Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Vaidutė Stangvilienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-653-397-2013

Pranešėjas Gytis Večerskas Proceso Nr. 1-52-1-01139-2011-7 Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.7.; 2.4.9.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Olego Šibkovo, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Rasai Urbienei, nuteistiesiems M. V., N. V., T. V., gynėjams advokatams Jonui Gintautui Valivonui, Ramutei Budrytei, Valerijui Karpovui, Angelei Fominienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo

E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams; pagal LR BK 294 str. 2 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal LR BK 214 str. 1 d. – Laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių; pagal LR BK 302 str. 1 d. – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 1 p. bausmės, paskirtos pagal LR BK 214 str. 1 d., 294 str. 2 d. ir 302 str. 1 d. subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė –laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d. ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal LR BK 178 str. 1 d. iš dalies sudedant ir skirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2011-10-14 iki 2011-10-15.

E. S. pagal LR BK 180 str. 1 d. ir BK 181 str. 1 d. (dėl turto prievartavimo 2011-09-27 ir 2011-09-28) išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pritaikius BK 92 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams įpareigojant šiuo laikotarpiu nekeisti gyvenamosios vietos be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo, sutikimo ir būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį.

M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams; pagal LR BK 214 str. 1 d. – laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių; pagal LR BK 302 str. 1 d.– laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 1 p. paskirtos bausmes subendrintos apėmimo būdu ir skirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metus 3 (trims) mėnesiams.

Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2011-10-14 iki 2011-10-15.

M. V. pagal LR BK 180 str. 1 d. (dėl plėšimo) ir pagal 181 str. 1 d. (dėl turto prievartavimo 2011-09-27 ir 2011-09-28) išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujanti LR BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams įpareigojant šiuo laikotarpiu: neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu; per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai dirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

N. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams; pagal LR BK 214 str. 1 d. – laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių; pagal LR BK 302 str. 1 d. – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 1 p. paskirtos bausmes subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Į laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2011-10-14 iki 2011-10-15.

N. V. pagal LR BK 180 str. 1 d. (dėl plėšimo) ir pagal 181 str. 1 d. (dėl turto prievartavimo 2011-09-27 ir 2011-09-28) išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis LR BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams įpareigojant šiuo laikotarpiu: neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įpareigoti būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu; per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai dirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

T. V. pagal LR BK 180 str. 1 d. (dėl plėšimo) ir pagal 181 str. 1 d. (dėl turto prievartavimo 2011-09-27 ir 2011-09-28) išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš E. S., M. V. ir N. V. 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. S. pagal LR BK 178 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. rugsėjo mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) E. S., būdamas pas nukentėjusįjį A. M. namuose su jo žinia, slapta pagrobė svetimą turtą - A. M. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia X3-02 touch and type“ 525 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. M. 525 Lt turtinę žalą.

E. S., M. V. ir N. V. nuteisti pagal LR BK 294 str. 2 d., 214 str. 1 d. ir 302 str. 1 d. už tai, kad Laikotarpiu nuo 2011-10-12 iki 2011-10-14 veikdami bendrai E. S., M. V., N. V. ir T. V., kuris veikos padarymo metu neturėjo amžiaus, nuo kurio atsakytų pagal LR BK 214 str. 1 d., 294 str. 2 d. bei 302 str. 1 d., neturėdami teisėto pagrindo bei pavartodami fizinį smurtą, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą ir nerealizuotą A. M. pažadą už M. V. grąžinti skolą, savo naudai vertė A. M. perduoti pinigus 200 Lt sumoje bei banko kortelę ir asmens tapatybė kortelę, reikalingus pinigams banke išgryninti ir juos išreikalavo, savavaldžiavo panaudodami psichinę ir fizinę prievartą, o būtent,

2011-10-12 apie 16 val. M. V., N. V. ir T. V., prieš tai telefonu išsikvietę A. M. prie (duomenys neskelbtini) namo, kur neturėdami teisėto pagrindo bei grasindami panaudoti fizinį smurtą, atvirai savo naudai vertė A. M. perduoti turtą – pinigus 200 Lt sumoje kaip tariamą skolą M. V., o A. M. neturint su savimi pinigų, toliau veikdami bendrai, M. V. pavartojus fizinį smurtą – sudavus smūgius A. M. į galvą bei pastarajam atsitrenkus į namo laiptinės duris ir patyrus fizinį skausmą, nedelsiant išreikalavo iš A. M. jam išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini). Taip neturėdami teisėto pagrindo įgijo A. M. dokumentą - asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir šį dokumentą prie savęs laikė ir gabeno į banką SEB, esantį (duomenys neskelbtini), kur T. V. nubėgo su nukentėjusiuoju A. M.. Ten 2011-10-12 apie 16.45 val. nukentėjusįjį A. M. vertė iš sąskaitos banke paimti pinigus. Nukentėjusiajam A. M. laikinai davė jo asmens tapatybės kortelę finansinei operacijai atlikti - pinigams išgryninti, o A. M. su šiuo savo dokumentu išgryninus 175 Lt, nedelsiant juos ir asmens tapatybės kortelę išreikalavo iš jo.

M. V. pripažinti kaltu pagal LR BK 180 str. 1 d., 181 str. 1 d., ir nuteisti: pagal LR BK 180 str. 1 d. 1 m. laisvės atėmimo; pagal LR BK 181 str. 1 d. (dėl turto prievartavimo 2011-09-27) – 10 mėn. laisvės atėmimo; pagal LR BK 181 str. 1 d. (dėl turto prievartavimo 2011-09-28) – 11 mėn. laisvės atėmimo; vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d. šias bausmes ir bausmę, paskirtą skundžiamu nuosprendžiu pagal LR BK 294 str. 2 d., 302 str. 1 d., 214 str. 1 d. subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti galutinę 2 m. laisvės atėmimo bausmę. Taikant LR BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu: neišvykti už gyvenamosios vietos (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įpareigoti būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu; per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai dirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą sulaikyme nuo 2011-10-14 iki 2011-10-15.

N. V. pripažinti kaltu pagal LR BK 180 str. 1 d., 181 str. 1 d., ir nuteisti: pagal LR BK 180 str. 1 d. 1 m. laisvės atėmimo; pagal LR BK 181 str. 1 d. (dėl turto prievartavimo 2011-09-27) – 10 mėn. laisvės atėmimo; pagal LR BK 181 str. 1 d. (dėl turto prievartavimo 2011-09-28) – 11 mėn. laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., šias bausmes ir bausmę, paskirtą skundžiamu nuosprendžiu pagal LR BK 294 str. 2 d., 302 str. 1 d., 214 str. 1 d. subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti galutinę 2 m. 2 mėn. laisvės atėmimo bausmę. Taikant LR BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu: neišvykti už gyvenamosios vietos (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įpareigoti būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 vai., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu; per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai dirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą sulaikyme nuo 2011-10-14 iki 2011-10-15.

T. V. pripažinti kaltu pagal LR BK 180 str. 1 d., 181 str. 1 d. ir nuteisti: pagal LR BK 180 str. 1 d. 9 mėnesiais laisvės atėmimo; pagal LR BK 181 str. 1 d. (dėl turto prievartavimo 2011-09-27) – 8 mėn. laisvės atėmimo; pagal LR BK 181 str. 1 d. (dėl turto prievartavimo 2011-09-28) – 9 mėn. laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti galutinę bausmę 1 m. 2 mėn. laisvės atėmimo. Taikant LR BK 92 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 m. 6 mėn., įpareigojant šiuo laikotarpiu: nekeisti gyvenamosios vietos be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą sutikimo; būti namuose nuo 22.00 vai. iki 6 vai., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu; neatlygintinai dirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį. Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą sulaikyme nuo 2011-10-14 iki 2011-10-15. Nuosprendžio dalį, kurioje T. V. atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, nusikalstamą veiką pagal LR BK 181 str. 1 d., perkvalifikavus į LR BK 294 str. 2 d., nekeisti.

Skunde teigiama, jog dalyje dėl kaltinamųjų išteisinimo pagal LR BK 180 str. 1 d. (plėšimo) ir pagal LR BK 181 str. 1 d. (dėl turto prievartavimo 2011-09-27 ir 2011-09-28) teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas išteisindamas pagal LR BK 180 str. 1 d. rėmėsi kaltinamųjų parodymais, kad nukentėjusysis iki daiktų pardavimo nebūdavo apsvaigęs, nepagrįstai padarė išvadą, kad kaltinamųjų veiksmai nepagrįsti byloje surinktais įrodymais, o nukentėjusiojo A. M. parodymus vertino kai prieštaringus. Teismas nurodė, kad A. M. patvirtino, jog pardavus daiktus, dalį pinigų kaltinamieji atiduodavo jam, o už kitus linksmindavosi su kaltinamaisiais, todėl padarė išvadą, kad kaltinamieji nesiekė svetimo turto pasisavinimo ar užvaldymo nukentėjusiajam negalint priešintis. Tačiau teismas neįvertino to, kad nukentėjusysis parodė gavęs tik 20 litų už pirmą parduotą daiktą - spausdintuvą, kurį pardavė kaltinamieji M. V. tėvui už 70 litų. Nukentėjusysis parodė, kad buvo apsvaigęs ir nematė nė vieno išnešamo daikto. Daiktų jis parduoti nenorėjo, tačiau, kadangi kaltinamųjų bijojo, ir daiktų vėliau neradus, jiems nieko nesakė. Nesiskundė ir tetoms, kadangi kaltinamieji reikalavo nesakyti nei tetoms, nei kaimynei. Jis pakluso jiems, nes jų bijojo. Nė vieno daikto pardavime jis nedalyvavo, nes kaltinamieji patys paimdavo ir išnešdavo daiktus. Taip pat parodė, kad kaltinamieji, ateidami pas jį, atsinešdavo narkotinių medžiagų – „žolės“, tablečių. Liepdavo jam gerti, rūkyti. Pavartojęs jis jausdavo silpnumą, nuovargį. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis taip pat parodė, kad, linksminantis su kaltinamaisiais, pavartojus narkotinių medžiagų, kurias atsinešdavo kaltinamieji, jis prarasdavo orientaciją, kas vykdavo toliau, neprisimindavo. Atsikėlęs ryte, pastebėdavo, kad iš jo kambario yra dingę daiktai. Jis vieną kartą paklausė savo močiutės E. M. ir jos sesės M. D. apie dingusius daiktus. Jos atsakę, kad jo draugai daiktus išsinešė (t 2, b.1.4). Teismas šioje kaltinimo dalyje visiškai nevertino nukentėjusiojo A. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurie neprieštarauja jo pirminiams parodymams ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotiems parodymams. Šios apklausos metu nukentėjusysis A. M. parodė, kad kaltinamieji „vertė“ jį rūkyti žolę. Parūkęs jis apsvaigo. Po to davė tabletę, nesakė, kokia tai tabletė. Išgėrus tabletę, jam atrodė, kad jo akys „iššoks“, jautė nuovargį, silpnumą kūne. Tada jie nešėjo daiktus. Jis tuo metu miegojo, bet jam apie tai sakė močiutė. Jis kaltinamiesiems nieko nesakė, nes jų bijojo. Visi daiktai buvo nauji, pirkti už pašalpą, kurią gavo išėjęs iš vaikų globos namų (t 2, b. 1. 10-14).

Skunde taip pat teigiama, jog teismas, išteisindamas kaltinamuosius pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. (dėl turto prievartavimo 2011-09-27 ir 2011-09-28) taip pat padarė nepagrįstas išvadas, kad kaltinimai nepasitvirtino byloje surinktais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis. Kaltinamieji teisme parodė, kad jie neįkalbėjo A. M. sudaryti sutartis ir paimti telefonus iš salono, kad A. pats sugalvojo telefonus paimti, kai jau nebeliko pinigų linksmybėms, nes sakė, kad telefonus parduos, o jis nusipirks pigesnį telefoną, tačiau ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis M. V. parodė, kad jis pasiūlė N. V. apgauti A. ir A. vardu paimti telefonų, vėliau juos parduoti, o už gautus pinigus pasilinksminti. N. sutiko (t 3, b. l. 43-47). Kaltinamasis N. V. ikiteisminio tyrimo metu taip pat pripažino, jog apgavo A. dėl telefonų (t 3, b. l. 79-83). Į saloną sudaryti sutartis tiek 2011-09-27, tiek 2011-09-28 ėjo visi kaltinamieji ir nukentėjusysis. Iš karto po sutarčių sudarymo kaltinamieji telefonus paėmė iš nukentėjusiojo ir pardavė. Teismas nevertino nukentėjusiojo A. M. parodymų, kad telefonus paimti iš salono jam liepęs E. S., kiti kaltinamieji pritarė. Jie sakė, kad jam reikia telefono, o jis prieštaravęs, sakęs, kad nereikia. Kaltinamieji jam išrinkdavo telefonus, o jis pasirašydavo dokumentus. Apie šiuos įvykius taip pat nepasakojo tetai, niekam nesiskundė, kadangi bijojo kaltinamųjų. Teismas neįvertino, kad visų kaltinamųjų reikalavimas sudaryti salone telefonų pirkimo-pardavimo sutartis ir gautus telefonus, kurie tapdavo nukentėjusiojo A. M. nuosavybe, jiems nedelsiant perduoti, buvo neteisėtas, jie neturėjo jokio teisėto pagrindo šiuos telefonus išreikalauti ir jais disponuoti. Teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad reikalavimas perduoti paimtus salone mobiliuosius telefonus, buvo seka ankstesnių kaltinamųjų veiksmų, kai buvo užvaldyti nukentėjusiajam priklausantys daiktai - kompiuteris, monitorius, klaviatūra, spausdintuvas, televizorius, namų kino sistema, mobiliojo ryšio telefonas „Samsung EI 170“. Kaltinamųjų grasinimai nukentėjusiajam niekam nesakyti, nesiskųsti, nerašyti pareiškimo policijai, nes bus „blogai“, kaltinamųjų savivaliavimas pas nukentėjusįjį namuose, nepaisant nei kaimynų perspėjimų, nei iškviestų policijos pareigūnų dėl nuolat keliamo triukšmo, vertinama kaip grasinimai pavartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį ir dėl reikalavimų perduoti mobiliuosius telefonus 2011-09-27 ir 2011-09-28.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistieji ir jų gynėjai prašė skundą atmesti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio normomis, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apeliantės manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis – nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai E. S., M. V., N. V. bei T. V. išteisino pagal LR BK 180 str. 1 d. ir BK 181 str. 1 d. (dvi veikos). Šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Šias aplinkybes teisiamojo posėdžio metu aiškinasi teismas tirdamas įrodymus bei juos vertindamas nuosprendyje. Nuosprendis laikomas pagrįstu ir teisėtu kai įrodymai vertinti nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be to, teismų praktikoje nuosprendis yra laikomas teisėtu, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Taip pat pažymėtina, jog nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas anksčiau minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, įrodymus įvertino teisingai, išsamiai ir visapusiškai, surinktus duomenis vertino ne atskirai, tačiau visumoje, todėl teismo išvados yra teisėtos ir pagrįstos.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs, kito viso baudžiamojo proceso metu, todėl jie negali būti vertinami kaip patikimi kaltės įrodymai, tuo tarpu kai išteisintųjų parodymai viso ikiteisminio tyrimo metu dėl nagrinėjamų kaltinimų dėl esminių aplinkybių nekito ir buvo nuoseklūs. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis pripažino bendravęs, draugavęs su išteisintaisiais, katu linksminosi, kviesdavo juos į svečius, arba jie ateidavo patys, kartu vartodavo alkoholinius gėrimus, rūkė „žolę“. Kai pritrūkdavo pinigų, buvo pradėti pardavinėti daiktai, daiktus pardavinėdavo kalinamieji, atiduodavo tik dalį pinigų, ar tiems pardavimams prieštaravęs, neprisimena. Teigia neprieštaravęs draugų apsilankymams, nes bijojo, tačiau dėl ko jų bijojo, paaiškinti negalėjo. Apie prarastus daiktus nesiskundęs, bijojo, ne teta jį barė dėl dingusių daiktų.

Iš tarnybinio pranešimo matyti, jog nuvykus į butą A. M. nurodė, kad pasigedo daiktų. Jis buvo apsvaigęs ir negalėjo tiksliai paaiškinti kaip jo daiktai dingo. Pradžioje aiškino, kad savo draugams sutiko atiduoti daiktus, kadangi reikėjo pinigų narkotikams, vėliau persigalvojo (t 1, b. l. 3.) Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. M. 2011-10-13 nurodė, jog kartu su išteisintaisiais besilinksminant ir vartojant narkotines bei psichotropines medžiagas prarado orientaciją ir kas toliau vyko neprisimena, o rytą pamatė, kad dingę daiktai, todėl paklausė močiutės E. J. bei M. D., kurios sakė mačiusios kaip daiktus nešė draugai, kurie vėliau teigė, kad išnešė juos taisyti, tačiau nei E. M. nei M. D. nenurodė, jog A. M. būtų to klausęs. Priešingai, tai jos nurodė, jog paklausė, kur daiktai, nukentėjusysis paaiškino, kad išvežti taisyti. Nukentėjusysis šioje apklausoje nenurodė, kad būtų gavęs nors dali pinigų už parduotus daiktus. Papildomos apklausos metu, kuri vyko dalyvaujant R. B., vos po dviejų dienų, nukentėjusysis papildė, jog jis anksčiau pareigūnam sakęs, kad draugai vertė jį atiduiti techniką, tačiau iš tiesų jie nevertė, bet tiesiog siūlė parduoti, kad už gautus pinigus būtų galima nusipirkti narkotikų bei psichotropinių medžiagų. Tiesiog sutikdavo juos parduoti dėl to, kad norėjo parūkyti žolės ar paragauti „ratų“ (t 2, b. l. 6-7). Taigi, pirma sakęs, jog jis neprisimena, kaip dingo daiktai iš buto, nes buvo apsvaigęs, po dviejų dienų teigia, jog neva anksčiau sakęs, kad buvo verčiamas tuos daiktus parduoti, atsiranda duomenys, kad daiktai buvo parduoti, kad jis žino, jog jie parduoti. Nukentėjusiojo parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2011 m. gruodžio 5 d. ne tik prieštarauja ankstesniems parodymams, tačiau, prieštaringi tarpusavyje bei nelogiški. Nukentėjusysis nurodė, jog jį vertė rūkyti žolę, po to davė tabletę, nuo kurios jis apsvaigo, jautė silpnumą. Tada nurodė, jog išteisintieji pradėjo nešti daiktus – išvardino kokius. Po to nurodė, kad daiktus išnešė be jo sutikimo, nes jis jau miegojo (t 2, b. l. 11-14), Taigi, neaišku, ar jis matė, kokius daiktus neša ar ne. Jei miegojo, tai jis negalėjo matyti, o jeigu išvardino konkrečius daiktus, tai rodo, jog jis nemiegojo ir matė tuos daiktus. Taigi, šie parodymai taip pat negali būti laikomi patikimais kaltės duomenimis, kaip skunde teigia prokurorė. Pareiškimas policijai dar labiau prieštaringas. Jame nurodyta, kad kartu gėrė, vartojo narkotines medžiagas, o vėliau išėjo į parduotuvę, grįžęs nei draugų nei daiktų nerado (t 1, b. l. 2).

Taigi, šie duomenys nei vertinant atskirai, nei kartu su kitais duomenimis nepatvirtina inkriminuotų aplinkybių dėl nukentėjusiojo tikslingo apsvaiginimo ir taip atimtos galimybės jam priešintis daiktų išnešimui. Esant tokiems prieštaringiems, nenuosekliems nukentėjusiojo parodymams, lyginant su išteisintųjų parodymais, bei kitais duomenimis, negalima daryti jokios išvados apie tai, kad nukentėjusysis buvo sąmoningai, tikslingai apsvaigintas, o vėliau tuo pasinaudota ir daiktai parduoti be nukentėjusiojo valios ir žinios.

Aplinkybės apie nukentėjusiojo sąmoningą apsvaiginimą negali būti patvirtinamos ir liudytojos O. T. parodymais, jog jai A. po ilgo klausinėjimo sakęs, kad jis buvo apsvaigęs, kai išteisintieji nešė daiktus, tačiau pažymėtina, jo netgi tada nukentėjusysis nurodė, kad televizorius parduotas už narkotikus. Be to, liudytojos parodymai yra netiesioginiai. Būtina atsižvelgti ir į tai, jog A. pasakęs, kad daiktai parduoti ar išnešti, kai jis buvo apsvaigęs, po ilgo liudytojos klausinėjimo, kas, vertinat jo asmenines savybes, taip pat leidžia abejoti tuo, jog tuo metu nukentėjusysis buvo nuširdus, o ne bijojo liudytojos nemalonės, pykčio barnių ir pan. Be to, net ir tai, kad nukentėjusysis teigė buvęs apsvaigęs, nepatvirtina, jog nukentėjusysis tuo metu negalėjo išreikšti savo tikrosios valios dėl daiktų, ypač turint omenyje, jog daiktai buvo išnešti ne per vieną kartą.

Nors kaip jau minėta, nukentėjusysis teigė bijąs išteisintųjų, tačiau sukonkretinti dėl kokių priežasčių, negalėjo. Skunde remiamasi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu (t 2, b. l. 35-38), kuriame nurodyta, jog A. M. linkęs pasiduoti įtaigai (būdingas nebrandumas, naivumas, patiklumas, priklausomumas) ir daroma prielaida, kad būtent dėl to jis aiškino, kad bijojo kaltinamųjų ir niekam nesakė apie dingsančius daiktus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tame pačiame akte įvertinus šias aplinkybes bei nukentėjusiojo išsivystymą konstatuota, jog jis galėjo teisingai suprasti jo atžvilgiu galimai atliekamus nusikalstamus veiksmus, todėl prokurorės aiškinimas dėl nukentėjusiojo nurodytos baimės yra išimtinai tik prielaida. Prokurorė skunde taip pat nurodė, jog liudytoja O. T. paaiškino, kad iškvietus policiją dėl triukšmo ir paklausus, ar rašys pareiškimą, A. M. tylėjo, o vienas vaikinas (teisinio nagrinėjimo metu nurodė į N. V.), pasakęs, kad nebandytų, nes bus problemų, nepatvirtina nei aplinkybės, kad nukentėjusysis iš tiesų bijojo išteisintųjų, nei tuo labiau aplinkybės, kad daiktai buvo išnešti prieš nukentėjusiojo valią, nes tuo metu buvo dingęs tik vienas televizorius, namuose liudytoja matė namų kiną ir kompiuterį. V. M. pareiškimo nerašė. Liudytoja nurodė, jog sekančią dieną nuvežė A. M. į policijos komisariatą, tačiau dėl apsvaigimo pareiškimo jis negalėjo surašyti, o vakare atvykusi pareigūnė surašė informaciją, ką sugebėjo pasakyti A. M. (t 2, b. l. 59-62). Iš tarnybinio pranešimo (t 1, b. l. 3) matyti, jog A. M. negalėjo paaiškinti, kokiu būdu dingo diktatai, nes buvo pasvaigęs. Jau tada paaiškino, kad savo draugams sutiko atiduoti daiktus, nes reikėjo pinigų narkotikams. Sutiko gauti pinigus, vėliau persigalvojo. Dėl daiktų dingimo A. M. į policijos komisariatą ketino kreiptis sekančią dieną. Be to, net ir nustačius, jog nukentėjusysis iš tiesų prisibijojo išteisintųjų tai nepatvirtina kaltinio objektyviosios pusės aplinkybių, nes nesuteikia jokios konkrečios informacijos apie konkrečius įvykius, kai buvo išnešami daiktai, tuo tarpu pačių įvykių dalyvių parodymai kardinaliai priešingi, tačiau išteisintųjų parodymai tarpusavyje iš esmės sutampo bei buvo nuoseklūs, kai tuo tarpu nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs, jis savo parodymus nuolat keitė ir teisminio nagrinėjimo metu negalėjo patvirtinti nei faktų apie apsvaiginimą, nei to, kad daiktai buvo išnešti be jo valios. T. V. aiškinimas, kad A. buvo keistas, taip pat nei kartu su kitais įrodymais, nei atskirai nepatvirtina, jog daiktai išnešti be nukentėjusiojo valios ar žinios. To negali patvirtinti ir skunde minimi T. V. ikiteisminio tyrimo metu parodymai, jog A. M. kartais būdavo apsvaigęs nuo narkotikų, kai jie nešdavo parduoti daiktus, nes šie duomenys nepatvirtina, jog nukentėjusysis buvo tokios būsenos, kad negalėjo išreikšti tikrosios valios, ypač atsižvelgiant į tai, jog daiktai dingo ne per vieną kartą.

Esant šiems esminiams prieštaravimams, ir nesant galimybės jų pašalinti, apylinkės teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 180 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos. Byloje nenustatyta, jog kaltinime nurodyti daiktai buvo išnešti iš nukentėjusiojo namų ir užvaldyti išteisintųjų be A. M. valios ir jo žinios, todėl E. S., M. V., N. V., T. V. pagal LR BK 180 str. 1 d. pagrįstai išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar nusižengimo požymių.

Prokurorė skunde taip pat nesutinka su įrodymų vertinimu ir dalyje dėl BK 181 str. 1 d. numatytų veikų. Prokurorės nuomone, teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir nevertino kaltinamųjų M. V. ir N. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad jie pripažino apgavę A. dėl telefonų, neatsižvelgė į tai, kad iš karto po sutarčių sudarymo telefonus iš nukentėjusiojo paėmė ir pardavė, be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad reikalavimas perduoti paimtus salone mobiliuosius telefonus buvo seka ankstesnių kaltinamųjų veiksmų, kai buvo užvaldyti nukentėjusiojo daiktai. Kaltinamųjų grasinimai nukentėjusiajam niekam nesakyti, nesiskųsti, nerašyti pareiškimo policijai, nes bus „blogai“, kaltinamųjų savavaliavimas pas nukentėjusįjį namuose, prokurorės nuomone vertinama kaip grasinimai pavartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį ir dėl reikalavimo perduoti mobiliuosius telefonus 2011-09-27 ir 2011-09-28.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl turi būti atmesti.

Pažymėtina, jog nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamieji jį įkalbinėjo pirkti telefonus, tačiau. Jis sakė, kad nenori, tačiau telefonai vis tiek buvo nupirkti. Kodėl buvo nupirkti telefonai, neatsimena. Taip pat parodė, jog kaltinamieji žadėjo prisidėti mokant už įsipareigojimus. Kartu ėjo parduoti telefoną, tačiau pinigų negavo. Jokių duomenų apie prievartinio pobūdžio veiksmus A. M. nenurodė. Kodėl apie tai nepasakojo tetai, negalėjo paaiškinti. Nukentėjusysis nurodė, jog bendravo su kaltinamasis ir po to, kai jie buvo išpardavę nukentėjusiojo daiktus. Nukentėjusysis nenurodė, kad jis būtų verčiamas pirkti ir atiduoti tuos telefonus, jis teigė, jog buvo įkalbinėjamas. Kaip jau minėta anksčiau, specialisto išvada nustatyta, jog nukentėjusysis galėjo teisingai suprasti su juo atliekamų veiksmų prasmę bei esmę, gali duoti parodymus, todėl šiuo atveju įkalbinėjimą laikyti kaip tam tikros prievartos išraišką nėra jokio pagrindo. Be to, būtinasis turto prievartavimo požymis yra, kuris šiuo atveju buvo inkriminuotas, tai grasinimas panaudoti fizinį smurtą, tačiau jokių duomenų apie tokį grasinimą byloje nesurinkta. Nors išteisintųjų nurodytos aplinkybės, kad telefonus nupirkti ir parduoti sugalvojo pats nukentėjusysis, nepatvirtino nukentėjusysis, nurodė, jog tai jis buvo įkalbinėjamas taip elgtis, tačiau tai nepatvirtina nei neteisėto vertimo atlikti tam tikrus veiksmus, nei jo būdo – grasinimo panaudoti fizinį smurtą. Be to, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis pats nurodė, kad kaltinamieji žadėjo prisidėti prie įsipareigojimų, kas iš dalies patvirtina aplinkybę, kad jis buvo įkalbinėjamas, o ne verčiamas tokius veiksmus atlikti prieš savo valią. Tai, kad M. V. ir N. V. ikiteisminio tyrimo metu pripažino ketinę apgauti nukentėjusįjį taip pat nepatvirtina būtinųjų turto prievartavimo požymių, grasinimo panaudoti fizinio smurto ir patvirtina tai, jog nukentėjusysis buvo įkalbinėjamas, jam buvo melagingai žadama, jog kaltinamieji prisidės prie įsipareigojimų vykdymo, tačiau nei tiesioginio, nei netiesioginio grasinimo fiziniu smurtu nebuvo ir jokios fizinės grėsmės dėl atsisakymo sudaryti sutartis ir pirkti telefonus, nukentėjusysis nejautė. Nors nukentėjusysis teigė, jog negalėjo atsisakyti, nes N. V. ir E. S. visada buvo kartu, tačiau nei močiutei, nei kitiems asmenims, apie tai nepranešė, tetai nesakė ir negalėjo paaiškinti kodėl to nesakė. Nors nukentėjusysis teigė, kad bijojo kaltinamųjų, tačiau kuo ta baimė pasireiškė, kaip jau minta anksčiau, negalėjo konkrečiau paaiškinti. Be to, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, išteisintųjų jis išsigando vėliau, t. y. 2011-10-12 – 2011-10-14, būtent tada, kai buvo reikalaujama 200 Lt skola ir pavartotas smurtas prieš nukentėjusįjį, jis buvo pastumtas ir susitrenkė galvą. Tai, kad telefonai parduoti po to, kai buvo užvaldyti nukentėjusiojo turėti daiktai – buitinė technika, kad kaltinamieji triukšmaudavo pas nukentėjusįjį namuose, elgdavosi pakankamai laisvai, nepaisė kaimynų perspėjimų, nei kaip atskiras faktas, nei kartu su kitais duomenimis nepatvirtina grasinimo fiziniu smurtu požymio. Be to, kaip jau minėta anksčiau, nenustatyta, jog daiktai buvo užvaldyti be nukentėjusiojo valios ir sutikimo. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog byloje, išskyrus liudytojos O. T. parodymus, nėra jokių duomenų, kad kaltinamieji būtų liepę niekam nesiskųsti, nerašyti pareiškimo policijai, nes bus „blogai“, tačiau pažymėtina, jog tiek iš šios liudytojos, tiek ir iš tarnybinio pranešimo (t 1, b. l. 3) matyti, jog liudytojos minimi įvykiai buvo ne anksčiau kaip 2011 m. spalio 2 d., tuo tarpu kaltinime nurodyti įvykiai buvo 2011-09-27, 2011-09-28, t.y. prieš tą įvykį, kai vienas iš kaltinamųjų nurodė nerašyti ir nesikreipti į policiją, todėl tai negali būti pagrindas vertinti kaip kokios nors prievartos požymį.

Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai padarė išvadą, jog kaltinamųjų veiksmai dėl įtikinimo įsigyti telefonus, po to jų realizavimas su nukentėjusiojo žinia negali būti vertinami kaip nusikalstami ir turintys BK 181 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius, todėl apylinkės teismas pagrįstai E. S., M. V., N. V. ir T. V. pagal BK 181 str. 1 d. (dvi veikos) išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra, todėl Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės apeliacinis skundas atmetamas, Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. nuosprendį palikti galioti.