Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant vaizdo konferencijos būdu pareiškėjui G. S., jo atstovui advokatui Ričardui Lilui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas bei jo atstovas advokatas Ričardas Lilas teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytus teiginius.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Pravieniškių PN-AK pareigūnams jį sužalojus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Byloje nustatyta, kad 2020 m. spalio 22 d. nuo 08.15 val. iki 10.30 val. Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 21 būrio gyvenamosiose patalpose buvo atlikta krata, nes pareigūnams kilo įtarimas, kad 21 būrio nuteistieji gadina pataisos įstaigos inventorių ir per languose esančius tarpus bando susisiekti su kituose lokaliniuose sektoriuose ne drausmės grupės laikymo sąlygomis bausmę atliekančiais nuteistaisiais, tokiu būdu bandant gauti jiems neleistinų daiktų (cigarečių, maisto produktų). Pareigūnai bandė įeiti į nuteistųjų gyvenamąsias patalpas, tačiau nuteistieji to padaryti neleido, nes jie fiziškai laikė kamerų duris. Į nuteistųjų gyvenamąsias patalpas pareigūnai užėjo tik panaudoję jėgą. Pareigūnams užėjus į 21 būrio 1 kamerą, jame buvę nuteistieji pradėjo garsiai šūkauti ir įžeidinėti pareigūnus. Nuteistiesiems buvo duotas nurodymas atsikelti iš lovos ir stoti prie sienos. Nustatyta, kad pareiškėjas nurodymą atsikelti įvykdė, tačiau stovėdamas prie sienos toliau įžeidinėjo pareigūnus. Pareiškėjas buvo įspėtas, kad prieš jį gali būti panaudota prievarta, tačiau pareiškėjas į tai nereagavo ir toliau įžeidinėjo pareigūnus. Byloje nustatyta, kad tada vienas iš pareigūnų su skydu prirėmė pareiškėją prie sienos, tačiau pareiškėjas pradėjo muistytis, todėl pareigūnas užvedė pareiškėjo dešinę ranką už nugaros ir paguldė jį ant žemės. Pareiškėjas toliau nenurimo, todėl pareigūnas su skydu prirėmė pareiškėją prie žemės.

Nagrinėjamoje byloje yra keliamas fizinės prievartos ir specialiųjų priemonių panaudojimo prieš pareiškėją teisėtumo klausimas.

Prievartos, specialiųjų priemonių panaudojimo pagrindai numatyti Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatyme (toliau – ir Pataisos pareigūnų veiklos įstatymas, ir Įstatymas).

Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievarta gali būti naudojama tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti. Pataisos pareigūnai naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdami į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pataisos pareigūnai turi teisę naudoti psichinę ir (ar) fizinę prievartą, o 6 dalyje numatyta, kad pataisos pareigūnai, naudodami fizinę prievartą prieš asmenis, gali naudoti ir specialiąsias priemones, kurių specifikaciją ir naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byloje nustatyta, kad prieš pareiškėją fizinė prievarta ir specialioji priemonė panaudota atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 22 d. įvykio metu nevykdė Pravieniškių PN-AK pareigūnų reikalavimų, sulaikomas priešinosi. Esant išdėstytoms aplinkybės, teismas pažymi, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai turėjo teisę prieš pareiškėją prievartą, kaip tai numatyta Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 2 punkte.

Vertinant prieš pareiškėją panaudotos fizinės prievartos ir specialiųjų priemonių teisėtumą, teismas pažymi, kad byloje esantys duomenys, o būtent Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus Specialiųjų priemonių panaudojimo prieš nuteistuosius atvejų teisėtumo patikrinimo komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl fizinės prievartos ir specialiosios priemonės panaudojimo prieš nuteistąjį G. S. (b. l. 58-62), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus 2020 m. lapkričio 20 d. nutarimas ,,Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą“ (b. l. 63-75) patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmai prieš pareiškėją panaudojus fizinę prievartą ir specialiąją priemonę pripažinti teisėtais, Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmuose nenustatyta nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas tarnyba) požymių. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad prieš pareiškėją fizinė prievarta ir specialioji priemonė panaudota pagrįstai ir teisėtai.

Vertinant pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, kad dėl Pravieniškių PN-AK pareigūnų panaudotos fizinės prievartos, specialiosios priemones, jis patyrė sužalojimus, teismas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2020 m. spalio 22 d. apžiūros metu jokių objektyvių pareiškėjo sužalojimų nerasta (b. l. 50). Vertinant pareiškėjo skundo argumentą, kad dėl įvykio metu panaudotos fizinės jėgos jam buvo išmuštas priekinis dantis, teismas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2020 m. spalio 22 d. odontologei apžiūrėjus pareiškėją nustatyta, kad jam labiau juda 22 dantis, kuris yra periodontinis, dėl to galimas jo paslankumo padidėjimas. Išdėstytos aplinkybės neginčijamai teismui leidžia daryti išvadą, kad 2020 m. spalio 22 d. įvykio metu panaudota fizinė jėga ir specialioji priemonė niekaip nėra susijusi su pareiškėjo dantų problemomis, nes kaip matyti iš viešai skelbiamos informacijos periodintinas yra dantų liga (pavyzdžiui https://www.dantugydytojas.lt/kas-yra-periodontitas). Teismas pripažįsta, kad pareiškėjas įvykio metu galėjo patirti fizinį skausmą, tačiau jis galėjo atsirasti ir dėl paties pareiškėjo netinkamo elgesio, nes kaip minėta, pareiškėjas įvykio metu priešinosi, sulaikomas muistėsi.

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo atžvilgiu neteisėtai pavartotos fizinės jėgos, specialiosios priemonės yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant fizinės jėgos, specialiosios priemonės panaudojimo neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie fizinės jėgos, specialiosios priemonės panaudojimo poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, t.y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji pareiškėjo teiginiai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Mushegh Saghatelyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). LVAT taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.