Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalios Pranckienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. P. skundą dėl administracinio sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovei Molėtų rajono savivaldybės administracijai.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje atsakovės Molėtų rajono savivaldybės administracijos atstovė V. Ž., remdamasi atsiliepimo argumentais ir samprotavimais bei pateiktu teisės normų aiškinimu, prašė A. P. skundą atmesti. Administracijos atstovė akcentavo, kad, pagal Nuostatų 27 punktą, A. P. laikoma nuteista už sunkų nusikaltimą, todėl ji neturi teisės į antrojo laipsnio valstybinę pensiją. Be to, V. Žalienė pažymėjo, kad tai, jog A. P. buvo nuteista už sunkų nusikaltimą, yra charakterizuojanti asmenį aplinkybė, nepriklausomai nuo to, kad teistumas išnykęs.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje nustatyta, kad A. P. 2015-06-03 kreipėsi į Molėtų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių ir pateikė prašymą teikti svarstyti Komisijai jos prašymą dėl antrojo laipsnio valstybinės pensijos skyrimo, nes ji išaugino ir dorai išauklėjo šešis vaikus (65 b. l.). Prie prašymo A. P. pridėjo asmens gyvenimo aprašymą, vaikų gimimo liudijimų ir pavardžių keitimą įrodančių dokumentų kopijas, išaugintų vaikų charakteristikas ir kitus nustatytus dokumentus (16-45 b. l.). Administracija, nustačiusi, jog A. P. buvo nuteista už sunkų nusikaltimą, ir įvertinusi, kad dėl to pareiškėjos elgesys nelaikomas atitinkančiu visuomenės pripažintas elgesio normas, vadovaudamasi Nuostatų 28 punktu, 2015 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nutarė neteikti Komisijai A. P.s prašymo (6 b. l.).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl vietos savivaldybės viešojo administravimo subjekto sprendimo, priimto vykdant jo kompetencijai priskirtą funkciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijų skyrimą reguliuoja 1994 m. gruodžio 22 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas. Valstybinių pensijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos nuo 1995 metų sausio 1 dienos, vadovaujantis šiuo įstatymu ir Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, tvirtinamais Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus Lietuvos Respublikos vyriausybė patvirtino 2007 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 255. Šie nuostatai reglamentuoja prašymų (teikimų) skirti pirmojo ir antrojo laipsnių valstybines pensijas pateikimą Komisijai (1.2 punktas), daugiavaikių motinų pagimdytų (įvaikintų) ir išaugintų vaikų gero išauklėjimo bei pačių motinų elgesio vertinimo kriterijus ir sąlygas teisei į antrojo laipsnio valstybinę pensiją nustatyti (1.3 punktas). Sąrašas Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių teisę gauti pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinę pensiją, pateiktas Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnyje. Į asmenų, turinčių teisę gauti antrojo laipsnio valstybinę pensiją, kategoriją patenka ir motinos, pagimdžiusios (įvaikinusios) 5 ir daugiau vaikų, išauginusios juos iki 8 metų ir gerai juos išauklėjusios (Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nustato, kad antrojo laipsnio valstybines pensijas skiria ir sprendimus dėl šios pensijos skyrimo panaikinimo priima Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisijai. Be to, šiai komisijai Valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis priskyrė funkciją nagrinėti savivaldybių administracijų teikimus skirti antrojo laipsnio valstybines pensijas šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytoms motinoms.

Nuostatų 22 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1803 redakcija) įpareigoja savivaldybių administracijas, teikiančias Komisijai pasiūlymus dėl antrojo laipsnio valstybinių pensijų skyrimo daugiavaikėms motinoms, vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Valstybinių pensijų įstatymu, Nuostatų 23–31 punktais, kitų Lietuvos Respublikos bei tarptautinių teisės aktų nuostatomis ir visuomenės pripažintų elgesio normų reikalavimais, kad komisijos priimti sprendimai atitiktų antrojo laipsnio valstybinių pensijų esmę ir paskirtį. Be to, savivaldybių administracijos, sprendžiančioms, ar teikti Komisijai pasiūlymus antrojo laipsnio valstybinių pensijų skyrimo daugiavaikėms motinoms, veikia viešosios teisės teisinių santykių srityje, todėl privalo vadovautis šioje srityje taikomu bendrojo draudimo principu, nustatančiu, kad visa, kas nėra leidžiama, yra draudžiama. Teismo vertinimu, šis principas įtvirtintas Nuostatų 28 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1803 redakcija), kuris savivaldybių administracijoms draudžia teikti Komisijai pasiūlymus dėl antrojo laipsnio valstybinės pensijos skyrimo daugiavaikei motinai šių Nuostatų 25 ir 27 punktuose nustatytais atvejais, išskyrus šių Nuostatų 29 punktą.

Kriterijus, į kuriuos savivaldybių administracijos privalo atsižvelgti, spręsdamos dėl daugiavaikės motinos priskyrimo asmenų, turinčių teisę gauti antrojo laipsnio valstybinę pensiją, kategorijai, nustato Nuostatų 23 punkte įtvirtintos nuostatos. Nuostatų 23.2 punktas įtvirtina kriterijų, taikomą daugiavaikei motinai ir nustatantį, kad jos elgesys turi atitikti visuomenės pripažintas elgesio normas. Šio kriterijaus turinys atskleistas Nuostatų 26 punkte, nurodančiame, koks daugiavaikės motinos elgesys laikomas atitinkančiu visuomenės pripažintas elgesio normas, bei 27.1-27.4 punktuose, nurodančiuose, koks konkretus daugiavaikės motinos elgesys nelaikomas atitinkančiu visuomenės pripažintas elgesio normas. Nuostatų 27.1 punktas nustato, kad daugiavaikės motinos elgesys nelaikomas atitinkančiu visuomenės pripažintas elgesio normas, jeigu ji buvo nuteista už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo vaikui ir šeimai padarymą ar nusikaltimo, susijusio su jos vaiko (vaikų) sveikatos sutrikdymu ar gyvybės atėmimu, padarymą, ar kitą sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad A. P. pagimdė ir išaugino šešis vaikus (25-28, 31, 33, 35, 37, 42 b. l.). Atsižvelgus į Sprendimo turinį, daroma išvada, kad Administracijai nekilo abejonių dėl pareiškėjos pagimdytų ir užaugintų vaikų atitikties Nuostatų 23.1 ir 24 punktų nuostatoms, nustatančioms, kokie daugiavaikės motinos pagimdyti (įvaikinti) vaikai laikomi gerai išauklėtais. Tačiau pareiškėjos ginčijamame Sprendime Administracija konstatavo, jog A. P. neatitinka Nuostatų 23.2 punkte nurodyto kriterijaus, nes buvo nuteista už sunkų nusikaltimą.

Nagrinėjamoje byloje yra pateiktas Molėtų rajono apylinkės teismo 1999 m. vasario 23 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. I-2-9/99 m., kuriuo A. P. buvo pripažinta kalta ir nuteista už nusikaltimus, numatytus iki 2003-05-01 galiojusio BK 275 straipsnio 3 dalyje ir 325 straipsnio 1 dalyje. Nurodytu nuosprendžiu pareiškėja buvo pripažinta kalta 1994 m. gegužės mėn. – 1994 m. rugsėjo mėn. laikotarpiu stambiu mastu iššvaisčiusi jai patikėtus ir jos žinioje buvusius 54 044 Lt (15 652,22 Eur), 1994 m. spalio mėn. - 1995 m. kovo mėn. laikotarpiu stambiu mastu iššvaisčiusi jai patikėtus ir jos žinioje buvusius 95 984,20 Lt (27 798,95 Eur) bei 1997 m. – 1998 m. I pusmetyje vengusi sumokėti mokesčius (22-23, 45-54 b. l.). Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2001 m. rugpjūčio 16 d. nutarties duomenimis (22-23, 55 b. l.), A. P. atžvilgiu priimtas Molėtų rajono apylinkės teismo 1999 m. vasario 23 d. nuosprendis apeliacine, kasacine tvarka nebuvo apskųstas, jis yra įvykdytas. Nurodytas aplinkybes patvirtino ir A. P. teismo posėdyje. Molėtų rajono apylinkės teismas 1999 m. vasario 23 d. nuosprendžiu A. P. įvykdytas nusikaltimas, numatytas BK 275 straipsnio 3 dalyje, buvo įvertintas kaip sunkus nusikaltimas, kadangi pateko į iki 2003-05-01 galiojusio BK 8¹ straipsnio 2 dalyje pateiktą sunkių nusikaltimų sąrašą. Pagal nurodyto straipsnio 1 dalį, į šį sąrašą buvo įtrauktos tyčinės veikos, sukeliančios padidintą pavojų visuomenei.

Sprendžiant dėl A. P. įvykdytų nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal iki 2003-05-01 galiojusio BK 275 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiama į tai, kad įstatymų leidėjo valia tam tikros veikos gali būti laikomos praradusiomis pavojingumą visuomenei ir nebelaikomos nusikalstamomis. Galiojančio BK 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. BK 184 straipsnio 2 dalis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) nustato, kad baudžiamas tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, už šį nusikaltimą asmuo gali būti baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį, turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintą 38 Eur bazinės socialinės išmokos (anksčiau – minimalus gyvenimo lygis) dydį, daroma išvada, kad šiuo metu 9 500 Eur vertės turtas, pagal 184 straipsnio 2 dalies nuostatas, laikomas didelės vertės turtu. BK 11 straipsnio 5 dalis nustato, kad sunkiu nusikaltimu laikomas tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo. Taigi, teismas sprendžia, kad didelės vertės svetimo turto iššvaistymą įstatymų leidėjas ir toliau kvalifikuoja kaip sunkų, t. y. padidintą pavojų visuomenei keliantį, nusikaltimą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnis, reglamentuojantis nuosprendžio ir nutarties privalomumą, nustato, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje teismui yra privalomas Molėtų rajono apylinkės teismo 1999 m. vasario 23 d. nuosprendis, kuriame pateiktas A. P. nusikalstamų veikų kvalifikavimas ir jos vykdyto nusikaltimo, kvalifikuoto pagal BK 275 straipsnio 3 dalį, priskyrimas sunkių nusikaltimų kategorijai. Teisę pakeisti A. P. nusikalstamų veikų kvalifikavimą, o tuo pačiu ir jų priskyrimą sunkių nusikaltimų kategorijai, turėjo tik apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai, apeliacine ir kasacine tvarka peržiūrintys pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį. Nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad A. P. Molėtų rajono apylinkės teismo 1999 m. vasario 23 d. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė. Taigi, nors pareiškėja A. P. ir jos atstovė, teismo posėdyje teikdamos paaiškinimus apie įvykdytas veikas ir jų vertinimą, laikėsi pozicijos, kad nuosprendyje aprašyti pareiškėjos veiksmai vertintini kaip rizikinga ūkinė veikla, o ne nusikalstamos veikos, teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi Molėtų rajono apylinkės teismo 1999 m. vasario 23 d. nuosprendžiu, nustatančiu, jog A. P. nuteista už sunkų nusikaltimą, numatytą iki 2003-05-01 galiojusio BK 275 straipsnio 3 dalyje.

Nuostatų 27.1 punkte, apibrėžiančiame kriterijų, taikomą vertinant, ar daugiavaikės motinos elgesys atitinka visuomenės pripažintas elgesio normas, vartojama nuteisimo sąvoka. Baudžiamojoje teisėje vartojama ir teistumo sąvoka, kurią apibrėžia BK 97 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, taip pat asmenys, kurie nuteisti už nusikaltimo padarymą ne Europos Sąjungos valstybėje narėje, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu gauta informacijos, kad jiems įsiteisėjo tos valstybės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. BK 97 straipsnio 6 dalis numato, kad, suėjus šiame straipsnyje nustatytiems terminams, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. BK 97 straipsnio 1 dalis numato, kad į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis teismas) 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra išaiškinęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas, t. y. kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Konstitucinio Teismo aiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Vadovaudamasis nurodytais Konstitucinio Teismo išaiškinimais, teismas sprendžia, jog faktas, kad A. P. teismo nuosprendžiu buvo nuteista už sunkų nusikaltimą, yra pareiškėjos biografijos faktas. Šis faktas, taikant Valstybinių pensijų įstatymą, tampa reikšmingu, kai sprendžiama, ar pareiškėjos, kaip daugiavaikės motinos, elgesys laikomas atitinkančiu visuomenės pripažintas elgesio normas.

Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, daroma išvada, kad Administracija, remdamasi Molėtų rajono apylinkės teismo 1999 m. vasario 23 d. nuosprendžiu, pagrįstai nustatė, jog A. P. laikoma asmeniu, nuteistu už sunkų nusikaltimą, ir tinkamai taikė Nuostatų nuostatas, reguliuojančias daugiavaikės motinos teisę gauti antrojo laipsnio valstybinę pensiją. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad Administracijos priimtas sprendimas neteikti Komisijai pasiūlymo dėl antrojo laipsnio valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjai A. P., kaip daugiavaikei motinai, yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei tinkamomis teisės normomis. Nagrinėjant bylą, pagrindinių procedūrų ir taisyklių, skirtų užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimų nebuvo nustatyta.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, teismas konstatuoja, kad Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2015 m. birželio 11 d. Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pagrindo jį naikinti nėra. Atmetus pagrindinį skundo reikalavimą dėl administracinio sprendimo panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos A. P. skundą dėl administracinio sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovei Molėtų rajono savivaldybės administracijai atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.