- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-16
- Bylos Nr.
- AN2-439-935/2018
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ugnius Trumpulis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato atstovo (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutarimo, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2018 m. gegužės 16 d. nutarimas, kuriuo D. S. buvo nubaustas pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį, ir administracinio nusižengimo byla D. S. nutraukta, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nutarimo esmė
1. Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2018 m. gegužės 16 d. nutarimu D. S. buvo nubaustas už tai, kad D. S. priklausantis šuo 2018 m. balandžio 29 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), užpuolė ir sužalojo J. D. priklausantį šunį, dėl ko J. D. patyrė turtinę žalą, nors D. S. žinojo apie jo namų valdoje pas jo vaikus atėjusius žaisti J. D. vaikus, kurie gali atsivesti savo šunį, tuo neužtikrino, kad jo šuo nepadarytų žalos asmenų nuosavybei, pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymo „Dėl gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių tvirtinimo“ Nr. 30-2001 5 dalies 5.4. punkto reikalavimus ir tokiu būdu padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 346 straipsnio 4 dalyje. Minėtu nutarimu D. S. buvo paskirta 150 Eur dydžio bauda.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 14 d. nutarimu panaikino Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2018 m. gegužės 16 d. nutarimą, kuriuo D. S. buvo nubaustas pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį, ir administracinio nusižengimo bylą D. S. nutraukė.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniame skunde Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato atstovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutarimą ir D. S. paskirti nuobaudą, numatytą ANK 346 straipsnio 4 dalies sankcijoje.
4. Skunde pabrėžiama, kad skiriasi 2018 m. gegužės 11 d. ir 2018 m. gegužės 14 d. D. S. paaiškinimai. D. S. 2018 m. gegužės 11 d. nurodė, jog jokio šuns savo namo kieme nematė, su vaikais jokio šuns nebuvo, tačiau 2018 m. gegužės 14 d. jis jau aiškino, jog, būdamas savo namo kieme, išgirdo svetimo šuns lojimą ir cypimą, matė, kaip jo šuo apžiojo J. D. šunį, kurį jis vėliau išnešė už savo kiemo ribų ir paleido. Tokie nurodytų aplinkybių keitimai rodo, kad D. S. iš tikrųjų siekia išvengti administracinės atsakomybės.
5. Apeliantas aiškina, kad kaimynų vaikai į D. S. kiemą negalėjo ateiti nežinant D. S. ar jo sutuoktinei. D. S. ir/ar jo sutuoktinė turėjo įvertinti, jog su kaimynų vaikais į kiemo teritoriją tikėtina gali ateiti ir nukentėjusiosios šuo, nes D. S. yra žinoma apie nukentėjusiosios laikomą šunį, kuris ne kartą yra buvęs jo kieme. Taigi D. S. turėjo užtikrinti pas jį atėjusių asmenų ir jų turto saugumą. Be to, iš D. S. paaiškinimų matyti, kad jis, pamatęs atėjusius kaimynų vaikus, turėjo pakankamai laiko įvertinti susidariusią situaciją ir imtis priemonių, jog kitų asmenų turtui nebūtų padaryta žala.
6. Skunde nurodoma, kad iš D. S. ir liudytojos B. S. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog į jų namo teritoriją nei pašaliniai gyvūnai, nei asmenys patekti negali. Norit patekti į namo teritoriją reikia paskambinti į vartelius. Taigi kaimynų vaikus į namo teritoriją turėjo įleisti arba D. S., arba B. S., tuo pačiu vaikus į kiemą įleidęs asmuo turėjo įvertinti tai, kad vaikai atėjo kartu su nukentėjusiosios šunimi. Skunde pažymima, jog byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad į namo kiemą laisvai gali pakliūti ir pašaliniai asmenys, o kaimynų vaikus, kurie atėjo su šunimi, pasitiko ne D. S. ar B. S., o jų šuo.
7. Apeliantas tvirtina, jog aplinkybė, kad D. S. šuo anksčiau nekėlė problemų, neatleidžia šuns šeimininko nuo pareigos imtis priemonių, jog gyvūnas nepadarytų žalos kitiems asmenims ar jų turtui. Šiuo atveju D. S. nesiėmė priemonių, jog galėtų tinkamai kontroliuoti savo šuns elgesį, galintį sukelti neigiamas pasekmes kitiems subjektams.
Atsiliepimas
8. Atsiliepime į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato atstovo apeliacinį skundą D. S. atstovas advokatas prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Atsipiepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad D. S. nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, jo veiksmuose nėra kaltės, o žalos atsiradimą nulėmė pačios nukentėjusiosios veiksmai.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių aplinkybių vertinimas
Apeliacinis skundas atmestinas.
9. Byloje yra nustatyta ir dėl to nekyla jokių ginčų, kad D. S. priklausantis šuo 2018 m. balandžio 29 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), t. y. D. S. namų valdoje, kuri pažymėta ženklu „Palaidas šuo“, užpuolė ir sužalojo J. D. priklausantį šunį. Tuo pačiu nekyla jokių abejonių, kad J. D. dėl savo šuns gydymo patyrė išlaidų. Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl to, ar aptariamas nukentėjusiajai priklausantis šuo buvo sužalotas dėl D. S. kaltės.
10. ANK 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. ANK 7 straipsnyje yra nustatyta, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Tai reiškia, jog, norint bet kurią pavojingą visuomenei ir priešingą teisei veiką vertinti kaip teisės pažeidimą, būtina nustatyti, ar ją padaręs asmuo veikė kaltai, ar tai nebuvo atsitiktinis aplinkybių sutapimas, o gal buvo kitos priežastys, dėl kurių šis asmuo nebuvo pajėgus teisingai orientuotis kilusioje situacijoje. Konkretaus asmens kaltė, kaip ir kiti ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties elementai, turi būti nustatyta. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog nėra pagrindo teigti, kad D. S. pažeidė Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių (panaikintame nutarime nepagrįstai nurodoma, kad buvo pažeistos įsakymo, kuriuo buvo patvirtintos minėtos taisyklės, nuostatos) ar kitų teisės aktų reikalavimus ir būtent dėl jo kaltės (neatsargumo) buvo padaryta žala kito asmens turtui.
11. Apeliaciniame skunde iš esmės tvirtinama, kad D. S., žinodamas apie jo namų valdoje esančius J. D. vaikus, kurie gali būti atsivedę šunį, nesiėmė priemonių, jog jam priklausantis šuo neužpultų ir nesužalotų nukentėjusiosios vaikų atsivesto šuns. Vis tik apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje nėra surinkta duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad D. S. apskirtai žinojo ar galėjo numanyti, kad į jo namų kiemą, kai jis iš voljero bus išleidęs savo šunį, ateis nukentėjusiosios vaikai ir paskui juos dar atseks ar jie atsives šunį.
12. Iš 2018 m. gegužės 11 d. paaiškinimo turinio matyti, jog D. S. nurodė, kad 2018 m. balandžio 29 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), jo namuose lankėsi kaimynės J. D. vaikai, tuo metu jokio šuns jis nematė, su vaikais jokio šuns nebuvo. D. S. pasinaudojo savo teise daugiau nieko neaiškinti (b. l. 13). Iš D. S. paaiškinimo, surašyto 2018 m. gegužės 14 d., turinio matyti, jog į jo namo kiemą atėjo kaimynės vaikai, kuriuos lakstydamas pasitiko kieme buvęs palaidas šuo, po kelių akimirkų D. S. išgirdo svetimo šuns lojimą, o vėliau cypimą. Tuomet D. S. pamatė, kad vietoje, kuri yra nutolusi nuo vartelių, pro kuriuos galima pakliūti į kiemą, jo šuo apžiojo nukentėjusiosios J. D. šunį (b. l. 16). Iš esmės tokias pačias aplinkybes D. S. nurodė ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 46-47). Skundą nagrinėjantis teismas nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad D. S. paaiškinimai dėl įvykio aplinkybių nagrinėjamu atveju yra vertintini kaip nenuoseklūs, nes neva vienu atveju jis teigė, kad svetimo šuns nematė, o vėliau jau teigė priešingai. Teismas konstatuoja, kad D. S. paaiškinimai, duoti po 2018 m. gegužės 11 d., vertinti kaip patikslinantys anksčiau jo duotus paaiškinimus. Tiek iš 2018 m. gegužės 14 d. paaiškinimų turinio, tiek iš D. S. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, kaip ir iš paaiškinimų, surašytų 2018 m. gegužės 11 d., matyti, jog jis nematė, kad kartu su nukentėjusiosios J. D. vaikais į aptvertą namo teritoriją pateko ir šuo. Paaiškinime, kuris buvo surašytas 2018 m. gegužės 14 d., užfiksuoti duomenys ir pirmosios instancijos teisme duoti D. S. parodymai patvirtina tai, jog kaimynės šunį savo namo teritorijoje jis pastebėjo tik po to, kai šį užpuolė jo šuo, t. y. išgirdus svetimo šuns lojimą ir cypimą.
13. Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog D. S. žinojo, kad į jo namo teritoriją, kurioje yra palaidas šuo, ateis kaimynės vaikai. Byloje nėra užfiksuota duomenų, iš kurių būtų galima daryti neabejotiną išvadą, kad D. S. kokiu nors būdu būtų informuotas ar iš kokių nors objektyvių aplinkybių būtų privalėjęs ar galėjęs numanyti, jog į jo namo kiemą ateis kaimynės vaikai, o tuo pačiu negalėjo numatyti ir to, kad jo namo kieme, kuriame jis yra paleidęs šunį, su kaimynės vaikais pasirodys ir šios palaidas šuo. Išvados, jog D. S. būtų žinoma apie į svečius ateinančius nukentėjusiosios vaikus, neleidžia daryti nei paties D. S., nei jo sutuoktinės B. S. nurodyti faktai. Tiesa, J. D. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad 2018 m. balandžio 29 d. kaimynai, gyvenantys (duomenys neskelbtini), pasikvietė jos vaikus pažaisti į savo kiemą (b. l. 10). Tuo pačiu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji paaiškino, kad jos vaikai žaidė kieme su D. S. vaikais, o tuomet jie visi nuėjo į kaimyno kiemą (b. l. 57-58). Taigi šiuo atveju, vadovaujantis nukentėjusiosios parodymais, darytina išvada, jog vaikų žaidimų vietos pakeitimas buvo nulemtas vaikų iniciatyvos, nedalyvaujant nei D. S., nei jo sutuoktinei, t. y. D. S. bei jo sutuoktinei nežinant apie į namų valdą ateinančius asmenis, kurie su savimi gali atsivesti ar paskui kuriuos gali atsekti šuo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš nukentėjusiosios parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog ji žinojo, kad jos vaikai eina pas D. S., žinojo, jog jo kieme gali būti palaidas vokiečių aviganių veislės šuo, tuo pačiu ji pakankamai nesirūpino savo pačios turtu (šunimi), kadangi nežinojo, kur jis buvo (nepastebėjo, jog šuo ėjo su vaikais). Apygardos teismas konstatuoja, jog būtent nukentėjusioji nesielgė apdairiai ir rūpestingai su savo turtu, nors privalėjo ir galėjo numatyti, kad susidariusioje situacijoje jos turtui gali iškilti pavojus, o kitas asmuo neturi galimybės numatyti tokio jos elgesio.
14. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad D. S. nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog jis turėjo pakankamai laiko įvertinti susidariusią situaciją ir imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias kito gyvūno sužalojimui. Konstatuotina, jog aplinkybės, kad D. S. šuo į kiemą užėjusius vaikus pasitiko lakstydamas, o kitas šuo buvo sužalotas toliau nuo vartelių, niekaip nepaneigia teiginių, kad viskas įvyko greitai, dinamiškai ir visiškai netikėtai, D. S. nežinant, jog į jo namo teritoriją pakliuvo kitas šuo. Kaip jau minėta, iš D. S. paaiškinimų, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo, matyti, kad kitą šunį jis savo namo kieme pamatė tik tuomet, kai jo šuo svetimą šunį jau buvo apžiojęs.
15. Iš J. D. nurodytų aplinkybių matyti, kad jos vaikai su šuniu į D. S. priklausančią aptvertą teritoriją nuėjo kartu su šio vaikais. Taigi tokie nukentėjusiosios parodymai leidžia daryti išvadą, kad jos vaikai ir šuo į kaimynų teritoriją turėjo patekti kartu su D. S. vaikais, todėl nei D. S., nei jo sutuoktinei nereikėjo jų įleisti į kiemo teritoriją. Čia pastebėtina ir tai, kad iš liudytojos B. S. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad į jų namo teritoriją laisvai patekti negalima, reikia naudotis skambučiu, tačiau vaikai savo mažas rankas gali įkišti pro rankeną ir duris atsidaryti patys (b. l. 59).
16. Esant aptartų aplinkybių visumai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutarimas paliktinas galioti, o Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato atstovo apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato atstovo apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.