Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-10-557/2019

Teisėja J. Grigonienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12758-2018-7

2019 m. sausio 10 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018-09-20 nuosprendžio, kuriuo J. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas J. Ž. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018-03-18 iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu priteista iš J. Ž. ir D. K. solidariai 226,55 Eur Klaipėdos teritorinei ligonių kasai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir D. K., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. J. Ž. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrai su D. K., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą J. Ž. teisę, pavartodami fizinę prievartą ir padarydami didelės žalos asmens teisėms: 2018-03-18, apie 20.00 val., J. Ž., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,58 promilės girtumas), ir D. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,14 promilės girtumas), veikdami bendrai, sodo name, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodami, kad A. K. yra skolingas J. Ž. 250 Eur, reikalavo iš A. K. grąžinti skolą, o šiam atsisakius vykdyti reikalavimą, pavartojo fizinę prievartą, t. y. J. Ž. tyčia vieną kartą rankos kumščiu sudavė A. K. į veidą, dėl to pastarasis pargriuvo ant grindų, ir pareikalavo „duok pinigus“; po to D. K. su J. Ž. sudavė A. K. nenustatytą skaičių smūgių kumščiais bei spyrė į įvairias kūno vietas ir taip bendrais veiksmais padarė A. K. kairės veido pusės sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, poodinę kraujosruvą kairiajame paakyje, kairės krūtinės ląstos pusės sumušimą su poodine kraujosruva, t. y. nežymiai jį sužalojo bei pagrobė iš jo 37 Eur. Tokiu būdu J. Ž. ir D. K., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė tikrą, bet nerealizuotą savo teisę ir padarė didelės žalos A. K. teisėms.

3. Teismo posėdyje nuteistasis J. Ž. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta J. Ž. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo, t. y. kad jis, veikdamas bendrai su D. K., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, tačiau nerealizuotą J. Ž. teisę, pavartodami prieš nukentėjusįjį A. K. fizinę prievartą, padarydami didelės žalos šio asmens teisėms. J. Ž. su jo nuteisimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, kad nusikalstamoje veikoje nedalyvavo, nukentėjusiojo nemušė ir iš jo pinigų nereikalavo, kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytas išvadas bei nurodo, kuriais nukentėjusiojo A. K. parodymais vadovautis (pažymi, jog pats nukentėjusysis pripažino turėjęs skolų ir nurodė, kad tuo metu, kai tarp jo ir D. K. kilo konfliktas, J. Ž. net nebuvo ir kad jis jo nemušė) ir kaip juos interpretuoti. Tačiau jokių konkrečių argumentų, dėl kurių būtų galima svarstyti įrodymų vertinimo tvarkos pažeidimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) klausimą, nuteistojo J. Ž. apeliaciniame skunde nepateikta, tik deklaratyviai teigiama, kad teismas jį nuteisė dėl jo kriminalinės praeities, o ne įvertinęs, ar ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta jo kaltės įrodymų.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo J. Ž. apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą konstatuoja, jog Klaipėdos apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados dėl J. Ž. kaltės pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nėra. Priešingai apelianto J. Ž. tvirtinimui, jo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo teismas grindė išsamiai ir nešališkai ištirtų įrodymų visuma, motyvavo, kuriais įrodymais remiasi, o kuriuos atmeta. Nuteistojo J. Ž. manymas, kad apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad teismo išvados dėl jo kaltės nustatymo yra neteisingos, pats savaime nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas nustačius, kad nuteistojo kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištirtais kaltinančiais įrodymais, kaltinamuosius teisinantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuoti, išvados apie kaltę padarytos nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo ir panašiais atvejais. Tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tokių trūkumų skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis neturi.

7. Nuteistasis J. Ž. apeliaciniame skunde, kaip ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, pateikia savo įvykio versiją, kurią pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, atmetė kaip nepagrįstą, skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvuodamas savo išvadas, pagrįstai atkreipdamas dėmesį į tai, kad ją paneigia ne tik nukentėjusiojo A. K. pirminiai parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bet ir objektyvūs bylos duomenys – įvykio vietoje policijos pareigūnų darytame garso ir vaizdo įraše, Klaipėdos AVPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 2-ojo būrio vyriausiosios patrulės L. B. 2018-03-18 tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, policijos pareigūnų ir nukentėjusįjį apžiūrėjusių medikų, kurių suinteresuotumas byloje nenustatytas, parodymai ir kiti skundžiamame nuosprendyje išvardyti ir išsamiai aptarti įrodymai.

8. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2018-03-18 vakare J. Ž. kartu su D. K. atvyko pas nukentėjusįjį A. K. ir netrukus taksi automobiliu išvažiavo, tačiau, J. Ž. teigimu, jis prieš nukentėjusįjį A. K. nesmurtavo ir iš jo pinigų nereikalavo bei jų nepaėmė, taip apklausiamas teisme nurodė ir pats nukentėjusysis, nurodydamas, kad jį mušė tik D. K. ir po to iš jo piniginės paėmė 37 Eur, taip tvirtino ir pastarasis. Tačiau teismas, įvertinęs nukentėjusiojo pateiktą pranešimą apie šį įvykį policijai, jo pasakojimą atvykusiems į įvykio vietą policijos pareigūnams, užfiksuotą vaizdo ir garso įrašuose bei policijos pareigūnės L. B. tarnybiniame pranešime, ir pirminius A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pagrįstai nesirėmė nukentėjusiojo teisme pakeistais parodymais, kurie yra nelogiški ir prieštaringi tiek jo paties pirminiams parodymams, tiek minėtiems objektyviems bylos duomenims. Įtikinamų parodymų pakeitimo teisme argumentų A. K. nenurodė, akivaizdu, kad tokius J. Ž. palankius parodymus nukentėjusysis davė teisme baimindamasis susidorojimo iš nuteistųjų pusės, nes, kaip matyti iš jo 2018-03-25 prašymo prokurorei, jame nukentėjusysis nurodė, kad jam buvo grasinama susidoroti, jeigu jis kreipsis į policiją, nurodoma „vis tiek parveš etapu ir tada niekur nepasislėpsi“, dėl to A. K. prašė neetapuoti jo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei į teismo posėdį, nes kyla reali grėsmė jo saugumui (t. 1, b. l. 162). Pažymėtina, kad nukentėjusysis A. K. pats atlieka bausmę pataisos namuose ir yra pažeidžiamas dėl galimo kitų nuteistųjų poveikio, siekiant jį įtakoti keisti parodymus eilę kartų teisto ir atlikinėjusio laisvės atėmimo bei arešto bausmes recidyvisto J. Ž. naudai.

9. Byloje taip pat nėra ginčo, kad atvažiavus J. Ž. su D. K. pas A. K., buvo kalbama ir apie 250 Eur skolą už mobiliuosius telefonus, kurių šis nenuvežė į Alytaus pataisos namus juos užsisakiusiems žmonėms, apie tai J. Ž. A. K. priminė ir anksčiau tą dieną, tačiau, pasak J. Ž. ir D. K., dėl to joks konfliktas nekilo, o D. K. su nukentėjusiuoju susimušė, nes, pasak D. K., šis pradėjo jį įžeidinėti. Tačiau aplinkybę, kad iš A. K. buvo reikalaujami pinigai, patvirtina ne tik jo pirminiai parodymai, užfiksuoti tiek policijos pareigūnų darytame vaizdo įraše, tiek jo, kaip liudytojo, apklausos protokoluose (t, 1, b. l. 67–68, 82–83), kad 2018-03-18 vakare šios skolos iš jo buvo reikalaujama agresyviai, mušant jį ir net grasinant užmušti, dėl to jis buvo labai išsigandęs, šaukėsi pagalbos, o J. Ž. ir D. K. išvykus, iš karto iškvietė policijos pareigūnus ir jiems nurodė, kad buvo mušamas būtent dėl skolos ir labai bijo tolimesnio J. Ž., kuriam turėjo atiduoti pinigus, smurto, bet ir jo skambutis broliui A. M. bei jo kaip liudytojo parodymai teisme apie tai, kad 2018-03-18, apie 18 val., jam paskambino brolis A. K., kuris buvo neįprastai susijaudinęs, išsigandęs, drebančiu balsu prašė jo didelės sumos pinigų, sakydamas „padėk, gelbėk, manęs reikalauja pinigų, jei neduosiu, mane užmuš“, pokalbio metu girdėjo pašalinius garsus (galbūt mušimo), triukšmą. Aplinkybę, kad iš A. K. buvo reikalaujama pinigų, patvirtina ir telefoniniai tos dienos susirašinėjimai tarp J. Ž. ir A. K., J. Ž. reikalaujant paskambinti po jų pokalbio į „lagerį“. D. K. versiją, neva jis sumušė A. K. dėl menko tarpusavio konflikto, šiam taip pat jį mušant, paneigia jau minėta pirminė tyrimo medžiaga, taip pat liudytojo policijos pareigūno A. Š. parodymai apie tai, kad jis matė D. K. sužalotu veidu ir apdaužytomis rankomis kitoje vietoje parą prieš šį įvykį, bei kaip liudytojos ikiteisminio tyrimo metu apklaustos J. Ž. sugyventinės D. P. (teisme duoti parodymus ji atsisakė) parodymai, kad 2018-03-18, apie pietus, pas juos dviračiu atvažiavusio D. K. veidas buvo sužalotas. Pažymėtina ir tai, kad J. Ž. sugyventinė D. P. ikiteisminio tyrimo apklausos metu patvirtino, jog J. Ž. mobiliojo telefono neturi ir naudojasi jos telefonu, ji leido Jonui naudotis savo telefonu ir 2018-03-18, tačiau jis nebuvo jo išsivežęs (t. 2, b. l. 40–43, 44–45). Tai paneigia J. Ž. ir D. K. versiją, kad tuo metu, kai, jų teigimu, tarp D. K. ir A. K. kilo konfliktas, peraugęs į muštynes, J. Ž. nebuvo, jis buvo išėjęs į lauką ar į virtuvę, nes jam kažkas paskambino, ir kalbėjo telefonu, nes, kaip nustatyta, J. Ž. telefono neturėjo. Šią aplinkybę taip pat patvirtina bylos duomenys, kad jis A. K. skambino iš sugyventinės D. P. telefono, taksi kvietėsi skambindamas iš A. K. telefono. Šių duomenų visuma paneigia J. Ž. ir D. K. parodymus apie tai, kad D. K. vienas mušė nukentėjusįjį, kai šis pradėjo jį įžeidinėti ir tarp jų kilo konfliktas, kuriame J. Ž. nedalyvavo.

10. Tai, kad J. Ž. ir D. K., reikalaudami A. K. tuoj pat atiduoti skolą, jį mušė ir nežymiai jį sužalojo (tai konstatuota specialisto išvadoje), bei pagrobė visus jo turėtus pinigus – 37 Eur, patvirtina jau minėti objektyvūs bylos duomenys – policijos pareigūnų vaizdo ir garso įrašas, kuriame užfiksuotas nukentėjusiojo pasakojimas apie įvykio aplinkybes, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodant, kad jį mušė, reikalaudami atiduoti pinigus (250 Eur), J. Ž. ir D. K., J. Ž. tam vadovaujant, o D. K. vykdant jo nurodymus; vyr. patrulės L. B. tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys bei nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu apklausta J. Ž. sugyventinė D. P. patvirtino, kad J. Ž. tą dieną savo pinigų neturėjo, todėl nekyla abejonių, kad jį ir D. K. iš nukentėjusiojo A. K. (pažymėtina, kad jis, J. Ž. paprašytas, sumokėjo už taksi) atgal į Gargždus vežusiam taksi vairuotojui (jis patvirtino, kad už vežimą su juo atsiskaitė priekyje sėdėjęs J. Ž., nurodydamas, kad jis pinigus išsitraukė iš savo striukės kišenėje turėtos piniginės, kur buvo ir banknotų, ir monetų) J. Ž. sumokėjo iš A. K. pagrobtų pinigų. Pažymėtina, kad nuteistasis D. K. su nuosprendžiu sutinka ir jo apeliacine tvarka neskundžia, netgi kreipėsi į teismą su prašymu leisti atlikti bausmę iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka, nors yra nuteistas už tai, kad nusikaltimą padarė, veikdamas bendrininkų grupe su J. Ž..

11. Pagal susiformavusią teismų praktiką liudytojo ar nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Tačiau, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, šiais duomenimis teismas gali remtis, tikrindamas kitus byloje surinktus įrodymus ir formuodamas savo vidinį įsitikinimą bei apsisprendimą byloje nagrinėjamais klausimais. Kaip minėta, policijos pareigūnų vaizdo ir garso įrašas, kuriame užfiksuotas nukentėjusiojo pasakojimas apie įvykio aplinkybes, nukentėjusįjį iš karto po įvykio mačiusių ir su juo bendravusių policijos pareigūnų bei medikų parodymai, kiti anksčiau aptarti bylos duomenys patvirtina, jog duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusysis A. K. teisingai nurodė įvykio aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė teisme duotais nukentėjusiojo parodymais dėl J. Ž. vaidmens darant nusikaltimą, ir apelianto kaltę grindė kitų jį kaltinančių tarpusavyje sutampančių ir vienas kitą papildančių įrodymų visetu.

12. Pasisakydamas dėl J. Ž. apeliacinio skundo argumento, kad jo sugyventinė turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus byloje, tačiau teismas į tokį prašymą nereagavo, pažymėtina, jog teisme liudytoja D. P. ir nebuvo apklausta jai pareiškus, kad atsisako duoti parodymus tuo pagrindu, kad J. Ž. yra jos sugyventinis. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu D. P. pasirašytinai buvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narius, ir ji sutiko duoti parodymus prieš savo sugyventinį J. Ž., tai patvirtindama parašu liudytojo teisių ir pareigų išaiškinimo protokole bei rankraštiniu įrašu ir parašu liudytojo apklausos protokoluose. Todėl teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, byloje surinktų įrodymų patikrinimui pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais liudytojos D. P. parodymais.

13. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus. Išvados dėl J. Ž. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, veikiant bendrai su nuteistuoju D. K., išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis bei įrodymų vertinimu kolegija nenustatė. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, jog jis nėra kaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, nelaikytina netinkamu Baudžiamojo įstatymo taikymu ir neduoda pagrindo išvadai, kad teismas nuosprendį grindė prielaidomis. Apie tai, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, tinkamai motyvavo savo išvadas dėl J. Ž. kaltės, šioje nutartyje jau yra išdėstyta. Teismas konkrečiai nurodė, kuriais įrodymais remiasi, ir išsamiai juos įvertino bei aptarė skundžiamame nuosprendyje. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų nepažeidė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas dėl nustatytų bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai, o skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.

14. Nuteistasis J. Ž. apeliaciniame skunde kaip alternatyvų prašymą nurodo pageidavimą sutrumpinti jam paskirtą bausmę, apsiribojant suėmime išbūtu laiku. Tačiau pagrindo jam paskirtos bausmės švelninimui apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas J. Ž. už BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą tyčinį nusikaltimą didesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas apysunkis nusikaltimas), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad jis nusikalstamą veiką jie padarė būdamas recidyvistas, veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis nevedęs, iki suėmimo niekur nedirbo, nusikalto būdamas anksčiau ne kartą teistas, iš jų ir už labai sunkų smurtinį nusikaltimą - tyčinį nužudymą, turėdamas neišnykusį teistumą, praėjus vos daugiau nei pusmečiui po ankstesnės bausmės atlikimo, daug kartų baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio administracinius nusižengimus, susijusius su smurtu, viešosios tvarkos pažeidimais ir kt., dauguma nusižengimų padaryti J. Ž. esant neblaiviam, baudų nesumokėjęs (t. 3, .b. l. 1–21). Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam J. Ž. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Pažymėtina, kad nuteistasis savo elgesį vertina nekritiškai, nei kiek nesigaili nusikaltęs, tokio pat dydžio bausmė skirta ir nuosprendžio apeliacine tvarka neskundusiam jo bendrininkui. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų J. Ž. bausmei individualizuoti, vertinimo ir konstatuoja, kad nebe pirmą kartą teisiamam J. Ž. paskirta nežymiai didesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė už padarytą tyčinį apysunkį nusikaltimą, pavartojant fizinį smurtą, negali būti laikoma aiškiai per griežta, todėl nėra pagrindo ją švelninti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. Ž. apeliacinį skundą atmesti.