Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Bronės Vidzėnienės, sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Matulionienei, nuteistajam M. N., gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 3 d., BK 150 str. 3 d., BK 233 str. 1 d. ir nuteistas: pagal BK 149 str. 3 d. – septynerių metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 150 str. 3 d. – šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 233 str. 1 d. – vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1, 2 p., paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta galutinė subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo Vokietijoje ir sulaikymo nuo 2009-03-24 iki 2009-03-26 bei suėmimo laikas nuo 2011-04-15 iki nuosprendžio paskelbimo dienos – 2011-12-21. Priteista iš M. N. solidariai su 2010-11-05 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistais V. A., V. L., T. V. 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių) V. V.. Vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 103 str. 1 d. 6 p., 105 str. 2 d., iš M. N. priteista 7253 Lt Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ekstradicijos išlaidų. Priteista iš M. N. ir 2010-11-05 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistų V. A., V. L., T. V. proceso išlaidų – 1400 Lt advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti bei 5,60 Lt pašto išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. N. nuteistas už tai, kad 2009-03-23 laikotarpiu nuo 21 val. iki 2009-03-24 01 val., Panevėžyje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, veikdamas bendrininkų grupe su V. L., T. V., V. A. ir asmeniu, kurio byla atskirta, turėdami tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją nepilnametę V. V., pavartodami fizinį ir psichinį smurtą, atimdami V. V. valią priešintis, lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja V. V. prieš jos valią, o būtent: neišleido V. V. iš užrakinto buto, vertė vartoti psichotropines medžiagas ir gerti alkoholį, tokiu būdu palauždami valią priešintis, vartojo psichinį smurtą, grasino nepykdyti ir liepė lytiškai santykiauti su kiekvienu, nes kitaip blogai baigsis ir nebus išleista iš buto, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiosios baimę patirti fizinį smurtą ir supratimą apie nusikalstamus ketinimus, t. y., atėmus V. V. galimybę priešintis, V. L., miegamajame nurengęs nukentėjusiąją ir dar pavartodamas fizinį smurtą, lytiškai santykiavo su V. V. prieš jos valią, po to nukentėjusiajai apsirengus ir nuėjus į kitą kambarį, V. A. demonstravo savo lytinį organą bendrininkų ir V. V. akivaizdoje, kalbėjo apie oralinį santykiavimo būdą, asmuo, kurio atžvilgiu byla atskirta, vartojo fizinį smurtą – lenkė nukentėjusiosios galvą prie V. A. lytinio organo ir sudavė ranka V. V. per galvą bei vertė V. V. tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu, V. A. nutempė V. V. už plaukų į miegamąjį ir nurengęs, tampydamas už plaukų, vėl vertė tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu bei pasikėsino išžaginti, po to miegamajame V. A., T. V. ir asmuo, kurio atžvilgiu byla atskirta, tampydami V. V. už plaukų, V. A. pagrasinus tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, t. y. išmušti dantis, V. A. kartu su T. V. tenkino lytinę aistrą su V. V. prieš jos valią oraliniu būdu ne mažiau kaip 5 kartus, po ko T. V. atnešus V. V. atsigerti sidro su psichotropine medžiaga, nukentėjusioji, išgėrusi šio gėrimo, dėl psichotropinės medžiagos poveikio užmigo.

Taip pat, M. N., nuteistas už tai, kad 2009-05-18 apie 18 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) stadione, esančiame (duomenys neskelbtini), siūlydamas nukentėjusiajai V. V. pinigus, prašė jos ikiteisminio tyrimo metu duoti melagingus parodymus, t. y., neatpažinti bendrininko V. A., taip siekė paveikti nukentėjusiąją.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. N. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-12-21 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį dėl kaltinimų pagal BK 149 str. 3 d., BK 150 str. 3 d. ir BK 233 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, atmesti Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros ieškinį neturtinei žalai atlyginti, panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis iš jo priteista 7253 Lt Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 1400 Lt proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir 5,60 Lt pašto išlaidų. Teigia, kad nuosprendis nepagrįstas dėl jame padarytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos aiškiai per griežtos bausmės bei neteisingai išspręstų kitų klausimų. Nurodo, kad savo kaltės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepripažino ir nurodė, kad 2009-03-23 vakare su V. V. lytiškai santykiavo jos pačios noru. Jai negrasino, nes jokio reikalo tai daryti nebuvo, su ja kurį laiką yra draugavęs. V. V. į butą atėjo pati, bendravo su visais ten buvusiais asmenimis, jokie grasinimai ar fizinis smurtas prieš ją nebuvo vartojamas. Pasimylėjęs su V. V. išgėrė alaus ir užmigo. Kas vyko vėliau, jis nematė, nes miegojo iki pat ryto. Šie jo parodymai nebuvo paneigti, nebuvo įvardyti kaip melagingi, nenuoseklūs ar prieštaringi. Teismas tokių jo parodymų neįvertino, tik nurodė, jog neturi pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiosios parodymais. Visa tai rodo, kad teismas, vertindamas įrodymus, buvo akivaizdžiai šališkas. Nurodo, kad nors teisiamojo posėdžio metu teisėjui reiškė nušalinimą ir motyvuotai nurodė aplinkybes, keliančias pagrįstas abejones šio teisėjo nešališkumu, tačiau jo pareiškimas, neatsižvelgus į jame išdėstytus argumentus, kurie paremti teismų praktika ir LR Konstitucinio teismo 2001-02-12 nutarimu, nebuvo patenkintas. Yra įsitikinęs, kad teisėjas D. Jatužis negalėjo nagrinėti jo bylos, nes jis savo nuomonę dėl nusikalstamos veikos buvimo ir kaltų ją padariusių asmenų, įskaitant ir jo neva padarytų veiksmų, jau buvo išsakęs Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-11-05 nuosprendyje, kuriuo nuteisti V. L., V. A. ir T. V.. Anksčiau priimtame nuosprendyje dėl tos pačios veikos teisėjas D. Jatužis jau buvo konstatavęs, kad nukentėjusiosios V. V. parodymai nuo pat baudžiamosios bylos tyrimo pradžios nuoseklūs, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo. Taigi akivaizdu, kad nagrinėdamas baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai buvo pateikti jam, jis negalėjo prieštarauti savo jau anksčiau išsakytai nuomonei ir priimti kitokį sprendimą. Tai neginčijamai parodo teisėjo šališkumą ir negalėjimą nagrinėti bylos. Mano, kad teisėjas, vadovaudamasis BPK 58 str. 1 d. 4 p., privalėjo pats nusišalinti. Tačiau teisėjui D. Jatužiui nenusišalinus ir nepatenkinus jo pareiškimo dėl teisėjo nušalinimo, buvo pažeista jo konstitucinė teisė į teisingą teismą ir padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Nurodo, kad nagrinėdamas šią bylą teismas nesivadovavo baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą ir suformuota teismų praktika. Kaip jau minėjo, teisiamajame posėdyje nebuvo nustatyta, kad jo parodymai būtų buvę prieštaringi, nenuoseklūs. Tačiau teismo nuosprendyje išdėstyti nukentėjusiosios V. V. parodymai akivaizdžiai patvirtina, kad jie dėl jo ir kitų asmenų atliktų veiksmų yra prieštaringi ir neparemti patikimais ir neginčijamais įrodymais, kurie duotų pagrindą pripažinti jį kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo. Teismas, nuosprendyje cituodamas nukentėjusiosios parodymus, rėmėsi ne teisiamajame posėdyje duotais ir teisiamojo posėdžio protokole užrašytais nukentėjusiosios parodymais, o juos pažodžiui perkėlė iš Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-11-05 nuosprendžio, kuriuo nuteisti V. A., V. L. ir T. V.. Iš minėto nuosprendžio buvo perkelti ir kiti bylos duomenys. Tai rodo, kad teismas ne nagrinėjo baudžiamąją bylą, o tik jam pareikštiems kaltinimams pagrįsti stengėsi pritaikyti anksčiau išnagrinėtos bylos medžiagą. Nurodo, kad nors nuosprendyje nukentėjusiosios parodymai įvardyti kaip pakankamai nuoseklūs ir išsamūs, tačiau stebint šių parodymų kaitą, jų nenuoseklumas itin didelis. Netgi pati nukentėjusioji prisipažino keitusi parodymus. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. kovo 24 ir 25 d. nukentėjusioji nenurodė, kad jis būtų vartojęs kokią nors prievartą prieš ją bei nenurodė, kad su juo turėjo lytinių santykių. Apie tai, kad 2009-03-23 turėjo lytinius santykius su V. V., nurodė ne pati nukentėjusioji, o jis, nes abipusiu noru turėti lytiniai santykiai negali būti laikomi nusikalstamais. Tik daug vėliau ikiteisminiame tyrime V. V. pripažino turėjusi su juo savanoriškus lytinius santykius. Tik teisiamajame posėdyje nagrinėjant bylą kitų asmenų atžvilgiu nukentėjusioji nurodė turėjusi su juo santykius ne savo noru. Nors teismas, pripažindamas jį kaltu išžaginimo ir seksualinio prievartavimo bendrininku, remiasi nukentėjusiosios teisiamajame posėdyje pateiktais parodymais, tačiau pats pripažino, kad jis žaginimo ir seksualinio prievartavimo veiksmų neatliko. Jeigu tikėti V. V., kad prieš jos valią, grasindamas fiziniu smurtu, jei ji nesutiks su jo reikalavimu lytiškai santykiauti, jis atliko lytinį aktą, tai kaltinimas išžaginimu atliekant prievartinio lytinio akto veiksmus, turėjo būti pateiktas ir jam. Tačiau mano, jog visiškai pagrįstai, atsižvelgus į nenuoseklius nukentėjusiosios parodymus, buvo priimtas sprendimas nepateikti jam kaltinimų atlikus prievartinį lytinį aktą. Be to, nukentėjusioji, kurios parodymai buvo pagrindinis įrodymų šaltinis šioje byloje, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė, kad po judviejų abipusiu noru atlikto lytinio akto jis būtų išsakęs jai kokius nors grasinimus, kvietęs kitus asmenis ir jiems siūlęs tenkinti lytinę aistrą su V. V.. V. V. parodymai apie jo veiksmus po lytinio akto iš esmės sutampa su jo parodymais, kad jis vėliau jokių veiksmų prieš ją, kuriais buvo palaužtas jos pasipriešinimas, neatliko. Vien tai, kad jis visą naktį buvo tame bute ir miegojo, nesudaro išžaginimo ir seksualinio prievartavimo sudėties. Kadangi kitais įrodymais nukentėjusiosios parodymai nėra patvirtinti, tai neatmeta versijos, jog ji apkalbėjo jį ir kitus asmenis siekdama savo tikslų – pasiteisinimo prieš tėvus dėl praleistos ne namuose nakties, arba turint tikslą gauti materialinės naudos, arba jai pačiai susivokus dėl netinkamo elgesio po to, kai praėjo apsvaigimas po pavartoto alkoholio ir psichotropinių medžiagų. Tai, kad nukentėjusioji nebuvo verčiama vartoti psichotropines medžiagas, patvirtina ta aplinkybė, kad nė vienas asmuo nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 264 str. 2 d. Nurodo, kad neginčijamai nustatyta, jog su V. V. jis bendravo ir po 2009-03-23, nors jis nebuvo patenkintas jos elgesiu, kai ji draugaudama su juo turėjo artimų santykių ir su kitais vaikinais. Toks jos elgesys, kurį ji pateisindavo samprotavimais, kad kol esi jaunas, reikia viską išbandyti, jam nepatiko, todėl jis su ja nepalaikė tokių draugiškų santykių kaip anksčiau. Nesutinka su teismo padaryta išvada, kad ekspertizės išvada dėl fotonuotraukų nepatvirtino jo parodymų, kad buvo fotografuota po įvykio. Visiškai nesupranta, kuo remdamasis teismas padarė tokią išvadą, nes minėto akto tiriamoje dalyje ir išvadoje kategoriškai nurodyta, kad nėra duomenų apie skaitmeninio atvaizdo padarymo datos pakeitimą. Nurodo, kad teismo padaryta išvada, kad jis veikė bendrai su kitais nuteistaisiais ir iš buto išleido nukentėjusiosios draugę S. D. tuo metu, kai T. V. buvo pakvietęs nukentėjusiąją į kitą kambarį pakalbėti bei nesiėmė veiksmų, kad nukentėjusioji būtų išleista iš buto, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Visų pirma, pati nukentėjusioji teisme parodė, kad ji pati nenorėjo eiti namo kai ją kvietė S. D.. S. D. tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtino. Be to, nukentėjusioji nenurodė, kad tuo metu, kai jai virtuvėje buvo siūloma išgerti stiklinę sidro su viršuje plaukiojančiais milteliais, buvo ir jis. Kaip jau minėjo, po lytinių santykių su V. V., jis nuėjo miegoti ir apie V. V. vartoti siūlomą alkoholį ir psichotropines medžiagas nieko nežino. Atkreipia dėmesį, kad teismas pats abejoja dėl prievartinio V. V. girdimo alkoholiu ir vertimo vartoti psichotropines medžiagas, nes nuosprendžio nustatomoje dalyje nurodo, jog V. V. sidro su psichotropine medžiaga išgėrė jau po lytinio santykiavimo, kas, jo nuomone, jokiu būdu nerodo, jog taip buvo palaužtas jos pasipriešinimas. Kadangi jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie kitų asmenų ketinimus tenkinti lytinę aistrą su V. V., nes tokių kalbų tarp jo ir kitų bute buvusių asmenų nebuvo, jokiais veiksmais, siekdamas padėti kitiems asmenims tenkinti savo lytinę aistrą, neprisidėjo prie to, kad būtų palaužtas nukentėjusiosios pasipriešinimas, taigi jo veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nurodo, kad teismo išvada, kad jis darė poveikį nukentėjusiajai, siekdamas jog ji duotų melagingus parodymus, yra neparemta teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Jis neneigė, jog 2009-05-18 apie 18 val. buvo susitikęs su V. V., tačiau neturėjo tikslo jos paveikti. Jie buvo susitikę atsitiktinai, bendravo draugiškai, todėl pats susitikimas neįrodo jokių jo nusikalstamų veiksmų. Susitikimo metu kartu buvo ir A. K., S. D. ir D. T.. Nė vienas iš minėtų asmenų nepatvirtino, jog jis V. V. būtų kokiu nors būdu daręs poveikį. Po 2009-03-23 jis dar ne kartą buvo susitikęs su nukentėjusiąja, tačiau jam dėl tų susitikimų jokie įtarimai nebuvo pareikšti. Tai, kad jis pažeidė kardomąją priemonę ir bendravo su nukentėjusiąja 2009-05-18, neįrodo jo kaltės dėl veikos, numatytos BK 233 str. 1 d. Mano, kad nuosprendį pagrindžiant vien tik prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kurių nepavirtina kiti įrodymai, pažeidžiamos BPK 20 str. 5 d. ir 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos, o tai duoda pagrindą naikinti nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Nurodo, kad teismo nurodytos aplinkybės, kad jis buvo teistas už visiškai kitos rūšies nusikaltimą, charakterizuojamas patenkinamai, yra nevedęs, baudžiamojo įstatymo nėra numatytos aplinkybės, kuriuos duotų teismui pagrindą skirti bausmes, didesnes už sankcijose numatytų bausmių vidurkius. Be to, nors jis savo kaltę neigia, tačiau net ir laikant, jog jis pasakė V. V. kokius nors žodžius, kuriuos ji suprato kaip grasinimą, jo veikų pagal pavojingumo laipsnį ir apimtį jokiu būdu negalima prilyginti toms veikoms, už kurias nuteisti kiti asmenys pripažinti kaltais seksualiai išnaudoję V. V.. Teismo išvada, kad jo vaidmuo negali būti laikomas antraeiliu, neparemta jokiais duomenimis. Teismas visiškai nemotyvavo bausmės skyrimo pagal BK 233 str. 1 d., taip pažeidė BPK 305 str. 1 d. 4 p. reikalavimus.

Nesutinka su teismo sprendimu dėl neturtinės žalos nukentėjusiajai atlyginimo. Iš byloje esančio Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-11-05 nuosprendžio, kuriuo nuteisti V. L., V. A. ir T. V. matyti, kad teismas jau buvo išsprendęs neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai klausimą. Kito ieškinio, kuriuo būtų prašoma priteisti V. V. neturtinės žalos atlyginimą, byloje nėra. Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia teisės teismui savarankiškai spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą, jeigu dėl to nėra pareikšti ieškiniai. Dėl šių motyvų mano, jog teismo nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo naikintina. Nurodo, kad teismas savo iniciatyva dar kartą sprendė ir proceso išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės A. T. atstovas, paslaugos apmokėti, klausimą, nors Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-11-05 nuosprendžiu šis klausimas jau buvo išspręstas. Be to, kadangi A. T. ieškinys paminėtu nuosprendžiu buvo atmestas, todėl skundžiamame nuosprendyje 1400 Lt proceso išlaidų klausimas neturėjo būti dar kartą sprendžiamas. Teismo nuosprendyje nenurodyta, kokia atsakomybės rūšis turi būti taikoma. Nenurodytas ir proceso išlaidų gavėjo pavadinimas, todėl neaišku, kieno naudai išieškotos šios išlaidos. Dėl šių motyvų mano, jog teismo nuosprendžio dalis dėl 1400 Lt proceso išlaidų išieškojimo naikintina. Atitinkamai naikintina ir nuosprendžio dalis, kuria jam priteista atlyginti 5,60 Lt proceso (pašto) išlaidų valstybei.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis bei pastarojo gynėjas advokatas – tenkinti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, teisingai nustatė faktines nusikaltimų padarymo aplinkybes ir apeliantą pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 149 str. 3 d., 150 str. 3 d. ir 233 str. 1 d. dėl bendrininkų grupe įvykdyto nepilnametės nukentėjusiosios išžaginimo ir seksualinio prievartavimo bei poveikio nukentėjusiajai.

Nuteistasis M. N. apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas rėmėsi nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai, o jo paties parodymus, kurie, kaip apeliantas teigia – nuoseklūs ir neprieštaringi, nepaneigti kitais įrodymais ir teismo neįvardyti kaip melagingi, nepagristai atmetė. Šie nuteistojo skundo argumentai visiškai nepagrįsti ir neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus – tiek apeliantą kaltinančius, tiek jį teisinančius, byloje esančius duomenis, tačiau juos nuodugniai ir išsamiai išanalizavęs, ištyręs, kiekvieną jų įvertinęs įrodymų viseto kontekste, rėmėsi tais įrodymais, kurie papildė vieni kitus, atitiko nustatytas faktines aplinkybes, esamus objektyvius rašytinius duomenis, o įrodymus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams, atmetė. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (paties nuteistojo paaiškinimus), apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos. Taigi jokio netinkamo BPK 20 str. ir BPK 305 str. nuostatų taikymo, kaip teigiama apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliantas skundą grindžia vienu iš teiginių, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas teisėjas. Apelianto nuomone, teisėjas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neabejotinai buvo susaistytas su ankstesniame Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-11-05 nuosprendyje, kuriuo už nepilnametės nukentėjusiosios V. V. išžaginimą ir seksualinį prievartavimą nuteisti V. L., V. A. ir T. V., išsakyta savo nuomone dėl nusikalstamų veikų buvimo ir kaltų ją padariusių asmenų, įskaitant ir jo neva padarytų veiksmų, todėl skundžiamame nuosprendyje negalėjo prieštarauti savo jau anksčiau išsakytai nuomonei ir priimti kitokį sprendimą. Šis nuteistojo skundo teiginys yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais bylos duomenimis.

Pažymėtina, kad šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Byloje nėra duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas D. Jatužis negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime. Nenustatyta, jog teismas proceso vedimo metu būtų rodęs išskirtinį palankumą nukentėjusiajai. Tuo tarpu, apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą.

Nors nuteistasis M. N. savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 str. 3 d. ir 150 str. 3 d., neigia, ji yra visiškai įrodyta nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros, akistatų protokolais, specialistų išvadomis ir kita rašytine bylos medžiaga. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuotos ir paneigtos apelianto versijos, kad jis jokių jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusiąją V. V. neatliko, t. y. jai negrasino, kad po pasimylėjimo su nukentėjusiąja išgėrė alaus ir užmigo bei nematė, kas vyko toliau bute, nes iki ryto miegojo, o nukentėjusioji duodama priešingus jo paaiškinimams parodymus, siekia gauti turtinės naudos bei nori prieš motiną pateisinti savo elgesį dėl ne namuose praleistos nakties, išsamiai aptarti visi apeliantui inkriminuoti veiksmai ir jų veikas kvalifikuojančios aplinkybės.

Iš bylos medžiagos matyti, kad priešingai nei skunde teigia apeliantas, nukentėjusiosios parodymai apie esmines apelianto prieš ją įvykdytų nusikaltimų aplinkybes buvo nuoseklūs viso proceso metu. Nukentėjusioji V. V. viso tyrimo metu nuosekliai teigė, kad M. N. jai grasino, ikiteisminio tyrimo metu nurodydama, kad „M. su V. pasakė, ar supranti, kad neišeisi iš buto. M., T., V. rankų gestais ir veido išraiškomis tarėsi, kad į sidrą reikia įpilti miltelius“ (T.1, b. l. 109), „už rankų sučiupo M. ir V.. M. pasakė, – „tu žinai, kas būna, kai aš susinervuoju“ (T. 1, b. l. 131), „man būnant salone ir norint išeiti iš salono, tarp durų stovėjo M. N. ir V., kurie man užstojo kelią. M. man pasakė, kad „kol neduosi mano draugams, tol neišeisi iš buto“ (T. 1, b. l. 154). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad po to, kai M. N. išleido S. D. iš buto, o T. V. ją išleido iš kambario, ji gal pusvalandį M. N. prašė iš buto išleisti ir ją, tačiau M. N. jai pasakė, kad niekur jos neišleis. M. N. liepė jai nepykti, sakė, kad su kiekvienu jo draugu turės mylėtis, kad kol neduos kiekvienam jo draugui, iš buto neišeis. Nukentėjusiosios V. V. teigimu, šiuos žodžius ji suprato kaip grasinimą, nes anksčiau su M. N. draugavo ir žino, kad M. N. išgėręs, o tuo metu jis buvo išgėręs, būna piktas. Po to M. N. ją nusivedė į kambarį sakydamas, kad jį permiegotu su juo, tuomet ją išleis iš buto ir jai nereikės su kiekvienu jo draugu santykiauti. Tik manydama, kad ją greičiau išleis iš buto ir nereikės santykiauti su kitais, sutiko pasimylėti su M. N.. Tačiau ir po pasimylėjimo su M. N., jos niekas iš buto neišleido, buto durys buvo visą laiką užrakintos ir ji, periodiškai prašydama bute buvusių asmenų atrakinti duris, duoti buto raktą visą laiką sulaukdavo išsisukinėjimo ir atsisakymo. Nukentėjusiosios parodymus, kad buto durys buvo visą laiką užrakintos, patvirtina bute buvusių liudytojų A. K., K. B. ir G. Z. parodymai, kurie išsamiai išdėstyti nuosprendžio motyvuojamoje dalyje ir šiame sprendime nebekartojami. Sutiktina su apelianto skundo argumentu, kad nukentėjusioji ne iš karto nurodė apie įvykio vakarą su M. N. turėtus savanoriškus lytinius santykius. Tačiau nukentėjusioji paaiškino tokias jos parodymų davimo aplinkybes, t. y. kad tyrimo pradžioje ji nutylėjo apie pasimylėjimą su M. N., nes jo, kaip buvusio draugo, pagailėjo ir tik po to, kai jis paprašė neatpažinti vieno iš nusikaltimo bendrininkų – V. A., ji apelianto nebegailėjo ir papasakojo visą tiesą. Be to, M. N. nekaltinamas pats atlikęs žaginimo ir seksualinio prievartavimo veiksmų, nuteistojo M. N. veiksmai V. V. atžvilgiu pasireiškė tuo, kad jis grasino nukentėjusiajai jo nepykdyti ir liepė lytiškai santykiauti su kiekvienu, nes kitaip blogai baigsis ir ji nebus išleista iš buto, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiosios baimę patirti fizinį smurtą ir supratimą apie nusikalstamus ketinimus, po ko kaltinime nurodytus nusikalstamus veiksmus atliko kiti nusikalstamos veikos bendrininkai. Kaip jau minėta, apie šiuos apeliantui inkriminuotus veiksmus nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Savo parodymuose nukentėjusioji išsamiai nurodė ne tik apelianto, bet ir kitų kaltinime nurodytų bendrininkų prieš ją atliktus lytinės prievartos veiksmus, paaiškindama, kuo pasireiškė kiekvieno iš jų vartotas psichinis ir fizinis smurtas ir kokiais veiksmais ji išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti su jais, išsamiai išdėstė išžaginimo ir seksualinio prievartavimo eigą. Byloje nustatyta, kad po pasimylėjimo su M. N., V. L. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, o vėliau nusikalstamus veiksmus atliko asmuo, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, V. A. ir T. V..

Apelianto skundo argumentus, kad nukentėjusiąją apkalbėti jį ir kitus bendrininkus lėmė jos noras gauti turtinės naudos ir baimė prieš motiną dėl praleistos ne namuose nakties, paneigia nukentėjusiosios ir liudytojos motinos A. T. parodymai apie jų artimus santykius bei ta aplinkybė, kad nukentėjusioji asmeniškai nereikalavo žalos atlyginimo nei iš apelianto, nei iš kitų ankstesniais nuosprendžiais nuteistų asmenų – civilinį ieškinį jos interesais pareiškė prokurorė. Be to, iš nukentėjusiosios A. T. parodymų matyti, kad po įvykio vakare į jų namus buvo atėjusios sulaikytųjų Tomo ir paties apelianto motinos, kurios prašė atleisti jų sūnums. Duomenų, kad šio pokalbio metu buvo reikalaujami iš sulaikytųjų motinų pinigai, nėra. Apelianto skundo argumentus, kad jis po pasimylėjimo su V. V. išgėrė alaus ir užmigo, todėl nematė, kas toliau vyko bute, paneigia nukentėjusiosios bei liudytojos K. B. parodymai. Be to, ir iš kitų byloje apklaustų asmenų nė vienas neparodė, kad M. N. būtų visą laiką miegojęs. Ta aplinkybė, kad nė vienas iš asmenų nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 264 str. 2 d., nepaneigia apelianto kaltės dėl bendrininkų grupe įvykdyto nepilnametės nukentėjusiosios išžaginimo ir seksualinio prievartavimo bei nerodo nukentėjusiosios parodymų melagingumo, kad bute ji buvo verčiama vartoti alkoholį ir psichotropines medžiagas, prievarta ją girdant sidru su milteliais. Dėl šių aplinkybių nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo taip pat nuoseklūs. Be to, nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino, kad nukentėjusioji V. V. kada nors būtų vartojusi psichotropines medžiagas, taip pat, nė vienas iš apklaustų liudytojų nematė, kad nukentėjusioji įvykio vakarą būtų savo noru vartojusi šias medžiagas.

Nors byloje nustatyta, kad nuteistasis M. N. pats neatliko išžaginimo ir seksualinio prievartavimo veiksmų, tačiau jis pagrįstai pripažintas bendrininku grupe išžaginęs ir seksualiai prievartavęs nukentėjusiąją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime 2004 m. gruodžio 30 d. Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ nurodoma, kad išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytojai. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darant nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju arba tenkino su juo lytinę aistrą. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ir netenkino lytinės aistros.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios nesutikimas žodžiais ir veiksmais, t. y. priešinantis, buvo aiškiai išreikštas dar prieš prasidedant nusikalstamoms veikoms. Nukentėjusioji prašė apelianto išleisti ją iš buto, tačiau jis pareikalavo, kad nukentėjusioji santykiautų su juo ir su kiekvienu jo draugu, grasindamas, kad priešingu atveju jai blogai baigsis. Nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad tik dėl šių grasinimų, nes draugavo su M. N. ir žinojo jo ūmų charakterį, juolab, jam esant girtam, ji sutiko lytiškai santykiauti su apeliantu, manydama, kad jis ją iš buto paleis ir jai nebereikės santykiauti su kitais. Kolegija neabejoja, kad tokie apelianto veiksmai nukentėjusiajai sukėlė baimę patirti fizinį smurtą ir supratimą apie nusikalstamus ketinimus. Tolesnė įvykių eiga rodo, kad tuoj po apelianto išsakyto grasinimo bei pasimylėjimo su nukentėjusiąja, kiti kaltinime nurodyti asmenys, prieš ją vartojo fizinę ir psichinę prievartą, atėmė galimybę priešintis, neišleisdami iš buto ir versdami vartoti alkoholį su psichotropine medžiaga, taip padėdami vienas kitam palaužti jos pasipriešinimą ir paeiliui atlikti žaginimo ir seksualinio prievartavimo veiksmus, kurių metu į kambarį, kuriame buvo atliekami nusikalstami veiksmai, užeidavo ir kiti asmenys, įskaitant ir apeliantą (nukentėjusioji parodė, kad tuo metu, kai Virgis ir Tomas su ja atliko prievartinius lytinius veiksmus, į kambarį buvo užėjęs M. N.). Nors apeliantas pats neatliko žaginimo ir seksualinio prievartavimo veiksmų, tačiau jis grasino pavartoti fizinį smurtą, jei nukentėjusioji nesutiks su jo reikalavimu sutikti lytiškai santykiauti su jo draugais, prisidėjo prie to, kad nukentėjusioji nebūtų išleista iš buto bei matė kitų asmenų su nukentėjusiąja atliekamus nusikalstamus veiksmus, įskaitant ir prievartinius lytinius santykius, kuriems nukentėjusioji priešinosi, todėl apeliantas aiškaus nukentėjusiosios nesutikimo lytiškai santykiauti ar tenkinti lytinę aistrą, negalėjo nesuprasti. Apelianto grasinimai nukentėjusiajai sietini su toliau kaltinime nurodytų asmenų atliktais seksualinio prievartavimo ir išžaginimo veiksmais, nes jie atlikti po to, kai buvo išsakyti grasinimai. Visos šios aplinkybės rodo apelianto ir kitų kaltinime nurodytų asmenų bendrą susitarimą ir suvokimą, kad jie kėsinasi į tą patį objektą – žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, kad kiekvienas jų suprato bendrai darantys nusikaltimus, todėl apeliantas pagrįstai laikytas išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju su kitais kaltinime nurodytais asmenimis ir jam teisingai inkriminuotos abi – BK 149 str. 3 d. ir 150 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos. Tos aplinkybės, kad nukentėjusioji V. V. į butą atėjo pati bei iš buto neišėjo tuo metu, kai ją vadino išeiti liudytoja S. D., nepaneigia apelianto ir kitų kaltinime nurodytų asmenų pieš nukentėjusiąją atliktų nusikalstamų veiksmų. Be to, iš liudytojos S. D. bei nukentėjusiosios parodymų matyti, kad liudytoja nukentėjusiąją kvietė eiti namo tuo metu, kai apeliantas ir kiti kaltinime nurodyti asmenys nebuvo pradėję jokių nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusioji nejautė jokio pavojaus. Atsižvelgiant į visa tai, tenkinti apelianto skundo prašymą ir išteisinti jį dėl šio nusikaltimo padarymo nėra pagrindo.

Apeliantas nesutinka ir su jo nuteisimu pagal BK 233 str. 1 d., teigdamas, kad teismo išvada, jog jis darė poveikį nukentėjusiajai, siekdamas, kad ji duotų melagingus parodymus, yra neparemta teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Tačiau priešingai nei teigia apeliantas, jo kaltė dėl to, kad siūlydamas pinigus siekė paveikti nukentėjusiąją V. V., kad ši neatpažintų V. A., įrodyta nukentėjusiosios, liudytojos A. Čechovos parodymais, akistatos protokolu. Byloje nustatyta, kad 2009-05-18 apie 18 val. Panevėžyje, Profesinio rengimo centro stadione, esančiame Pilėnų g. 35, V. V. buvo susitikusi su M. N.. Tai be nukentėjusiosios ir nuteistojo M. N. parodymų patvirtina ir liudytojos S. D., A. K., iš dalies liudytojos D. T. parodymai. Nukentėjusioji tvirtino, kad ją į šalį pasikvietęs M. N. prašė per atpažinimą policijoje neatpažinti su ja prievartinius lytinius santykius atlikusio V. A., už tai siūlydamas jai sumokėti pinigų – 10 000 Lt ar kitą sumą. Netikėti tokiais nukentėjusiosios parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes jie viso tyrimo metu buvo nuoseklūs, tokius savo parodymus nukentėjusioji patvirtino ir akistatos su nuteistuoju M. N. metu. Be to, iš nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad ji apie jai apelianto daromą poveikį pranešdavo tyrėjai ir apie tai duodavo parodymus, o šį faktą patvirtino teisme apklausta tyrėja Aleksandra Čechova. Bylos medžiaga patvirtina, kad nors M. N. ir buvo paskirta kardomoji priemonė uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiąja, nežiūrint į tai, jis ir kiti ankstesniu nuosprendžiu nuteisti asmenys sistemingai ieškojo kontaktų su nukentėjusiąja ir nevengė su ja bendrauti. Tai patvirtina liudytojai S. D., A. K., nukentėjusioji bei pats nuteistasis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiosios V. V. parodymais apie tai, kad M. N. siekė ją paveikti, už pinigus prašydamas per atpažinimą policijoje neatpažinti V. A., kuriuos patvirtina ir kiti pirmiau paminėti bylos įrodymai bei remdamasis jais konstatuoja, jog apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 233 str. 1 d. dėl poveikio nukentėjusiajai, todėl jo išteisinti dėl šio nusikaltimo padarymo nėra pagrindo.

Apelianto skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo bausmės skyrimo pagal BK 233 str. 1 d., nepagrįstas, nes iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui motyvuotai bausmė buvo paskirta ir už BK 233 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, taip pat į nuteistojo teistumus, į jį charakterizuojančią medžiagą, pripažintas atsakomybę sunkinančias aplinkybes bei tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo vaidmenį darant nusikaltimus. Nors apeliantas ir nesutinka su teismo išvada, kad jo vaidmuo darant nusikaltimus nebuvo antraeilis, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, apelianto veiksmus nusikaltimų padaryme, neturi pagrindo nesutikti su teismo sprendimu ir kitaip vertinti apelianto vaidmens nusikaltimų padaryme. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius argumentus, kuriais remiantis nuteistajam M. N. pagal BK 149 str. 3 d., BK 150 str. 3 d. skiriamos laisvės atėmimo bausmės yra šiek tiek didesnės už sankcijų vidurkius, o pagal BK 233 str. 1 d. skiriama laisvės atėmimo bausmės rūšis ir bausmė yra nežymiai mažesnė už sankcijos vidurkį. Švelninti nuteistajam paskirtų bausmių kolegija neturi pagrindo. Bendrindamas bausmes teismas įstatymo nepažeidė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis ginčija teismo sprendimą priteisti jam solidariai su 2010-11-05 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistais V. A., V. L., T. V. atlyginti nukentėjusiajai neturtinę žalą. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu teisingai išspręstas neturtinės žalos nukentėjusiajai atlyginimo klausimas. Byloje nustatyta, kad neturtinė žala nukentėjusiajai padaryta apelianto ir kitų kaltinime nurodytų asmenų bendrais nusikalstamais veiksmais, todėl kyla solidarioji atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad nuteistasis M. N. dėl neturtinės žalos padarymo nukentėjusiajai atsako solidariai su kitais, jau šioje byloje nuteistais, asmenimis.

Nuteistasis M. N. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam priteistomis atlyginti 7253 Lt ekstradicijos išlaidomis ir prašo šią nuosprendžio dalį panaikinti. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui priteisė atlyginti išlaidas – 7253 Lt, susijusias su jo ekstradicija iš Vokietijos į Lietuvą. Ekstradicijos (konvojavimo) išlaidos gali būti pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš nuteistojo tuomet, kai jis išvyksta iš šalies, žinodamas, kad jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas arba teisminis nagrinėjimas ir būtent vengdamas ar slėpdamasis nuo baudžiamosios atsakomybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisminio nagrinėjimo metu M. N. pažeidė paskirtas kardomąsias priemones, todėl jos buvo pakeistos suėmimu, paskelbta jo paieška ir išduotas Europos arešto orderis. Apeliantas slapstėsi, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jis buvo sulaikytas Vokietijoje ir 2011-04-14 perduotas Lietuvai. Į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad apelianto ekstradicijos išlaidos sudarė 7253 Lt. Kadangi ekstradicijos išlaidos susidarė dėl apelianto baudžiamojo persekiojimo, jos pagrįstai pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš apelianto. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu iš apelianto pagrįstai priteistos ir kitos proceso – pašto ir advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios ir civilinio ieškovo atstovas, išlaidos, todėl kolegija, atsižvelgusi į pirmiau aptartas aplinkybes, nuteistojo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo M. N. apeliacinį skundą atmesti.