Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. M. ir nuteistojo V. Č. atstovės pagal įstatymą D. Č. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo

K. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 2 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie 2010-02-01 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos 3 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė K. M. paskirta laisvės atėmimas 4 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas pagal 2010-02-01 nuosprendį atliktas bausmės laikas iki 2010-09-13;

V. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str.1 d., 3 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridedant laisvės atėmimo bausmės, paskirtos 2009-11-27 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, dalį ir galutinė subendrinta bausmė V. Č. paskirta laisvės atėmimas 2 metams.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

K. M. ir V. Č. nuteisti už tai, kad 2009 m. gruodžio 17 d. apie 20.30 val., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) esančioje (duomenys neskelbtini) teritorijoje, kartu panaudodami fizinį smurtą prieš mažametį V. K., gim. (duomenys neskelbtini), K. M. spyrus nukentėjusiajam per kojas ir jį parvertus ant žemės bei abu kartu nukentėjusiajam užlauždami rankas už nugaros ir keliais prispausdami prie žemės, tuo atimdami galimybę pastarajam pasipriešinti, iš nukentėjusiojo V. K. pagrobė svetimą turtą - S. S. priklausanti mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson W 350i“ 590 Lt vertės su Tele 2 „Pildyk“ SIM kortele 7 Lt vertės, viso pagrobė turto už 597 Lt.

Anot D. Č., nukentėjusysis V. K. aiškino, kad vienas K. M. iš jo telefono nebūtų atėmęs todėl, kad jam buvo gėda prisipažinti, jog telefoną iš jo atėmė vienas asmuo, o ne du. Teigia, kad jos sūnaus V. Č. parodymai, jog plėšime jis nedalyvavo, nėra pastarojo gynybinė pozicija, kaip pažymėjo teismas, o yra tiesa.

Teismo posėdyje nuteistieji K. M., V. Č., nepilnamečio nuteistojo V. Č. įstatyminė atstovė pagal įstatymą D. Č., nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. M. ir nuteistojo V. Č. atstovės pagal įstatymą D. Č. apeliaciniai skundai atmestini.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai, įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamus veiksmus ir jiems teisingai paskyrė bausmes.

Dėl V. Č. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą

Spręsdamas V. Č. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo V. K., kaltinamojo K. M., liudytojų S. S., E. Ž. parodymais, kitais ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, motyvuotai, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatos, įvertino įrodymų visumą.

Iš nukentėjusiojo V. K. parodymų matyti, kad jis nuosekliai nurodė esmines jo apiplėšimo aplinkybes nuo pat pirmosios jo apklausos, kai buvo apklaustas po įvykio nepraėjus nė porai valandų, t. y. 2009 m. gruodžio 17 d. 22.15 val. (šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Minėtos apklausos metu V. K. parodė, kad 2009 m. gruodžio 17 d. apie 19 val. prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, jis sutiko iš matymo pažįstamą jaunuolį vardu V., pravarde „T.“. V. buvo su draugu, kurio jis nepažinojo. Jiems vaikštant po (duomenys neskelbtini), apie 20 val. paskambino jo mama ir liepė grįžti į namus. Į namus jis parvažiavo su V. ir pastarojo draugu, jie palaukė jo (duomenys neskelbtini) namo kieme, o jis, t. y. V. K., pasėmė du kibirus vandens, juos nunešė į namus ir vėl išėjo į kiemą. Jie kartu su V. ir jo draugu nuėjo pasivaikščioti po prekybos centrą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose. Ten pabuvę apie pusę valandos, maršrutiniu miesto autobusu Nr. (duomenys neskelbtini) nuvažiavo iki (duomenys neskelbtini) gatvės ir išlipo netoli (duomenys neskelbtini). Jiems vaikštant po (duomenys neskelbtini) teritoriją, V. draugas pasakė jam atiduoti savo mobiliojo ryšio telefoną. Pasakęs, kad telefono neatiduos, jis telefoną iš kelnių kišenės pasiėmė į ranką ir norėjo pabėgti. Tačiau V. ir jo draugas – abu – užlaužė jam už nugaros rankas ir iš rankų pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson W 350i“ su Tele 2 „Pildyk“ SIM kortele. Pagrobtas telefonas buvo jo mamos S. S., telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), telefono IMEI Nr. (duomenys neskelbtini). Pagrobę telefoną abu vaikinai nubėgo (t. 1, b. l. 9-10). Abejoti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo, nes iš esmės analogiškus parodymus jis davė ir apklausos, atliktos 2010 m. kovo 4 d. metu, taip pat apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir pirmosios instancijos teisme. 2010 m. kovo 4 d. apklausos metu nukentėjusysis V. K. papildomai nurodė, kad 2009 m. gruodžio 17 d. apie 20.30 val., jam su K. M. ir V. Č. nuvažiavus į (duomenys neskelbtini) gatvę ir nuėjus į (duomenys neskelbtini), K. M. jam liepė atiduoti telefoną. Tuo metu V. buvo šalia. Po to V. pasakęs, kad eina į tualetą, nuėjo nuo jų apie 100 m. Tada jis, t. y. V. K., iš kišenės išsiėmė telefoną ir stipriai jį sugniaužė dešinėje rankoje. K. jam spyrė per kojas ir jis nugriuvo ant žemės. Prie jų sugrįžo V. Kai jis atsikėlė nuo žemės, K. jam pasakė „atiduodi ragelį“. Jam pasakius, kad neduos, K. griebė jam už dešinės rankos ir pradėjo ją laužti, už kitos rankos griebė V. ir taip pat pradėjo laužti. K. atlenkinėjo jo pirštus ir taip atėmė telefoną. Abu vaikinai nubėgo link miško, o jis – į degalinę. Patvirtino, kad telefoną iš jo pagrobė abu – V. ir K. V. jo prašė nesakyti, kad jis atiminėjo telefoną, prašė sakyti, kad tai padarė K. M. (t. 1, b. l. 18-20, parodymai ištirti apylinkės teisme). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo nukentėjusysis V. K. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, paaiškino, kad K. M. pasakius „atiduok telefoną“, jis išsitraukė jį ir suspaudė rankoje. Gavęs per kojas, nuo smūgio nugriuvo ant žemės. Dar gulinčiam ant žemės V. Č. užlaužė už nugaros kairiąją ranką, o K. M. – dešiniąją. Jie abu jį dar prispaudė keliais ir K. M. paėmė iš jo telefoną. K. M. jam dar pasakė: „žinom, kur tu gyveni, padegsim namus, jei kam pasakysi apie tai“. Tada abu vaikinai nuėjo, o jis nuėjęs į degalinę iš ten paskambino policijai (t. 1, b. l. 36-37). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis dar kartą patvirtino, jog kartodrome, kai V. Č. kažkur nuėjo, jam (V. K.) buvo pasakyta atiduoti telefoną. Tuo metu jis telefoną laikė dešinėje rankoje. K. M. jį pastūmė, trenkė koja per jo kojas. Jis matė, kaip atbėgo V. Č.. K. M. jam užlaužė dešiniąją ranką, o V. Č. – kitą ranką, ir jį keliais prispaudė prie žemės. Telefonas jam iš rankų buvo išplėštas. Kai vaikinai telefoną jam ištraukė iš rankų, jį paleido. Tuomet K. M. pasakė, kad jei jis kam nors skųsis, bus padegtas (t. 2, b. l. 38-39).

Taigi, iš visų nukentėjusiojo V. K. parodymų matyti, kad jis niekada neabejojo, jog jį apiplėšė du asmenys – K. M. ir V. Č.. Tai, kad V. K. apiplėšė du iš matymo pažįstami jaunuoliai, nurodyta ir V. K. atstovės pagal įstatymą S. S. 2009 m. gruodžio 17 d. protokole pareiškime (t. 1, b. l. 3).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai liudija, kad nukentėjusysis V. K. atpažino M. M. ir V. Č. kaip asmenis, kurie 2009 m. gruodžio 17 d. apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, Šiauliuose, esančiame (duomenys neskelbtini), užlaužę jam rankas atėmė iš jo mobiliojo ryšio telefoną. Atpažinimo metu V. K. paaiškino, kad atpažintą vaikiną jis žinojo kaip vaikiną vardu V., jį atpažįsta iš veido bruožų, ūgio, kūno sudėjimo (t. 1, b. l. 12-14, 15-17).

Apklausų metu nurodytas aplinkybes, kad jį apiplėšė K. M. ir V. Č. kartu, nukentėjusysis V. K. patvirtino ir akistatų su pastaraisiais metu, nurodydamas, kad kartodrome V. nuėjo į tualetą, o K. liepė jam atiduoti telefoną. Jam pasakius, kad neduos, K. spyrė jam per kojas ir jis nugriuvo ant žemės. Jam atsistojus, prie jų sugrįžo V. Tuomet K. jam griebė už dešinės rankos ir ją užlaužė, o V. griebė jam už kairės rankos ir taip pat ją pradėjo laužti. Telefoną iš jo atėmė K. su V. (t. 1, b. l. 113-114, 115-116). Tai dar kartą patvirtina, kad nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs ir teisingi - jis, nurodydamas įvykio aplinkybes visąlaik tvirtino, jog buvo apiplėštas dviejų asmenų bei konkrečiai nurodė V. Č. veiksmus – būtent, kad pastarasis daromo nusikaltimo metu laužė jam kairiąją ranką ir bendrais veiksmais su K. M. atėmė iš jo mobiliojo ryšio telefoną.

Be aukščiau išdėstytų įrodymų, nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kiti teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo nuosprendyje aptarti įrodymai.

Teisiamajame posėdyje liudytoja apklausta nukentėjusiojo V. K. įstatyminė atstovė S. S. nurodė, kad 2009 m. gruodžio mėnesį sūnus grįžo į namus su policijos pareigūnais ir jai papasakojo, kad iš jo atimtas telefonas, atimant telefoną buvo V. Č. ir dar vienas berniukas, kurio vardo jos sūnus tuo metu nežinojo (t. 2, b. l. 39). Apklausiama liudytoja ikiteisminio tyrimo metu S. S. taip pat nurodė, kad 2009 m. gruodžio 17 d. apie 21 val. į namus su policijos pareigūnais grįžęs jos sūnus V. K. pasakė, kad jo pažįstamas iš matymo bei pastarojo draugas (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiame (duomenys neskelbtini) pagrobė jai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson W 350i“ (t. 1, b. l. 39-41, parodymai ištirti teisiamajame posėdyje – t. 2, b. l. 40).

Iš byloje esančios garantinės pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) akivaizdu, kad mobiliojo ryšio telefono „Sony Ericsson W 350i“, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė yra S. S. (t. 1, b. l. 59).

Nuteistojo V. Č. kaltė įrodyta ir šio nusikaltimo bendravykdytojo parodymais. Iš įtariamuoju apklausto K. M. parodymų matyti, kad apie tai, jog reikėtų atimti iš jo pažįstamo telefoną, V. jis pasakė tuo metu, kai vaikinas nešė vandenį. Su V. jie susitarė, kad vaikiną nusivilios į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gatvėje. (duomenys neskelbtini) jis suėmė vaikinui už rankos, kurioje pastarasis laikė telefoną, ranką užsuko ir telefoną atėmė. V. buvo šalia, kažką ant vaikino šaukė. Telefoną jie pardavė už 80 Lt, pinigus su V. pasidalino po 40 Lt (t. 1, b. l. 92-93). Papildomai apklausiamas įtariamuoju K. M. nurodė (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), kad jis ir V. Č. tarėsi apiplėšti pastarojo pažįstamą V. K.. Jis, t. y. K. M., trenkė V. K. per kojas ir jį pargriovė ant žemės, po to jie abu su V. Č. užlaužė vaikinui rankas ir jam gulinčiam iš rankų ištraukė mobiliojo ryšio telefoną. Telefoną jie pardavė E. Ž. pažįstamam vardu H., gautus pinigus su V. pasidalijo po lygiai – po 40 Lt. Paaiškino, kad akistatos su V. Č. metu jis melavo, nes nenorėjo, jog V. būtų teisiamas. Supratęs, kad V. Č. nepavyks išsisukti nuo atsakomybės, nusprendė duoti teisingus parodymus (t. 1, b. l. 100). Savo parodymus K. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, parodydamas vietą, kur jis su V. Č. padarė nusikaltimą (t. 1, b. l. 94-97). Teisiamajame posėdyje K. M. dar kartą patvirtino, kad jie su V. Č. sutarė atimti iš V. K. telefoną, tik patikslino, jog konkrečiai nesitarė, kas ką darys. Kartodrome jis spyrė V. K. į kojas, jie abu su V. Č. užlaužė V. K. rankas ir atėmė telefoną. Telefoną kartu su V. Č. pardavė E. Ž. draugui, gautus pinigus pasidalino (t. 2, b. l. 37).

Aplinkybę, kad 2009 m. gruodžio mėn. viduryje, vakare, pas jį atėjo K. M. bei V. Č. ir K. M. jo paklausė, ar jis nežino, kam reikėtų mobiliojo ryšio telefono, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytojas E. Ž.. Minėtas liudytojas taip pat parodė, kad telefoną iš K. nusipirko jo pažįstamas vardu H. Šie liudytojo parodymai pagarsinti teisiamajame posėdyje, liudytojas E. Ž. patvirtino, kad apklausos protokole surašyti jo parodymai yra teisingi (t. 1, b. l. 71-73, t. 2, b. l. 40).

Teisiamajame posėdyje pagarsinti liudytojo H. A. Č. parodymai taipogi patvirtina, kad 2009 m. gruodžio mėnesio antroje pusėje jis iš E. Ž. pažįstamo nusipirko mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson“ (t. 1, b. l. 63-65).

Daiktų pateikimo ir apžiūros protokolai liudija, kad H. A. Č. Šiaulių apskrities VPK Šiaulių m. PK tyrėjui pateikė mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson W 350i“, su atminties kortele. Telefono IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 54, 55-58).

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl V. Č. kaltės bendrais veiksmais su K. M. pagrobus iš V. K. pastarojo motinai S. S. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ir taip įvykdžius Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Atsakant į apeliantės D. Č. skundo argumentus, jog teismas, priimdamas V. Č. apkaltinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į tai, kad K. M. parodė, jog jie su Č. nebuvo iš anksto susitarę apiplėšti nukentėjusįjį, be to, V. Č. plėšimo metu buvo maždaug už 100 m, todėl negalėjo suspėti atbėgti ir padėti K. M. atimti iš V. K. telefoną, dar kartą pažymima, jog nuteistojo V. Č. kaltė įrodyta byloje surinktų, teismo ištirtų ir nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų įvertintų įrodymų visetu. Kolegija taip pat pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ir daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.

Kadangi byloje nustatyta, kad abu nuteistieji nusikaltimą padarė bendrais aktyviais veiksmais – K. M. spyrus nukentėjusiajam per kojas ir jį parvertus ant žemės, K. M. ir V. Č. kartu nukentėjusiajam užlaužė rankas už nugaros, keliais jį prispaudė prie žemės, taip atimdami galimybę pastarajam pasipriešinti, ir iš nukentėjusiojo V. K. pagrobė svetimą turtą, be to byloje įrodyta, kad abu nuteistieji nešė parduoti pagrobtąjį telefoną ir pasidalino už jį gautus pinigus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog V. Č. ir K. M. nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje.

Dėl nuteistajam K. M. paskirtos bausmės

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. M. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje.

Skirdamas bausmę nuteistajam K. M., teismas atsižvelgė į tai, kad pastarojo padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstamas veikas K. M. padarė būdamas anksčiau keletą kartų teistas, tarp jų – ir už analogišką nusikalstamą veiką (t. 1, b. l. 125-127), nusikalto neišnykus teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl BK 27 str. prasme yra laikomas recidyvistu, buvo baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 121-122), nedirba ir nesimoko. Pastebėtina, jog byloje esantys duomenys taip pat liudija, kad nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, apeliantas padarė tepraėjus vos pusantro mėnesio po apkaltinamojo nuosprendžio jam priėmimo, kas rodo jo susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų. Kadangi K. M. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, šią aplinkybę teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nuteistojo K. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Kolegijos nuomone, esant minėtoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kitos rūšies bausmės nei terminuotas laisvės atėmimas K. M. nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra mažesnė negu Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), t. y. nėra aiškiai per griežta.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad, nors ankstesniu teismo nuosprendžiu pripažinus K. M. kaltu už nusikalstamos veikos padarymą, pastarojo atžvilgiu buvo taikomas jo teisinę padėtį lengvinantis institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, jis toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuteistojo K. M. prašymas skirti jam laisvės apribojimo bausmę, t. y. bausmę, kuri BK 180 str. 1 d. sankcijoje nenumatyta, taip pat negali būti tenkinamas, kadangi šiuo atveju nėra BK 62 str. 1 ar 2 dalyse numatytų būtinų sąlygų, taipogi byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios mažintų apelianto padarytų nusikaltimų ar jo asmenybės pavojingumą tiek, kad BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, ir dėl to būtų pagrindas taikyti K. M. BK 54 str. 3 dalies nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

n utaria:

atmesti nuteistojo K. M. ir nuteistojo V. Č. atstovės pagal įstatymą D. Č. apeliacinius skundus.