Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,

dalyvaujant pareiškėjui Vladislavui (Vladislav) Jančiui, pareiškėjos atstovui Gediminui Blaškevičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Studijų kokybės vertinimo centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2016 m. gegužės 4 d. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimą Nr. 3R-187(AG-134/01-2016); 2) panaikinti Studijų kokybės vertinimo centro (toliau – ir Centras) 2016 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. S-543 (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti Centrą nagrinėti pareiškėjo 2016 m. kovo 10 d. pakartotinę parašką dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo, esant naujoms aplinkybėms.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad dar 2013 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į Centrą su prašymu pripažinti Varšuvos vyriausiojoje aukštojoje prekybos mokykloje Szkola Glowna Hadlowa w Warszawie (toliau – ir Mokykla, SGHW) įgytą kvalifikaciją. Atsakovas 2013 lapkričio 27 d. priėmė pažymą Nr. KV2-847 „Dėl kvalifikacijos akademinio pripažinimo“ (toliau – ir Pažyma), kuria pareiškėjo Varšuvos vyriausiojoje aukštojoje prekybos mokykloje įgytos kvalifikacijos nepripažino lygiaverte nei vienai Lietuvoje teikiamai aukštojo mokslo kvalifikacijai. Nesutikdamas su priimta Pažyma, pareiškėjas su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos Išsilavinimo ir kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu ir įgytų pagal užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programas, pripažinimo apeliacinę komisiją (toliau – ir Apeliacinė komisija), tačiau pareiškėjo skundas nebuvo patenkintas. Paaiškino, kad Apeliacinės komisijos priimto sprendimo neskundė, nes tikėjosi, jog gavęs papildomus aukštosios mokyklos paaiškinimus Centras pakartotinai nagrinės pareiškėjo prašymą pripažinti kvalifikaciją.

Pabrėžė, kad Mokyklos rektorius T. S. 2016 m. vasario 12 d. pateikė pareiškėjui raštą (toliau – ir Raštas), kuriame buvo nurodyta, kad Varšuvos vyriausioji aukštoji prekybos mokykla priėmė pareiškėją į diplominių studijų VI-ą semestrą ir įskaitė pareiškėjo Lietuvos Respublikoje studijuotus dalykus su sąlyga, kad pareiškėjas Mokykloje turės pabaigti papildomus studijų dalykus – buhalterinę apskaitą ir filosofiją.

Pareiškėjo įsitikinimu, Raštas patvirtina, kad paaiškėjo naujos aplinkybės, todėl 2016 m. kovo 10 d. pakartotinai buvo pateikta paraiška dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo (toliau – ir 2016 m. paraiška). Centras Sprendimu atsisakė nagrinėti 2016 m. paraišką, nurodydamas, kad kartu su 2016 m. paraiška nebuvo pateikta naujų aplinkybių ir papildomų argumentų, kurie galėtų paneigti anksčiau priimtą sprendimą bei sudaryti pagrindą pakartotinai nagrinėti paraišką.

Nesutiko ir su Komisijos sprendimu, pabrėždamas, kad Raštas laikytinas nauja aplinkybe. Anot pareiškėjo, Komisija neatskleidė nagrinėto ginčo esmės, netinkamai apibrėžė ginčo dalyką, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 straipsnio nuostata, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pabrėždamas, kad Centras pažeidė gero administravimo principą, nes nebendradarbiavo su pareiškėju, neteikė informacijos dėl reikalingų papildomai pateikti dokumentų. Centras taip pat paneigė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą principą, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, nes nesiėmė aktyvių veiksmų (neinformavo pareiškėjo dėl papildomų dokumentų pateikimo, nesikreipė į Mokyklą dėl papildomos informacijos), kad pareiškėjo užsienio kvalifikacija būtų pripažinta Lietuvoje.

Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas iš esmės esant vienodoms kvalifikacijų įgijimo aplinkybėms priima priešingus sprendimus, t. y. pilietės R. R. kvalifikacija, įgyta Mokykloje, atsakovo buvo pripažinta.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti pilnai.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodė, kad 2016 m. kovo 10 d. buvo gauta nauja pareiškėjo paraiška „Dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo“, kuria pakartotinai buvo prašoma užsienio kvalifikacijos pripažinimo. Kartu su 2016 m. paraiška pareiškėjas pateikė Mokyklos 2016 m. vasario 12 d. išduotus dokumentus, kuriuos įvardino kaip naujas aplinkybes, kurios Centrui nebuvo anksčiau žinomos ir kurios esą sudaro pagrindą suabejoti Centro 2013 m. sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

Nurodė, kad Centras, detaliai išnagrinėjęs gautus dokumentus ir vadovaudamasis VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata, nusprendė, kad kartu su 2016 m. paraiška pareiškėjo pateikti dokumentai neliudija naujų aplinkybių ir (ar) papildomų argumentų, kurie galėtų paneigti Centro 2013 m. sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei sudarytų pagrindą pakartotinai nagrinėti paraišką „Dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo“ ir pakartotinai šios paraiškos nenagrinėjo.

Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad pareiškėjas Centrui ne vieną kartą teikė prieštaringo turinio informaciją, todėl pateiktą informaciją laikė nepatikima. Pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas 2016 m. Mokyklos dokumentų vertimas nėra tinkamai patvirtintas, yra klaidingas ir atliktas tendencingai.

Pažymėjo, kad Rašte pateikta informacija, jog tai, kad 1992–1995 m. studijuoti dalykai atitinka Mokyklos studijų programą, Centrui buvo žinoma ir anksčiau, nes pareiškėjui išduotas diplomas ir Išklausytų dalykų išrašas Wypis zrealizowanych przedmiotow (toliau – ir Išrašas) liudijo Mokyklos įgyvendintą studijų programą ir įgytą kvalifikaciją, taip pat studijuotus dalykus, įskaitant ir nurodytus Mokyklos 2016 m. dokumentuose, t. y. filosofiją ir apskaitą. Anot atsakovo, ši informacija nepaneigia nustatytos faktinės aplinkybės, kad 5 pareiškėjo studijų semestrai vyko Lietuvos Respublikoje, kai studijų vykdytojas neturėjo teisės vykdyti studijas ir su studijomis susijusios veiklos.

Tai, kad pareiškėjo žinios ir gebėjimai buvo patikrinti baigiamojo egzamino metu, Centrui taip pat buvo žinoma, todėl taip pat nelaikytina nauja. Pareiškėjo argumentą, jog Mokykla atliko jo Lietuvos Respublikoje vykdytų studijų įvertinimą, prašė vertinti kritiškai, nes iš Mokyklos dokumento teksto aiškiai matyti, jog gebėjimai buvo tikrinti tik baigiamojo egzamino, o ne VI semestro metu.

Aplinkybes, kad pareiškėjas užbaigė aukštąją mokyklą įvertinimu labai gerai ir įgijo magistro laipsnį, laikė taip pat žinomomis dar 2013 m. priimant sprendimą, nes jas tvirtino įgytas diplomas.

Pareiškėjo argumentus dėl praktinės darbo patirties laikė visiškai nesusijusiais su studijomis, o dėl argumentų, jog atsakovas turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie papildomų dokumentų pateikimą, pabrėžė, kad vadovaujantis Išsilavinimo ir kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu ir įgytų pagal užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programas, pripažinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimu Nr. 212 (toliau – ir Aprašas), ir Išsilavinimo ir kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu ir įgytų pagal užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programas, vertinimo metodika, patvirtinta Centro direktoriaus 2012 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. V-48 (toliau – ir Metodika), pirmiausia yra atsakingas pareiškėjas. Pabrėžė, kad apie papildomų dokumentų būtinybę pareiškėjas buvo informuotas 2013 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. S-2488.

Atsakovė pabrėžė, kad pareiškėjo atveju buvo nustatytas esminis skirtumas dėl studijų kokybės, kadangi SGHW studijos Lietuvos Respublikoje vykdytos neteisėtai, o vėlesnė informacija apie pareiškėjo studijų įskaitymą ir įskaitymo aplinkybes yra prieštaringa ir tendencinga.

Dėl pareiškėjo argumento, kad analogiškoje situacijoje Centras priėmė visiškai skirtingą sprendimą, pažymėjo, kad sprendimas dėl užsienio kvalifikacijos akademinio pripažinimo, priimamas palyginus užsienio kvalifikaciją su priimančiosios šalies kvalifikacija pagal nustatytus kriterijus. Individualios kvalifikacijos vertinimo metu atsižvelgiama į panašių kvalifikacijų vertinimo praktiką, tuo užtikrinant kvalifikacijų vertinimo praktikos nuoseklumą. Praktika sisteminama ir kaupiama, į ją atsižvelgiama priimant sprendimus dėl kvalifikacijų akademinio pripažinimo. Esminiai skirtumai nustatinėjami kiekvienai užsienio kvalifikacijai individualiai, atsižvelgiant į kvalifikacijos turėtojo tikslą, remiantis gauta ir turima informacija bei ankstesne akademinio pripažinimo praktika. Bet kurie kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo praktikos esminiai pasikeitimai (jei tokie įvyksta) turi būti pagrįsti, todėl kiekvienas Centro sprendimas dėl užsienio kvalifikacijos akademinio pripažinimo, kaip ir pareiškėjo atveju, yra pagrindžiamas. Pažymėjo, kad Centras yra ir pripažinęs tokias SGHW kvalifikacijas, kurios buvo suteiktos esant kitoms, nei pareiškėjo atveju, aplinkybėms ir jos priimamuose sprendimuose taip pat buvo nurodytos bei pagrįstos.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovės palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Byloje nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 7 d. Centre buvo gauta pareiškėjo paraiška „Dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo“ (toliau – ir 2013 m. paraiška). Pareiškėjas Centro prašė darbo tikslu pripažinti jo Magister kvalifikaciją, 1997 m. įgytą Varšuvos vyriausioje aukštojoje prekybos mokykloje Szkola Glowna Handlowa w Warszawie.

Centras 2013 m. lapkričio 27 d. priėmė pažymą Nr. K.V2-847 „Dėl kvalifikacijos akademinio pripažinimo“, kurioje įtvirtintas sprendimas pareiškėjui siekiant studijuoti ir (ar) dirbti Lietuvos Respublikoje, užsienio kvalifikacijos nepripažinti lygiaverte nei vienai Lietuvoje teikiamai aukštojo mokslo kvalifikacijai (toliau – ir Centro 2013 m. sprendimas). Centras nustatė, kad ženkli dalis pareiškėjo studijų (5 studijų semestrai iš 10) SGHW buvo vykdyta Lietuvos Respublikoje, kai ši aukštoji mokykla (ar kita studijų vykdymo procese dalyvavusi institucija) neturėjo tam teisės aktuose nustatyta tvarka išduoto leidimo vykdyti studijas ir su studijomis susijusią veiklą (t. y. veikė neteisėtai). Aukštajai mokyklai neturint leidimo vykdyti studijas ir su studijomis susijusios veiklos, nėra galimybės užtikrinti ar įsitikinti vykdytų studijų kokybe, todėl atsakovas, vadovaujantis tiek Aprašo, tiek Metodikos nuostatomis, nustatė esminį skirtumą dėl studijų kokybės.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Centro 2013 m. sprendimu, 2013 m. gruodžio 10 d. apskundė šį sprendimą Apeliacinei komisijai, kuri 2014 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. ULS1-2014-01 paliko galio Centro 2013 m. sprendimą.

2016 m. kovo 10 d. Centre gauta pareiškėjo 2016 m. paraiška, kuria pareiškėjas prašė pakartotino užsienio kvalifikacijos pripažinimo. Kartu su 2016 m. paraiška pareiškėjas pateikė Mokyklos 2016 m. vasario 12 d. išduotus dokumentus. Pateiktus dokumentus pareiškėjas įvardijo naujomis aplinkybėmis, kurios atsakovui anksčiau nebuvo žinomos. Pareiškėjo teigimu, pateiktos aplinkybės leidžia abejoti Centro 2013 m. sprendimu.

Centras, išnagrinėjęs gautus dokumentus ir vadovaudamasis VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė, kad 2016 m. paraiška ir pateikti dokumentai neliudija naujų aplinkybių ir papildomų argumentų, kurie galėtų paneigti Centro 2013 m. sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei sudarytų pagrindą pakartotinai nagrinėti paraišką.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Centro Sprendimu, su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu 3R-187(AG-134/01-2016) pareiškėjo skundo netenkino. Komisija sprendė, kad atsakovas įvertino 2016 m. paraiškoje bei 2016 m. Mokyklos rašte pateiktą informaciją ir pagrįstai nusprendė, jog 2016 m. Mokyklos raštas nėra laikytinas nauja aplinkybe, kuriai paaiškėjus, atsakovas privalėtų iš naujo vertinti pareiškėjo kvalifikaciją.

Byloje ginčas kilo dėl Centro Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta nenagrinėti pakartotinai pateiktos 2016 m. pareiškėjo paraiškos, teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėjas skundė teismui ir Komisijos sprendimą, kuriuo Centro Sprendimas paliktas nepakeistu.

Pareiškėjas tvirtino, kad pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo, nes paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios sudaro pagrindą iš naujo vertinti jo kvalifikacijos pripažinimą. Atsakovas teigė priešingai – su 2016 m. paraiška nebuvo pateikta naujų aplinkybių ir papildomų argumentų, kurie galėtų paneigti 2013 m. sprendimo teisėtumą bei sudarytų pagrindą pakartotinai nagrinėti 2016 m. paraišką.

Išsilavinimo ir kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu ir įgytų pagal užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų švietimo programas, akademinio pripažinimo principus, užsienio kvalifikacijų akademinį pripažinimą vykdančių institucijų kompetenciją, pateiktus dokumentus, sprendimų dėl užsienio kvalifikacijų akademinio pripažinimo priėmimo, apeliacijų dėl užsienio kvalifikacijos akademinio pripažinimo teikimo ir nagrinėjimo tvarką nustato Aprašo nuostatos.

Metodiką, vadovaujantis Aprašu, taiko Studijų kokybės vertinimo centras ir teisę vykdyti kvalifikacijų akademinį pripažinimą turinčios Lietuvos Respublikos aukštosios mokyklos (Metodikos 3 punktas). Metodika siekiama, kad, akademinį pripažinimą atliekant kelioms institucijoms, jos taikytų vienodus kvalifikacijų vertinimo principus bei kriterijus, būtų užtikrinamos aiškios procedūros, sprendimų nuoseklumas bei kvalifikacijų akademinį pripažinimą vykdančių institucijų bendradarbiavimas (Metodikos 4 punktas).

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas kartu su 2013 m. paraiška Centrui pateikė išsilavinimo dokumentą, išsilavinimo dokumento priedą ir asmens tapatybę liudijantį dokumentą. 2013 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. S-2489 Centras papildomai pareikalavo pateikti studijų knygelės patvirtintą kopiją ir užpildyti nustatytos formos klausimyną dėl pareiškėjo 1992–1997 metais studijų vykdymo vietos.

Centras, įvertinęs visus pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatė, kad nuo 1992 m. iki 1995 m. (I–V semestrai) pareiškėjas studijavo Uniwersytet Polski w Wilnie, kai nei kvalifikacijos suteikėjas, nei kuri kita studijų vykdyme dalyvavusi institucija neturėjo leidimo tokiai veiklai Lietuvos Respublikoje, t. y. dalis pareiškėjo studijų vykdyta (įgyvendinta) neteisėtai. Pastebėtina, jog ši aplinkybė buvo pagrindas nustatant esminį skirtumą pagal Aprašo 12 punktą ir Metodikos 46.1 punktą, todėl atsakovas pareiškėjo užsienio kvalifikacijos nepripažino lygiaverte nei vienai Lietuvoje teikiamai aukštojo mokslo kvalifikacijai, siekiant studijuoti ir (ar) dirbti Lietuvos Respublikoje.

Šis 2013 m. Centro sprendimas yra galiojantis ir nepanaikintas.

Aprašo 34 punkte nustatyta, kad pareiškėjo pakartotinis prašymas pripažinti užsienio kvalifikaciją nagrinėjamas, jeigu paaiškėja naujų aplinkybių, kurių nebuvo žinoma ankstesnio užsienio kvalifikacijos akademinio pripažinimo metu.

Taigi, asmuo, kreipdamasis į Centrą su pakartotiniu prašymu pripažinti užsienio kvalifikaciją, turėjo pateikti rašytinius įrodymus ar argumentus, kad paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios buvo nežinomos ankstesnio užsienio kvalifikacijos akademinio pripažinimo metu. Pareiškėjas, ginčo atveju, naujomis paaiškėjusiomis aplinkybėmis laiko 2016 m. Mokyklos pateiktus dokumentus.

2016 m. Mokyklos rašte teigiama, kad 1992–1995 metais studijuoti dalykai atitinka SGHW studijų programą. Teismas, įvertinęs 2013 m. pareiškėjo pateiktus dokumentus, daro išvadą, jog Centrui šios aplinkybės buvo žinomos atliekant pirmąjį užsienio kvalifikacijos vertinimą – diplomas ir jo Išrašas liudijo Mokyklos įgyvendintą studijų programą ir įgytą kvalifikaciją, studijuotus dalykus, taip pat ir dalykus, nurodytus 2016 m. Mokyklos pateiktame rašte. Tai, kad pareiškėjas baigė aukštąją mokyklą įvertinimu labai gerai ir įgijo magistro laipsnį, taip pat Centrui buvo žinoma, nes šias aplinkybes liudijo išduotas diplomas ir jį lydintys dokumentai. Argumentai, kad pareiškėjo žinios ir gebėjimai buvo patikrinti baigiamojo egzamino metu, taip pat nelaikytini naujomis aplinkybėmis, nes 2013 m. atsakovui pateiktoje studijų knygelėje nurodyta, kad studijų pabaigoje buvo leista laikyti magistro egzaminą. Taigi, palyginus 2016 m. Mokyklos rašto ir pagrindinių išsilavinimą patvirtinančių dokumentų turinį, darytina išvada, kad Centrui nebuvo nurodyta jokių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip naujai paaiškėjusios. Atkreiptinas dėmesys, kad 2016 m. Mokyklos pateiktame rašte nurodyta informacija nepateikia naujų aplinkybių, kurios leistų abejoti, kad 1992–1995 metų laikotarpiu pareiškėjo studijos buvo vykdomos Lietuvos Respublikoje veikiančiame Uniwersytet Polski w Wilnie, kuris neturėjo teisės vykdyti studijų ar su jomis susijusios veiklos. Pabrėžtina, kad būtent šios aplinkybės ir nulėmė 2013 m. Centrui priimant neigiamą sprendimą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad atsakovas turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie papildomų dokumentų pateikimą, tačiau to nepadarė, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatas bei VAĮ 1 straipsnio nuostatas.

Pasisakant dėl šių pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad Metodikos 15 punktas nustato, kad už reikiamos informacijos teikimą ir (ar) gavimą yra atsakingi: pareiškėjas, teikiantis Aprašo 29 punkte nurodytus pagrindinius bei, akademinį pripažinimą vykdančiai institucijai pareikalavus, papildomus dokumentus, reikalingus kvalifikacijai objektyviai įvertinti (15.1. punktas). Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas 2013 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. S-2489 papildomai pareikalavo pateikti studijų knygelės patvirtintą kopiją ir užpildyti nustatytos formos klausimyną dėl pareiškėjo 1992–1997 metų studijų vykdymo vietos, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl Centro kvalifikacijų pripažinimo praktikos nevienodumo pabrėžtina, kad Metodikos 12 punkte nustatyta, jog individualios kvalifikacijos vertinimo metu atsižvelgiama į panašių kvalifikacijų vertinimo praktiką, tuo užtikrinant kvalifikacijų vertinimo praktikos nuoseklumą. Praktika sisteminama ir kaupiama, ir į ją atsižvelgiama priimant sprendimus dėl kvalifikacijų akademinio pripažinimo. Bet kurie kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo praktikos esminiai pasikeitimai turi būti pagrįsti. Esminiai skirtumai nustatinėjami kiekvienai užsienio kvalifikacijai individualiai, atsižvelgiant į kvalifikacijos turėtojo tikslą, remiantis turima informacija ir ankstesne akademinio pripažinimo praktika. Pagal Metodikos 37 punkte numatytus kriterijus, šiame Metodikos skyriuje minimi esminiai skirtumai gali būti nustatyti ir kitais, čia nenurodytais, kvalifikacijų vertinimo praktikos atvejais.

Atsakovas pabrėžė, kad Centras yra pripažinęs ir tokias SGHW kvalifikacijas, kurios buvo suteiktos esant kitoms, nei pareiškėjo atveju, aplinkybėms. Teismas konstatuoja, jog Metodikos nuostatos įpareigoja Centrą užtikrinti kvalifikacijų vertinimo praktikos nuoseklumą, tačiau tai jokiu būdu neįpareigoja atsakovo, esant skirtingomis aplinkybėmis, priimti vienodus sprendimus. Kiekvienas sprendimas dėl užsienio kvalifikacijos akademinio pripažinimo turi būti priimtas individualiai įvertinant visą turimą informaciją ir aplinkybes.

Pareiškėjo argumentai, susiję su pareiškėjo darbo patirtimi, laikytini teisiškai nereikšmingais, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Centras išnagrinėjo ir įvertino kiekvieną 2016 m. SGHW dokumentuose nurodytą informaciją 2013 m. priimto sprendimo kontekste, todėl pagrįstai, vadovaujantis VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata, atsisakė pakartotinai nagrinėti 2016 m. paraišką ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą. Taigi, tiek Centro, tiek Komisijos sprendimai priimti įvertinus visas aplinkybes, nepažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatų, todėl yra teisėti bei pagrįsti ir jų panaikinti skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Centrą nagrinėti pareiškėjo 2016 m. kovo 10 d. pakartotinę parašką dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo, esant naujoms aplinkybėms, laikytinas išvestiniu iš reikalavimų panaikinti Centro ir Komisijos sprendimus. Teismui konstatavus sprendimų teisėtumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo V. (V.) J. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.