- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-09-07
- Bylos Nr.
- 1A-338/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Viktoras Kažys, Valdimaras Bavėjanas (pran.)
- Nuteistasis
- D.S., E.M.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D.S. (D.S. ) ir E.M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D.S. pripažintas kaltu pagal BK 181 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d.d., ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2005 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 294 str. 2 d., 187 str. 2 d., 145 str. 2 d. paskirtomis bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
E.M. pripažintas kaltu pagal BK 181 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d.d., ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2001 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir 2003 m. liepos 2 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi sumažintos neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams ir penkiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D.S. ir E.M. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje padarė turto prievartavimą, panaudodami fizinį smurtą ir atimdami asmeniui laisvę, o būtent: 2005 m. sausio 11 d., apie 19 val. 30 min., D.S. ir E.M. veikdami kartu, D.S. įrėmus nukentėjusiajam G.V. į šoną peilį, prie prekybos centro “Hyper Maxima“, esančio (duomenys neskelbtini), prievarta įsodino pastarąjį į nenustatytą taksi automobilį, nugabeno į A.V. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ten jį prievarta laikė iki 21 val. 30 min., mušė: D.S. suduodant per galvą ąsočiu, buteliu, bei suduodant smūgius rankomis ir kojomis, E.M. suduodant keletą smūgių, reikalavo, neturėdami tam jokio teisėto pagrindo, perduoti 400 Lt. Po to, tęsiant šią nusikalstamą veiklą, abu nuteistieji nenustatytu automobiliu nukentėjusįjį G.V. nugabeno į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur jį laikė prievarta, D.S. suduodant daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas ir pjaustant, duriant peiliu rankas, kojas, vartojo fizinį smurtą, ir toliau neteisėtai, už tariamai padarytą vagystę, reikalavo perduoti pinigus, tuo tikslu vertė skambinti tėvui V.V. , kad šis atvežtų reikalaujamą pinigų sumą, o dar vėliau, t.y. 2005 m. sausio 12 d., apie 0 val. 30 min., prie naktinio klubo (duomenys neskelbtini), iš nukentėjusiojo V.V. , prieš tai jam perdavus sumuštą sūnų - nukentėjusįjį G.V. , paėmė ir taip užvaldė 300 Lt.
Šalies argumentai
Nuteistasis E.M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo G.V. neišsamiais ir nuolat keičiamais parodymais. Įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus, dėl jo netikslių parodymų nenustatytas automobilis, kuriuo jis buvo vežiojamas. Be to, jis su nukentėjusiuoju G.V. buvo pažįstami dar iki įvykio, todėl ikiteisminio tyrimo metu atliktas apelianto atpažinimas negali būti pripažintas įrodymu, patvirtinančiu apelianto kaltę. Tai, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo rastas kraujas, tokios pačios grupės kaip ir nukentėjusiojo G.V. kraujas, negali būti įrodymas, kad nukentėjusysis buvo mušamas šiame bute. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis į šį butą atėjo jau sumuštas. Liudytojos J.K. , L.N. parodė, kad šiame bute būdavo ramu, niekas netriukšmaudavo. Be to, šiame bute nebuvo rasti daiktai, kuriais pagal nukentėjusiojo parodymus, jis buvo mušamas. Apelianto kaltės padarius šį nusikaltimą neįrodo ir tai, kad nukentėjusysis V.V. du kartus iš bankomato paėmė po 100 Lt. Teismas nepagrįstai nepasisakė apie apeliantą teisinančius liudytojos J.K. parodymus. Nepagrįstai neapklausti minėto buto kaimynai, nepaimti prekybos centro „Hyper Maxima“ vaizdo įrašai, neapklausti vairuotojai, kurie pagal nukentėjusiojo G.V. parodymus, juos vežė. Apeliantas neneigia, kad D.S. paėmė iš V.V. pinigus, tačiau tai neįrodo, kad būtent apeliantas mušė nukentėjusįjį G.V. , jam atėmė laisvę bei reikalavo pinigų. Todėl teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo G.V. parodymus bei patvirtinančių apelianto kaltę šio nusikaltimo padarymu. Be to, G.V. vartojo narkotines medžiagas, įvykio metu buvo apsvaigęs bei nestabilios psichikos.
Nuteistasis D.S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas teigia, kad apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, bendrosios BPK dalies normas, padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę, nepagrįstai neatsižvelgė į baudžiamajame įstatyme nustatytus pagrindus bei į tai, kad apeliantas nepadarė šios nusikalstamos veikos. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas yra išsamus negali būti aiškinamas plečiamai. Todėl mano, kad visa tai įtakojo jam paskirtos bausmės dydį.
Nurodo, kad pažeistas BPK 166 str., nes byloje nėra nei nukentėjusiojo G.V. skundo ar pareiškimo, nei prokuroro nutarimo pradėti ikiteisminį tyrimą. Todėl teigia, kad byla yra suklastota ir joje yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. Taip pat mano, kad pažeistas BPK 79 str., nes nukentėjusysis G.V. yra įrašytas į Kauno apskrities priklausomybės ligų centro priežiūros grupę ir jo parodymais apygardos teismas negalėjo remtis, negavęs išvados apie šio nukentėjusiojo sveikatos būklę. Nurodo, kad pažeistas BPK 205 str., nes nepagrįstai neišimta įvykio vietos, esančios prekybos centre „Hyper Maxima“, filmuota medžiaga. Nors apeliantas nurodo, kad byloje yra UAB „VP Market“ pažyma apie vaizdinės medžiagos saugojimo terminus, tačiau teigia, kad yra pažeistos BPK 170 str. 2 ir 3 d.d. nuostatos. Apeliantas teigia, kad nukentėjusysis G.V. nuolat keitė savo parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes, todėl teismas, tik jais remdamasis, pažeidė BPK nuostatas.
Teigia, kad pažeisti BPK 205, 206 ir 78 str.str. reikalavimai, nes nukentėjusiojo G.V. 2005 m. sausio 12 d. nurodyta įvykio vieta bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apžiūrėta tik 2005 m. gruodžio 20 d. Be to, šio buto savininkas A.V. gali patvirtinti, kad įvykio metu jo bute apelianto nebuvo, o ši aplinkybė patvirtintų apelianto nekaltumą. Ikiteisminio tyrimo metu, pažeidžiant BPK 154 str. nuostatas, nepagrįstai nepaimtas nukentėjusiojo V.V. mobilaus ryšio telefonas bei nepateiktos šio telefono pokalbių išklotinės, kurios taip pat patvirtintų apelianto nekaltumą. Nurodo, kad pažeidus minėtus BPK straipsnius, buvo pažeistos ir Konstitucijos 18 str. bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nuostatos. Taip pat mano, kad yra pažeistos ir BPK 20 str. 4 d. nuostatos. Specialisto išvados dėl kraujo, rasto įvykio vietoje, priklausomumo yra tik spėjamo pobūdžio, ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiojo G.V. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi ir melagingi. Nei vienas byloje apklaustas liudytojas nepatvirtino šių parodymų.
Apeliantas cituoja 2006 m. sausio 3 d. tarnybinio pranešimo turinį ir teigia, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas operatyviai. Įvykio metu nukentėjusysis G.V. buvo neblaivus, tai užfiksuota tarnybiniame pranešime, nors teisme G.V. nurodė priešingai. Be to, jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė skirtingus automobilius, kuriuo jis buvo nuvežtas į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nepagrįstai nenustatyta kurie parodymai, užfiksuoti G.V. ir J.K. akistatos metu, yra laikomi įrodymais. Neištirta ar ant daiktų, išimtų įvykio vietoje, nėra nusikaltimo pėdsakų, antspaudų ar mikrodalelių. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo G.V. parodymus, apie tai, kad jį sumušė būtent apeliantas su E.M. . Nepagrįstai apelianto kaltė grindžiama tik nukentėjusiojo G.V. nenuosekliais parodymais. Negali būti pripažintas įrodymu apelianto ir E.M. atpažinimas, nes su nukentėjusiuoju G.V. jie buvo anksčiau pažįstami. Mano, kad teismas, pripažindamas minėtus duomenis įrodymais, pagrindžiančiais apelianto kaltę, pažemino teismo vardą.
Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantas nebuvo parodytas nukentėjusiajam V.V. atpažinti, o iš karto tarp jų buvo atlikta akistata. Teismas nepagrįstai pripažino šią aplinkybę įrodymu, pagrindžiančiu apelianto kaltę, ir taip pažeidė BPK nuostatas.
Apeliantas teigia, kad teismas šališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nes nepagrįstai įrodymais pripažino byloje nesančius duomenis. Taip pat prašo peržiūrėti konkrečius bylos lapus, o būtent: t. 1 b.l. 119-120, t. 2 b.l. 101-102, 105, t. 3 b.l. 19-20. Nurodo, kad teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr.40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5 ir 3.1.8 p.p. nuostatas. Mano, kad baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas nesant įstatyminio pagrindo, todėl joje atlikti veiksmai yra neteisėti, apygardos teismo nuosprendis turi būti panaikintas, o suklastota byla - nutraukta. Taip pat skunde apeliantas prašo panaikinti jam priteistą civilinį ieškinį, o į apeliacinės instancijos teismo posėdį iškviesti specialistą, galintį pagal nukentėjusiojo G.V. parodymus, sudaryti įvykio schemą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundai atmetami.
Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nuteistuosius pripažino kaltais dėl turto prievartavimo.
Pirmosios instancijos teismo išvadų dėl D.S. ir E.M. kaltės, įrodymų vertinimo ir patikimumo apeliacinių skundų argumentai nepaneigia.
Apeliaciniuose skunduose ginčijami iš esmės visi įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį, apeliuojama į BPK pažeidimus, padarytus ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą apygardos teisme, teismo šališkumą.
Kolegija mano, kad nėra prasmės vertinti abstrakčių nuteistojo D.S. teiginių dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo ir BK bendrosios dalies normų taikymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 str. reglamentuojančio teisėjų atleidimą iš pareigų, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. pažeidimo, bylos duomenų klastojimo.
Kolegijos nuomone tikslinga pirmiausia aptarti skundų teiginius apie byloje padarytus BPK pažeidimus, kurie pasak apeliantų suvaržė jų teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
D.S. bylą išnagrinėjusio teisėjo šališkumą sieja su jo nuomone netinkamu įrodymų vertinimu. Tačiau ta aplinkybė, kad teismas atskirus ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis pripažino įrodymais ir juos vertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia, kad teismas buvo šališkas.
D.S. apeliaciniame skunde nurodoma, kad yra pažeistos BPK 166 str. ir 167 str. nuostatos, reglamentuojančios ikiteisminio tyrimo pradėjimą. Šis nuteistojo teiginys neatitinka tikrovės.
BPK 166 str. 1 d. numatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas:
gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką;jei prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas pats nustato nusikalstamos veikos požymius ir surašo tarnybinį pranešimą;
BPK 166 str. 2 d. nurodyta, kad šio kodekso nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundai.
Tie atvejai yra išvardyti BPK 167 str. 1 d. Tarp jų nėra nurodytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 str. Taigi, dėl šios nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas gali būti pradėtas ir nesant nukentėjusiojo arba jo teisėto atstovo skundo ar pareiškimo.
Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad BPK 166 str. 3 d. aiškiai ir suprantamai nurodyta, kad sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą priima prokuroras, ikiteisminio tyrimo vadovas ar šio įgaliotas asmuo ant pareiškimo, pranešimo ar skundo apie nusikalstamą veiką užrašydami rezoliuciją.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad iš šios bylos 1-mo tomo yra išplėštas 4-as lapas, kuris bylos dokumentų vidaus apyraše ir teisiamojo posėdžio protokole įvardintas kaip protokolas-pareiškimas. Iš byloje esančių tarnybinių pranešimų (b.l. 1, 2, t. 1) turinio seka, kad nukentėjusysis pareiškimą parašė tik po to, kai buvo gautas pranešimas iš gydymo įstaigos apie pristatytą sužalotą V.V., surašytas tarnybinis pranešimas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. Todėl vada pradėti ikiteisminį tyrimą šiuo atveju buvo ikiteisminio tyrimo pareigūnų nustatyti nusikalstamos veikos požymiai, tai įforminant tarnybiniu pranešimu (b.l. 1 t. 1). Ant šio pranešimo yra ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovo, t.y. L.e. Kauno m. VPK Žaliakalnio PK viršininko p.S.Kalinkino rezoliucija atlikti ikiteisminį tyrimą.
Tokiu būdu, byloje BPK 166, 167 str.str. reikalavimai nėra pažeisti.
Tačiau visa eilė D.S. skundo argumentų, susijusių su ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų procesinių veiksmų savalaikiškumu, yra pagrįsti.
Iš tikrųjų įstatymas nereglamentuoja per kokį laiką ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalo atlikti atskirus procesinius veiksmus, siekiant surasti, įtvirtinti reikšmingus bylai duomenis. Tačiau BPK 2 str. įtvirtinta nuostata, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Be to, BPK 170 str. 2 d. nurodyta, kad tuo atveju kai ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras privalo kontroliuoti kaip vyksta ikiteisminis tyrimas.
Todėl apeliantas D.S. yra teisus, teigdamas, kad 2005 m. rugpjūčio 2 d. prokurorės prašymas leisti susipažinti su mobiliojo ryšio telefono skambučių išklotinėmis (b.l. 133, t. 1), kurios saugomos ne ilgiau kaip 6 mėnesius, 2005 m. liepos 29 d. tyrėjų prašymas pateikti prekybos centro ,,Hyper Maxima“ įėjimo (vidaus ir lauko) vaizdo įrašus (b.l. 137 t. 1), kurie saugomi 21 dieną ar 2005 m. gruodžio 20 d. atlikta įvykio vietos apžiūra ir 2005 m. lapkričio 25 d. daiktinių įrodymų paėmimas (b.l. 54 t.1) (praėjus beveik metams po nusikaltimo padarymo) yra aiškiai pavėluoti ir pažeidžiantys apelianto paminėtų ir šioje nutartyje nurodytų BPK 2 str., 170, 205, 207 str. str. reikalavimus. Tačiau šie pažeidimai nelaikytini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, kurie suvaržė įstatymų garantuotas nuteistųjų teises ar sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Šie pažeidimai tik parodo ikiteisminį tyrimą atlikusios tyrėjos ir tyrimo kontrolę atlikusios prokurorės neprofesionalumą bei aplaidumą, o tai savo ruožtu tik palengvino nuteistiesiems galimybę aktyviai realizuoti savo teises į gynybą nuo, kolegijos nuomone, pagrįstų kaltinimų.
Priešingai nei teigia apeliantas D.S., byloje nebuvo atliekama telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir daromi įrašai. Todėl reikalauti telefoninių pokalbių įrašų ir jų išklotinių arba skirti fonoskopinę ekspertizę nėra galimybės.
Byloje nustatyta, kad J.K. bute iki 2005 m. sausio 11 d. lankydavosi nuteistieji ir nukentėjusysis. Be to, ir patys apeliantai pripažino, kad jie ir nukentėjusysis buvo paminėtame bute 2005 m. sausio 11 d. Todėl mikrodalelių ar pirštų pėdsakų suradimas ant dažnai buityje naudojamų įrankių, baldų ir panašių objektų nuteistųjų kaltės nei paneigtų, nei patvirtintų.
Priešingai nei teigia apeliantas D.S., įvykio vietos apžiūroje dalyvavęs specialistas ieškojo pėdsakų ant galimų nusikaltimo padarymo įrankių, tačiau jų nerado.
Iš baudžiamosios bylos yra išplėštas ir D.S. parodymo V.V. atpažinti protokolas, kuris su priedu pagal bylos vidaus apyrašą turėjo būti bylos 119-121 lape 1 tome. Šie baudžiamosios bylos lapai įvardinti kaip asmens parodymų atpažinti protokolas, buvo perskaityti ir apžiūrėti pirmosios instancijos teisme. Tai matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo (b.l. 143 t. 3). Taigi, šis procesinis dokumentas nuosprendžio priėmimo metu buvo byloje ir teismas turėjo teisę juo remtis.
Iš V.V. ir D.S. akistatos protokolo (b.l. 122-124, t. 1) matyti, kad akistatos pradžioje V.V. paaiškino, jog pirmą kartą su D.S. susidūrė 2005 m. sausio 12 d., o atpažino jį tyrimo metu. Tai reiškia, kad D.S. V.V. buvo parodytas atpažinti prieš akistatą, o ne po jos, kaip teigia apeliantas.
Byloje nustatyta, kad G.V. D.S. ir E.M. pažinojo iš matymo ir žinojo tik jų pravardes. Todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnės sprendimas parodyti atpažinti nuteistuosius ar jų atpažinimas iš fotonuotraukų yra teisėtas ir pagrįstas, o teisėtais būdais gautus duomenis teismas turėjo teisę pripažinti įrodymais.
Kolegija neturi galimybės įvertinti visų nuteistųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir šiuo aspektu tikrinti skundžiamą nuosprendį, kadangi dalies šių parodymų byloje nėra, t.y. jie yra iš bylos išplėšti (b.l. 101-102, 105, 108-109 t. 2, b.l. 19-20, t. 3).
Abu nuteistieji savo skunduose akcentuoja nukentėjusiojo G.V. parodymus, laikydami juos nenuosekliais ir nepatikimais. Iš tikrųjų, nukentėjusiojo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo pradžioje, dėl nusikaltimo padarymo motyvo, vietų, aplinkybių yra prieštaravimų, kurie nurodyti apeliaciniuose skunduose. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2005 m. liepos 29 d. apklausos (b.l. 30-31, t. 1) nukentėjusiojo G.V. parodymai yra iš esmės nuoseklūs ir vienodi. Jie nesikeitė ir bylą nagrinėjant apygardos teisme. Tai, kad tik paguldytas į ligoninę nukentėjusysis atsisakė duoti parodymus, o 2005 m. sausio 12 d. (b.l. 26-27, t. 1) ir 2005 m. sausio 14 d. (b.l. 28-29, t. 1) apklausose dėl patirtų sužalojimų ir galvos smegenų sukrėtimo painiojosi ir klydo, yra suprantama ir logiškai paaiškinama.
Byloje yra nustatyta, kurioje vietoje G.V. buvo užpultas ir į kokius butus nuvežtas. Todėl nurodyti šių vietų išsidėstymą schematiškai nėra būtinybės.
Tai, kad ant jokiais individualiais požymiais nepasižyminčių metalinių samčių, beje, iš įvykio vietos paimtų tik 2005 m. lapkričio 25 d. (b.l. 54, t. 1) nebuvo rasta mušimo pėdsakų, o nukentėjusysis jų kategoriškai neatpažino (b.l. 57-58, t. 1) apeliantų kaltės taip pat nei patvirtina, nei paneigia.
Kolegija pažymi, kad itin nekvalifikuotas ir aplaidus tyrėjų ir jų veiklą kontroliuojančių prokurorų darbas (jau suremontuoto buto, esančio (duomenys neskelbtini), apžiūra, buvusio buto savininko ir automobilio vairuotojo nesėkminga paieška praėjus beveik metams po įvykio) nukentėjusiojo parodymų patikimumo nemenkina.
Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi G.V., o ne J.K. parodymais.
Vertindama nukentėjusiojo G.V. parodymus jų patikimumo aspektu ir vadovaudamasi savo vidiniu įsitikinimu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį nukentėjusiojo parodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Kolegija netiki ir atmeta nuteistųjų versiją, kad kruvinas, sumuštas, supjaustytu veidu, kojomis, rankomis, sukrėstomis smegenimis nukentėjusysis dar kūrė planus kaip apgaulės būdu iš tėvo išvilioti pinigus, o vėliau be jokių motyvų nutarė apkalbėti apeliantus, kuriuos pažinojo tik iš matymo.
Pažymėtina ir tai, kad iš nukentėjusiojo V.V. ir R.K. parodymų seka, jog perduoti G.V. iš V.V. gautus pinigus D.S. neturėjo galimybės. Ši aplinkybė taip pat paneigia nuteistųjų parodymus apie G.V. sukurtą planą apgaule užvaldyti V.V. pinigus.
Byloje yra neginčijamų duomenų, kad iki 2005 m. sausio 11 d. G.V. vartojo narkotikus. Nekelia abejonių ir tai, kad priklausomybė nuo narkotikų gali sukelti psichikos ir elgesio sutrikimus.
Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nusikaltimo padarymo dieną, o juo labiau vėlesnių jo apklausų metu G.V. būtų buvęs apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ar alkoholio ir būtent dėl to, o ne dėl patirtų sužalojimų negalėtų prisiminti įvykio aplinkybių ir jas teisingai atpasakoti. Girtumo ar apsvaigimo nuo narkotikų fakto nenurodo ir patys apeliantai bei liudytoja E.V. . Maža to, nukentėjusysis V.V. ir liudytojas R.K. parodė, kad alkoholio kvapas iš G.V. nesklido. Duomenų apie G.V. apsvaigimą nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų nėra ir medicininiuose dokumentuose. Šią aplinkybę neigė ir pats G.V. visose apklausose, iš jų ir 2005 m. rugsėjo 28 d. apklausoje (b.l. 33-34, t. 1). Todėl policijos darbuotojo tarnybiniame pranešime esanti informacija apie girtumą, kurios nepatvirtino šią informaciją pateikusi gydymo įstaiga, negali būti laikoma nustatyta aplinkybe.
G.V. sugebėjimas suprasti savo poelgį ir jo atžvilgiu atliekamų veiksmų esmę pirmosios instancijos teismui nekėlė abejonių. Tokių abejonių nekyla ir kolegijai. Todėl tirti nukentėjusiojo psichinę būseną nėra jokio reikalo.
Kolegija sutinka su apeliantų teiginiais, kad kiti teismo nuosprendyje aptarti įrodymai (įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo medicinos specialistų išvados, pranešimas iš banko apie pinigų paėmimą) tiesiogiai nuteistųjų kaltės nepatvirtina, tačiau vertinant šiuos įrodymus visumos kontekste ir atitikimo G.V. parodymams požiūriu galima daryti abejonių nekeliančių išvadų, kad nuteistųjų kaltė dėl turto prievartavimo yra neginčijamai įrodyta.
Šios išvados nepaneigia nenuoseklūs ir prieštaringi jau paminėtos liudytojos J.K. ir visiškai neinformatyvūs mažametės liudytojos S.S. bei liudytojų A.D. , E.Č. , O.G. , O.Č. , L.S. parodymai.
Iš nukentėjusiojo parodymų seka, kad jis pakluso smurtą jo atžvilgiu naudojusių nuteistųjų reikalavimams nešaukti. Todėl natūralu, kad liudytoja L.N. jokio triukšmo iš J.K. buto negirdėjo.
Apeliantas D.S. neteisingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo ,,Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5 punkto nuostatas apie draudimą grįsti nuosprendį vien nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Nukentėjusiojo G.V. asmenybė nėra įslaptinta. Be to, jo parodymus, kaip jau minėta, patvirtina ir kiti skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptarti įrodymai.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad galimas J.K. pinigų dingimas, apie kurį ji pirmosiose apklausose buvo pamiršusi ir dėl kurio jokių pretenzijų G.V. nereiškė, G.V. svečiavimosi pas paminėtą liudytoją laikas (per Naujuosius Metus ar per Kalėdas) neturi jokios reikšmės sprendžiant apeliantų kaltės ir atsakomybės klausimus.
Žala (nuostoliai) V.V. ir Valstybinei ligonių kasai buvo padaryti abiejų nuteistųjų nusikalstamais veiksmais. Todėl apygardos teismas pagrįstai šiuos ieškinius nagrinėjo kartu su baudžiamąja byla ir teisėtai juos patenkino (BPK 109, 115 str.str.).
Skirdamas nuteistiesiems bausmes, apygardos teismas BK 54 str. reikalavimų nepažeidė, t.y. atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininkų asmenybes, jų konkretų vaidmenį nusikaltimo padaryme, atsakomybę sunkinančią aplinkybę.
D.S. paskirta bausmė nežymiai viršija sankcijos vidurkį. E.M. paskirta sankcijos vidurkiui lygi bausmė. Šios bausmės savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos.
Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, tenkinti apeliacinius skundus pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistųjų D.S. ir E.M. apeliacinius skundus atmesti.