- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-11
- Bylos Nr.
- 1A-822-648-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-1-02517-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Pažarskis (pirm.), Laureta Ulbienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Nuteistasis
- J. R.
- Advokatai
- Anatolijus Svila
- Kategorijos
Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-822-648/2013
Teisėja Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02517-2013-7
2013 m. gruodžio 11 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Lauretos Ulbienės ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,
teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir J. R. skirta sumažinta bausmė - laisvės atėmimas 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į J. R. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikiname sulaikyme išbūtas laikas (2 paros).
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. už tai, kad jis pasikėsino viešoje vietoje iš asmens drabužių pagrobti svetimą turtą, o būtent:
J. R., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2013-10-10, apie 13.20 val., viešoje vietoje - prie namo, esančio Amatų g. 9, Vilniuje, atvirai įkišo savo dešinę ranką į S. K. striukės dešinę kišenę, kurioje buvo mobiliojo ryšio telefonas „Samsung GT-E1081T“, 60 litų vertės, operatoriaus Omnitel „Extra“ SIM kortelė, 5 litų vertės, raktas „Iseo“, 50 litų vertės, raktas, 20 litų vertės, t. y. bendros 135 Lt vertės turtas, kuriuos bandė ištraukti iš kišenės, tačiau savo veiksmų nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
Šalies argumentai
J. R. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-14 nuosprendį paskiriant jam minimalią laisvės atėmimo bausmę arba sumažinti ją bent keliais mėnesiais.
Nurodo, kad jis baudžiamojo proceso metu pripažino savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos ir labai gailisi dėl to. Dėl skirtinos bausmės dydžio prašoma atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos formą bei rūšį, pavojingumo laipsnį, stadiją, motyvus bei tikslus. J. R. neneigia tos aplinkybės, jog jis, eidamas šaligatviu, bandė įkišti ranką į nukentėjusiosios kišenę, tačiau kadangi kišenė buvo užsegta, todėl apeliantas nusprendė atsisakyti nusikalstamų ketinimų apvogti moterį. Atsegti S. K. kišenę jai to nepastebėjus, būtų neįmanoma. Teigia, kad jam yra surastas darbas ir gyvenamoji vieta Didžiojoje Britanijoje, kur legaliai gyvena jo giminaičiai. Kiekvienas mėnuo, praleistas pataisos įstaigoje, atitolina jo galimybes pradėti dirbti ir sugrįžti į normalų gyvenimą. Prašo neatsižvelgti į J. R. turimus teistumus ir jo asmenybę, o patikėti jo nuoširdžiu garbės žodžiu.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras - apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. R. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistuoju J. R., kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
J. R. nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d., asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Taigi, įstatymų leidėjas pagrindine bausme recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą laiko laisvės atėmimo bausmę, t.y. būtent tokios bausmės paskyrimas paprastai leidžia įgyvendinti bausmės paskirtį (tikslus). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. R. parinko baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje įtvirtintą laisvės atėmimo bausmę.
J. R. pasikėsino padaryti vieną apysunkį nusikaltimą nuosavybei veikdamas tiesiogine tyčia, siekiant savanaudiškų tikslų. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad J. R. neneigia tos aplinkybės, jog jis, eidamas šaligatviu, bandė įkišti ranką į nukentėjusiosios kišenę, tačiau kadangi kišenė buvo užsegta, todėl apeliantas nusprendė atsisakyti nusikalstamų ketinimų apvogti moterį. Šiuo atveju tiek nukentėjusiosios S. K., tiek liudytojų (policijos pareigūnų) A. Č. ir A. Š. parodymais nustatyta, kad J. R., priėjęs prie nukentėjusiosios, koja išspyrė jai iš rankos lazdą bei įkišo ranką į moters striukės kišenę, kuri buvo užsegta metaliniu žiogeliu. Netrukus prie nuteistojo pribėgo policijos pareigūnai, kurie matė, jog J. R. kažką sugriebė nukentėjusiosios striukės kišenėje, tačiau staiga atleisdamas ištraukė savo ranką iš kišenės (b.l. 6, 16-17). Taigi, byloje surinktais įrodymais vienareikšmiškai įrodyta, kad J. R. buvo įkišęs ranką į S. K. striukės kišenę, tačiau nepagrobė svetimo turto kišenvagystės būdu dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių, o ne dėl to, kad jis pats savo noru atsisakė apvogti nukentėjusiąją. Tokie nuteistojo veiksmai nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės. Be to, teismas, skirdamas J. R. bausmę, atsižvelgė į tą aplinkybę, jog jo daromas nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis stebėjo senyvo amžiaus moteris, kurios vaikščiojo vienos, ir nužiūrinėjo jų drabužius, kišenes, kas rodo, jog jo tyčia padaryti nusikaltimą nebuvo susiformavusi staiga. Priešingai, J. R. kruopščiai rinkosi asmenį, iš kurio drabužių būtų galima pavogti jam priklausantį turtą. Nuteistojo atsakomybę lengvina ta aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.), nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. J. R. nusikaltimo darymo metu nedirbo (b.l. 29), buvo registruotas darbo biržoje, tačiau negavo nedarbo draudimo išmokos (b.l. 30). Jis praeityje teistas net 12 kartų, tarp jų daugumą kartų už tos pačios rūšies nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą (b.l. 34-41), taip pat trauktas administracinėn atsakomybėn už smulkiojo svetimo turto pagrobimą (b.l. 31-33). Šiuo atveju kaltininko asmenybė yra viena iš aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti sprendžiant skirtinos bausmės rūšį ir dydį (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. 5 p.), todėl nuteistojo teiginys, kad nėra pagrindo vertinti jo turimus teistumus ir asmenybę, yra nepagrįstas. Minėtos aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo didelį pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Todėl darytina išvada, kad J. R. pasikėsino padaryti nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d., ne atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamų poelgių, t. y. jo neteisėti veiksmai buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Todėl darytina išvada, kad J. R. paskirtas laisvės atėmimo bausmės dydis, žymiai mažesnis nei straipsnio sankcijoje įtvirtintas šios rūšies bausmės vidurkis, buvo tinkamai individualizuotos ir apeliantui paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Tokios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, jog J. R. yra surastas darbas ir gyvenamoji vieta Didžiojoje Britanijoje, kur legaliai gyvena jo giminaičiai, o kiekvienas mėnuo, praleistas pataisos įstaigoje, atitolina jo galimybes pradėti dirbti ir sugrįžti į normalų gyvenimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o nuteistajam paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-14 nuosprendis paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atmesti nuteistojo J. R. apeliacinį skundą.