Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-01-25 · Administracinė byla Nr. I-1705-644/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-01-25
Bylos Nr.
I-1705-644/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1705-644/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01583-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 25 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis,sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei,dalyvaujant pareiškėjui A. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. B. patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 15000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde, kurį patikslino (b. l. 4-6, 16-17, 23) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2011-12-28 iki 2015-03-26 gyveno Marijampolės pataisos namų būriuose Nr. 12, 17, 22, 21 bei baudos izoliatorių kamerose Nr. 7, 15, 16, 17, 21, 22 netinkamomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui. Paaiškino, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, būrio Nr. 17 gyvenamojoje patalpoje Nr. 4 buvo 11 vietų, o apgyvendinta 10 asmenų, baudos izoliatorių kamerose vidutiniškai gyveno po 4-6 asmenis, keturvietėje baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7 gyveno 5 asmenys, dėl ko pareiškėjas turėjo miegoti ant grindų patiesto čiužinio. Dėl ploto trūkumo jis buvo priverstas sėdėti arba gulėti lovoje, tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, buvo smurtaujama. Nurodė, kad dėl susidariusios įtampos, spaudimo, buvo priverstas save žaloti, jog būtų perkeltas į Laisvės atėmimų vietų ligoninę. Taip pat paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose buvo šalta ir drėgna, o baudos izoliatorių kamerose nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo dėl priešais langus esančių sienų ir tvorų. Neturtinę žalą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad remiantis Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos pareigūnų surinkta operatyvine informacija jis buvo nepagrįstai apkaltintas sukčiavimu ir iš 12 nuteistųjų būrio perkeltas gyventi į 22 būrį. Kadangi pareiškėjas nesutiko gyventi 22 būryje, jis maždaug 4 mėnesių laikotarpiui buvo patalpintas į baudos izoliatorių, jam buvo daromas psichologinis, moralinis spaudimas. Pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose vartojo narkotikus ir buvo nuo jų priklausomas, tačiau pataisos namų administracija dėl to nesiėmė jokių veiksmų, per 4 metus už narkotikų vartojimą pareiškėjas buvo baustas 3 kartus. Teigė, kad pataisos namų administracija neužtikrina nuteistiesiems saugios sveikatai aplinkos, kadangi įstaigoje klesti prekyba narkotikais, propaguojamas smurtas, diskriminacija, savižalojimai, nusikaltimai. Kadangi pareigūnai neregistruoja kratų, jų metu rasti telefonai netrukus atsiranda pas kitus nuteistuosius, dėl to tarp nuteistųjų kyla konfliktai. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė kančias, nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, diskomfortą, psichologinį spaudimą, ko pasėkoje ir šiuo metu jaučia baimę, blogai miega, jaučia raumenų bei sąnarių skausmus. Prašė priteisti 15 000 Eur neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 27-32) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose gyveno nuo 2011-12-22 iki 2015-03-26. Paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į būrius Nr. 12, 17, 21, 22 ir į kameras Nr. 7, 17, 10, 21, 22. Paaiškino, kad nuteistieji į kameras talpinami atsižvelgiant į jose įrengtų vietų skaičių. Patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams periodiškai tikrina sveikatos centro atstovai. Pareiškėjas niekada nėra kreipęsis į visuomenės sveikatos centro atstovus dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės sąlygų. Marijampolės pataisos namuose 2015-02-19 buvo pradėtas tarnybinis tyrimas dėl nuteistojo A. B. teisėtų administracijos reikalavimų nevykdymo, kurio išvadoje buvo nustatyta, kad nėra jokių kliūčių pareiškėjui atlikti laisvės atėmimo bausmę 21 būryje. Duomenų, kad pareiškėjas būtų atsisakęs gyventi būryje Nr. 22 nėra. Pažymėjo, kad 2014 metais buvo užfiksuota 314 atvejų, kai buvo bandoma perduoti uždraustus daiktus. Marijampolės apskrities VPK minėtu laikotarpiu pradėta 14 ikiteisminių tyrimų dėl rastų narkotinių medžiagų. 2014 metais iš nuteistųjų paimta 97,488 g. medžiagų, kurios pripažintos narkotinėmis ir psichiką veikiančiomis. 2014 metais atliktos 3921 kratos būriuose. Marijampolės pataisos namuose vykdoma speciali programa „Elgesys – pokalbis – pasikeitimas“, skirta asmenims, linkusiems vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, tačiau pareiškėjas neišreiškė poreikio dalyvauti šioje programoje. Be to, nuteistieji laisvės atėmimo vietose gali užsiimti nuolatine prasminga veikla - darbu ir mokymusi, tačiau pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose nei dirbo nei mokėsi. Taip pat jis nėra kreipęsis ir į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai galėtų suteikti reikiamą pagalbą. Duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas, Marijampolės pataisos namai neturi. `Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, ilgesniam nei 3 metų laikotarpiui taikyti senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau ir – Marijampolės PN) netinkamomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir – LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto, sanitarinių bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015-08-19, šią aplinkybę patvirtina Šiaulių tardymo izoliatoriaus spaudas ant voko (b. l. 12), dėl ko daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, orumo pažeminimą, kančias ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė diskomfortą, orumo pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011-12-28 iki 2012-08-18 taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės pataisos namuose nuo 2012-08-19.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad įkalinimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz.,EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsnio nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Marijampolės pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose gyvenamosiose patalpose, kurių plotas neatitiko nustatytų reikalavimų.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis yra nuo 2012-08-19 iki 2015-03-26. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šiuos Marijampolės PN būrius: nuo 2012-08-19 iki 2014-01-26 (525 paros) – į 12 būrio 123 brigadą; nuo 2014-01-27 iki 2014-04-22 (86 paros) – į 22 būrį, nuo 2014-04-23 iki 2014-11-11 (203 paros) – į 17 būrį, nuo 2014-11-12 iki 2014-12-09 (29 paros)– į 22 būrį; nuo 2014-12-10 iki 2015-02-02 (55 paros) – į 21 būrį (b. l. 27-32).

Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2011-12-22 buvo paskirtas gyventi į 12 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 2, bet ne į gyvenamąją patalpą Nr. 5, kaip nurodė atsakovo atstovas atsiliepime. Akcentuotina, kad pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo 12 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 patvirtina Marijampolės PN 2015-06-15 raštas A. B. (b. l. 9-10), kuriame nurodyta, kad A. B. nuo 2011-12-22 buvo paskirtas gyventi į 12 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 2, taigi, ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė byloje laikoma nustatyta.

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose baudos izoliatoriaus kamerose: nuo 2014-01-27 iki 2014-02-10 (15 parų), nuo 2014-02-11 iki 2014-02-13 (2 paros), 2014-03-21 iki 2014-03-27 (6 paros), nuo 2014-03-28 iki 2014-04-10 (14 parų) ir nuo 2014-04-11 iki 2014-04-22 (11 parų) – kameroje Nr. 7, nuo 2015-01-13 iki 2015-01-17 (5 paros) - kameroje Nr. 17, 2015-02-02 iki 2015-02-03 (1 para) – kameroje Nr. 10, nuo 2015-02-03 iki 2015-02-17 (15 parų), nuo 2015-02-18 iki 2015-03-04 (15 parų) - kameroje Nr. 21, nuo 2015-03-05 iki 2015-03-18 (14 parų), nuo 2015-03-19 iki 2015-03-26 (7 paros) - kameroje Nr. 22 (b. l. 27-32).

Pareiškėjas iš Marijampolės pataisos namų buvo išvykęs šiomis dienomis: nuo 2012-08-19 iki 2012-10-25 (67 paros), nuo 2012-12-06 iki 2013-01-22 (47 paros), nuo 2013-02-14 iki 2013-02-26 (12 parų), nuo 2013-03-07 iki 2013-04-02 (26 paros), nuo 2013-04-25 iki 2013-05-21 (26 paros), nuo 2013-07-11 iki 2013-07-25 (14 parų), nuo 2013-09-12 iki 2013-09-24 (12 parų), nuo 2013-09-26 iki 2013-10-29 (33 paros), nuo 2014-02-13 iki 2014-03-06 (21 para), nuo 2014-03-08 iki 2014-03-13 (5 paros) (b. l. 27-32).

Dėl gyvenamojo ploto baudos izoliatoriaus kamerose.

Kadangi objektyvių duomenų apie Marijampolės pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7 (plotas 13,22 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 3,31 kv. m (13,22/4) gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 17 - 4,0 kv. m (16,13/4); kameroje Nr. 10 - 4,35 kv. m. (4,35/1); kameroje Nr. 21 – 4,1 kv. m (16,5/4); kameroje Nr. 22 – 4,1 kv. m (20,39/5) (b. l. 9-10, 33-34, 174).

Nors pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad keturvietėje baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7 buvo laikomi 5 asmenys, tačiau į bylą nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjo argumentus paneigia Marijampolės PN 2015-12-03 pažyma (b. l. 174), kurioje nurodyta, kad keturvietėje kameroje Nr. 7 ginčo laikotarpiu gyveno ne daugiau kaip 4 asmenys. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, įvertinus pateiktus įrodymus, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl neturėjimo miegamosios vietos baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7 laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Darytina išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint baudos izoliatoriaus kameroje viso 48 paras (kameroje Nr. 7), jam nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl gyvenamojo ploto būriuose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Marijampolės PN 12 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, į kurią pareiškėjas buvo paskirtas nuo 2012-08-19 iki 2014-01-26, vienam asmeniui teko 3,2 kv. m. (44,67/14) gyvenamojo ploto (b. l. 9-10). Šie duomenys nepaneigti jokiais kitais objektyviais duomenimis, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Nors pareiškėjas paaiškino, kad 12 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 20 miegamųjų vietų, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, įvertinus pateiktus įrodymus, pareiškėjo argumentai dėl 20 miegamųjų vietų 12 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Bylos duomenimis, nuo 2014-01-27 iki 2014-04-22 pareiškėjas buvo paskirtas į 22 būrį, tačiau atsakovo atstovas į bylą nepateikė tikslių duomenų apie šias gyvenamąsias patalpas (kambario plotą, miegamųjų vietų skaičių), dėl ko teismas neturi galimybės nustatyti vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015).

Vadovaujantis esamais byloje duomenimis matyti, kad Marijampolės PN 17 būrio 4 miegamojoje patalpoje, kurioje pareiškėjas gyveno nuo 2014-04-23 iki 2014-11-11, jam teko 3,0 kv. m. (b. l. 27,11/9) gyvenamojo ploto; 22 būrio 2 miegamojoje patalpoje, kurioje gyveno nuo 2014-11-12 iki 2014-12-09 - 3,1 kv. m.; 21 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurioje gyveno nuo 2014-12-10-iki 2015-02-02, - 3,0 kv. m. gyvenamojo ploto (b. l. 9-10).

Įvertinus laikotarpius, kai pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatorių ar etapuotas, daroma išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Marijampolės pataisos būriuose nuo 2014-03-13 iki 2014-03-22, nuo 2014-04-23 iki 2014-11-11 ir nuo 2014-12-10 iki 2015-02-02, viso 260 parų, buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant Taisyklių 11¹.1 punktą.

Dėl paskyrimo į 22 būrį

A. B. neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos pareigūnai nepagrįstai apkaltino jį sukčiavimu, todėl iš 12 būrio jis buvo perkeltas gyventi į 22 būrį, tačiau pareiškėjas nesutiko gyventi 22 būryje ir atsisakymo priežastis nurodė pareigūnams. Pareiškėjas teigia, kad nepagrįstai buvo patalpintas į baudos izoliatorių, į jo paaiškinimus niekas nereagavo, dėl nepakeliamo spaudimo pareiškėjas save žalojo, buvo išvežtas gydytis į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – LAVL).

Teismas 2015 m. spalio 12 nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti duomenis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su jo atsisakymu gyventi 22 būryje, uždarymo į baudos izoliatorių ir pan. Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 30) pažymėjo, kad Marijampolės Kriminalinės žvalgybos skyriuje informacijos, kad pareiškėjas būtų atsisakęs atlikti bausmę 22 būryje nėra ir į bylą pateikė duomenis apie pareiškėjo atsisakymą gyventi 21 būryje.

Pareiškėjo argumentus dėl atsisakymo gyventi 22 būryje patvirtina teismui pateikta Marijampolės PN 2015-10-20 pažyma (b. l. 33-34), kurioje nurodyta, kad A. B. 22 būryje atsisakė gyventi. Bylos duomenimis, pareiškėjas nuo 2014-01-27 iki 2014-04-22 buvo paskirtas į 22 būrį, tačiau šiame būryje negyveno, šia aplinkybę patvirtina Marijampolės PN 2015-06-15 raštas A. B. (b. l. 9). Pareiškėjo argumentus dėl savižalojimo patvirtina A. B. medicinos kortelės išrašas (b. l. 161-162), kuriame nurodyta, kad laikotarpiais nuo 2014-02-13 iki 2014-03-06 ir nuo 2014-03-09 iki 2014-03-13 pareiškėjas buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl dilbio žaizdos. Iš bylos duomenų matyti, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 7, kurioje, neskaitant laikotarpių, kai buvo etapuotas į LAVL, buvo laikomas 48 paras (nuo 2014-01-27 iki 2014-02-10, nuo 2014-02-11 iki 2014-02-13, 2014-03-21 iki 2014-03-27, nuo 2014-03-28 iki 2014-04-10 ir nuo 2014-04-11 iki 2014-04-22).

Akivaizdu, kad atsakovas tiek atsiliepime, tiek ir 2015-10-20 Pažymoje (b. l. 33-34) pats sau prieštarauja, todėl jo argumentai, kad neturi informacijos, jog pareiškėjas atsisakė gyventi 22 būryje, yra nepagrįsti. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl jo nepagrįsto paskyrimo į baudos izoliatorių jam atsisakius gyventi 22 būryje, šios aplinkybės laikytinos nustatytomis.

Dėl kitų sąlygų

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad dėl ploto trūkumo baudos izoliatoriaus kameroje buvo priverstas sėdėti arba gulėti, tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, smurtaujama, dėl ko pareiškėjas buvo priverstas save žaloti. Kaip jau buvo minėta, teismas nustatė, kad pareiškėjui gyvenant baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7 buvo pažeista minimali gyvenamojo ploto norma 48 paras. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl riboto judėjimo yra glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinamos kaip minėto pažeidimo dalis (pvz., LVAT 2013-05-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2015-10-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1780-575/2015 ir kt.). Pripažinus, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, teismas minėtų aplinkybių nevertina kaip atskirų žalos padarymo pagrindų. Teisės aktai nenumato, kad asmeniui tenkanti kameros ploto norma turi būti skaičiuojama neįskaitant baldų. Į bylą bėra pateikta įrodymų apie baudos izoliatoriaus kamerose vykusius konfliktus tarp nuteistųjų.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat grindė aplinkybėmis, kad gyvenamosiose patalpose buvo šalta ir drėgna, o baudos izoliatorių kamerose nebuvo tinkamo dirbtinio ir natūralaus apšvietimo dėl priešais langus esančių sienų ir tvorų.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Higienos norma HN 76:2010, kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal higienos normos HN 76:2010 26 punktą, gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc., oro temperatūra šiltuoju metų laiku 18-28 Co, šaltuoju – 18-22 Co, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas), natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 % (22 p.). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Marijampolės pataisos namų neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (HN 76:2010 2 p.)

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo drėgna ir šalta, nebuvo tinkamo dirbtinio apšvietimo, tačiau į bylą nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Atsakovo į bylą pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai Nr. Pa-434, Nr. Pa-160, Nr. Pa-270, Pa-450 patvirtina, kad kamerose Nr. 17 ir 21 oro šiluminė aplinka atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau atsakovo atstovas į bylą nepateikė jokių duomenų apie kitų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dirbtinę apšvietą (b. l. 52-60). Kaip jau buvo minėta, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais.

Pareiškėjas skunde atsakovui reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (neregistruojamos kratos, tarp nuteistųjų vyksta prekyba narkotikais, klesti smurtas, nusikaltimai ir pan.), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t.y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Pareiškėjas nurodo, kad tik tris kartus buvo baustas už narkotikų vartojimą, tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė tik patvirtina faktą, kad Marijampolės pataisos namuose yra vykdoma narkotikų kontrolė. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad įstaigoje vykdoma programa „Elgesys – pokalbis – pasikeitimas“, skirta asmenims, linkusiems vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, tačiau pareiškėjas neišreiškė poreikio dalyvauti šioje programoje. 2014 metais Marijampolės aps. VPK buvo pradėta 14 ikiteisminių tyrimų dėl rastų narkotinių medžiagų, (b. l. 27-32, 44). Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę, kad pataisos įstaigos pareigūnai netinkamai elgiasi (dėl kratų, narkotikų platinimo, smurto, nusikaltimų ir pan.), tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos – 48 paras baudos izoliatoriaus kameroje pareiškėjui trūko 0,29 kv. m., 260 parų būriuose (miegamuosiuose) pareiškėjui trūko 0,1 kv. m., liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl higienos normos reikalavimų pažeidimų patalpų apšvietimui, taip pat dėl pareiškėjo neteisėto paskyrimo į baudos izoliatorių jam atsisakius gyventi 22 būryje, todėl konstatuotina, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Nors pareiškėjas pakankamai ilgą laikotarpį (260 parų) buvo kalinamas būriuose pažeidžiant nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą, tačiau vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimas buvo minimalus – 0,1 kv. m. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, tačiau neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Šiuo atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose sąlygos, t. y. ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Teismas daro išvadą, kad 0,1 kv. m. gyvenamojo ploto normos būriuose pažeidimas negalėjo sukelti pareiškėjui tokius nepatogumus, kuriuos būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Byloje taip pat nustatyti higienos normos reikalavimų pažeidimai dėl patalpų apšvietimo, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Byloje esantys duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę, patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu yra kreipęsis į medikus dėl nemigos, ausies uždegimo, skrandžio skausmo, galvos skausmo, sąnarių skausmo, žaizdų ir pan. Medicinos išrašo duomenimis, pareiškėjo sveikatos sutrikimai (nemiga, bloga nuotaika, prakaitavimas, sąnarių skausmai ir pan.) yra susiję su opiatų vartojimu, abstinencija po jų vartojimo (b. l. 122, 123, 128). Minėtais duomenimis nustatyta, kad žaizdos atsirado dėl pareiškėjo savižalojimo, dėl ko jis buvo išvežtas gydytis į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (b. l. 161-162). Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog savižalojimą galimai lėmė netinkamos kalinimo sąlygos, jo paskyrimas į baudos izoliatoriaus kamerą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, t. y. minimali gyvenamojo ploto norma baudos izoliatoriaus kameroje pareiškėjo atžvilgiu 48 paras buvo pažeista 0,29 kv. m., o pareiškėjo perkėlimas į baudos izoliatoriaus kamerą įtakojo jo sveikatos būklę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 300 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 300 Eur (tris šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis