Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-03-26 · Administracinė byla Nr. A-502-380-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-26
Bylos Nr.
A-502-380-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.)
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir uždaroji akcinė bendrovė, „Tauneris“
Pareiškėjas
D. V.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Kategorijos
  • 6.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A502-380/2010Procesinio sprendimo kategorija 6.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjos atstovui adv. Albertui Bandžiui,atsakovo atstovei N. J.,

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei K. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir uždaroji akcinė bendrovė „Tauneris“, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja D. V. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus) 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. N1220 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (11.1)1-7622, pripažinti 2004 m. rugsėjo 26 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe, kurio metu buvo mirtinai sužalotas L. V. draudiminiu įvykiu ir įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių skirti ir išmokėti D. V. vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, sudarančią 90100 Lt.

Pareiškėja manė, kad atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV sprendimai, kuriais atsisakyta pripažinti 2004 m. rugsėjo 26 d. su L. V. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu, yra neteisingi ir nepagrįsti, nes netinkamai taikytos materialinės ir procesinės teisės normos, reglamentuojančios nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimą/nepripažinimą draudiminiais įvykiais, todėl teismine tvarka naikintini.

Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 m. nutarimu pripažino, jog Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymo) 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies bei 52 straipsnio nuostatoms ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 13.1. punktas (2004 m. kovo 22 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies bei 52 straipsnio nuostatoms. Nurodė, kad atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui priimant 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe su L. V. pripažinimo nedraudiminiu įvykiu, tuo metu galiojusi Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata nereikalavo VSDFV teritoriniam skyriui nustatinėti priežastinio ryšio tarp nukentėjusiojo neblaivumo ir nelaimingą atsitikimą įtakojusių netinkamų, nesaugių, nesveikų darbo sąlygų. Konstituciniam Teismui priėmus 2008 m. balandžio 29 d. nutarimą, jame imperatyviai reikalaujama, tiriant nelaimingą atsitikimą ir priimant atitinkamą sprendimą dėl įvykio pripažinimo/nepripažinimo draudiminiu įvykiu, pirmiausia nustatyti priežastinį ryšį tarp nelaimingo atsitikimo kilimo ir asmens neblaivumo. Teigė, kad skundas atsakovui VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai buvo pateiktas 2008 m. spalio 31 d., t. y. jau tuomet, kai buvo priimtas ir įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimas

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad sprendimų, kurie buvo ginčyti, teisingumo klausimą, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, VSDFV turėjo vertinti atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo įstatymo bei Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas. Teigė, kad VSDFV nenaikindama pavaldaus teritorinio skyriaus, VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2004 m. lapkričio 11 d. sprendimo su jame nurodyta nuostata, pagrįsta pripažintu nekonstituciniu teisės aktu, rėmėsi jau nebegaliojančia ir jau antikonstitucine pripažinta Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei Nuostatų 13.1 punkto norma.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, peržiūrėti minėtą sprendimą atsižvelgiant į priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą nėra teisinio pagrindo, kadangi sprendimas buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusia Įstatymo redakcija, iki Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimo paskelbimo, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas, o VSDFV, spręsdama VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, negali atgaline data taikyti Konstitucinio Teismo nutarimo. Pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2004 m. lapkričio 10 d. sprendime nurodė, kad sprendimas per mėnesį gali būti apskundžiamas VSDFV, tačiau nustatytu terminu sprendimas apskųstas nebuvo. Skundas VSDFV buvo pateiktas 2008 m. spalio 31 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją VSDFV grindė panašiais, atsakovo atsiliepime nurodytais, argumentais.

Nurodė, kad 2008 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. (11.1) 1-7622 atsakydama į D. V. skundą, nenagrinėjo L. V. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiu įvykiu klausimo esmės. Pažymėjo, kad D. V. buvo praleidusi minėto sprendimo apskundimo terminą, todėl jai buvo tik paaiškinta, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. N1220 buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais bei yra teisėtas ir pagrįstas. Teigė, kad buvo nurodyta, jog sprendimai dėl nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimo draudiminiais ar nedraudiminiais įvykiais, kurie buvo priimti ir įvykdyti iki 2008 m. balandžio 29 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, neperžiūrimi ir nauji sprendimai nepriimami.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino.

Teismas konstatavo, kad Nuostatų 13.1 punktas nustatė, kad asmens neblaivumas yra įrodomas pagal asmens sveikatos priežiūros įstaigų atliktų tyrimų išvadas apie nustatytą alkoholi koncentraciją kraujyje, šlapime ir kt. Įstatymo redakcija, galiojusi L. V. nelaimingo atsitikimo darbe metu bei skundžiamo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo priėmimo dieną nereikalavo nustatinėti priežastinio ryšio tarp asmens neblaivumo ir atsiradusių pasekmių.

Teismas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas pripažinti L. V. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe nedraudiminiu įvykiu buvo priimtas iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, todėl Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimas negalėjo būti taikomas atgal.

Teismas konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. N1220 yra įsiteisėjęs ir nenuginčytas. Teismas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. N1220 taikymo prasme laikytinas pranešimu apie veiksmą. Pareiškėjas minėto sprendimo neskundė nurodytais terminais ir tvarka. Skundas dėl tokio veiksmo neteisėtumo buvo paduotas teismui 2008 m. gruodžio 23 d., t. y. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio l dalyje nustatyto vieno mėnesio terminui pasibaigus. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. birželio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-554-2004 pasisakė, kad kol sprendimas gali būti skundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis ir negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis numato: „Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo“. Teismas pažymėjo, kad byloje sprendimas buvo baigtas vykdyti kuomet Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. priėmė nutarimą byloje Nr. 56/06 „Dėl Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatos ir dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13 punkto (2004 m. kovo 22 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, o pareiškėja į VSDFV kreipėsi 2008 m. spalio 31 d., į teismą – 2008 m. gruodžio 23 d., t. y. tada, kai VSDFV Vilniaus skyriaus 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. N1220 buvo įvykdytas, pasibaigę sprendimo apskundimo terminai, t. y. sprendimas buvo laikomas įvykdytu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę.

Teismas nurodė, kad VSDF valdybos 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas Nr. (11.1) 1-7622 gali būti vertinamas ne kaip ikiteisminių ginčų tąsa, bet Viešojo administravimo įstatymo prasme, kadangi VSDFV Vilniaus skyriaus 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimas nebuvo apskųstas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, t.y. pareiškėja nerealizavo savo teisės ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje. Todėl institucija, priimdama 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (11.1) 1-7622 neturėjo vertinti iš naujo VSDFV Vilniaus skyriaus 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. N1220 aplinkybių, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas.

III.

Pareiškėja D. V. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra teisingas ir pagrįstas, todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra naikintinas.

Nurodo, kad nelaimingo atsitikimo su L. V. metu galiojusiame Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme Nr. I-1336 (aktuali redakcija nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.) nėra nustatyta, jog nurodytas 30 kalendorinių dienų terminas yra naikinamasis terminas ir skundai dėl VSDF įstaigų pareigūnų sprendimų, praleidus šį terminą, nepriimami ir/ar nenagrinėjami, o priimti sprendimai, juos neapskundus įsigalioja. Teigia, kad Nuostatuose taip pat nėra nustatyta, jog nurodytas mėnesio terminas skundui paduoti yra naikinamasis terminas ir skundai, dėl VSDFV teritorinio skyriaus vedėjo (pavaduotojo) sprendimų, praleidus šį terminą, nepriimami ir/ar nenagrinėjami, o priimti sprendimai, juos neapskundus, laikytini įsiteisėjusiais. Mano, kad nuo 2004 m. lapkričio mėnesio bei pareiškėjos 2008 m. spalio 31 d. skundo VSDFV pateikimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio, reglamentuojančio VSDF administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimą, 2 dalis numatė, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas <...> VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas.

Pažymi, jog tol, kol ginčijamas sprendimas gali būti skundžiamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, negalima teigti, jog jis yra/buvo įsiteisėjęs ir galutinis, ypač po to, kai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka institucija priima skundą dėl žemesnės institucijos priimto sprendimoir jį išnagrinėja bei nurodo savo priimto sprenimo apskundimo tvarką.

Žemesnės instancijos teismas

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino 2004 m. lapkričio 10 d. priimtą VSDFV Vilniaus skyriaus aprendimą Nr. N1220 ir išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos (ginčo byloje VSDFV) priimtą sprendimą ir tai galimai turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui.

Mano, kad VSDFV, nagrinėdama pareiškėjos skundą turėjo remtis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo dalimis, imperatyviai numatančiomis, jog Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, o visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu.

Šalies argumentai

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone ir argumentais. Pažymi, kad nesutinka su apeliantės teiginiu, jog Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nėra nustatyta, kad 30 dienų apskundimo terminas yra naikinamasis terminas ir priimti sprendimai, jų neapskundus, įsigalioja. Taip pat nesutinka, kad nėra nustatyta, jog praleidus terminą skundai nepriimami ir nenagrinėjami. Atkreipia dėmesį į tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimo priėmimo dieną galiojusi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 46 straipsnio redakcija nustatė, jog skundai dėl valstybinio socialinio draudimo įstaigų pareigūnų veiksmų nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 30 kalendorinių dienų nuo tos datos, kurią draudėjas ar apdraustasis asmuo sužinojo apie pažeistą teisę. Nurodo, kad pareiškėja su skundu į VSDFV dėl 2004 m. lapkričio 10 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo kreipėsi tik 2008 m. spalio 31 d., t.y. praėjus beveik ketveriems metams po skundžiamo sprendimo priėmimo, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai konstatavo, kad pareiškėja nerealizavo savo teisės ikiteismininėje ginčų nagrinėjimo stadijoje.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo reikalavimais. Atkreipia dėmesį, kad pagal nuo 2004 m. sausio 1 d. bei L. V. nelaimingo atsitikimo darbe ir sprendimo priėmimo dieną galiojančią Įstatymo bei Nuostatų redakciją, neblaiviam asmeniui įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe visais atvejais laikomas nedraudiminiu įvykiu (neįrodinėjant priežastinio ryšio tarp darbuotojo neblaivumo ir nelaimingo atsitinkimo).

Teigia, kad VSDFV 2008 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. (11.1) I-7622 atsakydama į D. V. 2008 m. spalio 31 d. skundą, nenagrinėjo L. V. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiu įvykiu esmės. Kadangi apeliantė buvo praleidus minėto sprendimo apskundimo terminą, jai buvo tik išaiškinta, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. N1220 buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais bei yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, kad apeliantei buvo nurodyta, jog sprendimai dėl nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimo draudiminiais ar nedraudiminiais įvykiais, kurie buvo priimti ir įvykdyti iki 2008 m. balandžio 29 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, neperžiūrimi ir nauji sprendimai nepriimami.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinis ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. N1220 bei VSDFV 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. (11.1)I-7622 teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus, todėl inter alia turi būti vertinama, ar pareiškėja turi teisę reikalauti, kad atsakovas atliktų tokius veiksmus, ir ar atsakovas turi kompetenciją ir pareigą juos atlikti.

Ginčams dėl nelaimingų atsitikimų darbe spręsti yra numatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Asmuo, nesutinkantis su VSDFV teritorinio skyriaus sprendimu, per mėnesį nuo šio sprendimo įteikimo jam dienos turi teisę apskųsti jį VSDFV (Nuostatų 120 punktas). Skundas dėl VSDFV sprendimo administraciniam teismui gali būti paduotas per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos (ABTĮ 32 straipsnio 1 dalis, Nuostatų 121 punktas).

Ginčijamas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas buvo priimtas 2004 m. lapkričio 10 d. Šiame sprendime, be kita ko, nurodoma, kad jį per mėnesį nuo jo gavimo dienos galima apskųsti VSDFV. Toks skundas nagrinėjamu atveju buvo pateiktas tik 2008 m. lapkričio 7 d. (b. l. 136), t. y. praleidus Nuostatų 120 punkte nustatytą skundo padavimo terminą. Nepaisydama to, pareiškėja laikosi pozicijos, kad VSDFV 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas Nr. (11.1)I-7622 buvo priimtas kaip nagrinėjamu atveju privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja nerealizavo savo teisės ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje, todėl pimiau minėtas VDSFV sprendimas turėtų būti vertinamas kaip sprendimas, priimtas Viešojo administravimo įstatymo pagrindu. Teisėjų kolegija su tokia Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada sutinka, nepaisant to, jog pačiame VSDFV sprendime nurodoma, jog pareiškėjos skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. N1220 buvo išnagrinėtas, tačiau pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog šio VSDFV priėmimo procedūra, forma ir turinys atitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, kadangi iš jo yra akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju VSDFV, pasisakydama dėl ginčijamo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjos skundą išnagrinėjo iš esmės, t. y. veikė kaip išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nors nagrinėjamu atveju ji taip veikti negalėjo, nes buvo praleistas Nuostatų 120 punkte nustatytas skundo padavimo terminas ir nebuvo prašoma jį atnaujinti. Taigi VSDFV viršijo jai suteiktą kompetenciją, tačiau jos 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (11.1)I-7622 naikinti nėra tikslinga, kadangi tai nesukels atitinkamų teisinių pasekmių.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėja su skundu dėl ginčijamo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo į VSDFV kreipėsi praleidusi Nuostatų 120 punkte nustatytą jo apskundimo terminą, kas suponavo, jog ji nerealizavo savo teisės ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje, dėl ko ir pirmiau minėtas VSDFV sprendimas negali būti laikomas to išraiška. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo priėmimo stadijoje turėjo įvertinti, jog jis dalyje dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. N1220 buvo paduotas nepagrįstai, kadangi pareiškėja nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.). Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog pareiškėja nerealizavo savo teisės ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje, šylą šioje dalyje ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu turėjo nutraukti, nes, minėta tvarka nebegalima pasinaudoti: terminas skundui paduoti buvo praleistas, o jį atnaujinti nebuvo prašoma. Kitus pareiškėjos skundo reikalavimus pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai, kadangi jie yra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. N1220.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas: sprendimo dalis, kuria pareiškėjos skundas dalyje dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. N1220 panaikinimo buvo atmestas, naikintina, o byla šioje dalyje nutrauktina; likusi sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutari a:

Pareiškėjos D. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimą pakeisti. Bylą dalyje dėl pareiškėjos D. V. skundo reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. N1220 nutraukti. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas Artūras Drigotas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė