Šiaulių apygardos teismo nutartis

2021-09-06 · Civilinė byla Nr. e2A-489-883/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-09-06
Bylos Nr.
e2A-489-883/2021
Teisminio proceso Nr.
2-29-3-02715-2020-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Irena Stasiūnienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“
Atsakovas
A. G.
Trečiasis asmuo
UAB „Vetfarmas“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-489-883/2021 (S) Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02715-2020-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.2.1; 2.6.1.5; 3.3.1.18.4;
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 6 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. kovo 31 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Juris LT“ ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Vetfarmas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Juris LT“ kreipėsi į teismą ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, kuriuo prašė iš atsakovo A. G. priteisti 900,25 Eur skolą, kurią sudaro 40,00 Eur skolos išieškojimo išlaidos, 102,18 Eur palūkanų ir 758,07 Eur skola, 8 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 310,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad pradinis kreditorius UAB „Vetfarmas“ atsakovui A. G. pristatė prekes, nurodytas PVM sąskaitoje-faktūroje (duomenys neskelbtini), kurioje buvo nurodyta, jog atsakovas privalo sumokėti 758,07 Eur. Atsakovas turėjo pareigą visą skolą sumokėti UAB „Vetfarmas“, tačiau atsakovas su pradiniu kreditoriumi neatsiskaitė. 2020 m. liepos 24 d. ieškovė UAB „Juris LT“ ir UAB „Vetfarmas“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), kurios pagrindu ieškovė UAB „Juris LT“, kaip naujoji kreditorė perėmė, o atitinkamai UAB „Vetfarmas“ perleido reikalavimo teisę į atsakovą A. G.. Ieškovė UAB „Juris LT“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) VI skyriaus nuostatomis, išsiuntė atsakovui pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Ieškovės paskaičiavimu 900,25 Eur skolą sudaro – 758,07 Eur skola, 40,00 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidos, kurios skaičiuojamos pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio nuostatas, kurių ieškovė, pagal suformuotą teismų praktiką, neturi įrodinėti ir 102,18 Eur palūkanos, skaičiuojamos nuo PVM sąskaitos-faktūros apmokėjimo termino.

2020 m. gruodžio 1 d. preliminariu sprendimu ieškovės reikalavimai buvo patenkinti.

Atsakovas A. G. pateiktuose prieštaravimuose dėl ieškinio ir priimto preliminaraus sprendimo bei teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo (duomenys neskelbtini) nieko nėra pirkęs iš UAB „Vetfarmas“. Iš UAB „Vetfarmas“ prekes jis pirko nuo (duomenys neskelbtini), o nuo (duomenys neskelbtini) mėnesio iki šiol kombinuotus pašarus jis perka tik iš akcinės bendrovės (toliau – AB) ,,Kauno grūdai“. Su UAB ,,Vetfarmas“ už pirktus iki (duomenys neskelbtini) kombinuotus pašarus, mineralinius priedus jis yra visiškai atsiskaitęs. (duomenys neskelbtini) iš trečiojo asmens UAB „Vetfarmas“ kombinuotų pašarų nepirko ir šiai bendrovei nebuvo skolingas. Ieškovė į atsakovą su raginimais sumokėti susidariusią skolą niekada nesikreipė. Apie tai, jog jo vardu buvo išrašyti su ieškiniu pateikti dokumentai – PVM sąskaita-faktūra ir važtaraštis, jis sužinojo tik iš teismo gavęs dokumentus. Papildomai nurodė, kad trečiojo asmens išrašyta PVM sąskaita-faktūra nebuvo įtraukta į atsakovo buhalterinę apskaitą. Atsakovas nurodytos PVM sąskaitos–faktūros neapmokėjo, nes ji yra neteisėta, o UAB „Vetfarmas“ veiksmai nesąžiningi. Pateikti dokumentai neatitinka teisės aktų reikalavimus, jo manymu jie yra fiktyvūs. Prašė priimtą preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

Atsiliepimas

Ieškovė UAB „Juris LT“ pateikė atsiliepimą į atsakovo A. G. prieštaravimus, kuriuo prašė palikti preliminarų teismo sprendimą nepakeistą, atsakovės prieštaravimus atmesti kaip nepagrįstus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime ieškovė pažymėjo, kad byloje nėra jokio ginčo dėl reikalavimo perleidimo ir atsakovas sutinka, kad naujasis kreditorius yra ieškovė. Ieškovė nurodė, kad atsakovas nesutikdamas su skolos suma bei nurodydamas, jog su pradiniu kreditoriumi UAB „Vetfarmas“ yra visiškai atsiskaitęs, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų šiuos jo teiginius apie pilną atsiskaitymą su pradiniu kreditoriumi. Atsakovo teiginius, jog jis (duomenys neskelbtini) nieko nėra pirkęs iš pradinio kreditoriaus paneigia į bylą kartu su ieškiniu pateikti dokumentai – PVM sąskaita-faktūra ir važtaraštis. PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta (duomenys neskelbtini), važtaraštis taip pat išrašytas (duomenys neskelbtini). PVM sąskaitoje-faktūroje ir važtaraštyje nurodytos prekės bei jų kiekiai sutampa. Pradinis kreditorius UAB „Vetfarmas“ yra informavęs ieškovą, jog nėra gavęs iš atsakovo mokėjimo pagal PVM sąskaitą-faktūrą. Važtaraštį yra pasirašęs ne tik pradinio kreditoriaus darbuotojas, bet ir pirkėjas A. G., taip parašu patvirtindamas, jog jis gavo prekes. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ieškinys yra pagrįstas visa apimtimi. Ieškovės įsitikinimu, atsakovo prieštaravime išdėstyti argumentai ir motyvai dėl neva nepagrįsto preliminaraus sprendimo yra išskirtinai deklaratyvaus pobūdžio ir nesudaro jokio faktinio ar teisinio pagrindo tokį sprendimą pakeisti ar panaikinti. Teismo priimtas preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas.

Trečiasis asmuo UAB „Vetfarmas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, atsakovo prieštaravimus dėl teismo preliminaraus spendimo, kuriuo prašė ieškovės ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Atsiliepime į ieškinį patvirtino aplinkybę, kad ji su ieškove UAB „Juris LT“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė kaip naujasis kreditorius perėmė, o atitinkamai ji perleido reikalavimo teisę į atsakovą A. G., todėl atsakovui yra teisėta prievolė sumokėti skolą naujajam kreditoriui – ieškovei UAB „Juris LT“. Reikalavimo perleidimo dienai reikalavimas į atsakovę buvo galiojantis ir neginčijamas skolininko. Byloje nėra duomenų apie atsakovo A. G. atsiskaitymą su ieškove. Trečiojo asmens įsitikinimu, atsakovo prieštaravimuose nurodyti argumentai neatitinka tikrovės, nes pagal PVM sąskaitą-faktūrą ir važtaraštį atsakovui buvo patiektos šiose dokumentuose nurodytos prekės, už kurias jis neatsiskaitė su trečiuoju asmeniu. (duomenys neskelbtini) važtaraštį yra pasirašęs ir atsakovas A. G., taip parašu patvirtindamas, jog jis gavo prekes.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2021 m. kovo 31 d. galutiniu sprendimu panaikino 2020 m. gruodžio 1 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-531-721/2021 ir ieškovės UAB „Juris LT“ ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad UAB „Vetfarmas“ išrašyta PVM sąskaita-faktūra nebuvo pasirašyta atsakovo A. G.. PVM sąskaita–faktūra nebuvo laiku pateikta atsakovui apmokėjimui, įrodymų apie tai nėra, taip pat nepateikti jokie įrodymai, kad egzistuoja kiti dokumentai, suteikiantys teisę išrašyti tokią sąskaitą–faktūrą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje pateikta važtaraščio kopija, o atsakovo parašas neoriginalus. Kadangi važtaraščio kopija nėra tinkamai patvirtinta, darytina išvada, jog kopija padaryta iš kito neoriginalaus dokumento. Šio dokumento su originaliais parašais nei ieškovė, nei trečiasis asmuo nepateikė. Nesant jokių įrodymų, jog pradinį kreditorių UAB „Vetfarmas“ ir atsakovą būtų sieję kokie nors prievoliniai santykiai, šiuo atveju pirkimo-pardavimo santykiai, o atsakovui teigiant, jog tokio važtaraščio jis nebuvo pasirašęs, kad jo vardas ir pavardė, taip pat važtaraštyje esantis parašas yra ne jo, galimai suklastoti, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepateikė kitų įrodymų dėl važtaraštyje ir sąskaitoje faktūroje nurodytų paslaugų pradinio kreditoriaus UAB ,,Vetfarmas“ suteikimo atsakovui A. G..

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas A. G. buvo skolingas pradiniam kreditoriui UAB „Vetfarmas“, su kuria ieškovė UAB „Juris LT“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu kaip naujoji kreditorė perėmė, o atitinkamai UAB „Vetfarmas“ perleido reikalavimo teisę į atsakovą A. G. pagal PVM sąskaitą-faktūrą ir trečiojo asmens UAB „Vetfarmas“ išrašytą važtaraštį už kombinuotus pašarus.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Ieškovė UAB „Juris LT“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. kovo 31 d. galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-531-721/2021 ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Juris LT“ ieškinį patenkinti pilna apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į bylą nepateikti jokie įrodymai, jog egzistuoja kiti dokumentai, suteikiantys teisę išrašyti ginčo PVM sąskaitą–faktūrą. Pabrėžtina, kad ieškovas į bylą pateikė tos pačios datos važtaraštį (duomenys neskelbtini) kaip ir išrašyta PVM sąskaita-faktūra. Važtaraštyje padaryta žyma apie prekių priėmimą, prekių priėmimas patvirtintas atsakovo A. G. parašu, parašytas jo vardas ir pavardė. Pabrėžtina ir tai, kad važtaraščio ir PVM sąskaitos-faktūros duomenys apie prekes visiškai sutampa. Dar daugiau, važtaraštis atsakovui buvo pateiktas kartu su PVM sąskaita-faktūra. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad prekės pagal PVM sąskaitą-faktūrą buvo priimtos atsakovo ir jis turi pareigą už tokias prekes atsiskaityti.

Be to, teismui pateiktas važtaraštis buvo pateiktas advokato per EPP sistemą ir tai reiškia, kad tokio važtaraščio kopija buvo tinkamai patvirtinta. Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodė, kad parašas, esantis ant važtaraščio, yra ne jo. Pirmosios instancijos teismas, vien remdamasis atsakovo teiginiais, nusprendė ieškinį atmesti ir tokiu būdu padarė grubų įrodinėjimą reglamentuojančių procesinių teisės normų pažeidimą, nes šiuo atveju būtent atsakovui kilo įrodinėjimo pareiga įrodyti aplinkybę, kad ant važtaraščio esantis parašas yra ne jo. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu neprašė pateikti važtaraščio originalo, neteikė jokių prašymų dėl rašysenos ekspertizės atlikimo, nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl parašo suklastojimo t. y. neatliko jokių veiksmų, siekiant įrodyti savo teiginį, kad parašas ant važtaraščio yra ne atsakovo. Tokiu būdu atsakovas leistinais įrodymais nepaneigė aplinkybės, kad parašas ant važtaraščio yra ne atsakovo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo padaryti išvadą, kad atsakovo teiginiai nėra paremti jokiais leistinais įrodymais ir iš esmės prieštarauja byloje ieškovo pateiktiems rašytiniams įrodymams. Pirmosios instancijos teismas į tai visiškai neatsižvelgė ir neteisėtai ir nepagrįstai, remdamasis atsakovo jokiais įrodymais nepagrįstai teiginiais, ieškovo ieškinį atmetė. Akcentuotina tai, kad būtent atsakovo pasirašytas važtaraštis ir kartu prekių priėmimo fakto patvirtinimas ir sukūrė atsakovo prievolę atsiskaityti už gautas prekes. Priešingų įrodymų byloje atsakovas nepateikė.

Atsakovas A. G. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakovo A. G. skolos pradiniam kreditoriui UAB „Vetfarmas“ už prekes, nurodytas PVM sąskaitoje-faktūroje (duomenys neskelbtini) ir važtaraštyje.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas realiai užsakė PVM sąskaitoje-faktūroje ir važtaraštyje nurodytas prekes, ar jos realiai buvo perduotos atsakovui ir ar atsirado pareiga atsakovui už jas sumokėti. Vadovaujantis materialinėmis teisės normomis, reglamentuojančiomis tinkamą prievolių vykdymą ir sutartinę atsakomybę, reikia nustatyti šalių teisinių santykių pobūdį, sutartimi prisiimtas teises ir pareigas, bei faktines aplinkybes apie tų teisių ir pareigų vykdymą. Vien fakto, kad viena šalis kitai išrašė PVM sąskaitą-faktūrą, o antroji šalis jos neapmokėjo, nereiškia, kad pirmoji turi pagrįstą ir galiojančią reikalavimo teisę, o antroji – atitinkamą vykdytiną piniginę prievolę. Atsakovo teigimu ginčas byloje kyla dėl to, kad atsakovas ir pradinis kreditorius UAB „Vetfarmas“ nesudarė jokios pirkimo-pardavimo sutarties, t. y. atsakovas prekių, nurodytų PVM sąskaitoje–faktūroje neužsakinėjo, pradinis kreditorius UAB „Vetfarmas“ jų atsakovui nepristatė, ieškovės pateikta PVM sąskaita- faktūra nepasirašyta atsakovo, o važtaraštyje nurodytas atsakovo parašas yra fiktyvus, šiuos dokumentus atsakovas pamatė tik gavęs procesinius dokumentus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011, kurioje faktinės bylos aplinkybės skiriasi, tačiau išaiškinimas dėl PVM sąskaitos-faktūros reikšmės aktualus ir nagrinėjamu atveju, yra išaiškinęs jog PVM sąskaita- faktūra negali būti savaime prilyginama pirkimo-pardavimo sutarčiai ir civiliniu teisiniu atžvilgiu negali šalių įpareigoti kaip sutartis, kuri jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Todėl PVM sąskaita-faktūra negali atstoti pirkimo-pardavimo sutarties ar jos pakeisti. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė byloje pateikė atsakovo nepasirašytą PVM sąskaitą-faktūrą. Teismas pažymi, kad PVM sąskaita-faktūra galėtų būti laikoma pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu sudarytą šalių susitarimą dėl prekių pirkimo-pardavimo už sulygtą kainą, tik tuo atveju, jeigu būtų pasirašyta abiejų šalių arba joje nurodyti duomenys būtų patvirtinti kitais rašytiniais įrodymais.

Kaip minėta, teismų praktikoje pripažįstama, kad PVM sąskaitos–faktūros surašymas (pirkėjui ją tinkamai pasirašius) patvirtina sutartinių pirkimo-pardavimo santykių susiklostymą tarp šiame dokumente nurodytų asmenų. Prekių pardavimas pagal sąskaitą–faktūrą iš esmės atitinka pardavimo sutarties turinį ir sukelia tas pačias teisines pasekmes – pardavėjo pareigą perduoti prekę ar prekes pirkėjui nuosavybėn, atitinkamai pirkėjo pareigą už perduotas prekes sumokėti. Pažymėtina tai, kad kiekvieną pirkimo-pardavimo atvejį būtina vertinti individuliai ir tik tada spręsti ar buvo konkrečią dieną, pagal konkrečią sąskaitą – faktūrą susiklostę pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai dėl kiekvienoje sąskaitoje nurodytų prekių pardavimo atsakovui, ir ar jai pagal kiekvieną pirkimo - pardavimo sandorį atitinkamos prekės buvo realiai perduotos (CK 6.317 str. 1 d.). Įstatymu yra nustatyti reikalavimai parduodamam daiktui – jo kokybei, kiekiui, asortimentui, kitiems kriterijams (CK 6.327 str. 1 d., 6.329 str.). Su tuo yra sietinas ir atitinkamas pirkėjo elgesys (6.330 str., 6.332 str.). Akivaizdu, kad esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir kilus teisme ginčui dėl prekių pagal konkrečią sąskaitą-faktūrą neperdavimo pirkėjui, pardavimo faktą galinčių patvirtinti dokumentų (krovinio gabenimo važtaraščių, čekių, kvitų, sąskaitų-faktūrų ir t.t.) patikimumas negali kelti abejonių. Visos abejonės dėl netinkamo dokumentų įforminimo vertinamos šiuo atveju pirkėjo, t. y. atsakovo naudai. Įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia, kad būtent daiktų pardavėjui (ieškovei) pirmiausiai tenka pareiga įrodyti aplinkybę, kad pirkimo - pardavimo sandoris yra įvykęs, t. y. buvo sudarytas (CPK 12 str., 178 str.). Tik įrodžius pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo faktą jau gali būti vertinama, ar pirkėjas savo priešpriešinę prievolę pardavėjui – sumokėti už prekes – įvykdė laiku ir tinkamai.

Į bylą pateikta PVM sąskaita-faktūra atsakovo nepasirašyta, atsakovas nepripažįsta, kad prekės pagal šią PVM sąskaitą-faktūrą buvo užsakytos ir pateiktos atsakovui. Byloje yra pateikta atsakovo pasirašyta važtaraščio kopija, kurioje nurodytos prekės ir data sutampa su PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta informacija. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog iki 2018 metų pirkdavo prekes iš UAB „Vetfarmas“, tačiau nuo 2018 metų prekių pirkimus iš UAB „Vetfarmas“ nutraukė ir pradėjo bendradarbiauti su AB „Kauno grūdai“, kadangi pageidavo įsigyti Lietuvoje gaminamus pašarus, kokių UAB „Vetfarmas“ negalėjo pasiūlyti. Atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad byloje pateikta PVM sąskaita-faktūra ir važtaraštis, kuriuo ieškovė grindžia atsakovo skolą, nėra tinkamai pasirašyti, kad važtaraštis yra fiktyviai pasirašytas, kad anksčiau atsakovui perkant pašarus iš UAB „Vetfarmas“ tiek PVM sąskaitos-faktūros, tiek važtaraščiai būdavo pasirašinėjami abiejų šalių, o be to, dokumentus pasirašydavo ir trečioji šalis, teikusi pašarų gabenimo paslaugas iš UAB „Vetfarmas“ atsakovui, tačiau tokių parašų ginčo dokumentuose nebuvo. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas A. G. buvo skolingas pradiniam kreditoriui UAB „Vetfarmas“.

Vadovaujantis CPK 114 straipsnio 1 dalimi, 192 straipsnio 2 dalimi, teismui privalo būti pateikiami rašytinių įrodymų originalai arba tinkamai patvirtintos kopijos. Nagrinėjamu atveju teismui buvo pateikta važtaraščio kopija. Atsakovui nurodžius, kad tokio važtaraščio jis nebuvo pasirašęs, teismas neįpareigojo ieškovės pateikti dokumento originalo (CPK 114 straipsnio 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad į bylą ieškovės pateikto dokumento autentiškumo nėra galimybės patikrinti, dokumento originalo nepateikimas (nepareikalavimas) tapo kliūtimi skirti byloje ekspertizę dokumento, o kartu ir atsakovo parašo šiame dokumente autentiškumui nustatyti, kadangi tik įvertinus originalų dokumentą galima patvirtinti ar paneigti atsakovo poziciją, kad įrašas dokumente yra ne atsakovo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovei laikantis pozicijos, kad prekių perdavimą atsakovui įrodo pasirašytas važtaraštis, o atsakovui šią aplinkybę ginčijant savo žodiniais paaiškinimais, pirmosios instancijos teismas neištyrė byloje aktualių aplinkybių – kokia buvo tarp atsakovo ir pradinio kreditoriaus susiklosčiusi PVM sąskaitų-faktūrų įteikimo ir apmokėjimo praktika – ar atsakovas apmokėdavo nepasirašytas PVM sąskaitas-faktūras, kaip jos buvo pasirašinėjamos ir apmokamos.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau įvardytos pirmosios instancijos teismo netirtos ir nevertintos aplinkybės suponuoja išvadą dėl neatskleistos bylos esmės. Kadangi byloje reikalinga tirti aplinkybes, kurios nebuvo vertinamos pirmosios instancijos teisme, bylos nagrinėjimas apeliacinio proceso metu reikštų asmens teisės į apeliaciją apribojimą.

Apeliacijos proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, ir išspręsti ginčą iš esmės, CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau, įvertinus ginčo esmę bei reikšmę ir tai, kad dėl tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad dėl pirmosios instancijos teismo neatskleistos bylos esmės (nenustatytų faktinių aplinkybių), bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų nustatyti ir įvertinti pirmiau nutartyje nurodytas bylai reikšmingas aplinkybes bei išreikalauti atitinkamus rašytinius įrodymus, būtinus byloje pareikštiems reikalavimams tinkamai išnagrinėti, ir tik tada spręsti dėl ieškovės ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas taip pat turės būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme, priklausomai nuo bylos baigties (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. kovo 31 d. galutinį sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Irena Stasiūnienė