- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-19
- Bylos Nr.
- 2A-2112-577/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zita Smirnovienė, Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Ieškovas
- ASS „Gjensidige Baltic“
- Atsakovas
- BTA „Insuranse Company“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Zitos Smirnovienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ASS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui BTA „Insuranse Company“ dėl draudimo išmokų susigražinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ASS „Gjensidige Baltic“ prašė priteisti iš atsakovo 96 170,19 Lt draudimo išmokų kompensavimui, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškimu ieškovas atsisakė nuo ieškinio dalies, t.y. dėl 3 250,60 Lt priteisimo, prašė priimti atsisakymą ir grąžinti permokėto žyminio mokesčio dalį. Ieškovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2007-05-31 iki 2008-12-02 už devyniolika eismo įvykių, įvykusių Vokietijos teritorijoje, jis, kaip draudikas, išmokėjo 192 340,38 Lt draudimo išmokų nukentėjusiems nuo eismo įvykio asmenims. Ieškovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos CK 1.44 str. nuostatas, 1971-05-04 Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3 str., 8 str., nustatant už eismo įvykį atsakingus asmenis, atsakomybės pagrindą, eismo įvykio metu padarytos žalos dydį, taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, t.y. šio ginčo atveju – Vokietijos teisė. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas 2010-10-27 sprendimu (IV ZR 279/08) išaiškino, kad transporto priemonės ir priekabos sudaryto junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai. Vadovaujantis Vokietijos Kelių eismo įstatymo 7 str. 1 d., Privalomojo draudimo įstatymo 3 str. Nr. 1, Vokietijos civilinio kodekso 421 str., nukentėjusiajam draudikai atsako solidariai. Vadovaujantis LR CK 6.9 str., solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, ieškovo nuomone, BTA Insuranse Company SE ir AAS „Gjensidige Baltic“ yra solidarūs skolininkai nukentėjusiųjų atžvilgiu, o jų dalys solidariojoje prievolėje yra lygios, todėl ieškovas, dėl minėtų eismo įvykių išmokėjęs draudimo išmokas, 100 proc. kompensuojančias nukentėjusiųjų patirtą žalą, įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti pusę išmokėtų sumų, t.y. 96 170,19 Lt. Taip pat ieškovas nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo atliktas įskaitymas dėl susidariusių tarpusavio įsiskolinimų, vadovaujantis aukščiau paminėto Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu dėl kitų, nei šiame ieškinyje nurodytų, eismo įvykių, todėl atsakovas neturi pagrindo prieštarauti ir šio ginčo ieškovo reikalavimui.
Atsakovas BTA „Insuranse Company“ su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, jog užsienio teisės turinį privalo įrodyti ieškovas. Atsakovo nuomone, vienintelis Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas Nr. IV ZR 279/08 neturėtų būti laikytinas teisės norma Vokietijos teisės prasme. Nei vieno ieškovo ieškinyje nurodyto eismo įvykio faktinės aplinkybės nesutampa su faktinėmis aplinkybėmis byloje, kurios Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu vadovaujasi ieškovas, reikalaudamas priteisti 50 proc. draudimo išmokų. Atsiliepime į ieškinį, kurio argumentus atstovas palaikė teismo posėdyje, nurodė, jog ginčo dalykas šioje byloje yra ieškovo subrogacinio reikalavimo atsakovui pagrįstumas. Atsakovas, remdamasis 1971 m. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 2 str. 5 p., nurodė, kad konvencija netaikoma atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-06-16 nutarimo 14 p., kuriame konstatuojama, kad draudiko atsakomybė yra sutartinė, jo atlyginamų nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės, bei LR CK 1.37 str. 6 d. nuostatos, nustatančios, kad draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė, darė išvadą, kad ginčui išspręsti taikytina Lietuvos Respublikos teisė, nes šiuo konkrečiu atveju atsakovo, vykdančio veiklą per filialą Lietuvoje, verslo vieta yra Lietuvos Respublika. Atsakovas nesutiko su ieškovo pozicija, jog jis turi atsakyti ieškovui kaip solidarus skolininkas, nes, atsakovo nuomone, ginčo dalykas yra subrogacinio reikalavimo pagrįstumas, todėl negalimas CK 6.69 str. nuostatų taikymas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad pagal 1971-05-04 Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 2 str. 4 p., 5 p. nuostatas, ši konvencija netaikoma atgręžtiniams reikalavimams tarp privalančių atsakyti asmenų, bei atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis. Pirmos instancijos teismo nuomone, ieškovas atsakovui reiškia atgręžtinį reikalavimą, kaip solidariam skolininkui, o pagal Konvencijos 2 str. šiam ginčui netaikytinos Konvencijos nuostatos, todėl ieškovo argumentas, kad ginčą reiktų spręsti pagal Konvencijos 3 str. nuostatas, buvo atmestas. Taip pat teismas nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovas neginčijo ieškovo atliktų įskaitymų pagal aukščiau paminėtą Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą dėl išmokėtų draudimo išmokų dėl kitų, nei šiame ieškinyje nurodytų eismo įvykių, pirmos instancijos teismo buvo vertintinas kaip šalių susitarimas, kuris negali būti pagrindas tenkinti ieškovo ieškinį. Be to, pirmos instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad pagal LR TPVCAPDĮ 11 str. 3 d. už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, draudikas moka išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas, tačiau atkreipė dėmesį, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko, kaip skolininko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės draudimo santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais. Draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam reiškia sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš privalomai sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties, vykdymą. Šiuo pagrindu ieškovas išmokėjo draudimo išmokas nukentėjusiems nuo aukščiau paminėtų eismo įvykio asmenims. Teismas nurodė, jog LR TPVCAPDĮ 16 str. 5 d. nustato, jog išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas), mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia eismo priemone. Iš byloje nustatytų aplinkybių teismas padarė išvadą, jog ieškovas, kaip velkančiosios transporto priemonės draudikas, išmokėdamas nukentėjusiesiems draudimo išmokas, vadovavosi šia LR TPVCAPDĮ 16 str. 5 d. nuostata. Draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį nustato TPVCAPDĮ 22 str., kitų atvejų įstatymas nenustato. Ieškovas reikalavimą atsakovui grindžia LR CK 6.9 str. pagrindu kaip iš solidaraus skolininko. CK 6.6 str. 1 d. nustato, jog solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad šios įstatymo nuostatos byloje nenustatytos. Taip pat teismas pažymėjo, kad sprendžiant ieškovo reikalavimą dėl draudimo išmokų susigrąžinimo taikant Vokietijos Aukščiausiojo Tteismo formuojamą praktiką nėra pagrindo, todėl, vadovaudamasis aukščiau nurodytais argumentais, ieškovo ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Ieškovas ASS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškovo reikalavimai dėl 92 919,59 Lt draudimo išmokų, 6 % procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir šioje dalyje ieškinį patenkinti. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju yra svarbūs du teisiniai santykiai: a) draudikų prievolės mokėti draudimo išmokas nukentėjusiesiems; b) išmokėjus draudimo išmokas nukentėjusiesiems, draudikų tarpusavio atsiskaitymų teisiniai santykiai. Ieškovas tvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, pasisakydamas dėl 1971-05-04 Hagos konvencijos netaikymo, visiškai nevertino, ar atsakovui BTA Insurance Company SE kyla prievolė mokėti draudimo išmokas nukentėjusiesiems, o vertino tik kitą teisinį santykį – atgręžtinį ieškovo reikalavimą atsakovui. Apeliantas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad 1971-05-04 Hagos konvencija dėl eismo įvykiams taikytinos teisės, sprendžiant ieškovo ir atsakovo tarpusavio atsiskaitymo santykius, neturi būti taikoma, tačiau apeliantas pažymi, kad šis argumentas negali reikšti, jog Hagos konvencija netaikytina ir nustatant atsakovo atsakomybės apimtį prieš nukentėjusiuosius. Apelianto nuomone, tik nustačius, ar BTA Insurance Company SE apskritai privalo mokėti draudimo išmoką pagal sudarytą priekabos TPVCAP draudimo sutartį, svarstytinas ieškovo atgręžtinio reikalavimo tenkinimo ar netenkinimo klausimas, o nustatant draudiko atsakomybės apimtį, turi būti vadovaujamasi būtent Hagos konvencijos 3 str., kuriame nurodoma, kad taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė. Be to, apeliantas pažymi, kad nepriklausomai nuo to, ar šioje byloje turi būti taikoma Hagos konvencija, analizuojant atsakovo pareigos mokėti draudimo išmoką buvimą ar nebuvimą, imperatyvi TPVCAPDI 16 str. 1 d. nuostata taip pat nukreipia į Vokietijos Federacinės Respublikos teisę; pasisakant apie pirmąjį teisinį santykį (draudikų prievoles nukentėjusiesiems), matyti, jog tiek ieškovas, tiek atsakovas prieš nukentėjusiuosius atsako solidariai, o jų tarpusavio dalys solidarioje prievolėje (antrajame teisiniame santykyje) yra lygios, t.y. po 50%. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai taikė LR TPVCAPDI 16 str. 5 d., kadangi ši teisės norma gali būti taikoma tik Lietuvos Respublikoje įvykusiems eismo įvykiams. Remiantis išdėstytais motyvais, apelianto nuomone, yra pagrindas pripažinti, kad ieškovas, kaip prievolę kreditoriui (nukentėjusiajam) įvykdęs solidarusis skolininkas, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į kitą solidarųjį skolininką – atsakovą. Šiam teisiniam santykiui turėtų būti taikomas LR CK 6.9 str., kurio pagrindu ieškinys turėtų būti tenkinamas. Be to, apeliantas pažymi, kad į bylą yra pateikta nemažai dokumentų, pagrindžiančių, kad ieškovo reikalavimas atsakovui sumokėti 50% išmokėtų draudimo išmokų yra normali praktika tarp draudikų.
Atsiliepimas
Atsakovas BTA „Insuranse Company“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas tvirtina, kad byloje niekada nebuvo ginčo dėl to, kad atsakingas draudikas privalo atlyginti žalą pagal eismo įvykio valstybės teisę. Dėl eismo įvykio nukentėję asmenys turi teisę kreiptis į atsakingą draudiką, kuris atlygina žalą bei išmoka draudimo išmoką sutinkamai su Vokietijos Federacijos teise (TPVCAPDI 16 str. 1 d.). Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovas prašo atlyginti žalą dėl eismo įvykių, kurie įvyko velkamai ir velkančiai transporto priemonei susikabinus. Pagal TPVCAPDĮ 16 str. 5 d., atsakomybę už eismo įvykį neša tik velkančioji transporto priemonė, nebent velkamoji transporto priemonė prieš įvykį būtų atsikabinusi nuo velkančiosios. Atsakovo nuomone, ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, perėmė visas nukentėjusiojo asmens teises ir pareigas, kylančias iš velkamos transporto priemonės draudimo sutarties, tačiau tai per se nereiškia, kad ieškovas perima ir taikytiną teisę. Atsakovas nurodo, kad draudiko atsakomybė yra sutartinė, pagal CK 1.37 str. 6 d. draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Šiuo atveju draudiko – „BTA Insurance Company“ SE, vykdančio veiklą per filialą Lietuvoje, verslo vieta yra Lietuvos Respublika, todėl šiuo atveju yra taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Atsakovo vertinimu, apeliantas yra nenuoseklus, nurodydamas, kad ginčui taikytina Vokietijos Federacijos teisė, tačiau kaip ieškinio tenkinimo pagrindą nurodo CK 6.9 str. Atsakovas pabrėžia, kad solidarioji prievolė negali būti preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytas išimtis. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį, kad nors apeliantas tvirtina, kad šiam ginčui taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal TPVCAPDĮ 16 str. 1 d., tačiau, atsakovo nuomone, 16 str. yra skirtas tiems atvejams, kai apdraustajam asmeniui kyla civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio prieš nukentėjusįjį asmenį. Šiuo atveju nagrinėjama, ar yra pagrindas tenkinti atgręžtinį reikalavimą, pareikštą draudimo išmoką išmokėjusios draudimo bendrovės. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų taikyti Vokietijos Federacijos teisę, tai atsakovas pažymi, kad vienintelis Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas nėra laikytinas teisės norma Vokietijos teisės prasme. Pasak atsakovo, minėtas sprendimas be Vokietijos Federacijos teisės aktų analizės negali būti laikomas pakankamu taikytinos užsienio teisės įrodymu. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį, kad ieškovo nurodyto Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo ratio decidendi nesutampa su šios bylos aplinkybėmis, todėl negalima sakyti, kad teismų praktika yra suformuota šios bylos faktinių aplinkybių prasme. Taip pat atsakovas tvirtina, kad apelianto teiginys, jog pateikta nemažai dokumentų, pagrindžiančių, kad ieškovo reikalavimas atsakovui yra normali praktika tarp draudikų, yra klaidingas. Tai, jog draudikai yra sutarę dalį panašaus pobūdžio pretenzijų padengti abipusių užskaitų būdu, reiškia tik tai, kad draudikai ekonomiškai vykdo savo komercinę veiklą, o ne pripažįsta tokio pobūdžio reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas pretenzijomis kreipėsi į atsakovą, kaip į solidarų skolininką, prašydamas sumokėti pusę išmokėtų draudimo sumų nukentėjusiesiems dėl eismo įvykių Vokietijoje, pretenzijose ieškovas nurodė, jog savo reikalavimą grindžia Vokietijos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, t.y. 2010-10-27 Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu Nr. IVZR 279/08, ir atsakovas, kaip vilkiko priekabos draudikas turi atlyginti ieškovui 50 procentų ieškovo išmokėtos nukentėjusiesiems draudimo išmokos (T. 1, b.l. 34-37, 89-94, 104-113, 121-128, 141-151, 154-159, 168-174, 177-198, 203-216, 219-241, T. 2, b.l. 1- 35, 85-94, 99-102, 110-113, 127-132, 138-149, 170-183, 214-236, 237-247, 248-285, T. 3, b.l.135-137), kartu su pretenzijomis atsakovui ieškovas taip pat teikė eismo įvykio dokumentus. Ieškovas pateikė į bylą Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą, kurio pagrindu ieškovas reikalauja dalies draudimo sumų grąžinimo iš atsakovo (T.1, b.l. 38-51, 52-66), šio teismo sprendimo esmė yra tokia, jog esant dvigubam transporto priemonės ir privalomos drausti priekabos sudaryto junginio draudimui, paprastai junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai, pasidalindami žalos sumą per pusę. Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, kad jis išmokėjo dėl minėtų eismo įvykių draudimo išmokas nukentėjusiesiems (T. 1, b.l. 95, 96, 97, 98-103, 114,115-120, 129, 152-153, 160, 166-167, 175-176, 199-202, 217-218, 243-247, T. 2, b.l. 36, 38, 95, 103-105, 114, 133-137, 150, 184-185, 238, 259, T. 3, b.l. 11-102). Abi ginčo šalys pripažįsta, kad eismo įvykiai, dėl kurių draudimo išmokų priteisimo kreipėsi į teismą ieškovas, įvyko Vokietijoje, tačiau atsakovas nesutinka su ieškovo pozicija, jog jis turi atsakyti kaip solidarusis skolininkas.
Taigi iš esmės šiuo atveju ginčas tarp ieškovo ir atsakovo kyla dėl to, ar ieškovas dėl įvykusio draudiminio įvykio atsako vienas, ar solidariai su atsakovu. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant, ar atsakovas yra solidariai atsakingas už tretiesiems asmenims padarytą žalą, visų pirma, būtina nustatyti, kurios valstybės, t. y. valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, ar valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė nagrinėjamu atveju taikoma, o atsakius į šį klausimą, būtų galima spręsti klausimą dėl atsakovo atsakomybės šiuo konkrečiu atveju.
Pirmos instancijos teismas nesutiko su ieškovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju ginčo santykiams turėtų būti taikoma Vokietijos teisė, nes CK 1.44 str. nurodyta, jog reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės, o Konvencijos 1 str. nurodyta, jog ši Konvencija nustato teisę, taikytiną nustatant civilinę deliktinę atsakomybę už eismo įvykius, neatsižvelgiant į tai, kokia teisena siekiama patraukti atsakomybėn, o 3 str. nustatyta, kad taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė. Pritartina pirmos instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju ieškovas reiškia atgręžtinį reikalavimą atsakovui kaip solidariam skolininkui, o pagal 1971-05-04 Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 2 str. 4 p. ir 5 p. nuostatas, ši konvencija netaikoma atgręžtiniams reikalavimams tarp privalančių atsakyti asmenų, bei atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis. Esant nurodytoms aplinkybėms, pritartina pirmos instancijos teismo išvadai, kad ieškovo argumentas, jog ginčą reiktų spręsti pagal Konvencijos 3 str., nuostatas, turi būti atmestas kaip visiškai nepagrįstas.
Atkreiptinas dėmesys, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko, kaip skolininko, statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės draudimo santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais, draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam reiškia sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš privalomai sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties, vykdymą. Vadovaujantis išdėstytais motyvais, darytina išvada, kad atsakovo pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu.
2008-06-17 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) 7 str. 2 d. numatyta, kad draudimo sutarčiai, kuria apdraudžiama didelė rizika, kaip apibrėžta 1973 m. liepos 24 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo (16) 5 str. d punkte, taikoma šalių pagal šio reglamento 3 str. pasirinkta teisė, o tiek, kiek šalys nepasirinko taikytinos teisės, draudimo sutarčiai taikoma draudiko įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jei konkrečiu atveju iš visų aplinkybių paaiškėja, kad sutartis akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe, taikoma tos kitos valstybės teisė. LR CK 1.37 str. 6 d. nurodyta, jog draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė.
BTA Insurance Company SE savo veiklą vykdo per Lietuvoje įsteigtą filialą. Filialo veikla yra nuolatinio pobūdžio. Esant nurodytoms aplinkybėms, prieitina prie išvados, kad atsakovo verslo vieta yra ne Latvijos Respublikoje, kurioje ieškovas yra registruotas, tačiau būtent Lietuvos Respublikoje, kurioje vykdoma nuolatinė veikla. Taigi nagrinėjamu atveju taikytina Lietuvos teisė.
Specialusis teisės aktas, Lietuvos Respublikoje reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, yra Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPD). TPVCAPDĮ 16 str. 5 d. numatyta, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Jeigu velkama transporto priemonė (kuriai vairuotojas nebūtinas) prieš eismo įvykį atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, dėl atsikabinusia transporto priemone padarytos žalos išmoka mokama pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta atsikabinusios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, jeigu dėl žalos padarymo atsakomybė kyla velkamos transporto priemonės valdytojui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, į bylą nėra pateikta jokių duomenų, pagrindžiančių faktą, jog prieš įvykusį eismo įvykį velkama transporto priemonė, kurios draudikas yra atsakovas, atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, kurios draudikas yra ieškovas. Vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, jog atsakovui kyla prievolė atlyginti pusę ieškovo tretiesiems asmenims išmokėtos draudimo sumos.
Taip pat pritartina pirmos instancijos teismo pozicijai, kad aplinkybė, jog atsakovas neginčijo ieškovo atliktų įskaitymų pagal aukščiau paminėtą Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą dėl išmokėtų draudimo išmokų dėl kitų, nei šiame ieškinyje nurodytų eismo įvykių (T. 3, b.l. 138-139), turėtų būti vertinamas tiesiog kaip šalių susitarimas, tačiau negali būti pagrindas tenkinti ieškovo ieškinį.
Vadovaudamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimo nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1p.).
Dėl bylos stabdymo
Be to, teisme buvo gautas ieškovo ASS „Gjensidige Baltic“ prašymas dėl bylos stabdymo. Ieškovas nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4569-294/2013 buvo nutarta kreiptis į Vokietijos Federacinės Respublikos Teisingumo ministeriją, pavedant jai pateikti informaciją apie užsienio teisės turinį. Ieškovo įsitikinimu, siekiant teisingo nagrinėjamos bylos išsprendimo, būtų tikslinga stabdyti nagrinėjamą bylą, kol bus gautas Vokietijos teisės turinio, į kurį būtina atsižvelgti nagrinėjant šį ginčą, išaiškinimas kitoje analogišku pagrindu iškeltoje civilinėje byloje.
Pažymėtina, kad aplinkybę galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra CPK numatytų bylos stabdymo pagrindų. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovo prašymas dėl bylos stabdymo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.