- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-22
- Bylos Nr.
- I-4422-463/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Pareiškėjas
- D. N.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, dalyvaujant atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Jurgitai Saulėnaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. (D. N.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. N. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių ardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinės (toliau – ir Areštinė), po 100 Eur už parą arba ne mažiau kaip 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti dėl to, kad laikotarpiu nuo 2014-12-23 iki 2014-12-29 ir laikotarpiu nuo 2015-01-12 iki 2015-01-19 buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Areštinėje bei laikotarpiu nuo 2014-12-29 iki 2015-01-12, nuo 2015-01-19 iki 2015-01-27 ir nuo 2015-05-05 iki 2015-05-12 bei nuo 2015-08-25 iki 2015-09-01 buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis laikymo sąlygomis. Nurodė, kad tikslių laikotarpių negalintis nurodyti, nes atsakovas tokių duomenų jam nepateikė.
Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Į kameros plotą buvo įskaityti ir joje esantys baldai. Kamerose buvo per mažas stalas, tebuvo tik dvi kėdės. Netilpdavo prie stalo valgyti, todėl tekdavo laukti ir maistas pravėsdavo. Jokių galimybių judėti kamerose nebuvo, buvo priverstas sėdėti arba gulėti. Nurodė, kad lovos buvo per trumpos, todėl buvo sunku išsimiegoti. Kamerose nebuvo spintelių daiktams laikyti. Kameros vėdinamas tik per langus, o šaltuoju metų laiku ir taip buvo šalta. Turėjo būti įrengta ventiliacija. Kamerose tualetai buvo atskirti maža sienele ir taip buvo ribojamas jo privatumas. Lauke per dieną galėjo būti tik vieną valandą. Per savaitę vieną kartą buvo vedamas į dušą, kur galėjo maudytis 15 minučių. Nurodė, kad yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas su rūkančiais asmenimis ir dėl to jam pablogėjo sveikata. Be to, Lukiškių TI-K pareigūnai anketoje jį vertė rašyti, kad yra rūkantis. Lukiškių TI-K administracija nereagavo į prašymus laikyti su nerūkančiais asmenimis.
Pareiškėjas teigė, kad Areštinėje buvo labai prastos laikymo sąlygos, t. y. nebuvo ventiliacijos ir langų, į kamerą dienos šviesa nepatekdavo, lango imitacijoje įtvirtintas stiklo blokelis, visą laiką kameroje degė naktinė šviesa, buvo laikomas su rūkančiais ir priverstas kvėpuoti dūmais, tualetas buvo atitvertas maža sienele, todėl jis visą laiką buvo stebimas ir taip ribojamas jo privatumas. Kamera buvo antisanitarinės būklės, joje veisėsi žiurkės ir tarakonai, patalynė pilna blakių. Nurodė, kad gryname ore galėjo būti tik vieną valandą per parą, dušu naudotis 1 kartą per savaitę.
Pasak pareiškėjo, dėl tokių laikymo sąlygų jautė neigiamus išgyvenimus, pažeminimą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, fizinį nepatogumą ir moralinį pažeminimą, yra sukrėstas psichiškai bei dvasiškai, nebegali ramiai miegoti, neigiamus išgyvenimus jaučia nuolat. Pareiškėjo vertinimu, tokios žeminančios laikymo sąlygos pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.
Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Jis pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–14)
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014-12-23 iki 2014-12-29 (6 paras) ir laikotarpiu nuo 2015-01-12 iki 2015-01-15 (3 paras). Pareiškėjas šiuo laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, dėl sveikatos problemų nesiskundė. Nurodė, kad pareiškėjas mažesnėse, nei teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, buvo laikomas vos kelias valandas. Jam buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, jis šia teise naudojosi.
Vilniaus AVPK nurodė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimų. Pabrėžė, kad tam tikras privatumo ribojimas yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Stebėjimas yra privalomas pagal Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukciją. Nurodė, kad Areštinę tikrino Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus ir Šalčininkų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnai sanitarinių sąlygų pažeidimų nenustatė. Su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudaryta sutartis dėl Areštinės dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbų. Areštinėje laikomi asmenys aprūpinami švaria patalyne, paklode, pagalvės užvalkalu ir rankšluosčiu. Areštinėj įrengtas galingas elektrinis ventiliatorius, vėdinantis Areštinės kameras. Areštinės langai yra iš stiklo blokelių ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimus. Be to, kamerose papildomai įrengtas dirbtinis apšvietimas, kuris yra pakankamas ir dėl to jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjo teisė per parą pasivaikščioti vieną valandą gryname ore bei teisė vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu nebuvo pažeista. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė prašymų laikyti jį su nerūkančiais asmenimis. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad asmenys, su kuriais jis buvo laikoms, rūkė.
Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas psichines ar fizines savybes, kurios būtų reikšmingos sprendžiant pareiškėjo ginčą. Teigė, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų siekęs sąmoningai žeminti pareiškėjo garbę ir orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nurodė, kad iš pareiškėjo skundo neaišku, kokios neigiamo fizinės ar emocinės pasekmės sąlygojo pareiškėjo reikalavimus ir kuo remdamasis pareiškėjas neturtinę žalą įvertino tokia suma. Pareiškėjo argumentai grindžiami subjektyviu aplinkybių vertinimu. Teigė, kad prašymas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.245–6.255 ir 6.271 straipsnių prasme. Pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu. Pareiškėjas nepagrindė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, o reikalavimą atlyginti neturtinę žalą vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės.
Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 66–75).
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiais: 2014-12-29–2014-12-30, 2015-01-06, 2015-01-16–2015-01-22, 2015-04-21, 2015-04-24–2015-04-25, 2015-05-05, 2015-05-07, 2015-05-09–2015-05-11, 2015-08-25–2015-08-31 atitiko vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimus. Nevertintini laikotarpiai, kai pareiškėjas iš Lukiškių TI-K buvo laikinai išvykęs.
Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Laikomiems kamerose asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Nurodė, kad nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Lukiškių TI-K dėl kamerų remonto paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010, ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2015-11-01) 21 punkto reikalavimų. Kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo III skirsnyje nustatytų reikalavimų. Dėl per mažo kamerų ploto nėra galimybių įrengti papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Nurodė, kad yra nupirkti veidrodžiai, kurie įklijuojami į sienas tarp glazūruotų plytelių. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus. Nurodė, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga. Pareiškėjo teisė naudotis dušu ir pasivaikščioti gryname ore nebuvo pažeista. Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti ir asmenys skirstomi į kameras, atsižvelgus ir į prašymą laikyti atskirai nuo rūkančiųjų asmenų ir taip yra laikomas kamerose. Akcentavo, kad nebuvo ribojama pareiškėjo teisė į privatumą. Nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nurodyti nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą laiko nepagrįstu bei vertina kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Atsakovė teigė, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nei žalos, nei jos dydžio nepagrindė, nei priežastinio ryšio nepagrindė.
Atsakovės atstovė teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Areštinėje ir Lukiškių TI-K, pagrįstumo.
Dėl laikymo sąlygų Areštinėje
Pareiškėjas teigė, kad jis Areštinėje buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus.
Remiantis Vilniaus AVMP pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas D. N. į Areštinę buvo uždarytas 2014-12-23 09.00 val. (b. l. 18) ir iki 2014-12-29 8.30 val. (buvo išvežtas į Lukiškių TI-K) buvo laikomas Areštinės kameroje Nr. 1, kurios bendras plotas 5,9 kv. m (2014-12-23 9.00–16.50 val.) vienas, o nuo 2014-12-23 16.50 val. iki 2014-12-29 9.20 val. kameroje Nr. 4, kurios plotas 13,94 kv. m, nuo dviejų iki keturių asmenų, įskaitant ir pareiškėją (b. l. 28–35). Pareiškėjas D. N. nuo 2015-01-12 15.30 val. iki 2015-01-16 9.30 val. buvo laikomas Areštinės kameroje Nr. 4, kurios bendras plotas 13,94 kv. m, nuo dviejų iki keturių asmenų, įskaitant ir pareiškėją (b. l. 21–27).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN37:2009“; ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2015-11-01), nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, nereglamentuoja Areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydžio.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtintas reikalavimas vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Toks ploto reikalavimas Areštinėje laikomiems asmenims įtvirtintas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (pvz., 2015-10-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs Areštinės pateiktus duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjas 2014-12-24, 2014-12-25, 2014-12-26, 2014-12-27 ir 2014-12-28 bei 2015-01-13, 2015-01-14 ir 2015-01-15 buvo laikomas pažeidus minimalius kameros ploto reikalavimus iš viso 8 paras. Pareiškėjas 2014-12-29 9.20 val. ir 2015-01-16 9.30 val. buvo išvežtas į Lukiškių TI-K, todėl jos nevertinamos Areštinės laikymo sąlygų aspektu, nes bus vertinamos Lukiškių TI-K laikymo sąlygų aspektu.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, Vilniaus AVPK teiginiai, kad pareiškėjas tik kelias valandas buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad asmenų skaičius kamerose keitėsi valandomis, tačiau terminai skaičiuojami paromis, o ne valandomis. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas 8 paras buvo laikomas areštinėje pažeidus Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtintą reikalavimą vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis turi būti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius pripažįsta pagrįstais. Teismas taip pat konstatuoja, kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti nepatogumai (negalėjimas judėti kameroje, pavalgyti, spintelių trūkumas) buvo susiję su per mažu kamerų plotu.
Pažymėtina Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).
Pareiškėjas teigė, kad tualetas atskirtas maža sienele, kuri ne didesnė nei 1,2 m aukščio, tualetas buvo be durų ir taip buvo ribojamas jo privatumas.
Teismas su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 (redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Teismas daro išvadą, kad sanitarinis mazgas atitiko minėtoje higienos normoje keliamus reikalavimus. Reikalavimo, kad būtų įrengtos durys sanitariniame mazge, nėra nustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad buvo ribojamas jo privatumas. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 3 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų priežiūra – organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių ir apsaugos budinčiosios pamainos pareigūnų veiksmų visuma, skirta policijos areštinėse laikomų asmenų elgesio kontrolei užtikrinti, apimanti policijos areštinės darbuotojų ir kitų asmenų patekimo į policijos areštinę kontrolę, policijos areštinėje laikomų asmenų patikrinimus, policijos areštinės kamerų bei patalpų apžiūras, perduodamų pašto siuntinių, daiktų ir smulkiųjų paketų su spauda tikrinimą, pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis kontrolę bei izoliacijos tarp asmenų, laikomų policijos areštinėje, užtikrinimą. Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 92.3 punkte nustatyta, kad postinis privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose ir apie atliktą patikrinimą vietinio ryšio telefonu informuoti policijos areštinės (policijos komisariato) budėtoją. Jei tam tikriems asmenims yra skirtas nuolatinis stebėjimas, vykdyti nepertraukiamą jų stebėjimą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad stebėjimas yra pareigūnų tarnybos dalis, apimanti ir laikomų asmenų priežiūrą netrukdomai stebėti Areštinėje laikomus asmenis. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų varžęs pareiškėjo teisę į privatumą. Areštinei laikomų asmenų stebėjimo kontrolės veiksmai atsakovui yra būtini ir negali paneigti atsakovo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teiginiai dėl ribojamo privatumo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas Areštinėje antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Areštinės kamerose nebuvo langų, o tik lango imitacija iš stiklo blokelių, kameroje buvo per silpnas dirbtinis apšvietimas.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimus, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus 2014-08-05 atlikto periodinio patikrinimo akte (b. l. 48–50) nustatytas minėtas higienos normos pažeidimas. Pagal minėtos higienos normos 2 punktą, ji yra taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi, stiklo blokelių pakeitimas skaidraus stiklo langais reikalautų esminės rekonstrukcijos. Pažymėtina, kad Šalčininkų rajono policijos komisariato 2014-09-26 rašte (b. l. 51) nurodyta, kad 2015 m. numatomas Areštinės remontas. Taip pat minėtame 2014-08-05 patikrinimo akte užfiksuota, kad kamerose yra įrengtas dirbtinis apšvietimas – liuminescencinės, kaitrinės lempos, elektros šviesa įjungta pastoviai dieną ir naktį ir dirbtinės apšvietos pažeidimų nenustatyta. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmeta kaip nepagrįstus ir akcentuoja, kad jis šių teiginių neindividualizavo, nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pareiškėjo teiginius, kad kamerose veisėsi žiurkės ir tarakonai, o patalynėje buvo pilna blakių, atmeta kaip neapgrįstus. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 53 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama teritorinėse policijos įstaigose nustatyta tvarka. Pagal minėtos higienos normos 57 punktą, draudžiama policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems suimtiems asmenims, o 58 punkte nustatyta, kad minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, valomas cheminėje valykloje. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., areštinėje įrengtoje dezinfekcijos kameroje.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus ir Šalčininkų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktuose (b. l. 45–46, 48–50) tokių pažeidimų nebuvo nustatyta, buvo konstatuota, kad Areštinės patalpos neremontuotos, bet švarios. Be to, Areštinė su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarė dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos sutartį sudaryta sutartį (b. l. 62–64), pagal kurią atliekami kenkėjų naikinimo darbai, o pagal minkšto inventoriaus dezinfekcijos paslaugų sutartį (b. l. 58–61) atliekami minkšto inventoriaus, įskaitant ir patalynę, dezinfekcijos darbai. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad pagal pateiktas sutartis atliekami kenkėjų naikinimo bei patalynės dezinfekcijos darbai. Pareiškėjas šių atsakovo teiginių nepaneigė ir nepateikė jokių duomenų savo argumentams pagrįsti, todėl minėti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas pareiškėjo teiginius, kad Areštinės kameroje nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna bei žema kameros oro temperatūra, atmeta kaip nepagrįstus, kadangi patikrinimo aktuose tokių pažeidimų nebuvo užfiksuota, o nurodyta, kad Areštinėje yra įrengtas galingas elektros ventiliatorius, vėdinantis areštinės kameras, 2013-09-06 areštinėje užfiksuoti drėgmės ir temperatūros parodymai (b. l. 47) Areštinės kamerose, atitiko nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai abstraktūs, neindividualizuoti, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per parą. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti areštinės pasivaikščiojimo kieme. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Areštinė nepažeidė pareiškėjo teisės 1 valandą pasivaikščioti gryname ore ir nepažeidė jo teisių.
Pareiškėjas teigė, kad jis tik vieną kartą per savaitę galėjo praustis duše. Teritorinių policijos įstaigų ir areštinių veiklos taisyklių 7.12 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Atsižvelgus į tai teismas konstatuoja, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė vieną kartą per savaitę praustis duše.
Pareiškėjas teigė, kad Areštinės kameroje buvo patalpintas su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis.
Lietuvos higienos normos HN 37:2009 13 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nors pareiškėjas teigė, kad jis yra nerūkantis, tačiau Lukiškių TI-K 2014-12-29 Asmenų, atvykusių į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pirmą kartą (b. l. 182), nurodė, kad nori būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Jokių prašymų Areštinei laikyti ji atskirai nuo rūkančiųjų asmenų neteikė. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Areštinė, nesant pareiškėjo prašymo, jo negalėjo laikyti atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Be to, toks pareiškėjo teiginys yra itin abstraktus. Kaip matyti, iš atsakovo pateiktų duomenų, Areštinės kamerose laikomi asmenys labai dažnai keisdavosi ir negalima daryti vienareikšmės išvados, kad visi asmenys buvo rūkantys. Pareiškėjas abstrakčiai įvardijo, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad būtų prašęs laikyti atskirai nuo rūkančiųjų. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmesta kaip nepagrįstus. Teismo vertinimu, pareiškėjui nepateikus duomenų apie savo sveikatos būklę, nėra pagrindo pripažinti, kad skunde nurodytos laikymo sąlygos turėjo neigiamą įtaką jo sveikatai ar psichinei būklei ir išskirtinai darė neigiamą poveikį pareiškėjui. Taip pat nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Teismas įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad Areštinė 8 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kurių vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei 5 kv. m, o kitus pareiškėjo teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų Areštinėje atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad D. N. 2014-12-29 atvyko į Lukiškių TI–K ir iki 2015-09-01 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki keturių asmenų kamerose, kurių plotas nuo 7,28 kv. m iki 34,57 kv. m (b. l. 66–67). Tokie duomenys nurodyti ir kalinamojo (nuteistojo) apskaitos kortelėje (b. l. 76–77).
Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus, turinčio tekti vienam asmeniui, kameros ploto reikalavimo.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką.
Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-12-29 iki 2015-09-01 (nevertinami laikotarpiai, kai buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K) buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 21 parą. Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso Lukiškių TI-K buvo laikomas 46 paras, iš jų 25 nepažeidus nustatyto minimalaus kameros ploto, turėjusio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Kiti pareiškėjo nurodyti nepatogumai kameroje (negalėjimas judėti, oro trūkumas, daiktų laikymas, baldai) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu. Reikalavimo, kad baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą, teisės aktai nenustato.
Pareiškėjas teigė, kad lovos yra per trumpos ir dėl to jis negalėjo patogiai išsimiegoti.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam. Pareiškėjas neneigė, kad lova buvo, o minėtoje normoje nėra nustatyta, kokio dydžio ji turi būti. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis su prašymu kreipėsi į administraciją dėl netinkamos lovos, todėl teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Vien tik abstraktus pareiškėjo teiginys dėl per trumpos lovos negali būti pripažįstamas pagrįstu argumentu neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjo teigimu, tualetai atskirti maža sienele ir taip ribojamas jo privatumas.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2015-11-01) 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Teismo vertinimu, atskira sanitarinio mazgo įrengimo vieta reikalautų esminių įstaigos rekonstrukcijos darbų, todėl toks reikalavimas netaikytinas.
Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Pareiškėjas neneigė, kad tualetas buvo atskirtas sienele nuo bendros patalpos. Sienelės storio minėtos taisyklės nereglamentuoja. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K teiginiais, kad tualetas buvo tinkamai atitvertas ir toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus, todėl teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateiktuose patikrinimo aktuose nebuvo nustatytų tualeto įrengimo pažeidimų (b. l. 78–150). Teismas konstatuoja, kad šie pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas teigė, kad yra stebimas atliekant gamtinius reikalus. Kalėjimų departamento direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130, patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, nustatyta, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro šių asmenų nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės, įstatymų nustatyto suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas, asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos. Viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų varžęs pareiškėjo teisę į privatumą. Lukiškių TI-K turi atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę, todėl tokie veiksmai atsakovui yra būtini ir negali paneigti atsakovo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teiginiai dėl ribojamo privatumo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad į dušą buvo vedamas vieną kartą per savaitę ir 15 min. galėjo juo naudotis. Teismas konstatuoja, kad Lukiškių TI-K nepažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto, nustatančio, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Pareiškėjas teigė, kad yra nerūkantis ir buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Administracija į jo prašymus nereagavo, vertė rašyti, kad yra rūkantis.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Izoliavimo reikalavimai, kurių turi būti laikomasi suimtuosius ir nuteistuosius uždarant kamerose, nustatyti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas, vyrai laikomi atskirai nuo moterų, nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų, moterys, kurių nėštumas daugiau kaip trylika savaičių, jų pageidavimu – atskirai nuo kitų moterų; asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių ir t. t. Šiame straipsnyje nėra įtvirtintų nuostatų dėl rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kalinimo ypatumų. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 1–5 dalyse nustatytos bausmes atliekančių asmenų grupės, kurios turi ar gali būti izoliuotos. Šiose grupėse rūkantieji nėra paminėti. Pareiškėjo atžvilgiu galėtų būti taikoma Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalies nuostata, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administracijos dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Taigi, suimtasis (nuteistasis) turi teisę būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą.
Pareiškėjas, 2014-12-29 atvykęs į Lukiškių TI-K, užpildė Asmenų, atvykusių į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pirmą kartą, apklausos anketą (b. l. 182), kurioje į klausimą: „Ar norite būti laikomas įtaigos gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis?“, atsakė: „Taip“. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais perkelti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis. Teismas pareiškėjo teiginius, kad jis buvo verčiamas anketoje nurodyti, jog buvo rūkantis, vertina kaip nepagrįstus. Teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu sąmoningai jį būtų siekę pažeminti ar pažeisti jo teises ar galimai pažeistus teisėtus interesus. Teismas konstatuoja, kad Lukiškių TI-K, vadovaudamasi pareiškėjo 2014-12-29 nurodytais duomenimis, t. y. kad jis norėjo būti laikomas su rūkančiais asmenimis, nesant rašytinio prašymo laikyti su nerūkančiais asmenimis, neturėjo pagrindo pareiškėjo izoliuoti nuo rūkančių asmenų. Pareiškėjas teismui nurodė abstrakčius teiginius, jų neindividualizavo bei nepaneigė Lukiškių TI-K pateiktų duomenų, todėl jo teiginiai dėl laikymo su rūkančiais asmenimis, pažeidžiant pareiškėjo teises, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas tiek dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis, tiek ir, jo manymu, dėl netinkamo pareigūnų elgesio, turėjo teisę kreiptis į administraciją su skundais. Vien tik pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai negali paneigti Lukiškių TI-K pateiktų duomenų ir argumentų.
Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kurių minimalus kameros ploto reikalavimas vienam asmeniui buvo pažeistas 21 parą, o kitus pareiškėjo teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai.
Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas Areštinėje 8 paras ir Lukiškių TI-K 21 parą buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.
Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui kėlė diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Areštinė ir Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pareiškėjas skunde jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, esminę aplinkybę – laikymo trukmę, daro išvadą, kad pareiškėjui neturtinei žalai atlyginti priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, 40 Eur, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 120 Eur. Teismas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, kad pareiškėjui neturtinei žalai atlyginti būti priteisiama jo prašoma suma, t. y. po 100 Eur už parą arba ne mažiau kaip 10 000 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 127–129 straipsniais,
nusprendė:
D. N. (D. N.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti D. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 40 (keturiasdešimt eurų) Eur ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.