Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. J. ir T. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-04-24 nuosprendžio, kuriuo:

R. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 50 MGL (6500 Lt) bauda.

T. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 50 MGL (6500 Lt) bauda.

„(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš R. J. ir T. B. solidariai 1210 Lt (tūkstantis du šimtai dešimt litų) „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. ir T. B. nuteisti už tai, kad jie, veikdami kartu, 2011-12-21 apie 20.30 val. imitavo eismo įvykį (duomenys neskelbtini) gatvėje, netoli sankryžos su (duomenys neskelbtini) gatve, po ko, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus 2011-12-27, tiksliai nenustatytu laiku, R. J. melagingai pranešus draudimo bendrovei UADB „(duomenys neskelbtini)“ Žalų departamentui (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), kad 2011-12-21 vietovėje – Lietuva, vietoje – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje, netoli sankryžos su (duomenys neskelbtini) gatve, R. J. vairuojamas automobilis „Jaguar S-Type“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuo metu priklausęs R. J., susidūrė su T. B. atbuline eiga vairuojamu automobiliu „Honda Accord“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu A. K., ir R. J. pateikus minėtai draudimo bendrovei imituotą eismo įvykį patvirtinantį dokumentą – eismo įvykio deklaraciją, tokiu būdu, apgaule iš UADB „(duomenys neskelbtini)“ R. J. naudai pasikėsino įgyti 8 688, 46 Lt be PVM už sugadintą automobilį „Jaguar S-Type“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių, nes draudimo bendrovės darbuotojai, pastebėję galimą apgaulę, draudimo išmokos neišmokėjo.

Be to, nuteistasis R. J. teigia, kad draudimo kompanija „(duomenys neskelbtini)“ jį suklaidino leisdama parduoti automobilį „Jaguar S- type“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir taip nebebuvo įmanoma sustatyti abu daužtus automobilius šalia vienas kito, kaip prašė draudimo ekspertai, kad būtų galima priimti kategorišką sprendimą. Tai, apelianto nuomone, buvo padaryta sąmoningai tam, kad nereikėtų mokėti draudimo išmokos.

Nuteistojo T. B. teigimu, pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje nepagrįstai nesivadovavo dalimi bylos duomenų visiškai nepasisakant dėl jų ir nevertinant teisine prasme, šie duomenys iš esmės prieštarauja skundžiamam teismo nuosprendžiui – tai prieštaringos specialistų išvados dėl eismo įvykio fakto ir jo metu sugadintų transporto priemonių bei nepilnai atlikto tyrimo nepateikus transporto priemonių ekspertui E. G., liudytojų G. L. ir Ž. M. parodymų prieštaravimai, automobilio „Honda Accord“ ankstesnių savininkų ir rašytinių dokumentų duomenys apie ankstesnius eismų įvykius ir automobilio remontus ir galimą jų įtaką techniniams sužalojimams atsirasti tiriamo įvykio pasėkoje. Taigi teismas nenurodė savo nuosprendyje argumentų ir motyvų, kodėl esant prieštaringiems duomenims, vienų bylos įrodymų neanalizavo ir nevertino, o kitus minėjo ir priėmė kaip tinkamus įrodymus ir jais rėmėsi, o tai yra nuosprendžio surašymo reikalavimų pažeidimas (Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d., 6 d.).

T. B. manymu, šioje byloje apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu yra priimtas todėl, kad jis yra asmuo, siekiantis teisinio aukštojo išsilavinimo, dirbantis priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, kur galioja statutiniai reikalavimai, kad jis bendrauja su verslo atstovu R. J., todėl mestas įtarimas/kaltinimas jiems abiems sudaro nusikalstamai bendrininkaujančių asmenų nepagrįstą įvaizdį. Apeliantas teigia, kad prokuratūra suformavo kaltinamuosius duomenis ir pateikė teismui nagrinėti bylą subjektyviai vertinant atskirus duomenis, iš anksto nutarus pripažinti jį kaltu padarius inkriminuotą veiką, taip ne nusikalstamus santykius perkeliant į baudžiamąjį procesą tikslu apkaltinti ir nuteisti valstybės tarnautoją. Nurodo, kad visuotinai žinomos aplinkybės, kuomet Lietuvoje teisėsaugos sistemos tarnautojų atitinkamais veiksmais yra formuojamas neigiamas požiūris į kitus valstybės tarnautojus, tame tarpe ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovus, šis požiūris taip pat daro įtaką ir teismų sprendimams pagal prokuratūros sudarytas ir pateiktas bylas. Apeliantas mano, kad taip yra ir jo išnagrinėtos bylos atveju. Todėl šiuo atveju yra pažeistas Lietuvos Respublikos BPK 6 str. 2 d. ir 3 d. nuostatų reikalavimas vertinti visus asmenis lygiais prieš įstatymus, nepriklausomai nuo išsilavinimo ir veiklos pobūdžio, socialinės padėties.

Nuteistasis T. B. teigia, kad Lietuvos Respublikos BPK 301 str. reikalauja apkaltinamąjį nuosprendį grįsti tiktai išnagrinėtais byloje esamais įrodymais. Tačiau šioje byloje, apart neobjektyvių G. L. parodymų bei kitų neinformatyvių kaltės įrodymų, nėra jokių kitokių jo kaltės objektyvių įrodymų, jog jis padarė nusikaltimą. Teismas, grįsdamas jo kaltę suinteresuoto asmens parodymais bei kitais neinformatyviais duomenimis ir pagal juos surinktų prieštaringų bei neteisingai vertintų duomenų visuma, pažeidė įstatymines nuostatas dėl sąžiningo proceso, neteisingai vertino byloje esančius duomenis - įrodymus, tame skaičiuje ir jo duotus parodymus, todėl darytina vienintelė išvada, jog teismas netinkamai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą dėl jo kaltės pripažinimo, daugiau prisilaikė kaltinimo pozicijos, todėl yra netinkamai taikytos ir pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 6 str. 2 d. ir 3 d., 20 str. 1 d., 4 d. ir 5 d., 44 str., 301 str. 1 d. ir 2 d. nuostatos. Kadangi teismas nuosprendyje nurodė tik tas aplinkybes ir tokia prasme, kad būtų galima padaryti jo žvilgiu apkaltinimo išvadas, o teismo išvados dėl kaltės padarius nusikaltimą yra paremtos nepakankamai objektyviais įrodymais, todėl šiuo konkrečiu atveju taip pat yra pažeistos teisinės nuostatos dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir surašymo (Lietuvos Respublikos BPK 301 str., 305 str. 1 d. l p. ir 2 p., 6 d.).

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes byloje nėra objektyvių bei nenuginčijamų įrodymų, kad jo veikoje yra jam inkriminuoto nusikaltimo požymių. T. B. manymu, egzistuoja Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindas jo baudžiamajam persekiojimui nutraukti ir Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 d. l p. numatytas pagrindas jį išteisinti. Jam nepadarius nusikaltimo, bylos nagrinėjimo metu teisme padarant anksčiau nurodytus baudžiamojo proceso ir duomenų vertinimo taisyklių pažeidimus, jo atžvilgiu neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas - jo veiksmus įvertinant kaip pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ir paskiriant nepelnytą bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis T. B. ir jo gynėjas advokatas, nuteistojo R. J. gynėja advokatė prašė nuteistųjų R. J. ir T. B. apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. J. ir T. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistieji R. J. ir T. B. pateiktais apeliaciniais skundais nesutinka su Šiaulių apylinkės teismo 2014-04-24 nuosprendžiu dėl jų nuteisimo už pasikėsinimą sukčiauti. Apeliantai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir faktines bylos aplinkybes, padarytas išvadas dėl jų kaltės grindė spėlionėmis. Iš apeliacinių skundų turinio galima suprasti, kad nuteistieji R. J. ir T. B. savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jų dėstomu vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės rodo, kad R. J. ir T. B. tik jiems palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai, su kuriais bei jų vertinimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, todėl išsamiai nekartoja ir nebeanalizuoja, atskleidžiant jų turinį, įrodo, kad R. J. ir T. B., veikdami kartu, 2011-12-21 apie 20.30 val. imitavo eismo įvykį, po ko, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus 2011-12-27 R. J. melagingai pranešus draudimo bendrovei UADB „(duomenys neskelbtini)“ Žalų departamentui apie neva įvykusį eismo įvykį ir pateikus minėtai draudimo bendrovei imituotą eismo įvykį patvirtinantį dokumentą – eismo įvykio deklaraciją, tokiu būdu, apgaule iš UADB „(duomenys neskelbtini)“ R. J. naudai pasikėsino įgyti 8 688, 46 Lt be PVM už sugadintą automobilį, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, remdamasis jų visuma padarė teisingas išvadas, pagrįstai R. J. ir T. B. parodymus, kuriais jie neigė savo kaltę atmetė ir pripažino juos kaltais ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-04-24 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį R. J. ir T. B. atžvilgiu nėra pagrindo. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti nuteisimo motyvai, su kuriais teisėjų kolegija sutinka, todėl laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo jų nekartoja. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija T. B. apeliacinio skundo teiginius, kad eismo įvykis įvyko natūraliai, jokio eismo įvykio nei jis, nei R. J. neimitavo, apgaule gauti draudimo išmoką nesikėsino, vertina kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, todėl juos atmeta kaip nepagrįstus.

Nuteistasis T. B. apeliaciniu skundu ginčydamas įrodymų vertinimą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje nepagrįstai nesivadovavo dalimi bylos duomenų visiškai nepasisakant dėl jų ir nevertinant teisine prasme, nors šie duomenys iš esmės prieštarauja skundžiamam teismo nuosprendžiui, o kitus minėjo ir priėmė kaip tinkamus įrodymus ir jais rėmėsi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantų išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendžiai pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nerado teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant nuteistųjų R. J. ir T. B. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Nuteistųjų kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis. Teismas nuosprendį pagrindė ne spėliojimais ir prielaidomis, o teisme ištirtais įrodymais (Lietuvos Respublikos BPK 301 str.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, o ne tik tuos įrodymus, kuriais remiantis buvo galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kaip nepagrįstai teigiama T. B. apeliaciniame skunde. Apeliantas taip pat neteisus teigdamas, kad teismas vieniems įrodymams suteikė prioritetą prieš kitus – tokių duomenų byloje nėra. Šioje byloje Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, taipogi nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka apelianto lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Nuteistasis T. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas kaip svarbiausią jo kaltės įrodymą nurodė ir nagrinėjo R. J. bei jo teiginius ikiteisminio tyrimo metu, kad jie buvo tarpusavyje nepažįstami, tačiau šių R. J. parodymų ir jo (apelianto) lengvabūdiškų teiginių teismas net neanalizavo ir tinkamai nevertino.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šie nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus (priedas prie eismo įvykio deklaracijos, ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti R. J. ir T. B. parodymai, liudytojų parodymai ir kt.), nuteistųjų R. J. ir T. B. teiginius, kad tai, jog jie nepažįstami jiems liepė sakyti draudimo ekspertas, pagrįstai įvertino kaip nuteistųjų gynybinę versiją.

R. J. ir T. B. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jų kaltės ar nekaltumo, nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog jie tam tikra laiko tarpą tarpusavyje daug kartų komunikavo mobilaus ryšio telefonais, nes, nuteistųjų teigimu, ši aplinkybė neįrodo jokio jų tarpusavio susitarimo įvykdyti nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Būtų galima sutikti su apeliantų argumentais ir teigti, kad remiantis vien aplinkybėmis, jog T. B. ir R. J. tarpusavyje bendravo itin dažnai, iki įvykio jie kontaktavo net 226 kartus, o ypač intensyvus jų bendravimas buvo įvykio dieną (2011-12-21) bei prieš pat automobilių susidūrimą, negalima konstatuoti tarp R. J. ir T. B. buvus bendrą susitarimą įvykdyti nusikalstamą veiką, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertindamas minėtas aplinkybes ne izoliuotai, o susiedamas jas su byloje surinktų įrodymų visuma, pagrįstai padarė išvadą, kad T. B. ir R. J., iš anksto suplanavę, pasikėsino įvykdyti sukčiavimą.

Nuteistieji R. J. ir T. B. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje taip pat nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog R. J. pardavė savo automobilį, dėl ko nebebuvo galima bylos nagrinėjimo metu atlikti ekspertinius eismo įvykio tyrimus tam, kad konkrečiai išsiaiškinti automobilių sugadinimų kilimą apiforminto eismo įvykio metu. Nuteistasis R. J. teigia, kad draudimo kompanija „(duomenys neskelbtini)“ jį sąmoningai suklaidino leisdama parduoti automobilį „Jaguar S- Type“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tam, kad nereikėtų mokėti draudimo išmokos. Be to, T. B. teigimu, ikiteisminio tyrimo eigoje pareigūnai neorganizavo R. J. buvusios transporto priemonės paėmimo pakartotiniems tyrimams, o teismo procese šis klausimas nebuvo sprendžiamas, todėl situacija nebuvo iki galo ištirta.

Iš bylos medžiagos matyti, kad draudimo bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ AS veikianti per Lietuvos filialą, kilus abejonėms dėl eismo įvykio ir gavus specialisto išvadą, jog automobilių „Jaguar“ ir „Honda“ sugadinimai tarpusavyje nesuderinami, o eismo dalyvių nurodytos aplinkybės techniniu požiūriu yra nepagrįstos, tam, kad nustatyti, ar eismo įvykis nebuvo sukeltas tyčia ir tokiu būdu nepagrįstai siekiama gauti draudimo išmoką, kreipėsi į teisėsaugos instituciją. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, nuteistasis R. J. pats parodė, kad po to, kai draudimo bendrovė perdavė informaciją teisėsaugai, jis savo automobilį „Jaguar S- Type“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė (4 t. 63 b. l.). Nuteistojo R. J. teigimu, draudimo kompanija „(duomenys neskelbtini)“ jį sąmoningai suklaidino leisdama parduoti automobilį tam, kad nereikėtų mokėti draudimo išmokos. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, ne draudimo bendrovė, o R. J., žinodamas, kad draudimo bendrovė, gavusi specialisto išvadą ir kilus abejonėms dėl eismo įvykio, kreipėsi į teisėsaugos instituciją, ir tikėdamasis gauti žalos atlyginimą dėl eismo įvykyje patirtos žalos turėjo būti suinteresuotas imtis visų priemonių išsaugoti savo automobilį, kad būtų galima dar kartą apžiūrėti jį ir išsiaiškinti tiesą. Kadangi automobilis vis dėl to buvo parduotas, nebeliko galimybių ir prasmės atlikti pakartotinę jo apžiūrą, nes pardavus automobilį, jis buvo suremontuotas.

Nuteistasis T. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pokalbio su G. L. faktu grindžiama jo ir R. J. kaltė pasikėsinus sukčiauti, nes jis (apeliantas) neturėjo tikslo išreikalauti draudimo išmoką R. J. naudai, jis norėjo tik sužinoti proceso užvilkinimo priežastį, o G. L. yra akivaizdžiai suinteresuotas dėl bylos baigties.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti liudytojo G. L. duotais parodymais. Šio liudytojo duoti parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jo nurodytas aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys (liudytojo Ž. M. parodymai ir kt.). Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl liudytojo suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti nuteistuosius. Liudytojo G. L. parodymai bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią R. J. ir T. B. kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo T. B. teiginiais. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojo G. L. duotais parodymais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

T. B. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo jo bylą turėdamas išankstinę nuostatą pripažinti jį kaltu padarius jam inkriminuojamą veiką, bylos duomenų objektyviai neanalizavo, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nebuvo nešališkas, objektyvus ir nepriklausomas, todėl buvo pažeistos jo (apelianto) teisės, reglamentuotos Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 5 d. nuostatose.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais nuteistojo T. B. apeliacinio skundo argumentais. Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo principas taip pat įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Šio principo esmė, jog kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo, todėl šių reikalavimų pažeidimas nagrinėjant bylą teisme – besąlygiškas pagrindas panaikinti priimtą sprendimą. Šias nuostatas detalizuojantis Lietuvos Respublikos BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas gali būti laikomas šališku ir negalinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta nė viena iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Taigi pagal nuteistojo T. B. apeliacinio skundo kontekstą nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, buvo šališkas.

Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo T. B. apeliacinio skundo teiginius, kad šioje byloje apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu yra priimtas todėl, jog jis yra asmuo, siekiantis teisinio aukštojo išsilavinimo, dirbantis priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, kur galioja statutiniai reikalavimai, kad prokuratūra suformavo kaltinamuosius duomenis ir pateikė teismui nagrinėti bylą subjektyviai vertinant atskirus duomenis, iš anksto nutarus pripažinti jį kaltu padarius jam inkriminuojamą veiką, turint tikslą apkaltinti ir nuteisti valstybės tarnautoją, kad Lietuvoje teisėsaugos sistemos tarnautojų atitinkamais veiksmais yra formuojamas neigiamas požiūris į kitus valstybės tarnautojus, tame tarpe ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovus, šis neigiamas požiūris taip pat daro įtaką ir teismų sprendimams pagal prokuratūros sudarytas ir pateiktas bylas, kad taip yra ir jo išnagrinėtos bylos atveju, todėl šiuo atveju yra pažeistas Lietuvos Respublikos BPK 6 str. 2 d. ir 3 d. nuostatų reikalavimas vertinti visus asmenis lygiais prieš įstatymus, nepriklausomai nuo išsilavinimo ir veiklos pobūdžio, socialinės padėties. Šie nuteistojo T. B. apeliacinio skundo argumentai, atmestini kaip deklaratyvūs, pagrįsti nuteistojo subjektyvia nuomone.

Nuteistojo T. B. teigimu, aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą būdamas šališkas, įrodo ir jo priimtas sprendimas tenkinti draudimo bendrovės civilinį ieškinį dėl patirtų finansinių išlaidų už specialisto išvadą, nors byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, ar šios išlaidos yra pagrįstos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, draudimo bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ AS veikianti per Lietuvos filialą civiliniu ieškiniu prašė iš R. J. ir T. B. priteisti išlaidas už specialisto išvadą, kurią atliko dr. V. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (1 t. 46, 47 b. l.). Minėto specialisto tyrimo išlaidos sudaro 1210 Lt (1 t. 51, 52 b. l.). Kadangi civilinis ieškinys dėl patirtų išlaidų dydžio yra pagrįstas byloje draudimo bendrovės pateiktais dokumentais ir nėra aiškiai per didelis, civilinis ieškinys buvo patenkintas pagrįstai, nes draudimo bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ AS veikianti per Lietuvos filialą dėl nusikalstamų nuteistųjų veiksmų patyrė nuostolių. Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo T. B. skundo argumentai dėl teismo šališkumo tenkinant draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ AS veikiančios per Lietuvos filialą civilinį ieškinį, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistiesiems R. J. ir T. B. paskirtos bausmės yra neteisingos, nes pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, pagrįstai R. J. ir T. B. paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes – baudas, artimas minimaliai baudai, skiriamai už nesunkų nusikaltimą. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Be to, apeliantai skunduose neginčija jiems paskirtų bausmių rūšies ar dydžio.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistųjų R. J. ir T. B. padarytą veiką, paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, todėl keisti ar naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-04-24 nuosprendį nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų R. J. ir T. B. apeliacinius skundus atmesti.