Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo P. U. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-1433-199/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Citora“ ieškinį atsakovui P. U., trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Neksija“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

2. Ieškovė pateikė teismui neabejotinus įrodymus, kad trečiasis asmuo UAB „Neksija“ yra skolingas ieškovei 27305,17 Lt sumą. Pagrindinis motyvas, pagrindžiantis ieškovės reikalavimą atsakovui, yra ta aplinkybė, kad atsakovas, būdamas trečiojo asmens vienintelis akcininkas ir direktorius, todėl žinodamas bendrovės ūkinės veiklos rezultatus ir finansines galimybes, pirko iš ieškovės įmonės prekes, žadėdamas už jas atsiskaityti, nors žinojo, kad bankrutuojanti bendrovė to negalės padaryti. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusios žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovės UAB „Citora“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamomis pajamomis, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė. Net ir tuo atveju, jeigu ginčo nagrinėjimo metu atsakovas turi turto, tai savaime negarantuoja, jog teismui išsprendus ginčą iš esmės ir priėmus ieškovui galimai palankų sprendimą, bus įmanoma įvykdyti šį sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009). Todėl aplinkybė, kad atsakovas nuosavybės teise turi turto, kuris viršija ieškinio sumą, savaime nereiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės netaikomos. Teisingam šio klausimo išsprendimui turi įtakos, ar atsakovas turi ilgalaikio ar trumpalaikio turto, ar šis turtas likvidus, ar apsunkintas disponavimas turtu.

Nagrinėjamu atveju ieškovė – juridinis asmuo, byloje pareiškė 27305,17 Lt piniginį reikalavimą atsakovui, kuris yra fizinis asmuo. Kaip minėta, atsakovui įrodžius, jog ši pinigų suma jam nėra didelė ir grėsmė, kad gali būti neįvykdytas ieškovei galimai palankus teismo sprendimas, neegzistuoja, teismas neturėtų taikyti atsakovo turto arešto. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas tokių aplinkybių neįrodė (CPK 12 str.). Atsakovas pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 27 d. pažymą apie gaunamas pajamas, iš kurios matyti, kad pagrindinės atsakovo pajamos iki 2013 m. rugpjūčio 5 d. buvo gautos iš UAB „Neksija“, kuriai Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Likęs pagal pažymą pajamų šaltinis yra ligos pašalpa (nuo 2013-10-28 iki 2013-11-18) bei tėvystės pašalpa. Iš minėto dokumento matyti, kad 2013 m. gruodžio mėn. vienintelės atsakovo pajamos buvo gauta 2183 Lt tėvystės pašalpa. Kitų pajamų šaltinio ar informacijos, kad atsakovas dirbo ir gavo paskutiniuoju metu draudžiamųjų pajamų, pažymoje nėra nurodyta. Taip pat atsakovas pateikė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2013 m. gruodžio 27 d. išrašą, iš kurio matyti, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso ½ dalis 25700 Lt vidutinės rinkos vertės žemės sklypo bei ½ dalis 137000 Lt vidutinės rinkos vertės gyvenamojo namo, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau kaip patvirtina pateiktas minėtas išrašas, šiam turtui nuo 2012 m. birželio 19 d. įregistruota hipoteka. Taigi, faktas, jog teismo skundžiama nutartimi areštuotas atsakovo turimas nekilnojamasis turtas yra apsunkintas hipoteka, tik patvirtina pirmosios instancijos teismo konstatuotą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pardavus įkeistą turtą, hipotekos kreditorius turi pirmumo teisę prieš kitus skolininko kreditorius į visišką jam priklausančios sumos atlyginimą (CK 4.192 str. 1 d.). Tik patenkinus hipotekos kreditoriaus reikalavimą, likusia suma gali būti tenkinami kitų kreditorių, tarp jų ir šios bylos ieškovės, jei ieškinys būtų patenkintas, reikalavimai. Todėl areštavus tik tokį įkeistą turtą, kurio vertė būtų lygi arba artima pareikštojo ieškinio kainai, nebūtų realiai užtikrintas šioje byloje pareikštas ieškinys, nes bet kuriuo atveju į sumą, gautą priverstinai realizavus tokį turtą, pirmumo teisę turėtų hipotekos kreditorius. Be to, pažymėtina, kad priverstinio turto realizavimo atveju suma, gauta pardavus turtą, gali būti gerokai mažesnė negu apskaičiuotoji jo rinkos kaina. Todėl hipoteka apsunkinto turto areštas yra galimas ieškinio užtikrinimo būdas ir aplinkybė, kad areštuoto tokio turto bendra vertė yra didesnė nei ieškinio suma, nereiškia, kad pažeidžiami teisingumo, ekonomiškumo ar proporcingumo principai.

Atsakovas kitų duomenų, kad yra kokio nors kito jam nuosavybės teise priklausančio turto, kurio vertė būtų lygi arba artima pareikštojo ieškinio kainai ir kuris nebūtų apsunkintas hipotekos ar kitų kreditorių reikalavimais, nepateikė.

Taigi, atsakovui neįrodžius savo geros turtinės padėties, darytina išvada, kad pareikšto reikalavimo suma yra didelė, o tai objektyviai padidina teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareikšto reikalavimo įvykdymo užtikrinimui taikė atsakovo turto areštą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, netinkamai įvertino ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo tikimybę.

Pažymėtina, kad preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tiriami ir vertinami tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šiuo atveju vertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra reikšminga tik tai, ar ieškinio reikalavimas yra pagrįstas preliminariai tikėtinai, todėl, nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo daryti išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-82/2013). Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio reikalavimą ir dalyką, išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą ir išvardino teisės aktus, kuriais ji grindžia pareikštus reikalavimus (suformulavo ieškinio pagrindą), taip pat pateikė reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė, kaip jau minėta, gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimų.

Pažymėtina ir tai, kad ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyra sąlygoja tai, kad tuomet, kai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiranda atsakovui nuostolių ar kyla reali grėsmė nuostoliams atsirasti, atsakovas turi teisę prašyti teismo įpareigoti ieškovą pateikti galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str.).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.