Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. J. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – VMI 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 331C-81605, kuriuo nuspręsta negrąžinti pareiškėjai 12 551,99 Eur GPM permokos, ir jį patvirtinusio Komisijos 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. S-187 (7-178/2018) teisėtumas ir pagrįstumas.

Remiantis administracinėje ir Komisijos byloje Nr. 7-178/2018 (toliau – ir Komisijos byla) surinktais rašytiniais įrodymais, taip pat pareiškėjos atstovo paaiškinimais, nustatyta, kad pareiškėja kartu su sutuoktiniu R. J. 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 330 000 Lt pardavė 30/100 dalis 0,1369 ha bendro ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (b. l. 11–17, 20–21; Komisijos byla, 11–17, 20–21). Pareiškėja gautas nekilnojamojo turto pardavimo pajamas priskyrė ne individualios veiklos turto pardavimo apmokestinamosioms pajamoms ir jas deklaravo GPM deklaracijoje už 2010 metus, taip pat deklaravo 41 070 Lt šio turto įsigijimo kainą bei apskaičiavo 288 930 Lt apmokestinamųjų pajamų sumą (b. l. 66–67; Komisijos byla, b. l. 22–23).

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-936-656/2017 pagal Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį, 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu nusprendė, be kita ko, pripažinti negaliojančia 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią S. V. pardavė E. V. asmeninės nuosavybės teise 40/100 dalių, o R. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktine D. J. 30/100 dalis 0,1369 ha sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)); pripažinti negaliojančia 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria V. V., E. V. ir sutuoktiniai D. J. bei R. J. pardavė G. B. ir G. R. sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)); taikyti restituciją ir priteisti Lietuvos Respublikai 95 574,60 Eur iš R. J. ir D. J. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gegužės 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-252-798/2018 minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo R. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo.

Pareiškėja su 2018 m. rugpjūčio 1 d. prašymu kreipėsi į VMI, prašydama grąžinti 12 551,99 Eur GPM permoką, susidariusią už 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį (Komisijos byla, b. l. 74).

VMI 2018 m. rugpjūčio 27 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė negrąžinti pareiškėjai jos prašomos grąžinti 12 551,99 Eur GPM permokos (Komisijos byla, b. l. 71–72). Nurodė, kad pareiškėja pagal 2010 m. gegužės 25 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį pardavė 30/100 dalių 0,1369 ha žemės sklypo. Pardavimo pajamas 330 000 Lt (95 574,61 Eur) gavo 2010 m., todėl jos pripažįstamos 2010 m. mokestinio laikotarpio pajamomis. Šią žemės sklypo dalį pagal 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį pareiškėja buvo įsigijusi už 41 070 Lt (11 894,69 Eur). Nuo 288 930 Lt (83 679,91 Eur) (pajamų ir įsigijimo išlaidų skirtumo), pritaikiusi 15 proc. pajamų mokesčio tarifą, pareiškėja apskaičiavo ir į mokesčio administratoriaus sąskaitą sumokėjo 43 339,50 Lt ( 12 551,99 Eur) GPM (įmokos atliktos 2011 m. rugpjūčio 23 d. ir 2011 m. lapkričio 1 d.). VMI teigimu, kadangi pareiškėja žemės sklypo dalį pardavė nepraėjus 3 metams nuo jo įsigijimo, todėl, vadovaudamasi GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto, 19 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio, 27 straipsnio nuostatomis, pagrįstai nuo jo pardavimo pajamų sumokėjo 43 339,50 Lt (12 551,99 Eur) pajamų mokestį. Taip pat teigė, kad VAT 2017 m. gegužės 8 d. sprendimas pripažinti neteisėtomis pirkimo–pardavimo sutartis: 2009 m. kovo 27 d. sutartį, pagal kurią pareiškėja įgijo minėto žemės sklypo dalį, ir 2010 m. gegužės 25 d. sutartį, pagal kurią ją pardavė, sprendimas taikyti restituciją, priteisiant iš pareiškėjos 95 574,60 Eur NŽT naudai, neturi įtakos pareiškėjos 2010 m. mokestinės prievolės dydžiui. VMI vertinimu, kadangi nei MAĮ, nei GPMĮ nėra numatyta, kad restitucijos atveju atsiranda kitokios mokestinės pasekmės, sudarančios teisinį pagrindą perskaičiuoti GPM, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėja 2010 m. mokestiniu laikotarpiu negavo žemės sklypo dalies pardavimo pajamų ir todėl jai nebuvo prievolės mokėti mokestį, kas neatitiktų faktinės situacijos (pareiškėja minėtomis lėšomis disponavo nuo 2010 m. ir iki šiol nėra pervedusi NŽT, t. y. tebedisponuoja). Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja, 2010 m. gavusi apmokestinamųjų pajamų, sumokėjo GPMĮ nustatytą pajamų mokesčio sumą (nuo 288 930 Lt sumos sumokėta 43 339,50 Lt pajamų mokesčio suma atitinka GPMĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą 15 procentų pajamų mokesčio tarifą), padarė išvadą, kad sumokėta pajamų mokesčio suma nėra per didelė, todėl GPMĮ ir MAĮ taikymo aspektu ji nėra pripažintina pajamų mokesčio permoka. Pagal pateiktą situaciją sprendė, kad pareiškėja nori susigrąžinti ne mokesčio permoką, o apskaičiuotą ir sumokėtą 43 339,50 Lt (12 551,99 Eur) pajamų mokestį. Taip pat, vadovaudamasi MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, VMI padarė išvadą, jog kadangi yra suėjęs mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties terminas, mokesčių administratorius neturi teisės perskaičiuoti pajamų mokestį nuo pareiškėjos 2010 m. mokestiniu laikotarpiu gautų pajamų.

Pareiškėja, nesutikdama su VMI Sprendimu, su skundu, prašydama jį panaikinti ir įpareigoti VMI grąžinti pareiškėjos sumokėtą 12 551,99 Eur GPM arba šią sumą pervesti į NŽT sąskaitą, kreipėsi į Komisiją (Komisijos byla, b. l. 1–6). Mano, jog VAT pripažinus ginčo nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo sandorius negaliojančiais, pritaikius restituciją ir priteisus Lietuvos Respublikai iš pareiškėjos ir jos sutuoktinio už parduotą žemės sklypo dalį gautą piniginių lėšų sumą (95 574,60 Eur), pareiškėja be teisinio pagrindo yra sumokėjusi GPM, todėl nepagrįstai sumokėta 12 551,99 Eur GPM suma pareiškėjai turi būti grąžinta. Taip pat nesutiko su VMI pozicija nagrinėjamu atveju taikyti MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytą mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties terminą.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 13 d. Komisijoje gautą skundą dėl VMI Sprendimo, 2018 m. lapkričio 5 d. priėmė sprendimą Nr. S-187 (7-178/2018), kuriuo patvirtino VMI Sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėjai negrąžinti 12 551,99 Eur GPM (Komisijos byla, b. l. 87–92). Komisija, nustačiusi, kad pareiškėja iš sandorio, kuris VAT sprendimu yra pripažintas negaliojančiu, 2010 m. gautų pajamų negrąžino (byloje nepateikti dokumentai, pagrindžiantys, kad pareiškėja ar jos sutuoktinis sumokėjo į valstybės biudžetą iš jų priteistas lėšas, pareiškėjos atstovas ginčo nagrinėjimo Komisijos posėdyje metu patvirtino, kad priteistos lėšos nėra sumokėtos), sprendė, jog pareiškėja iki šiol disponuoja pajamomis, nuo kurių apskaičiavo ir sumokėjo GPM ir GPM permoka nėra atsiradusi. Padarė išvadą, jog tik tada, kai pareiškėja grąžins pajamas, kurias ji gavo 2010 m. gegužės 25 d. sandorio pagrindu (įvykdys restituciją), ji įgys teisę reikalauti sugrąžinti GPM permoką. Komisija, pasisakydama dėl VMI Sprendimo motyvų, jog yra suėjęs MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties terminas ir todėl mokesčių administratorius neturi teisės perskaičiuoti pajamų mokestį nuo pareiškėjos 2010 m. gautų pajamų, teigė, jog nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, o MAĮ 87 straipsnio nuostatos. Konstatavo, jog kadangi pareiškėjos teisė į GPM permokos grąžinimą nėra atsiradusi, todėl ir permokos grąžinimo senaties termino eiga nėra prasidėjusi.

Taigi ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilęs dėl pareiškėjos teisės susigrąžinti pajamų mokesčio permoką.

Mokesčio permoka – mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma (MAĮ 2 straipsnio 12 dalis (2014 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XII-1511 redakcija)). Pagal ginčo apmokestinamųjų pajamų gavimo laikotarpiu galiojusio GPMĮ 32 straipsnio 4 dalį (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija), mokesčio permoka grąžinama Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Iš šio teisinio reglamentavimo seka, kad teisė mokesčių mokėtojui susigrąžinti pajamų mokesčio permoką atsiranda tada, kai yra per daug sumokama pajamų mokesčio. Pajamų mokesčio permokos grąžinimo teisės atsiradimo prielaida – mokesčių mokėtojo pajamų gavimas ir tų pajamų apmokestinimas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ginčo dėl šios aplinkybės nėra, kad pareiškėja, 2010 metais pardavusi žemės sklypo dalį, gavo apmokestinamųjų pajamų (288 930 Lt), nuo kurių apskaičiavo ir sumokėjo GPMĮ nustatytą 15 proc. dydžio pajamų mokestį – 43 339,50 Lt (12 551,99 Eur). Taip pat nustatyta, jog VAT sprendimu sandoris, pagal kurį pareiškėja gavo apmokestinamųjų pajamų, buvo pripažintas negaliojančiu ir, pritaikius restituciją, Lietuvos Respublikai priteista iš pareiškėjos ir jos sutuoktinio 95 574,60 Eur. Pareiškėjos teigimu, teismui pripažinus minėtą sandorį negaliojančiu ir pritaikius restituciją, šiuo pagrindu pareiškėja įgijo teisę į sumokėto pajamų mokesčio susigrąžinimą (įskaitymą). Tačiau toks pareiškėjos argumentas yra teisiškai nemotyvuotas, todėl laikytinas nepagrįstu. Minėta, jog pajamų mokesčio permokos grąžinimo teisės atsiradimo prielaida – mokesčių mokėtojo pajamų gavimas ir tų pajamų apmokestinimas. Todėl ginčo atveju būtent pajamų, nuo kurių buvo apskaičiuotas ir sumokėtas pajamų mokestis, grąžinimas yra tas juridinę reikšmę turintis faktas, kuris suponuoja sąlygas atsirasti pareiškėjos teisei reikalauti sugrąžinti minėto sandorio pagrindu sumokėtą pajamų mokestį ir mokesčių administratoriaus pareigai šį mokestį sugrąžinti pareiškėjai. Tik gautų pajamų grąžinimas sudaro pagrindą konstatuoti pajamų mokesčio permokos buvimo faktą. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad pareiškėja skundžiamo VMI Sprendimo ir jį patvirtinusio Komisijos sprendimo priėmimo dieną nebuvo grąžinusi į valstybės biudžetą 95 574,60 Eur, nėra pagrindo pripažinti, jog realiai yra susidariusi pajamų mokesčio permoka. Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad gali būti grąžinama tik realiai susidariusi mokesčio permoka (žr., pvz., 2008 m. birželio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-711/2008, 2016 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-155-438/2016, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-678-438/2018).

Pareiškėja skunde teismui ir jos atstovas teismo posėdyje teigė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius ir Komisija neturėjo pagrindo remtis LVAT 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-678-438/2018 dėl pastarojoje byloje ir nagrinėjamoje byloje iš esmės besiskiriančių faktinių aplinkybių, t. y. LVAT nagrinėtoje byloje skolininkas ir kreditorius nesutapo, tuo tarpu, šioje byloje skolininkas ir kreditorius sutampa – pareiškėja pagal VAT sprendimą yra skolinga valstybei, o valstybė yra skolinga pareiškėjai jos be pagrindo sumokėtą GPM. Teismas pažymi, kad tiek minėtoje LVAT nagrinėtoje byloje buvo, tiek šioje byloje yra sprendžiamas mokestinis ginčas dėl mokesčio permokos grąžinimo. Todėl VMI ir Komisija, nagrinėdamos klausimą dėl permokos grąžinimo, turėjo teisę atsižvelgti į LVAT 2018 m. gegužės 30 d. nutartį, kurioje, be kita ko, išaiškinta teisės į mokesčio permoką atsiradimo prielaida, pripažinus sandorius, pagal kuriuos buvo gautos apmokestinamosios pajamos, nuo kurių buvo sumokėtas pajamų mokestis, negaliojančiais ir taikius restitucijos taisykles. Pareiškėja ir jos atstovas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju valstybė yra skolinga pareiškėjai, nes, kaip jau buvo minėta, tik pareiškėjai grąžinus į valstybės biudžetą 95 574,60 Eur (pareiškėjos gautas pajamas už ginčo žemės sklypo dalies pardavimą), atsiras teisinės ir faktinės prielaidos į mokesčio, pareiškėjos sumokėto nuo gautų žemės sklypo dalies pardavimo apmokestinamųjų pajamų, permoką.

Aplinkybės, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis po ginčijamų VMI ir Komisijos sprendimų priėmimo į valstybės biudžetą pagal VAT sprendimą, pareiškėjos teigimu, yra pervedę iš viso 49 574,60 Eur, yra teisiškai nereikšmingos, sprendžiant VMI Sprendimo ir jį patvirtinusio Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Nagrinėjamu atveju vertinant ginčijamų sprendimų pagrįstumą, iš esmės yra reikšmingos tos faktinės aplinkybės, kuriomis buvo remtasi priimant šiuos individualius administracinius aktus, t. y. aplinkybės, buvusios ginčijamų sprendimų priėmimo metu. Pažymėtina, jog tiek VMI, tiek Komisija nurodė, kad pajamų mokesčio permoka susidarys pareiškėjai realiai grąžinus pajamas, gautas pagal VAT sprendimu negaliojančiu pripažintą sandorį, todėl pareiškėja, grąžinusi šias pajamas (dalį pajamų), turi teisę kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu grąžinti (įskaityti) nuo grąžintos pajamų sumos sumokėtą pajamų mokestį.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, įvertinus bylos medžiagą teisės taikymo ir faktinių aplinkybių vertinimo aspektu, darytina išvada, jog atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis mokesčių teisinius santykius reglamentuojančiomis viešosios teisės normomis, remiantis kuriomis visuomeniniai santykiai yra reguliuojami imperatyviai, būtent – gyventojo pajamų apmokestinimą ir permokos grąžinimo klausimus reglamentuojančiais teisės aktais – GPMĮ ir MAĮ, nustatęs, kad realiai pareiškėjos prašoma grąžinti pajamų mokesčio permoka nėra susidariusi, pagrįstai nusprendė negrąžinti pareiškėjai prašomos grąžinti mokesčio permokos.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir panaikinti VMI 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 331C-81605, kuriuo nuspręsta negrąžinti pareiškėjai 12 551,99 Eur mokesčio permokos, ir jį patvirtinusį Komisijos 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. S-187 (7-178/2018) nėra teisinio pagrindo.

Netenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamus VMI ir Komisijos sprendimus, išvestinis pareiškėjos reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo grąžinti pareiškėjai 12 551,99 Eur GPM permoką arba šią sumą pervesti (įskaityti) į NŽT sąskaitą pagal VAT sprendimą negali būti tenkinamas.

Pareiškėja prašė priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos D. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.