Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-06-26 · Administracinė byla Nr. I-1675-362/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Data
2014-06-26
Bylos Nr.
I-1675-362/2014
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas
D. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybės
2014 m. birželio 26 d.Šiauliai(S)
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Arvydas Martinavičius,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,dalyvaujant pareiškėjui D. B.,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovei A. G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo D. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo D. B. patikslintas skundas, kuriame prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 100000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjo skunde keliamas ginčas dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų, susijusių su tuo, jog pareiškėjas buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose nebuvo natūralios šviesos, oro judėjimo greičio, atitinkančio higienos normos reikalavimus, vasarą trūkdavo oro, būdavo kameroje labai karšta, žiemą šalta, pasivaikščiojimų kiemelio plotas apie 18 kv.m, pasivaikščiojimo kiemeliuose yra fekalijų, vamzdynai iš kurių sklinda fekalijų smarvė, pasivaikščiojimų kiemelių stogai buvo uždengti uždraustu eksploatuoti šiferiu, po kuriuo būdavo balandžių, kurių fekalijos sklisdavo, dulkėdavo pasivaikščiojimo kiemeliuose žalojant pareiškėjo sveikatą, kamerose būdavo pelėsių, kameroje tualetas be pertvaros, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, tapus nuteistuoju nebuvo organizuojama socialinė reabilitacija, nebuvo vedamas į renginius, nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai su šeima; nebuvo duodama vaisių, nes maitinimosi meniu jų nėra, buvo trikdomas protinis vystymasis nemokant, neleidžiant mokytis kaip pasiekti tikslus teisėtais būdais ir priemonėmis; atsakovas privalėjo pareiškėją šviesti, tobulinti, 2014 m. balandžio 12 d. prašė suteikti sveikatos priežiūros paslaugas iškviečiant greitosios pagalbos medikus, bet jie nebuvo iškviesti, buvo pareigūnų kurstomas žalotis; patyrė fizinių skausmų, dvasinių išgyvenimų.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime nurodoma, jog iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-04-28 pažymos Nr. 69/06-1800 „Dėl D. B. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje" matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo periodiškai laikomas įstaigoje periodais nuo 2005-06-08 iki 2008-02-22 ir nuo 2013-01-31 iki 2014-04-16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-04-28 pažymos Nr. 69/06-1800 „Dėl D. B. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje", pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodais nuo 2005-06-08 iki 2008-02-22 ir nuo 2013-01-31 iki 2014-04-16. Pareiškėjas laikotarpiu, su kuriuo susijusiems reikalavimams reikšti nesuėjęs senaties terminas (2013-01-31 - 2014-04-16), buvo laikomas įstaigoje kamerose, kurių plotas nuo 16,22 kv.m iki 23,05 kv.m. Kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 11 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,67 kv.m (kameroje Nr. 8) iki 22,93 kv.m (kameroje Nr. 39) gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Be to, laikotarpiais nuo 2013-11-11 iki 2013-11-22, nuo 2014-01-28 iki 2014-01-29, nuo 2014-01-29 iki 2014-01-31, nuo 2014-02-24 iki 2014-04-11 ir nuo 2014-04-11 iki 2014-04-16 vienam asmeniui tenkančio ploto riba siekė ne mažiau 4,00 kv.m. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per laikotarpį, su kuriuo susijusiems reikalavimams dėl neturtinės žalos reikšti nesuėjęs senaties terminas (nuo 2013-01-31), iš viso buvo laikomas 248 dienas. Mažesnis, nei teisės aktuose nustatytas, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pareiškėjui galimai teko 183 dienų. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Šiaulių tardymo izoliatorius yra pastatytas 1911 m., laikantis tuo metu galiojusių reikalavimų, kamerose įrengti tokio diametro langai, kurių pakeitimas didesniais, užtikrinančiais didesnio šviesos srauto patekimą į kamerą, neįmanomas, nes Šiaulių tardymo izoliatorius yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą (pagal Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktoriaus 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. Į-516 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą" bei Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. IV-I90 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis"). Šiaulių tardymo izoliatorius pripažintas saugotinu viešajam pažinimui ir naudojimui. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 19 straipsnį, viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame projekte draudžiami vertingąsias savybes sumenkinantys statybos darbai. Atsakovas pažymi, kad Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbai netaikytini. Pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 57 2013-01-14 ir 2013-05-07 buvo atlikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai (patikrinimų išvados surašytos 2013-01-17 patikrinimo akte Nr. EP-3 ir 2013-05-09 patikrinimo akte Nr. EP-128). Kameroje nustatytas remonto poreikis, mikroklimato ir apšvietos parametrų neatitikimas reikalavimams. Pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 53 2013-04-08, 2013-07-19, 2013-11-18 ir 2014-01-14 buvo atlikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai (patikrinimų išvados surašytos 2013-04-10 patikrinimo akte Nr. EP-89, 2013-07-19 patikrinimo akte Nr. EP-249, 2013-10-23 patikrinimo akte Nr. EP-388 ir 2014-01-23 patikrinimo akte Nr. EP-8). 2013-04-08, 2013-07-19, 2013-11-18 kameroje nustatytas remonto poreikis, mikroklimato parametrų neatitikimas reikalavimams, užfiksuotas pelėsis. Dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams kameroje Nr. 14 2013-05-07 ir 2013-07-10 buvo atlikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai (patikrinimų išvados surašytos 2013-05-09 patikrinimo akte Nr. EP-128 ir 2013-07-19 patikrinimo akte Nr. EP-249). Kameroje 2013-05-07 buvo užfiksuotas remonto poreikis, 2013-07-10 buvo nustatyta, kad pažeidimai pašalinti. Dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams kameroje Nr. 97 2013-05-07 ir 2013-07-10 buvo atlikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai (patikrinimų išvados surašytos 2013-05-09 patikrinimo akte Nr. EP-128 ir 2013-07-19 patikrinimo akte Nr. EP-249). Patikrinimų metu nustatytas remonto poreikis, pelėsis virš lango ir apie angokraščius. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo" ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" patvirtinimo" įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pareiškėjas nurodo, kad sąlygos tardymo izoliatoriaus gyvenamojo pastato kamerose neatitinka higienos normų. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), pripažindamas, kad smarkiai perpildytos ir antisanitarinės kalinimo sąlygos prilyginamos orumą žeminančiam elgesiui, vertina tikslias pareiškėjo įkalinimo sąlygas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčiojo asmens emocinę, fizinę būseną kalinčiojo asmens amžių, lytį, sveikatą, asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, vertina kameros apšvietimą ir ventiliaciją ar kameroje yra tualetas ir pan. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka - patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, patalpos turi būti vėdinamos per langus ir kt. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Lietuvos Respublikos higienos I normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai", patvirtintos I Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 56 punktas reglamentuoja, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Higienos normos 58 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Tai pabrėžiama ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys patys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su laikymo sąlygomis kamerose. Pažymėtina, kad tiek mikroklimato, tiek apšvietos parametrams būdingas momentiškumas. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbai netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikino laikymo patalpose nėra dienos šviesos, tualetai be pertvarų. Asmenų priėmimo į tardymo izoliatorių pagrindus bei tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172. Teisės akto 3 punktas nustato, kad tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 1 punktas nustato, kad Taisyklės nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Be to, Taisyklių 2 punkte pabrėžiama, jog jos taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taisyklių 13 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos higienos normas turi atitikti gyvenimo ir buities sąlygos kamerose. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai". Atkreiptinas Teismo dėmesys, kad vadovaujantis aukščiau išdėstytomis teisės aktų nuostatomis, Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Tiek trumpalaikio laikymo kameros, tiek priėmimo-paskirstymo kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris), patalpos nuolat valomos. Mikroklimato parametrų (oro temperatūros, oro judėjimo greičio, natūralios apšvietos) koeficientai svyruoja priklausomai nuo kamerų ploto, nuo jose esančių žmonių skaičiaus. Pareiškėjas savo skundo nepagrindę jokiais įrodymais, nedetalizavo, kada konkrečiai, kokias būtent teisės aktų nuostatas Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė, kokie higienos reikalavimai buvo neužtikrinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl trumpalaikio laikymo kamerų ir priėmimo-paskirstymo kamerų įrengimo laikytini nepagrįstais. Pareiškėjas skundžiasi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pasivaikščiojimai vyksta kiemeliuose, kuriuose dėl didelio juose vienu metu esančių asmenų skaičiaus neįmanoma vaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemeliai uždengti stogeliais iš šiferio, po kuriais veisiasi balandžiai, sklinda fekalijų smarvė ir dulkės. Lietaus nutekamieji vamzdžiai sujungti su kanalizacijos vamzdžiais, dėl to pasivaikščiojimo kiemeliuose sklinda fekalijų smarvė. Suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau - Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 21 punktas nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punktas reglamentuoja, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas - nuo 17.31 kv. m. iki 22,44 kv. m. Pažymėtina, kad nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Pareiškėjas nurodo, kad vaikščioti kiemeliuose neįmanoma, nes vienu metu juose būna daug žmonių. Tačiau Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-04-28 pažyma Nr. 69/06-1800 „Dėl D. B. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje" atspindi, kad pareiškėjas didžiąją buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalėjo daugiausia su dar 10 asmenų, tačiau tik periodiškai, taigi ir pasivaikščioti į kiemelius buvo vedamas tik su atitinkamu asmenų skaičiumi: vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl nepakankamo ploto pasivaikščiojimo kiemeliuose yra nepagrįstas. 2011-05-26 Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atliko Šiaulių tardymo izoliatoriaus pasivaikščiojimo kiemelių patikrinimą dėl atitikties Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams. Patikrinimo išvados pateiktos 2011-06-07 patikrinimo akte Nr. PT-8, kuriame nurodyta, kad Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta: patikrinimo metu nenustatyta, kad iš pasivaikščiojimo kiemelių, esančių ant pastato stogo, įrengtų lietaus vandens surinkimo trapų sklistų kvapai (patikrinimo aktas pridedamas). 2011-04-08 Šiaulių visuomenės sveikatos centras atlikęs pasivaikščiojimo kiemelių patikrinimą (2011-04-18 patikrinimo aktas Nr. EP-124), konstatavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose kanalizacijos nutekamųjų vamzdynų nėra, įrengti lietaus surinkimo vamzdynai, iš kurių pašalinis kvapas nejaučiamas; pasivaikščiojimo kiemai išvalyti. Pareiškėjo skundo argumentai dėl fekalijų smarvės pasivaikščiojimo kiemeliuose ir kitų su pasivaikščiojimų įstaigoje organizavimu susijusių aplinkybių nepagrįsti. Pareiškėjas skundžiasi, kad jam būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje su juo nebuvo vykdomas socialinis reabilitacinis darbas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. To paties teisės akto 62 straipsnyje išvardintos laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų rūšys ir joms prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos (1 d.); gydymo-pataisos namai ir laisvės atėmimo vietos ligoninė (2 d.). Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų nuostatus" 1 punkte įtvirtinta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi valstybės įstaiga, vykdanti kardomąją priemonę -suėmimą ir arešto bausmę. Kaip matyti iš teisės aktuose įtvirtintos Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiklos srities ir paskirties, įstaiga nepriskirtina pataisos įstaigų grupei. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuteistųjų socialinė reabilitacija pagal individualų planą nėra vykdoma. Pareiškėjas skundžiasi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, laikomi: nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, perkelti iki penkiolikos parų į tardymo izoliatorius iš areštinių ar pataisos įstaigų ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme (1 p.); nuteistieji, kurie perduoti į Lietuvos Respubliką toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, - iki šių nuteistųjų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (2 p.); nuteistieji, kurie perduodami į jų pilietybės valstybę toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, - iki šių nuteistųjų perdavimo jų pilietybės valstybei (3 p.); nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus (4 p.). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių" 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Pastarųjų teisės normų formuluotės rodo, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalį suimtiesiems ir pagal 12 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 3 punktus nuteistiesiems priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra numatytas. Dėl to, kas išdėstyta, pareiškėjo pretenzijos laikytinomis nepagrįstomis. Pareiškėjas skundžiasi, kad būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, 2014-04-12, jam nebuvo suteikta pageidaujama medicininė pagalba; jis buvo pareigūnų kurstomas žalotis. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 102 punkte nustatyta, kad pirmąją medicinos pagalbą suimtajam ūmios gyvybei pavojingos ligos arba nelaimingo atsitikimo atveju privalo nedelsdami suteikti tardymo izoliatoriaus darbuotojai. Pagal Būtinosios medicinos pagalbos ir medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208, 1 punktą, būtinajai medicinos pagalbai priskiriama pirmoji medicinos pagalba ir asmens sveikatos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir/ar stacionarines paslaugas) teikiama skubi medicinos pagalba. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad suimtajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2014-04-13 tarnybinio pranešimo Nr. 60/09-18987 „Apie budėjimą" matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2014-04-12 7.30 val. iki 2014-04-13 20.00 val. įstaigoje laikomiems asmenims medicininė pagalba neteikta. Tarnybiniame pranešime duomenų apie asmenų žalojimąsi minėtu laikotarpiu taip pat nėra. Tarnybinis transportas asmenų konvojavimui nenaudotas. Iš pareiškėjo D. B. Asmens sveikatos istorijos Nr. 154 įrašų matyti, kad nurodomu ir vėlesniu laikotarpiu jokių negalavimų, kurie galėtų būti susiję su skutimosi peiliukų prarijimu ar žalojimusi dėl kieno nors provokavimo, nebuvo. Byloje esantys įrodymai paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes, susijusias su medicininės pagalbos nesuteikimu ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų provokavimu žalotis. Darytina išvada, kad pareiškėjo pretenzijos nepagrįstos. Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisakė, kad tam tikra kančia ar pažeminimas - tai dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Valstybė privalo užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų jo žmoniškojo orumo, kad priemonės, vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai įkalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-17-1001/2007 nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjas nenurodė jokių žalą sąlygojančių veiksnių, nepateikė jokių galimai patirtos neturtinės žalos įrodymų. Lakoniškai dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės apie įstaigos patalpų būklę savaime neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą nurodytą Civilinio kodekso 6.246 -Į6.249 straipsniuose. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1355/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje buvo ne kartą išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. prasme). Pareiškėjas neturtinės žalos nepagrindžia jokiais argumentais, tik konstatuoja kamerose buvusias sąlygas. Faktai, galintys būti prielaida neturtinę žalą sąlygojantiems išgyvenimams kilti patys savaime nėra pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011; kt.). Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Minėta, kad nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo D. B. skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais.

Atsakovo atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė prašymo atnaujinti senaties terminą, neįvardijo jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, dėl kurių atsakovo parašymas taikyti ieškinio senaties terminą turėtų būti netenkintinas.

Atsakovo atstovas prašo taikyti ieškinio senatį skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Prašymas tenkintinas ir ieškinio senatis skaičiuotina nuo kreipimosi į teismą dienos, t.y. nuo 2014 m. balandžio 16 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2005 m. birželio 8 d. iki 2008 m. vasario 22 d. ir nuo 2013 m. sausio 31 d., ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2013 m. sausio 31 d. – 2014 m. balandžio 16 d. (kreipimosi į teismą diena).

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas 3 straipsnio pažeidimas. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (aukščiau minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).

Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punkte nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Šių nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. balandžio 28 d. pažymos Nr.69/06-1800 (b.l.8) matyti, kad tam tikrais laikotarpiais (2013-01-31–2013-01-31, 2013-01-31–2013-02-01, 2013-02-01 – 2013-02-14, 2013-02-14 – 2013-03-07, 2013-03-07-2013-04-11, 2013-04-22-2013-05-07, 2013-05-22- 2013-06-18, 2013-12-19-2014-01-10) iš viso 133 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 14, Nr.20, Nr.53, Nr.8, Nr.97, kurioje vienam asmeniui teko gyvenamojo ploto nuo 1,67 m² iki 3,16 m². Tai, teismo nuomone, yra akivaizdus aukščiau paminėtų teisės aktų pažeidimas. Laikotarpiais nuo 2013-04-11 iki 2013-04-22, nuo 2013-05-15 iki 2013-05-22, nuo 2013-06-25 iki 2013-07-12, nuo 2013-09-09 iki 2013-09-13, nuo 2013-10-07 iki 2013-10-09, nuo 2013-12-10 iki 2013-12-19 54 dienas gyvenamojo ploto viršutinė riba kamerose Nr. 8, Nr. 97, Nr. 57, Nr. 83 buvo nuo 1,67 iki 16,72 m² ir tai, teismo nuomone, vertintina kaip priartėjimas prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas teisės aktų pažeidimas.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas savo skunde pažymėjo, kad tualetai visai be užtvaros.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 p. numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 nurodoma, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nustatanti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 p.), nors ir taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, tačiau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms visgi yra taikomi tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.).

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad dabartinė Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčo laikotarpis yra 2013 m. liepos 9 d. – 2014 m. balandžio 3 d., todėl, turi būti vadovaujamai ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, šiuo atveju – Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimais.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr.EP-89 (b.l.28-33) konstatuojama, jog apgyvendinimo kameroje Nr.53 sanitarinis mazgas atitvertas užuolaidomis. Taip pat šiame akte nurodoma, kad tualetų atskyrimas nevertintas, nes Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 p. reglamentuoja, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar pastatų rekonstrukcijos darbais.

Minėtos faktinės aplinkybės (nors ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro akte nevertintinos kaip atitinkančios ar neatitinkančios HN 76:2010 reikalavimų) buvo nustatytos 2013 balandžio 8 d. patikrinimu metu, t.y. tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas 53 kameroje. Konstatuojama, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamera Nr. 53, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto reikalavimų, t. y. joje esantis sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje.

Dėl sąlygų kamerose

Pareiškėjo skunde nurodoma, jog kamerose nebuvo natūralios šviesos, oro judėjimo greičio, atitinkančio higienos normos reikalavimus, vasarą trūkdavo oro, būdavo kameroje labai karšta, žiemą šalta, kamerose būdavo pelėsių.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr.EP-89 numatyta, kad režiminio korpuso apgyvendinimo kamera Nr.53 labai blogos būklės, visos sienos, lubos, padengtos pelėsiu, sienų dažai, tinkas vietomis iškritę (HN 76:2010 X sk. 56 p., 62 p. pažeidimas). Asmenys kameroje nesirūpina švara ir tvarkos palaikymu gyvenamojoje patalpoje, nes patalpa, sanitarinis įrenginys nevalytas (HN 76:2010 X sk. 58 p. pažeidimas). Nustatyta oro temperatūra 18,4 °C, neapibrėžtis 0,18°C; santykinė oro drėgmė 49,6% neapibrėžtis 0,98%; dirbtinė apšvieta 91 lx, matavimų neapibrėžtis 17,8 lx (HN 76:2010 VI sk. 22 p. pažeidimas) (b.l.28-33).

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 9 d. patikrinimo akte Nr.EP-128 (b.l.34-41) numatyta, kad operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad apgyvendinimo kameroje Nr.53 suimtieji šoninę kameros sieną uždengę plėvele, visa kamera – ir sienos, ir lubos padengtos pelėsiu, prie vamzdyno nuo drėgmės (matosi vandens nutekėjimo žymės) sienų, lubų tinkas krentantis, vietomis sienų danga nudaužyta, kamera labai blogos būklės, reikalingas remontas (HN 76:2010 X sk. 56 p., 62 p. pažeidimas). Dirbtinė apšvieta 103 lx, matavimų neapibrėžtis 16,7 lx (HN 76:2010 VI sk. 22 p. pažeidimas), santykinė oro drėgmė 58,0 %, neapibrėžtis 1,01 %.

Konstatuotina, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 22 p., 56 p., 62 p. neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 p. ne tik numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, bet ir tai, jog tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, bei į tai, jog atsakovas nepateikė įrodymų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas buvo aprūpintas švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, konstatuotina, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 p.

Duomenų, susijusių su pareiškėjo nurodomais pažeidimais, susijusias su HN 76:2010 26 p. (gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra ir oro judėjimo greitis) nenustatyta.

Dėl švaros pasivaikščiojimo kiemeliuose

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose yra fekalijų, vamzdynai iš kurių sklinda fekalijų smarvė, pasivaikščiojimų kiemelių stogai buvo uždengti uždraustu eksploatuoti šiferiu, po kuriuo būdavo balandžių, kurių fekalijos sklisdavo, dulkėdavo pasivaikščiojimo kiemeliuose žalojant pareiškėjo sveikatą.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-450 (b.l.55-57) nurodoma, kad operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose kanalizacijos nutekamųjų vamzdynų nėra. Juose yra sumontuoti tik lietaus nutekamieji vamzdynai. Kanalizacijos, pūvančių medžiagų kvapo nėra. Pasivaikščiojimo kiemeliai dengti metalinėmis grotomis ir dalis (apie ketvirtadalį jų ploto) kiemelių uždengti stogeliais, kurie šonuose yra nesandarūs ir yra galimybė patekti paukščių ekskrementams į kiemelius. Pasivaikščiojimo kiemelių Nr.10, Nr.9 kampuose, po stogeliais, matosi paukščių ekskrementų pėdsakai (HN 76:2010 V sk. 18.4 p. pažeidimas). Kituose kiemeliuose paukščių ekskrementų nėra, kiemeliai išvalyti.

Atsiliepime atsakovas nepateikė paaiškinimų, susijusių su minėtu patikrinimo metu nustatytu HN 76:2010 V sk. 18.4 p. pažeidimu, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad minėtų pažeidimų nustatymas nėra susijęs su kiemeliais, kuriuose vykdavo pareiškėjo pasivaikščiojimai, todėl konstatuotina, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18.4 p. (pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Dėl pasivaikščiojimo vietos

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad pasivaikščiojimų kiemelio plotas apie 18 kv. m, nebūdavo galimybės vaikščioti, nes vienam žmogui tekdavo 1,5 m².

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18.4 p. numatyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 21 patvirtintų taisyklių 21 p. numatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 p. numatyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji.

Įvertinus teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus ir pasivaikščiojimų gryname ore tvarką, darytina išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos atmestini.

Dėl vaisių

Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad nebuvo duodama vaisių, nes maitinimosi meniu jų nėra.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 9 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neužtikrino, kad būtų laikomasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymas Nr.4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatų, kuriais vadovaujantis rengiamas valgiaraštis ir tiekiami maisto produktai (taip pat ir vaisiai).

Dėl šiferiu uždengtų pasivaikščiojimo kiemelių

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad pasivaikščiojimų kiemelių stogai buvo uždengti uždraustu eksploatuoti šiferiu.

Pareiškėjas teismui nepateikė jokių konkrečių duomenų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos jo sveikatos būklei, taip pat įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją Nr.154 (b.l.61-121) tokių duomenų nenustatyta, todėl vien abstraktus aplinkybių nurodymas negali būti pagrindas, kuriuo remiantis galėtų būti

Dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kartu kamerose

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad kamerose buvo priverstas būti su rūkančiais asmenimis.

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.

Dėl ilgalaikių pasimatymų

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, laikomi: nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, perkelti iki penkiolikos parų į tardymo izoliatorius iš areštinių ar pataisos įstaigų ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme (1 p.); nuteistieji, kurie perduoti į Lietuvos Respubliką toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, - iki šių nuteistųjų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (2 p.); nuteistieji, kurie perduodami į jų pilietybės valstybę toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, - iki šių nuteistųjų perdavimo jų pilietybės valstybei (3 p.); nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus (4 p.). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių" 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto.

Pareiškėjo argumentas, kad suimtieji (nuteistieji), laikomi tardymo izoliatoriuose, diskriminuojami kitų nuteistųjų, kurie laikomi pataisos namuose, atžvilgiu, nėra pagrįstas, kadangi suimtieji (nuteistieji) tardymo izoliatoriuose laikomi tam tikru tikslu (ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme), todėl jie negali būti palyginamoje situacijoje su nuteistaisiais, kurie laikomi pataisos namuose, kadangi jų kalinimo tvarka ir aplinkybės iš esmės skiriasi.

Šiuo atveju neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, susijusių su ilgalaikių pasimatymų suteikimu pareiškėjui, nenustatyta.

Dėl socialinės reabilitacijos

Pareiškėjo skunde nurodoma, skundžiasi, kad juo nebuvo vykdomas socialinis reabilitacinis darbas, nebuvo vedamas į renginius.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. To paties teisės akto 62 straipsnyje išvardintos laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų rūšys ir joms prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos (1 d.); gydymo-pataisos namai ir laisvės atėmimo vietos ligoninė (2 d.). Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų nuostatus" 1 punkte įtvirtinta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi valstybės įstaiga, vykdanti kardomąją priemonę -suėmimą ir arešto bausmę. Šiuo atveju tardymo izoliatorių administracijai numatyta pareiga Suėmimo vykdymo įstatymo 42 str. 1 d. 4 p. garantuoti tokias užimtumo formas kaip kultūros, sporto ir kiti renginiai dirbant socialinį darbą su suimtaisiais, o ne reabilitacinį darbą su nuteistaisiais.

Šiuo atveju, darytina išvada, kad atsižvelgiant į pareiškėjo kaip nuteistojo statusą, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, kaip valstybės įstaigos, vykdančios kardomąją priemonę - suėmimą ir arešto bausmę, pobūdį, galima konstatuoti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija teisėtai nevykdė socialinio reabilitacinio darbo, numatyto Bausmių vykdymo kodekso 136 str. 1 d.

Dėl teisės į mokslą

Pareiškėjas savo skunde nurodo, jog buvo trikdomas protinis vystymasis nemokant, neleidžiant mokytis kaip pasiekti tikslus teisėtais būdais ir priemonėmis; atsakovas privalėjo pareiškėją šviesti, tobulinti.

Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismo byloje Valašinas prieš Lietuvą (bylos Nr. 44558/98) teismas pabrėžė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1-ojo protokolo 2 straipsnis, visų pirma, apima elementarų išsilavinimą, kuris tokia pat apimtimi nėra taikomas kitoms mokslo rūšims. Teisė į mokslą nėra suprantama kaip absoliuti teisė į visų rūšių išsimokslinimą, todėl valstybė nėra įpareigota sudaryti specialias mokymosi sąlygas kaliniams.

Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenis matyti, jog Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr.N1-117-616/2014 nurodoma, kad pareiškėjas turi 8 klasių išsilavinimą, t.y. pareiškėjas yra įgijęs pradinį ugdymą ir yra baigęs didžiąją dalį (iš 9-10 klasių) pagrindinio ugdymo klasių.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas nuostatas, konstatuojama, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į mokslą.

Dėl savižudybių ir savęs žalojimo prevencijos

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kuriame pastoviai žmonės žalojosi, nebuvo užtikrinta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebūtų savižudybių.

Pareiškėjas nenurodė konkrečių duomenų iš kurių būtų galima spręsti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje būtų buvusi netinkamai įgyvendama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. birželio 12 d įsakymu Nr. V-161 patvirtinta Savižudybių ir savęs žalojimo laisvės atėmimo vietose prevencijos programa, nepažymėjo, konkrečių neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala, nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, todėl pareiškėjo abstraktūs, nekonkretūs argumentai negali būti vertintini ir yra atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl skubiosios medicinos pagalbos iškvietimo

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. balandžio 12 d. prašė suteikti sveikatos priežiūros paslaugas iškviečiant greitosios pagalbos medikus, bet jie nebuvo iškviesti, buvo pareigūnų kurstomas žalotis.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnams 2014 m. balandžio 12 d. nurodė, kad nurijo „britvutę“, taip pat nurodė, jog galvojo, kad galbūt pradės kraujuoti.

Liudytojas S. K. nurodė, jog kiek prisimena, pareiškėjas vakare skundėsi dėl sveikatos, būtent dėl skandžio. Jis reikalavo iškviesti medikus, greitąją pagalbą. Medikų nebebuvo, apie jo reikalavimą informavo savo pamainos viršininką.

Liudytojas Ž. P. nurodė, kad dirba Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuso vyresniuoju. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 12 d. kreipėsi su prašymu iškviesti medicininę pagalbą. Tokių galimybių neturėjo, iškvietė konvojaus viršininką; buvo iškviestas Ž. K., su juo toliau buvo tęsiamas pokalbis. Greitoji medicininė pagalba nebuvo iškviesta. Girdėjo, jog pareiškėjas serga viena liga, susijusia su skrandžiu.

Įvertinus pareiškėjo asmens istorijoje padarytus įrašus matyti, jog 2014 m. balandžio 14 d. (b.l.116) pareiškėjas skundžiasi galvos skausmais, kartais skauda gerklę, negali nuryti. Diagnozė – lėtinis gastritas. Matyti, kad apsilankymo pas gydytoją metu pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, nusiskundimų, susijusių su „peiliuko“ prarijimu; pareiškėją apžiūrėjęs gydytojas taipogi nekonstatavo jokių pareiškėjo sveikatos sutrikimų, negalavimų, komplikacijų, susijusių su galimu „peiliuko“ prarijimu, todėl pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės, susijusius su „peiliuko“ prarijimu vertintinos kritiškai.

Teismas atkreipia dėmesį, kad yra vertintina ar Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai buvo neteisėti dėl greitosios medicininės pagalbos iškvietimo, o ne sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo apskritai.

LR sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. Nr.V-208 įsakymu patvirtinto Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto (toliau – Tvarka) 1 p. numatyta, kad būtinajai medicinos pagalbai priskiriama pirmoji medicinos pagalba ir asmens sveikatos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir/ar stacionarines paslaugas) teikiama skubi medicinos pagalba. Tvarkos 3 p. išaiškinama, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir/ar stacionarines paslaugas) teikiama skubioji medicinos pagalba yra kvalifikuota asmens sveikatos priežiūros paslauga, kurią teikia gydytojas arba gydytojas kartu su kitais asmens sveikatos priežiūros specialistais. Skubioji medicinos pagalba – tai tokia medicinos pagalba, kuri teikiama nedelsiant (1 kategorija), arba neatidėliotinai (2, 3, 4 kategorijos), kai dėl ūmių klinikinių būklių, nurodytų šios tvarkos Skubios medicinos pagalbos masto lentelės 4 skiltyje, gresia pavojus paciento ir/ar aplinkinių gyvybei arba tokios pagalbos nesuteikimas laiku sukelia sunkių komplikacijų grėsmę pacientams. 7 p. numatyta, kad pirmoji medicinos pagalba – tai svarbiausi tikslingi veiksmai, skirti padėti kitų ar savo sveikatai bei gyvybei, panaudojant turimas medicinos ir/ar kitokias priemones bei medžiagas, iki nukentėjusiajam/pacientui bus pradėta teikti skubioji institucinė medicinos pagalba arba paciento būklė taps normali, arba bus konstatuota jo mirtis.

Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikti du DVD diskai su vaizdo įrašais, atliktais ginčui aktualiu metu, kuriose matomos kameros Nr.39 durys bei prie šios kameros esantis koridorius. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 26 d. prašyme teismui (b.l.140) nurodo, kad į Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotoją S. K. kreipėsi 2014 m. balandžio 12 d. 18 val.

Iš vaizdo įrašo matyti, kad 18 val. 23 min. Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojas atidaro 39 kameros duris ir kalbasi su 39 kameroje esančiais asmenimis (asmeniu) 1 valandą ir 6 minutes. Po to paeiliui atvyksta dar trys Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų apsilankymai pas 39 kameroje esančius asmenis (esantį asmenį) (19 val. 31 min. (užtrunka apie vieną minutę), 19 val. 54 min. (užtrunka apie 3 minutes), 20 val. 3 min. (užtrunka apie vieną minutę). Neturint garso įrašo negalimas kategoriškas, galutinis minėtų pareigūnų ir pareiškėjo žodinio bendravimo turinio įvertinimas. Vis dėlto, atsižvelgiant į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų elgesio visetą bei į pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančius įrašus, negalima konstatuoti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai (neveikimas) neiškviečiant greitosios medicininės pagalbos yra neteisėti.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18.4 p. pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi, 21 p. (atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas), 22 p. (mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx), 56 p. (gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių), 58 p. (laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose; tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi), 62 p. (laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį) pažeidimas kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovei dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismas daro išvadą, jog yra neabejotina, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose, dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18.4 p., 21 p., 22 p., 56 p., 58 p., 62 p. pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį – t. y. įvertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertindamas turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (187 dienos), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (pvz., LVAT 2013 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1194/2013 už 723 dienas priteista 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, LVAT 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 už 169 dienas priteista 550 Lt neturtinės žalos atlyginimui, LVAT 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-2373/2013 už 107 dienas priteista 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui), teismas sprendžia, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose priteistina 600 Lt suma neturtinei žalai atlyginti bei 400 Lt suma neturtinei žalai, atsiradusiai dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai 18.4 p., 21 p., 22 p., 56 p., 58 p., 62 p. pažeidimų, atlyginti. Taigi pareiškėjo reikalavimas dėl 100000 Lt neturtinės žalos priteisimo tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 5 p., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. B. 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Arvydas Martinavičius