- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-24
- Bylos Nr.
- 1A-602-175-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-2-00024-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Regina Majauskienė, Dmitrijus Korsakovas
- Kaltinamasis
- R. T., M. G.
- Nukentėjusysis
- V. R., Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas, Darius Jurgutis
Pranešėjas Algerdas Urbšys (Proceso Nr. 1-20-2-00024-2011-5)
2012 m. spalio 24 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Dmitrijaus Korsakovo, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Virginijai Vigelienei, išteisintiesiems R. T., M. G., gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui, nukentėjusiajam V. R., atstovui advokatui Dariui Jurgučiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. R. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokurorės apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. ir M. G. išteisinti nenustačius jų veikose nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 str. 1d., 138 str. 2 d. 8 p., sudėties.
Taip pat atmesti nukentėjusiojo V. R. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl gydymo išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. T. ir M. G. buvo kaltinami pagal BK 284 str. 1 d. už tai, kad 2010-12-23, apie 23.35 val., bendrai veikdami, viešoje vietoje, daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, laiptinės penktame aukšte, elgdamiesi įžūliai ir rodydami aiškų visuomenės negerbimą, užpuolė V. R. ir R. T. tyčia vieną kartą sudavus kumščiu V. R. į veidą, po ko M. G. sudavus vieną kartą kumščiu V. R. į veidą, dėl ko nukentėjusysis nukrito ir tokiu būdu nesunkiai sutrikdė jo sveikatą ir pademonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Be to, jie buvo kaltinami pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. tuo, kad 2010-12-23, apie 23.35 val., bendrai veikdami, viešoje vietoje, daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, laiptinės penktame aukšte, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, turėdami menkavertę dingstį, iš chuliganiškų paskatų R. T. vieną kartą sudavė V. R. kumščiu į veidą, po ko M. G. sudavus vieną kartą kumščiu V. R. į veidą ir dėl to nukentėjusiajam nukritus, tokiu būdu padarė jam poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, galvos smegenų sukrėtimą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. R. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. T. ir M. G. nuteisti pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. ir paskirti jiems bausmes, taip pat priteisti iš R. T. ir M. G. V. R. naudai 785,82 Lt turtinei žalai, 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei atlyginti nukentėjusiojo turėtas procesines išlaidas. Skunde nukentėjusysis nurodo, kad priimdamas nuosprendį, teismas nesivadovavo įrodymų visuma, tačiau rėmėsi tik atskirais byloje esančiais, kaltinamuosius teisinančiais įrodymais, kuriems nepagrįstai suteikė prioritetinę reikšmę prieš kitus byloje surinktus įrodymus, t.y. vertindamas įrodymus, teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d., kas yra esminis BPK pažeidimas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusiojo ir liudytojos J. R. parodymai yra nenuoseklūs ir subjektyvūs. Jis teigia, kad pareiškimą komisariate surašė ne pats, o jį netiksliai surašė policijos pareigūnas E. L., kurio parodymais teismas nepagrįstai nesirėmė, tačiau nukentėjusysis, dėl blogos sveikatos būklės tinkamai neįsigilino į netiksliai surašytas aplinkybes. Tuo tarpu jo sutuoktinės parodymai buvo nuoseklūs viso bylos nagrinėjimo metu, ji niekuomet nesakė, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo blaivus, o tai, jog sutuoktinė atėjo prašyti iškviesti greitąją, nes jis buvo susipjaustęs ranką, nepatvirtina nei jo smurtavimo žmonos atžvilgiu, nei paneigia jo žmonos nurodytą aplinkybę, jog jos atžvilgiu smurto V. R. niekada nevartojo. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos D. U. parodymais, kuri yra suinteresuota padėti kaltinamiesiems, nes nukentėjusiajam pilnai atidarius savo buto duris, jos uždengia liudytojos buto duris bei jose esančią akutę, per kurią ši liudytoja tariamai stebėjo įvykį.
Apeliantas teigia, kad R. T. 2011-05-11 akistatos metu nurodė, jog atsikėlė ir nuėjo į laiptinę, kurioje pamatė kaimyną priešais, tuo tarpu apklausiamas teisme R. T. nurodo, jog į laiptinę nebuvo išėjęs. L. T., K. G., D. U. parodymai prieštarauja tarpusavyje (pvz. kaltinamieji teisme paaiškino, jog į laiptinę išėję nebuvo (nors ikiteisminio tyrimo metu R. T. akistatos metu pripažino, jog buvo išėjęs į laiptinę), o liudytoja D. U. teisme nurodė, jog stebėjo įvykį, bet nematė, kad kaltinamieji būtų išėję į laiptinę. Tuo tarpu L. T. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, jog tiek sutuoktinis, tiek ir žentas, o taip pat ir dukra buvo išėję į laiptinę.
Skunde teigiama, kad liudytojų L. T. ir K. G. nurodytų aplinkybių parodymų patikrinimo metu, teismas neturėtų vertinti, nes pastarieji veiksmai buvo atlikti pažeidžiant BPK 196 str. nuostatas, kas yra esminis BPK pažeidimas. Atliekant liudytojos L. T. parodymų patikrinimą, dalyvavo ir liudytoja K. G., kuri filmavo atliekamus procesinius veiksmus, nors jos dalyvavimui ir veiksmų filmavimui prieštaravo tyrėja. Tuo tarpu atliekant liudytojos K. G. parodymų patikrinimą neteisėtus analogiškus veiksmus atliko liudytoja L. T.. Liudytojos paaiškino ir parodė įvykio aplinkybes viena po kitos, nors prieš tai stebėjo ką parodė liudytoja D. U., o taip pat, ką kiekviena iš jų rodė tyrėjai. Be to, liudytoja L. T. parodymų patikrinimo metu paaiškino ir parodė įvykio aplinkybes kitaip nei ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Skunde teigiama, kad visiškai nesuvokiamos liudytojos nurodytos aplinkybės kur įvykio metu stovėjo M. G.. Pastaroji parodė, jog jis stovėjo jai priklausančio buto koridoriaus viduryje, tačiau atsižvelgiant į L. T. stovėjimo vietą, akivaizdu, jog pastaroji neturėjo visiškai jokios galimybės jo matyti. Tuo tarpu liudytoja K. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nebuvo išėjusi į laiptinę ir stovėdama tarpduryje matė girtą, ant kojų vos bepastovintį V. R.. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad V. R. ir Tamaliūnų durys atsidaro į priešingas kryptis, V. R. atidarius lauko duris K. G. nurodytu kampu pastaroji neturi jokios galimybės matyti V. R.. Skunde teigiama, kad R. T. ir M. G. nurodė, jog į koridorių išėjęs nebuvo, tačiau matė girtą, aptinusį nuo alkoholio, ištinusiu veidu svirduliuojantį V. R., kuris laikėsi už savo buto durų rankenos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad liudytojos L. T. ir K. R., o taip pat ir D. U. nurodė, kad V. R. durys nebuvo pilnai atidarytos, akivaizdu, kad pastarieji neišėję į koridorių negalėjo jo visiškai matyti. Tuo tarpu jei pastarieji buvo išėję į laiptinę, o durų atidarymo kampą vertinant pagal liudytojų L. T. ir K. G. nurodytas aplinkybes, tuomet apeliantui kyla klausimas kaip kaltinamųjų laiptinėje nematė liudytoja D. U.. Tai rodo, kad kaltinamųjų ir minėtųjų liudytojų parodymai yra nenuoseklūs ir vieni kitiems prieštaraujantys.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad tarnybiniame pranešime nurodyta aplinkybė, kad buto prieškambaryje mėtėsi avalynė, krepšys su daiktais, patvirtina apelianto paaiškinimus, kad po antro smūgio jis nukrito ant prieškambaryje buvusios batinės, todėl joje buvę batai iškrito ir mėtėsi prieškambaryje. Skunde teigiama, kad pareigūnai, išoriškai vertindami nukentėjusiojo girtumą suklydo, nes neįvertino jo patirtų sužalojimų pobūdžio ir nepagrįstai nebuvo surašytas pareiškimas, o tik pasiūlyta, esant blaivam, tai padaryti komisariate. Be to, su nukentėjusiuoju įvykio dieną bendravę J. B. ir S. B. nurodė, kad likus kelioms valandoms iki įvykio jis buvo blaivus ir nesumuštas, tačiau to teismas nevertino. Tai, kad nukentėjusysis iki įvykio nebuvo sumuštas, patvirtino ir jo sūnus A. R.. Tuo tarpu nukentėjusiajam padarytus sužalojimus matė ir patvirtino policijos pareigūnai R. Č. ir R. C., o teisme apklaustas specialistas patvirtino nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekį ir lokalizaciją. Skunde teigiama, kad kaltinamieji, suduodami kiekvienas po smūgį nukentėjusiajam į veidą, sutrikdė pastarojo sveikatą bei visuomenės rimtį ir tvarką, tuo tarpu muzikos klausymasis namuose vakaro metu, nelaikytinas kaip įžūlus elgesys, todėl jis savo veiksmais visuomenės rimties ir tvarkos nepažeidė. Apeliantas teigia, kad kaltinamųjų veiksmai pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. kvalifikuoti teisingai.
Apeliaciniu skundu prokurorė prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo nuteisti R. T. ir M. G. pagal BK 284 str. 1 d. po 8 mėnesius laisvės atėmimo, pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. po 2 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., paskirtąsias bausmes kiekvienam subendrinti apimant ir paskirti galutines subendrintas bausmes po 2 metus laisvės atėmimo, o pritaikius BK 75 str., bausmių vykdymą kiekvienam atidėti 1 m. 6 mėn., paskiriant kiekvienam baudžiamojo poveikio priemones: 1) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą; 2) įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Taip pat abu kaltinamuosius įpareigoti atlyginti nusikaltimais padarytą turtinę žalą. Taip pat tenkinti V. R. ir Kauno teritorinės ligonių kasos pareikštus civilinius ieškinius. Skunde teigiama, kad muzikos klausymasis nukentėjusiojo namuose vakaro metu gali būti vertinama kaip administracinės teisės pažeidimas, tačiau dėl jo pastarojo kaimynai į policiją nesikreipė (net ir pareigūnams atvykus pagal V. R. iškvietimą), o teismas vertindamas tokį nukentėjusiojo elgesį kaip kaimynų poilsio, rimties ir tvarkos trikdymą, išeina iš nagrinėjimo teisme ribų. Prokurorė teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog liudytoja R. T. pabeldusi į kaimyno V. R. duris, o šiam jas atidarius, paprašė pritildyti muziką, kadangi V. R. nuosekliai nurodė, kad jam atidarius duris L. T. užgauliodama pareikalavo užtildyti muziką, koneveikė jį necenzūriniais žodžiais ir pagrasino, kad jei nepritildys, ši pakviesianti vyrą, tai patvirtino ir liudytoja J. R.. V. R., nenorėdamas klausytis įžeidinėjimų, uždarė buto duris, nes jeigu L. T. tinkamu būdu būtų paprašiusi patildyti muziką, tikėtina, kad jos prašymas būtų įvykdytas.
Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog liudytoja D. U., kaltinamųjų ir nukentėjusiojo kaimynė, neturi jokio suinteresuotumo byloje. D. U. teisme parodė, kad nėjo miegoti, triukšmingą muziką kentėjo ir netgi apsidžiaugė, kai kaimyno raminti nuėjo L. T.. Be to, kai praėjus mėnesiui po įvykio V. R., ieškodamas jo sumušimo 2010-12-23 liudytojų, D. U. paklausė ar ji girdėjo triukšmą ir paklausė ar matė kaip jį sumušė, liudytoja atsakė, kad tą vakarą ji nebuvo namuose, buvo išvykusį į kaimą ir todėl nieko negirdėjo ir nematė. Šiuos V. R. parodymus ji pati patvirtino teisme. Tai, kad nukentėjusysis savo pastangomis ieškojo įvykio liudytojų, leidžia teigti, kad jis iš tiesų buvo sumuštas.
Šalies argumentai
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis V. R. nurodė, jog duris įvykio metu jis buvo plačiai atidaręs ir tokiu būdu užstojęs kaimynės D. U. duris, todėl galima pagrįstai manyti, jog ji negalėjo matyti nukentėjusiojo sumušimo. Be to, nukentėjusiojo žmona J. R. nuosekliai nurodė, kad išgirdo R. T. garsiai pasakytą keiksmažodį ir didelį garsą - panašų į suduotą smūgį. Ji išsigando ir pro pravertas kambario duris pamatė ant žemės krentantį savo vyrą bei iš paskos įpuolantį į jų buto koridorių M. G.. Šias aplinkybes ji patvirtino ir teisme. Tai visiškai atitinka nukentėjusiojo parodymus, kad pirmąjį smūgį jam sudavė R. T., o antrąjį jam nieko nesakęs sudavė M. G., kuris po smūgio įpuolė į jų buto koridorių. Jau vien fizinio smurto panaudojimas viešoje vietoje vertintinas kaip viešosios tvarkos sutrikdymas. Taigi, kaltinamieji savo veiksmais realiai sutrikdė viešąją tvarką, kas padaryta iš chuliganiškų paskatų - jie sudavė smūgius nukentėjusiajam netikėtai ir dėl menkavertės dingsties.
Prokurorė nurodo, kad teismo išvada, jog nukentėjusiojo parodymai buvo nenuoseklūs, yra nepagrįsta, nes jis paaiškino visas aplinkybes, nurodė, kad po sumušimo jis buvo šoko būsenoje, o nuvykęs į policiją labai prastai jautėsi, todėl papasakojęs, kad jį sumušė kaimynas R. T. su žentu, pasirašė net neperskaitęs, tikėdamas, kad policininkas viską surašė teisingai, nors galimai dėl pareigūno E. L. neatidumo buvo netiksliai užfiksuotos įvykio aplinkybės. Jo sveikata buvo labai bloga ir jis norėjo kuo greičiau važiuoti į ligoninę. Teisme apklausta specialistė L. K. nurodė, kad V. R. sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas suduodant du smūgius į tą pačią kairę akį dėl ko padarytas galvos smegenų sukrėtimas, o medikų pagalbos jis atsisakė, nes tą vakarą jautėsi ne taip blogai. Liudytojai R. Č. ir R. C. parodė, kad jiems atvykus V. R. kalbėjo nerišliai, paprašė duoti laiko pagalvoti, jį sužalojusio kaimyno neįvardino. Taip pat liudytojai nurodė, kad kairės akies srityje pastebėjo balkšvą paraudimą, kas visiškai atitinka nukentėjusiojo parodymus. Apie balkšvą paraudimą prie V. R. kairės akies specialistė L. K. paaiškino, kad sumušimo požymiai, patinimai ir mėlynės išryškėja individualiai - gali po valandos, dviejų. Iš karto po smūgių požymių nebūna, spalva pasikeičia vėliau. Šie specialistės paaiškinimai leidžia pagrįstai manyti, kad V. R. iškvietus policijos pareigūnus ir jiems atvykus ir pamačius balkšvus paraudimus kairės akies srityje, buvo tik ką padarytas sužalojimas. Be to, V. R. be kilusio šoko, buvo padarytas ir galvos smegenų sukrėtimas, dėl ko jis negalėjo adekvačiai vertinti susidariusios situacijos, rišliai mąstyti, ar judėti.
Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo A. J. parodymais, nes liudytojas nurodo savo nuomonę apie V. R. sumušimą, o ne pasakoja tai, ką jam pats V. R. yra sakęs apie savo sumušimą. Tai patvirtina V. R. parodymai, kad jis A. J. neaiškino, kas jį sumušė, tik pasakė, kad sumušė. Prokurorė nurodo, kad teismas nepagrįstai kritiškai vertino ir liudytojos J. R. parodymus, nes ji nurodė, kad tą vakarą jos sutuoktinis girtas nebuvo, kas atitinka V. R. parodymus. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad V. R. iš Bradauskų į namus vakare grįžo blaivus, vėliau bežiūrėdamas krepšinio rungtynes išgėrė du butelius alaus. Šio fakto J. R. nematė, taip nurodė ir teisme, o tai negali būti vertinama, kaip mėginimas sušvelninti padėtį. J. R. teisme parodė, kad jos šeimoje smurto nėra, kad jos vyras nėra mušęs. Tuo tarpu liudytoja D. U. nurodė, kad yra mačiusi jo agresyvumą, kai vieną kartą reikėjo kviesti greitąją, nes pas liudytoją buvo atėjusi J. R. su vaiku, nes V. R. buvo susipjaustęs ranką. Taigi, liudytoja niekaip neįvardijo kuo pasireiškė nukentėjusiojo agresyvumas. V. R. paaiškino, kad tą kartą grįžo iš darbo susipjaustęs ranką, kaimynė iškvietė medikus. Iš duotų parodymų matyti, kad ši liudytoja spėlioja, o ne tikrai žino apie smurtą Rutkauskų šeimoje, todėl tokie duomenys negali būti vertinami kaip pakankami faktui pagrįsti, kad pas Rutkauskus šeimoje smurtaujama. Be to, visi trys šeimos nariai tai paneigė ir netikėti jais nėra pagrindo. J. R. parodymai buvo labai tikslūs, ji iškart po įvykio paskambino sūnui A. R. ir pranešė apie vyro sumušimą ir jos parodymai turėtų būti vertinami kaip ženkliai objektyvesni, nei liudytojų L. T. ir K. G., nes šios siekia padėti išvengti savo sutuoktiniams baudžiamosios atsakomybės.
Prokurorė pažymi, kad teismas nevertino ir nenurodė kodėl atmeta liudytojų J. B. ir S. B. parodymus, kurie nurodė, kad Rutkauskų šeimą pažįsta, su jais bendrauja ir mano, kad jie yra normali, tvarkinga, nesmurtaujanti šeima. Jie V. R. įvykio vakarą matė blaivų ir nesumuštą, o sekančią dieną susitikęs V. R. prie prekybos centro S. B. jį pamatė su didžiule mėlyne paaky, sužinojo, kad draugą sumušė kaimynas su žentu. Taip pat teismas nevertino ir nenurodė kodėl atmeta liudytojo A. R. parodymus, kad tik grįžęs rado sumuštą tėvą, sužinojo, kad jį sumušė kaimynas su žentu. Skunde teigiama, kad teismas taip pat rėmėsi liudytojų D. U., L. T. ir K. G. parodymų patikrinimo vietoje gautais duomenimis, kurie yra akivaizdžiai niekiniai. Teismas atmetė prokurorės prašymą atlikti eksperimentą su liudytoja D. U., siekiant patikrinti jos parodymus, kiek V. R. buto durys uždengia jos buto durų akutę. Vietoje to įpareigojo atlikti nukentėjusiojo, liudytojų D. U., L. T. bei K. G. parodymų patikrinimą vietoje. Buvo gautas Kauno AVPK Kauno m. Dainavos PK tyrėjos tarnybinis pranešimas apie tai, kad L. T. ir K. G. trukdė atlikti parodymų patikrinimą vietoje, filmavo D. U. parodymų patikrinimo veiksmus ir viena kitos parodymų patikrinimo veiksmus. Į reikalavimus nutraukti neteisėtus veiksmus, pareigūnės nurodymų nevykdė. Tokiu būdu jos detaliai sužinojo ir turėjo galimybę suderinti savo parodymus procesinių veiksmų atlikimo metu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinius skundus išteisintieji R. T. ir M. G. nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais pagrindo nėra ir prašo apeliacinius skundus atmesti, o skundžiamo nuosprendžio nekeisti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas, prokurorė prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjas prašė nukentėjusiojo ir prokurorės apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo V. R. ir prokurorės apeliaciniai skundai atmetami.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai išteisino R. T. ir M. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1d., 138 str. 2 d. 8 p., šiems nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1d., 138 str. 2 d. 8 p., požymių.
Kolegija pažymi, jog nepagrįstas nukentėjusiojo skundo argumentas, jog teismas nesivadovavo įrodymų visuma ir rėmėsi tik atskirais byloje esančiais bei kaltinamuosius teisinančiais įrodymais, kuriems nepagrįstai suteikė prioritetinę reikšmę prieš kitus byloje esančius įrodymus. Kaip matyti iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, išanalizavo tiek kaltinamuosius teisinančius tiek juos kaltinančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl jų nekaltumo. Tiek prokurorės, tiek nukentėjusiojo argumentai, jog nukentėjusiojo pareiškimą policijos komisariate netiksliai surašė pareigūnas E. L. ir jo parodymų pirmos instancijos teismas nevertino yra niekuo nepagrįsti ir neargumentuoti. Priešingai, kaip matyti iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio, teismas rėmėsi liudytojo E. L. parodymais, kuriuose jis patvirtino, jog visus nukentėjusiojo paaiškinimus jis išdėstė protokole-pareiškime, pats nukentėjusysis šį protokolą pasirašė. Tuo tarpu nukentėjusiojo nurodytus aiškinimus, jog dėl blogos sveikatos būklės jis neįsigilino į netiksliai surašytas įvykio aplinkybes pareiškime, teisėjų kolegija atmeta kaip niekuo nepagrįstus. Nukentėjusysis 2010-12-24 rašytame protokole-pareiškime nurodė, jog į jo butą atėjo 58 buto gyventojas ir nieko nesakęs keletą kartų kumščiu smogė į veido sritį, nuo ko pareiškimo rašymo metu jam yra patinęs kairys paakys. Nukentėjusysis prašė šį asmenį sudrausminti ( t. 1, b.l. 11). Skunde, surašytame 2011-01-07 nukentėjusysis patvirtino, kad buvo sumuštas bute, tačiau tai padarė 58 buto gyventojas kartu su dukters vyru ( t. 1, b.l. 5-7). Vėlesnėse ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose tvirtino, jog jį sužalojo du asmenys. Kaip matyti iš tarnybinio pranešimo ( t. 1, b.l. 12) nukentėjusysis atvykus policijos pareigūnams įvykio dieną, negalėjo paaiškinti, nei kas jį konkrečiai sumušė, nesugebėjo detalizuoti įvykio aplinkybių. Ir tik 2011-01-28 apklaustas liudytoju, jau konkretizavo ir jo sumušimu apkaltino R. T., kuris nieko nesakęs iškart trenkė iš dešinės rankos į kairės akies sritį. Iš karto po jo smūgio pamatė, kaip prilėkė jo žentas ir smūgiavo į tą pačią akį. Nuo šio smūgio jis nukrito nugara į buto vidų, o R. T. žentas įbėgo į koridorių iš paskos. Nukentėjusysis ir teisme negalėjo paaiškinti, kodėl iš pradžių nurodė vienokias aplinkybes, o paskui kitokias, t.y. dėl asmenų sumušusių jį skaičiaus bei vietos kurioje jis buvo sužalotas-bute ar laiptinėje prie buto durų ( t.1, b.l. 199-202). Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai laikė nukentėjusiojo parodymus nenuosekliais dėl esminių įvykio aplinkybių ir teisingai pažymėjo, jog nukentėjusiojo parodymų nepatvirtino iš kitų informacijos šaltinių gauti duomenys. Atmestinas apelianto teiginys, jog pirmos instancijos teismas negalėjo remtis liudytojų L. T. ir R. G. nurodytų aplinkybių parodymų patikrinimo metu ir jų vertinti, nes šie veiksmai buvo atlikti pažeidžiant BPK 196 str. nuostatas, kas yra esminis BPK pažeidimas. Kaip matyti iš 2012-04-20 Kauno miesto apylinkės teismo nutarties, teismas pripažino, jog šis liudytojų veiksmas buvo atliktas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.
Tiek nukentėjusiojo, tiek prokurorės skundo argumentai, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog liudytoja D. U. neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi yra niekuo nepagrįsti, todėl atmestini. Minėtos liudytojos duoti parodymai sutampa tiek ikiteisminio tyrimo, tiek byla nagrinėjant pirmos instancijos teisme metu. Juose ji nuosekliai išdėstė aplinkybes, kurias matė per savo buto durų akutę, kategoriškai paneigdama aplinkybę, kad vyko muštynės tarp nukentėjusiojo ir išteisintųjų. Liudytoja D. U. apklausta pirmos instancijos teisme nurodė, jog į kaimą išvyko sekantį rytą po įvykio, taigi priešingai, nei nurodė prokurorė savo apeliaciniame skunde. Atmestinas ir prokurorės apeliacinio skundo teiginys, jog tai, kad nukentėjusysis savo pastangomis ieškojo įvykio liudytojų leidžia teigti, jog jis tikrai buvo sumuštas. Šis prokurorės teiginys niekaip neįrodo išteisintųjų kaltės, padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pačio smūgio sudavimo, konkrečiai kas sudavė smūgį ar smūgius nukentėjusiajam, nė vienas iš pirmos instancijos teisme apklaustų liudytojų patvirtinti negalėjo. Taigi teisėjų kolegija atmeta prokurorės apeliacinio skundo teiginį, jog liudytoja J. R. išgirdo į smūgį panašų garsą ir pro pravertas kambario duris pamatė krentantį nukentėjusįjį, kaip neatitinkantį faktinių bylos aplinkybių. Garso atsiradimas nėra įrodymas, jog būtent nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis. Kas būtent sudavė smūgį nukentėjusiajam, liudytoja įvardinti negalėjo. Ji taip pat nematė ir negirdėjo kaip iš buto išėjo M. G.. Teisėjų kolegija pažymi, jog keistai atrodo liudytojos J. R. elgesys pačio įvykio metu. Apklausta pirmos instancijos teisme, ji aiškino, jog įvykio nematė, kas vyko po smūgio sudavimo ji nežino, atvykus policijos pareigūnams ji su jais nebendravo, buvo kitame kambaryje. Darant logišką išvadą, liudytoja privalėjo informuoti policijos pareigūnus kas sumušė jos sutuoktinį, nes pasak jos aiškinimų, ji konkrečiai matė tai padariusius asmenis. Ir tai nebuvo nepažįstami asmenys, o būtent jų kaimynai. Atmestinas prokurorės apeliacinio skundo argumentas, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino J. R. parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmos instancijos teismo posėdžio metu liudytoja J. R. aiškino, jog nukentėjusysis įvykio metu buvo blaivus, nors pats A. R. teigė, jog įvykio metu buvo išgėręs alaus. Kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, kad nuo jo sklido alkoholio kvapas, buvo nekoordinuoti jo judesiai patvirtino ir policijos pareigūnai R. C. ir R. Č.. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog jos parodymai yra nelogiški, nenuoseklūs ir nepatikimi, ką ir teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, juos atmesdamas.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog liudytojų S. B., J. B., A. R. parodymai yra netiesioginiai, jie paties įvykio nematė ir žino tik iš nukentėjusiojo pasakojimų. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo.
Kolegija pažymi, jog pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino specialisto išvadą bei specialistės parodymus duotus teisminio nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme, iš kurių matyti, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti vienu trauminiu poveikiu, kas paneigia tiek nukentėjusiojo tiek prokurorės skundo argumentus, jog nukentėjusiajam buvo suduoti du smūgiai. Šie argumentai yra nelogiški, nes teismo nuomone suduoti du smūgius dviems skirtingiems asmenims į tą pačią nukentėjusiojo vietą yra praktiškai neįmanoma.
Prokurorės apeliacinio skundo argumentas, jog pirmos instancijos teismas išėjo iš nagrinėjimo teisme ribų, konstatuodamas, jog iš byloje esančių duomenų 2010-12-23 vakarą visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta nukentėjusiajam V. R. garsiai leidžiant muziką, kuri trikdė kaimynų T., jų vaikų G. bei pastarųjų mažametės dukters ir gretimo buto kaimynės D. U. prieššventinį poilsį, rimtį ir nustatytą tvarką, nelaikytinas kaip kaltinimo ribų išplėtimas numatytas LR BPK 255 str. Teisėjų kolegija pažymi, jog liudytojos L. T., D. U., K. G. bei išteisintieji R. T. ir M. G. į policijos pareigūnus dėl garsiai nukentėjusiojo leidžiamos muzikos ir jų galimai rimties sutrikdymo nesikreipė ir aplinkybės nebuvo patikrintos dėl to, jog jie konfliktą su nukentėjusiuoju siekė išspręsti taikiai, be policijos įsikišimo. Be to, pažymima, kad kreiptis į policijos pareigūnus yra jų teisė, bet ne pareiga. Tai neduoda pagrindo išvadai, jog buvo išplėstos nagrinėjimo teisme ribos.
Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai išteisino R. T. ir M. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1d., 138 str. 2 d. 8 p., šiems nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1d., 138 str. 2 d. 8 p., požymių.
Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nukentėjusiojo V. R. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokurorės apeliacinius skundus atmesti.