- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-16
- Bylos Nr.
- I-620-422/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- E. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4-7, 12-13).
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, jog laikotarpiais nuo 2013-06-04 iki 2014-01-07, nuo 2014 m. iki 2015-04-03 gyveno pirmo lokalinio sektoriaus 3 būryje ir trečio lokalinio sektoriaus 10 būryje, kuriuose nebuvo užtikrintas minimalus 3,1 kv. m vienam asmeniui tenkantis plotas. Taip pat kamerų plotą mažino ir joje esantys baldai ir įrenginiai. Tvirtino, jog 3 būryje 3 sekcijoje nuolatos buvo laikomas su 20-22 asmenimis. Patalpose šalta, drėgna, tamsu, rūkantieji laikomi su nerūkančiais. Atvykstant ar išvykstant etapu iš Alytaus pataisos namų, asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Esant žemai oro temperatūrai, buvo verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, sutriko visavertis gyvenimas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, pablogėjo sveikata, sumažėjo bendravimas su artimaisiais.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16-21). Nurodė, jog pareiškėjas dėl kamerų tipo patalpų neatitikimo teisės aktams yra padavęs skundą ir byla nagrinėjama teisme. Atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013-11-08 iki 2016-03-18 gyvenamosiose patalpose įstatyme numatyto ploto vienam asmeniui netrūko. Pažymėjo, jog pareiškėjas atlikinėjo bausmę pataisos namuose, t.y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Jis gyveno bendrabučio tipo patalpose, galėjo dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti įstaigos teritorijoje, sportuoti tam įrengtose aikštelėse, dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje. 2014 m., 2015 m. Alytaus visuomenės sveikatos centras, tikrindamas visas Alytaus pataisos namų patalpas, higienos normos pažeidimų nenustatė. Tvirtino, jog įstaigos miegamuosiuose yra draudžiama rūkyti ir juose nerūkoma. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Pataisos namuose palaikoma tinkama temperatūra, santykinė oro drėgmė bei tinkamas apšvietimas. Alytaus pataisos namuose šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, todėl nepertraukiamai visą parą palaikoma temperatūra, atitinkanti higienos normas. Patalpos ventiliuojamos atidarant langus. Inventoriaus būklė yra gera.
Pareiškėjo skundas netenkinamas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau- Alytaus PN), dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose Alytaus PN, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad bendrabučio tipo patalpose trūko teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui privalomo ploto, kalėjo antisanitarinėmis, higienos reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis.
Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo netaikyti jo reikalavimams ieškinio senaties, vertinant kaip tęstinio pobūdžio terminą.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Motyvuojamoji dalis
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpį, kuris prasidėjo nuo 2013-06-04, skundą teismui išsiuntė 2016-11-08 (b. l. 7). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Alytaus PN laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi tik 2016-11-08. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2013-11-07 yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl pareiškėjo reikalavimui laikotarpiu iki 2013-11-07 taikytina ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu, byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2013-11-08 iki 2015-04-03.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau– Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui.
Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 22-27) ir atsiliepimo matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-11-08 iki 2014-01-07 buvo paskirtas į 3 būrį, 4 miegamąjį (plotas- 44,28 kv. m, miegamųjų vietų- 12, vienam asmeniui tenka- 3,69 kv. m); nuo 2014-01-07 iki 2014-01-21 buvo paskirtas į 2 būrį, 4 miegamąjį (plotas- 34,15 kv. m, miegamųjų vietų- 8, vienam asmeniui tenka- 4,26 kv. m); nuo 2014-01-21 iki 2014-05-06, nuo 2014-05-13 iki 2014-06-05, nuo 2014-06-20 iki 2014-08-19, nuo 2014-09-02 iki 2014-09-11, nuo 2014-09-26 iki 2014-10-21, nuo 2014-11-05 iki 2015-01-06, nuo 2015-01-16 iki 2015-01-29, nuo 2015-02-06 iki 2015-03-03, nuo 2015-03-18 iki 2015-03-23, nuo 2015-04-03 iki 2015-04-14 buvo paskirtas į 10 būrį, 2 miegamąjį (plotas- 44,17 kv. m, miegamųjų vietų- 14, vienam asmeniui tenka- 3,15 kv. m).
Atsakovo atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą. Pareiškėjas skunde tvirtino, jog 3 būryje 3 sekcijoje nuolatos buvo laikomas su 20-22 asmenimis, tačiau tikslaus buvimo laiko, kada jis kalėjo, nei gyvenamosios patalpos nenurodė, taip pat prie skundo nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų. Teismo vertinimu, pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo nelaikytini paneigiančiais atsakovo atstovo oficialiai pateiktus duomenis dėl gyvenamųjų patalpų plotų ir miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių iš kompiuterinės sistemos „Įskaita“ (b. l. 25-27) bei nuteistojo perkėlimo lapus (b. l. 23-24), kurie patvirtina, jog nuteistasis tam tikrais laikotarpiais buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus. Teismas taip pat pažymi, kad nors, pareiškėjo teigimu, iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes spręstina, jog atsakovas nepažeidė Taisyklių 11¹.1. punkto nuostatų, kuriose numatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui.
Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl netinkamo apšvietimo, oro temperatūros, drėgmės.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015-11-01, toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Higienos normos HN 76:2010 26 punkte numatyta, santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35 -65 %, oro temperatūra šiltuoju metų laiku - nuo 18 iki 28 laipsnių, šaltuoju – nuo 18 iki 22 laipsnių. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.). Higienos norma HN 134:2015 oro temperatūrą bei oro drėgmę apibrėžia panašiai (16 p.). Higienos normos HN 134:2015 14 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, natūralaus apšvietimo koeficientas nenustatytas. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Be to, higienos normos įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara ir tvarka.
Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie konkrečių kamerų ventiliaciją, natūralią ir dirbtinę apšvietą bei oro temperatūrą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu, tačiau atsiliepime nurodė, jog Alytaus pataisos namuose šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaikoma nustatyta temperatūra, atitinkanti higienos normas, užtikrinamos tinkamos sąlygos, numatytos Higienos normoje bei nurodė, jog patalpos ventiliuojamos atidarant langus. Atsakovas teismui pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-12-12 patikrinimo aktą Nr. PA-369 (atliktas 2014-12-09) bei 2015-12-14 patikrinimo aktą Nr. PA-436 (atliktas 2015-12-08). Patikrinimai buvo atliekami visose Alytaus pataisos namų patalpose, jie atlikti pareiškėjo ginčo laikotarpiu. Tikrinimų metu Higienos normos HN 76:2010 ir HN 134:2015 kitų pažeidimų nenustatyta (b. l. 27-32).
Vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus PN pareigūnus, administraciją ar į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, oro temperatūros, drėgmės ir kt.) nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos kameros apšvietos, oro temperatūros dėl praėjusio laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kameros apšvietos, oro temperatūros, drėgmės atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ). Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai paminėjo, kad patalpose buvo šalta, tamsu ir drėgna, tačiau nedetalizavo ir neindividualizavo šio pobūdžio aplinkybių, nenurodė, kas jas galėtų patvirtinti. Pareiškėjo šio pobūdžio argumentai laikytini deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos priteisimui. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Pareiškėjas skunde teismui taip pat nurodė, kad Alytaus PN rūkantieji asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, tai sukelia konfliktines situacijas. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taip pat Higienos normos HN 76:2010 14 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normoje 134:2015 7 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde nenurodė, kad dėl šios aplinkybės būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu perkelti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų. Atsakovas taip pat nurodė, jog gyvenamosiose patalpose Alytaus PN yra nerūkoma. Tai patvirtina teismui pateikti Alytaus pataisos namų 2013-08-20 įsakymas Nr. 1-275, 2014-11-18 įsakymas Nr. 1-323, 2015-08-31 įsakymas Nr. 1-231 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“ (b. l. 37-41). Įvertinęs byloje esamus duomenis, teismas neturi pagrindo konstatavimui, kad Alytaus PN administracija pažeidė pareiškėjo teisę į sveiką aplinką.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pataisos namuose apžiūros bei kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Kratos ir apžiūros laisvės atėmimo vietose yra atliekamos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362. Šio teisės akto 154 punkte nustatyta, kad visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami.
Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodyti argumentai, jog asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, yra tipiniai (nurodomi daugelio kalinamųjų/nuteistųjų skunduose dėl žalos priteisimo) ir abstraktūs, t.y. nenurodyta, kuriose patalpose ir kada atliekant kratą buvo pažeisti teisės aktais nustatyti reikalavimai ir pan. Atitinkamai pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo argumentai dėl asmens apžiūros atlikimo vėsiose, šaltose patalpose, dedant daiktus į nešvarią dėžę, gali būti laikomi pakankamai intensyviais nepatogumais, esančiais pagrindu neturtinei žalai atsirasti.
Pažymėtina taip pat, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nepateikė į bylą šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Byloje esantis Medicinos dokumentų išrašas (b.l.43-91) patvirtina, kad pareiškėjui kylantys sveikatos sutrikimai ar psichologinės būklės problemos yra sąlygoti narkotinių medžiagų vartojimo. Atsižvelgiant į tai, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai galėjo būti sukelti būtent dėl prastų kalinimo sąlygų. Byloje nėra įrodymų, iš kurių teismas galėtų spręsti, kad pareiškėjui dėl netinkamų gyvenimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata, taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Alytauss PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.