- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-04-12
- Bylos Nr.
- 3K-3-279/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualdas Čaika (pirm.), Aloyzas Marčiulionis, Bronius Pupkovas (pran.)
- Ieškovas
- A. S.
- Atsakovas
- UAB „Atridas“
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio ir Broniaus Pupkovo (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 14 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui UAB „Atridas“ dėl įsakymų panaikinimo, materialinės atsakomybės sutarties pripažinimo negaliojančia, neteisėto atleidimo iš darbo ir kompensacijos priteisimo, atsakovo UAB „Atridas“ priešieškinį ieškovui A. S. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. S. nurodė, kad 2003 m. balandžio 3 d. sudarė su atsakovu neterminuotą darbo sutartį dirbti vadybininku atliekant pastolių montavimo darbus. 2003 m. spalio 13 d. ieškovas pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo, tačiau tik 2003 m. lapkričio 20 d. paštu gavo iš atsakovo tris įsakymus: 2003 m. spalio 13 d. įsakymą dėl pravaikštų ir darbo užmokesčio neišmokėjimo; 2003 m. lapkričio 12 d. įsakymą dėl įspėjimo apie atleidimą iš pareigų; 2003 m. lapkričio 13 d. įsakymą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą (dėl žalos padarymo). Ieškovas teigė, kad atsakovo įsakymai yra naikintini, nes išleisti po to, kai jis pateikė prašymą atleisti jį iš darbo. Ieškovas taip pat nurodė, kad jokios žalos atsakovui nepadarė, nes nebuvo atsakingas už materialines vertybes. 2003 m. lapkričio 13 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį su atsakovu pasirašė dėl psichologinės prievartos, todėl ji pripažintina negaliojančia. Kadangi atsakovas su juo atleidžiant iš darbo neatsiskaitė, tai iš jo priteistinos vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija ir kompensacija už visą priverstinės pravaikštos laiką.
Ieškovas teismo prašė pripažinti negaliojančia 2003 m. balandžio 4 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį su atsakovu UAB „Atridas“; panaikinti atsakovo įsakymus: 2003 m. spalio 13 d. Nr. 0-29, 2003 m. lapkričio 12 d. Nr. 0-30, 2003 m. lapkričio 13 d. Nr. 0-31; pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, pakeisti atleidimo formuluotę ir laikyti jį atleistu iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį; priteisti iš atsakovo išeitinę išmoką ir kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laiką, neišmokėtą darbo užmokestį.
Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 9965,25 Lt turtinei žalai atlyginti. Atsakovas nurodė, kad dėl ieškovo kaltės nebuvo garantuotas jam patikėtų pagal sutartį materialinių vertybių saugumas, ieškovas išeidamas iš darbo negrąžino materialinių vertybių, todėl padarė jam materialinę žalą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš UAB „Atridas“ A. S. 697,41 Lt; iš A. S. - UAB „Atridas“ 6675 Lt.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 18 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad, ieškovui A. S. sudarant su UAB „Atridas“ visiškos materialinės atsakomybės sutartį, prieš jį naudotas psichologinis smurtas. Teismo sprendimu, ieškovo argumentai, kad jis padarė priverstinę pravaikštą, nes atsakovas neleido jam dirbti, nepagrįsti jokiais įrodymais, nes nustatyta, kad jis buvo ieškomas telefonu, tačiau savavališkai po pareiškimo atleisti jį iš darbo padavimo nėjo į darbą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą priteisti darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, nes nenustatė darbdavio kaltės.
Kadangi dalį materialinių vertybių ieškovas atsakovui grąžino, tai teismas priteistiną sumą kaip žalos atlyginimą iš ieškovo atitinkamai sumažino.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas A. S. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 14 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Kasacinį skundą jis grindžia šiais argumentais:
1. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismų praktikoje“ 13 punktu, pasibaigus darbo teisiniams santykiams priimtas įstatymas nebeturi reikšmės. Teismai neteisingai aiškino darbo teisinių santykių pasibaigimą reglamentuojančius įstatymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos.
2. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visų byloje pareikštų reikalavimų išsprendimas. Pagal CPK 265 straipsnio 2 dalį teismas turi priimti sprendimą dėl visų pareikštų reikalavimų. Vienu iš ieškovo reikalavimų buvo visiškos materialinės atsakomybės sutarties pripažinimas negaliojančia vadovaujantis Darbo kodekso 256 straipsnio nuostatomis. Šį klausimą pirmosios instancijos teismas nagrinėjo, sprendime pasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas neteisėtai nesprendė apeliacinio skundo reikalavimo.
3. Darbo kodekso 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sąrašas pareigų (darbų), kurias einant (dirbant) sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, nustatomas kolektyvinėje sutartyje. Darbo kodekso 95 straipsnio 4 dalies pakeitimas ir papildymas naujos redakcijos 5 dalimi išreiškia įstatymų leidėjo valią, kuri patvirtina kasatoriaus teisinius argumentus – darbdaviui ir darbuotojui nebeleidžiama darbo sutartyje sulygti dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo. Šioje byloje Darbo kodekso 256 straipsnio taikymas itin aktualus, nes kasatorius ieškinyje, apeliaciniame skunde rėmėsi ir psichologinio smurto panaudojimu prieš jį sudarant visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Dėl tokių argumentų visiškos materialinės atsakomybės sutartis pripažintina negaliojančia. Materialinės teisės normos pažeidimas turėjo įtakos neteisėtam pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimui.
4. Teismai netenkino kasatoriaus reikalavimo panaikinti įsakymą dėl žalos atlyginimo, laikė šį įsakymą teisėtu remiantis materialinės atsakomybės sutartimi, tačiau neįvertino įsakymo prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms – Darbo kodekso 258 straipsnio reikalavimams žalą, viršijančią darbo užmokesčio vidurkį, išieškoti teismine tvarka. Kadangi darbo santykiai buvo nutrūkę, tai įsakymas dėl žalos atlyginimo negalėjo būti įvykdytas.
5. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą nepranešęs apie tai kasatoriui ir jo atstovei. Kadangi apeliaciniam procesui taikomos bylų nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme taisyklės, kartu atsižvelgiant į CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta pažeidžiant procesinės teisės normas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Atridas“ prašo jį atmesti. Jis nurodo, kad tiek apeliacinės instancijos, tiek pirmosios instancijos teismai nepadarė jokių procesinių teisės normų pažeidimų, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir priėmė teisiškai pagrįstus procesinius sprendimus. Jis nurodo, kad kasacinio skundo motyvai dėl to, kad buvo pažeistos imperatyviosios Darbo kodekso 256 straipsnio nuostatos nenagrinėtini, nes šiuo pagrindu nebuvo pareikštas ieškinio reikalavimas. Kasatorius savo kasaciniu skundu reiškia naujus reikalavimus, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu kasacinis teismas pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų nustatytų aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Byloje nustatyta, kad 2003 m. balandžio 3 d. ieškovo A. S. ir atsakovo UAB „Atridas“ sudaryta darbo sutartis Nr. 79, pagal kurią ieškovas priimtas dirbti vadybininku. 2003 m. balandžio 4 d. ieškovas A. S. pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Ieškovo teigimu, jis 2003 m. spalio 13 d. pateikė atsakovui pareiškimą nutraukti darbo sutartį, tačiau šios aplinkybės nepagrindė rašytiniais įrodymais. Nuo tos dienos jis į darbą neatvyko. Atsakovas nurodė, kad ieškovas savavališkai neatvyko į darbą apie tai neinformavęs darbdavio ir negrąžinęs materialinių vertybių dalies. Dėl šių priežasčių atsakovas 2003 m. spalio 13 d. priėmė įsakymą Nr. 0-29 dėl pravaikštų žymėjimo darbo laiko apskaitos žiniarašytyje; 2004 m. lapkričio 12 d. įsakymą Nr. 0-30 dėl žalos padarymo; 2004 m. lapkričio 13 d. įsakymą Nr. 0-31 dėl ieškovo atleidimo iš darbo.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstuosius sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu. Fakto klausimų šis teismas nenagrinėja. Be to, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių. Kasatorius kasacinį skundą grindžia CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu ( teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos). Jis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 319 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimus, nes bylą išnagrinėjo nepranešęs jam ir atstovei apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Šis kasatoriaus argumentas yra nepagrįstas.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kasatorius, pateikdamas apeliacinį skundą, savo gyvenamąją vietą nurodė adresu: (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas 2005 m. rugsėjo 1 d. išsiuntė pranešimus apie tai, kad 2005 m. spalio 4 d. 19 val. bus nagrinėjama A. S. civilinė byla apeliacine tvarka. Byloje nėra jokių duomenų, kad yra pasikeitusi kasatoriaus A. S. gyvenamoji vieta, taip pat duomenų, kad buvo prašoma atidėti civilinės bylos nagrinėjimą.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo visišką materialinę atsakomybę. DK 256 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių perduotų darbuotojui naudotis darbe. Byloje nustatyta, kad kasatorius pas atsakovą dirbo vadybininku ir jo darbas buvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių priėmimu bei išdavimu. Esant tokiam darbo pobūdžiui, darbdavys pagrįstai sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotoju. Nors kasatorius teigia, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis buvo pasirašyta panaudojus prieš jį psichologinį smurtą, tačiau šis kasatoriaus argumentas niekuo nepagrįstas. Iš byloje esančios visiškos materialinės atsakomybės sutarties matyti, kad ji kasatoriaus pasirašyta 2003 m. balandžio 4 d., t. y. sudarius darbo sutartį.
Kasatorius kasacinio teismo prašo panaikinti darbdavio išleistą 2003 m. lapkričio 12 d. įsakymą Nr. 0-30 dėl žalos dydžio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis reikalavimas yra niekinis, nes žalos dydžio klausimą yra išsprendę teismai. Atsakovas nurodė, kad kasatorius negrąžindamas dalies materialinių vertybių padarė 9905,25 Lt žalą, kurią ir prašė priteisti, tuo tarpu teismai nustatė, kad padarytos žalos dydis yra 6675 Lt, taigi šią sumą ir priteisė iš kasatoriaus.
Kasatorius taip pat teigia, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tačiau nenurodė konkrečių pažeidimų. Visi kiti kasatoriaus argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 14 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.