymu, yra per didelis. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, tinkamai vadovavosi LR CK 3.192 str. įtvirtintu principu, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Kadangi Visagino miesto apylinkės teismo 2005-04-14 sprendimu priteisiant nepilnamečio sūnaus išlaikymą iš V. Š. jau buvo įvertinti vaiko poreikiai ir kiekvieno iš tėvų dalis išlaikymo prievolėje, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai išlaikė tą pačią ginčo šalių prievolės išlaikyti savo nepilnametį sūnų proporciją, nustatydamas, jog dvigubai mažesnį atlyginimą gaunanti atsakovė turi teikti dvigubai mažesnį išlaikymą. Be to, teismų praktikoje priteisinat vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams tenkinti pripažintas būtinu minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog atsakovės materialinė padėtis, įvertinus kitus jos turimus materialinius įsipareigojimus, atitinka jos galimybę teikti nepilnamečiam sūnui išlaikymą, mokama periodinėmis išmokomis – kas mėnesį po 200 Lt.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė teisingas ir motyvuotas išvadas bei, tinkamai pritaikęs proceso ir materialinės teisės normas, pagrįstai nustatė nepilnamečio M. Š. gyvenamąją vietą su tėvu. Todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas

nutarė:

Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.