- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-03
- Bylos Nr.
- P-502-141-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02128-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- V. I.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui
- Kategorijos
- 6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. I. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-1080/2014 pagal pareiškėjos V. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. I. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5, 23–27, 82–85) prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (9.2) 3-44876 (b. l. 6, 7); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau –VSDFV) 2013 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3789 (b. l. 8, 9); 3) priteisti pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtos motinystės pašalpos dalį – 18 910,96 Lt.
Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 6-24-13495 jai buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2009 m. birželio 8 d. iki 2010 m. balandžio 15 d., o 2010 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 6-24-7303 – už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 16 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. Vėlesniais VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais pareiškėjai priskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. Dėl antikonstitucinių įstatymo nuostatų taikymo pareiškėjai buvo neišmokėta 18 910,96 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos dalis. Motinystės (tėvystės) pašalpa baigta mokėti 2011 m. gegužės mėnesį. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimas prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau įsigaliojus šiam nutarimui, nepriemoka pareiškėjai nebuvo sumokėta. 2013 m. kovo 13 d. pareiškėja su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama sumokėti visą neišmokėtos motinystės pašalpos dalį laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. Tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek VSDFV atsisakė išmokėti susidariusią nepriemoką, motyvuodami tuo, kad sprendimai priimti tuo metu galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, yra nenuginčyti ir įvykdyti dar iki minėto nutarimo įsigaliojimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu (b. l. 109–113) pareiškėjos V. I. skundą atmetė.
Nurodė, jog pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. birželio 23 d. bei 2010 m. balandžio 23 d. sprendimais skirtos pašalpos, perskaičiuotos 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721, mokėjimas buvo baigtas 2011 m. gegužės mėn. Byloje duomenų, kad VSDFV Vilniaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 buvo skundžiamas ir panaikintas, nėra.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Socialinio draudimo įstatymas, VSDĮ) 37 straipsnio 1 bei 2 dalimis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi ir nustatė, kad įstatymų leidėjas nurodyto pobūdžio ginčams yra nustatęs privalomą išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką.
Pareiškėja apie priimtą VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. rugpjūčio mėnesį, gavusi pašalpą už 2010 m. liepą, tačiau su skundu į VSDFV nesikreipė. Iš pareiškėjos argumentų suprastina, kad į atsakovą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos išmokėjimo ji kreipėsi tik tuomet, kai Konstitucinis Teismas nutarimu pripažino taikytas teisės normas prieštaraujančiomis Konstitucijai.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą bei teismų praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme įvykdytu viešojo administravimo sprendimu laikytinas sprendimas, kuriuo yra galutinai užbaigiama susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikacija. Taip pat pažymėjo, kad teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti. Sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011) ir įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, pareiškėjai nepateikus skundo VSDFV dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjai skirta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota, teisinė santykių kvalifikacija buvo užbaigta iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo dienos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas ir yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, todėl minėtame nutarime pateikti išaiškinimai šios ginčo dalies išsprendimui nėra teisiškai reikšmingi.
Pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota ir mokėta nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. Pareiškėja dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos, nei gavusi pirmąją sumažintą išmoką, nei gavusi vėlesnes išmokas į atsakovą nesikreipė. Taigi, atsižvelgdamas į tai, jog sumažintos išmokos mokėjimas yra galiojantis, nes nenuginčytas ir įvykdytas dar iki 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų dėl sprendimų panaikinimo bei reikalavimo priteisti neišmokėtą motinystės pašalpos dalį nėra.
III.
Pareiškėja V. I., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu kreipėsi su apeliaciniu skundu (b. l. 118–121) į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai taikė teisės normas dėl senaties termino minėtam reikalavimui pateikti. Šį argumentą grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 ir 1.127 straipsniais. Manė, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo sužinojimo apie VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus, o nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, nežiūrint į tai, kad VSDĮ 37 straipsnio 2 dalis numato 6 mėn. terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Teigė, jog ji yra diskriminuojama dėl savo socialinės padėties, nes jos teisė kreiptis dėl savo pažeistų teisių, ryšium su to paties Laikinojo įstatymo taikymu, tik gaunant kitą įstatyme numatytą socialinę išmoką – motinystės pašalpą, o ne pareigūno pensiją, traktuojama skirtingai, t. y. ji gali savo pažeistas teises ginti per 20 darbo dienų nuo sužinojimo, kai pareigūnų ir karių pensijų gavėjai – per 3 metus. Tokiu būdu yra pažeidžiamas asmenų lygybės principas bei pernelyg suvaržoma asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos bei paneigiama pati teisė į veiksmingą teisminę gynybą, taip pažeidžiant ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnį ir Konstitucijos 30 straipsnį.
Pareiškėja neginčijo, kad apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-26-2721 sužinojo 2010 m. rugpjūčio mėn., t. y. kuomet ji gavo sumažintą motinystės pašalpą, tačiau tuo metu ginčyti minimą sprendimą pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo, nes jis atitiko galiojančius teisės aktus ir buvo teisėtas. VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. 6-26-2721 tapo neteisėtu tik Konstituciniam Teismui priėmus 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, todėl senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo šio nutarimo priėmimo dienos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika rodo, kad dėl antikonstitucinio Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo asmenims, gavusiems mažesnes nei priklausė pareigūnų ir karių valstybines pensijas, negautos pensijos dalis priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujančios šią pensiją mokančios institucijos. Taigi, šioje iš esmės identiškoje situacijoje, taikant tą patį teisės aktą, atsakovu byloje dėl negautos pensijos dalies gali būti patraukta Lietuvos valstybė, iš kurios teismai ir priteisia negautas pensijas asmenims, tuo tarpu pareiškėjai buvo uždrausta atsakovu nurodyti Lietuvos valstybę. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika rodo, kad net ir neįtraukus į bylą atsakovu valstybę, teismas šį procesinį pažeidimą ištaiso pats (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), o nagrinėjamu atveju teismas, nusprendęs jog nėra pagrindo priteisti prašomas sumas iš VSDFV Vilniaus skyriaus, net nesprendė klausimo dėl valstybės atsakomybės šioje byloje.
Teigė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad galimybė prisiteisti teisingą apmokėjimą už darbą, kai jis nebuvo mokamas dėl Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo, nebėra tiesiogiai siejama su Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi ir jos pagrindu išvystyta „neįvykdyto sprendimo“ samprata administracinių bylų jurisprudencijoje, todėl, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, jog kad VSDFV Vilniaus skyrius 2009 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 6-24-13495 nuo 2009 m. birželio 8 d. iki 2010 m. balandžio 15 d., o 2010 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 6-24-7303 – nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. pareiškėjai paskyrė motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks dveji metai. Atsakovas, vadovaudamasis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 3 dalies nuostatomis, 2010 m. liepos 29 d. priėmė sprendimą Nr. 6-26-2721, kuriuo nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažino pareiškėjai mokamą motinystės (tėvystės) pašalpą už antrus vaiko priežiūros metus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis bei 10 straipsnio 2 ir 3 dalys prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atkreipė dėmesį, kad kaip kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja nei sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo laikotarpiu, nei po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2013 m. kovo 8 d. leidinyje „Valstybės žinios“, nei nagrinėjamu atveju 2013 m. kovo 13 d. kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių (ir dėl šio sprendimo apskundimo – į VSDFV) neprašė panaikinti jai tiesiogines teisines pasekmes sukeliantį VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721, t. y. neapskundė VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nors vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsniu bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija VSDFV teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimams ir veiksmams (neveikimui) (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-976/2014).
Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ( pvz.: 2013 m. spalio 2 d. nutartį adm. byloje Nr. AS492-658/2013; 2012 m. kovo 16 d. nutartį adm. byloje Nr. AS858-187/2012), teisėjų kolegija sprendė, jog 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavusi motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį, pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 perskaičiuotą (sumažintą) motinystės (tėvystės) pašalpą, tačiau iki 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo išvadų dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamos paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitikties Konstitucijai, į VSDFV nesikreipė.
Sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai nepateikus skundo VSDFV dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo jai skirta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota, teisinė santykių kvalifikacija buvo užbaigta iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo dienos. Kadangi VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas ir yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, todėl minėtame nutarime pateikti išaiškinimai šios ginčo dalies išsprendimui nėra teisiškai reikšmingi.
Žemesnės instancijos teismas
Apibendrindama teisėjų kolegija pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. balandžio 9 d. sprendime Nr. (9.2) 3-44876 faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimai panaikinti šį sprendimą bei VSDFV 2013 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3789 yra atmestini.
IV.
Pareiškėja V. I. 2014 m. spalio 6 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje (b. l. 147–149).
Šalies argumentai
Prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas nutartį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą nutartį, kuri neužtikrina vienodos administracinių teismų praktikos formavimo, be to, teismo nutartis yra be motyvų, todėl, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais procesas šioje byloje turėtų būti atnaujintas.
Dėl proceso atnaujinimo ABTI 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu pažymi, jog pareiškėja supranta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, tačiau mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi iš viso nebuvo atsakyta nei į vieną ginčui teisingai išspręsti reikšmingą pareiškėjos skundo esminį argumentą.
Šalies argumentai
Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė viso tris esminius skundo argumentus: du pagrindinius teisinius argumentus, jos manymu, paneigiančius dėl neteisingo įrodymų vertinimo ir materialinių teisės normų taikymo pirmosios instancijos teismo sprendime padarytą išvadą dėl praleisto termino kreiptis į teismą teismines gynybos (per 20 darbo dienų nuo sužinojimo apie sprendimo priėmimą), kurie buvo grindžiami: 1) Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimu, pasireiškiančiu nepagrįstu ir objektyviai nepateisinamu pareiškėjos diskriminavimu, lyginant su kita grupe asmenų, kuriems buvo taikomas tas pats Laikinasis įstatymas bei 2) Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsniu, 14 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pažeidimu, liudijančiu pažeistas pareiškėjos teises į efektyvų savo pažeistų teisių gynimą taip pat ir tuo aspektu, jog teismas neleido atsakovu ginče nurodyti Lietuvos valstybę ir prašyti žalos atlyginimo CK 6.271 str. pagrindu (Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 1-414.-561/2013, įpareigojanti pareiškėją ištaisyti paduoto skundo trūkumus), bei į vieną teisini argumentą, paneigiantį teismo išvadą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo laikymo įvykdytu iki Konstitucinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, kuris buvo grindžiamas administracinių bylų jurisprudencijoje išvystyta „neįvykdyto sprendimo“ samprata.
Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje neatsakė nei į vieną iš minėtų trijų teisinių esminių skundo argumentų, o tik atkartojo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo laikymo įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, tačiau niekaip nemotyvavo, kodėl pareiškėjos skundo argumentai dėl „neįvykdyto sprendimo“ nepriimtini, bei priešingai, nei laikė pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, jog pareiškėja nesilaikė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos, nes 2013 m. kovo 13 d. kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių, po to į VSDFV, neprašė panaikinti jai tiesiogines pasekmes sukeliantį VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721. Teismas niekaip nemotyvavo, kodėl Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada apie tai, jog pareiškėja laikėsi išankstinio ginčų nagrinėjimo teisme tvarkos, todėl teismui nėra kliūčių nagrinėti ginčą (tokia teismo išvada padaryta nutartyje priimti skundą nagrinėti) yra nepagrįsta.
Teismui iš viso nepasisakius nei dėl vieno iš pareiškėjos nurodytų argumentų, t. y. jų netyrus, nevertinus ir nemotyvavus, kodėl jie nesvarbūs ar nepriimtini ginčo dalykui, pareiškėjai teismo sprendimas nėra aiškus bei neliudija teisingumo vykdymo.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendime padarydamas išvadą, jog pareiškėja nesilaikė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos, netaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 34 straipsnio ir 22 straipsnio. Pagal VAĮ 34 straipsnio normos prasmę, administracinės procedūros sprendimą pareiškėjo skundo dėl jo pažeistų teisių tenkinimo atveju, turi sudaryti ne tik nuostata, atstatanti pareiškėjo pažeistas teises, tačiau ir nuostata, nustatanti, jog yra panaikinamas neteisingas sprendimas, kuriuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Tai turi būti daroma ir be pareiškėjo prašymo, nes tik tokiu būdu yra teisiškai tinkamai atkuriamos pažeistos pareiškėjo teises, kurios buvo pažeistos neteisėtu sprendimu. Pareiškėjas, kreipdamasis į viešojo administravimo instituciją dėl savo pažeistų teisių neturi pareigos surinkti visą reikalingą skundui nagrinėti informaciją, nes tai padaryti turi pareigą pati institucija (VAĮ 22 str. 2 d.), todėl pareiškėjas ir neturi pareigos nurodyti konkretaus sprendimo datos ir numerio, kuris pažeidė jo teises, bei būtinai prašyti jį panaikinti, tuo labiau, kai toks sprendimas pareiškėjai nagrinėjamu atveju ir nebuvo pateiktas, o pareiškėjas turi tik nurodyti savo pažeistų teisių esmę ir prašyti juos apginti (VAĮ 2 d. 15 p. – skundo sąvoka). Todėl ta aplinkybė, kai pareiškėjas prašo atstatyti jo pažeistas teises, nenurodydamas konkretaus sprendimo datos ir numerio bei neprašydamas jo panaikinti, o skunde tik nurodo savo pažeistų teisių esmę ir prašo jas apginti (nagrinėjamas atvejis), nėra kliūtis institucijai nagrinėti skundą (pastaba: nagrinėjamu atveju tai ir nebuvo kliūtis, nes pareiškėjos 2013 m. kovo 3 d. prašymas išmokėti motinystės pašalpos nepriemoką ir buvo išnagrinėtas, jame nesant jokios nuorodos į konkretų sprendimą ir neprašant jo panaikinti), todėl tuo pačiu tai neturi būti laikytina kliūtimi institucijai išnagrinėjus iš esmės skundą ir jį atmetus, nagrinėti ginčą toliau teisme, vertinant, jog laikytasi ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos.
Be to, pagal ABTĮ 101 straipsnio 8 punktą, jei pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti, byla turi būti nutraukiama, o nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nors ir padarė išvadą apie tokios tvarkos nesilaikymą, kartu pritardamas Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadai, kad pareiškėja praleido 20 dienų sprendimo apskundimo terminą, bylos nenutraukė, t. y. netinkamai taikė minėtą materialinę normą savo padarytų išvadų pagrindu.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, mano jog nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos tuo aspektu, jog pareiškėjos 2013 m. kovo 13 d. kreipimasis į instituciją, mokančią socialinę išmoką, prašant išmokėti negautą šios išmokos dalį dėl antikonstitucinio Laikinojo įstatymo taikymo, tačiau nenurodant konkretaus sprendimo datos ir numerio, kuriuo buvo sumažinta minėta išmoka ir neprašant jo panaikinti, nes pareiškėja šio sprendimo nebuvo gavusi ir ši aplinkybė buvo nurodyta teismui, nebuvo pripažintas kaip privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos laikymasis, kai tuo tarpu pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio pareiškėjo kreipimasis (t.y. neprašant panaikinti sprendimo, jei jis priimtas, o jei sprendimas nebuvo priimtas, o tiesiog veiksmais mokant sumažintą išmokos dalį, neprašant pripažinti tokių veiksmų neteisėtais) ir VSDFV neigiamas atsakymas vertintinas kaip baigta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra, lemianti, jog nėra kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme (2014 m. balandžio 22 d. nutartis Nr. A143-816/2014). Nors minimame sprendime buvo ginčas dėl kitos socialinės išmokos rūšies – senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos – nepriemokos, taikant tą patį antikonstitucinį Laikinąjį įstatymą, manytina, kad jis turi būti vertintinas kaip iš esmės analogiško pobūdžio ginčas, lemiantis, jog teismas nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos šiuo aspektu.
Teigia, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo gerai žinomą praktiką, pareiškėjai kreipdamiesi į instituciją, faktiškai niekada neprašo panaikinti sprendimą, kurio pagrindu buvo mokama atitinkama socialinė išmoka Laikinojo įstatymo pagrindu ar pripažinti veiksmus, mokant šią išmoką, jei sprendimas nebuvo priimtas, neteisėtais, o prašo tik išmokėti negautą išmokos dalį, o jau kreipdamiesi į teismą tokį prašymą nurodo savo skunde teismui, nes iš išmoką mokančios institucijos gauna sprendimo nuorašą, arba net nenurodo ir tokie veiksmai jiems niekada nebuvo kliūtis kreiptis į teismą, o teismui nagrinėti skundą iš esmės ir priimti atitinkamą sprendimą. Iš esmės analogiško pobūdžio byloje (žr. administracinė byla Nr. A146-1298/2014, pridedama) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pasisakęs, jog pareiškėjai paskirtos motinystės išmokos perskaičiavimas, atliktas remiantis teisiniu reguliavimu, kurį Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažino prieštaravusiu konstituciniam teisinės valstybės principui, pažeidė pareiškėjos teisę į nuosavybę bei atitinkamus teisės principus, todėl ji įgijo teisę į tokio teisinio reguliavimo patirtų neigiamų pasekmių (pašalpos nepriemokos) atlyginimą. Minėtoje byloje pareiškėjos prašymas dėl minėtos pašalpos nepriemokos buvo atmestas tik atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pažeidimą pašalino ir pats savo valia sumokėjo šią nepriemoką, kuri, teismo vertinimu, jai galėjo būti priteista teismo sprendimu, todėl pareiškėjos interesai nebepažeidžiami. Nagrinėjamu atveju, atmetus pareiškėjos V. I. skundą, jos atžvilgiu byla buvo išspręsta skirtingai.
Taip pat LVAT savo praktikoje yra pripažinęs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014), kad administraciniai teismai turi pareigą nagrinėti iškeltą reikalavimą dėl turtinės žalos, kildinamos iš Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų, t.y. teisės akto (įstatymo dalies) priėmimo (pakeitimo), CK 6.271 str. pagrindu, o Konstituciniam Teismui pripažinus atitinkamo teisė akto inter alia įstatymo ar jo dalies neatitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismui būtų pagrindas išvadai dėl vienos iš sąlygų, reikalingų atsakomybei atsirasti buvimą, t.y. neteisėtų veiksmų buvimą bei spręsti, ar yra kitos sąlygos (žala, priežastinis ryšys) reikalingos atsakomybei atsirasti. Kaip nurodyta aukščiau, nagrinėjamu atveju pareiškėjai buvo užkirstas kelias kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo minėtu pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos V. I. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje prašo minėtą pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės kartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo išdėstyti nagrinėjant bylą iš esmės. VSDFV Vilniaus nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi buvo atsakyta į visus pagrindinius ginčui teisingai išspręsti reikšmingus argumentus, todėl pareiškėjos teiginys dėl teismo motyvų nutartyje nebuvimo yra nepagrįstas. Taip pat, pareiškėjos prašyme atnaujinti terminą nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį nurodytų materialinės teisės normų pažeidimą. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjos argumentu, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartis neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, aiškinant ir taikant tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pareiškėjos nurodytos administracinės bylos nėra analogiškos nagrinėjamai administracinei bylai, kadangi skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, tai, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1080/14 nenukrypo nuo vieningos administracinių bylų praktikos, patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtos nutartys analogiškose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-853/2014, 2014 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-790/2014).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pažymėta, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio saugumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo byloje B. prieš Rumuniją § 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, laikymąsi. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje R. prieš Rusiją § 51–58).
Taigi, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Proceso atnaujinimo pagrindai išvardinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardintų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Pabrėžtina, jog minėta nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-221/2011, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-178-13)
Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus ir vertindama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje pateikiamų motyvų turinį ir apimtį, teisėjų kolegija sprendžia, jog minėtoje nutartyje atsakyta, kokiu pagrindu pareiškėjos reikalavimai netenkintini. Teismas pasisakė dėl tiesiogines pasekmes pareiškėjai sukėlusio VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, jo neapskundimo, taip pat nurodė, kodėl aptariamų santykių teisinė kvalifikacija laikytina užbaigta. Šie motyvai taip pat vertintini ir kaip pareiškėjos argumentų dėl jos diskriminavimo ir teisės į teisminę gynybą pažeidimo paneigimas, nepaisant to, jog teisėjų kolegija dėl kiekvieno šių argumentų atskirai nepasisakė.
Pareiškėja prašymu dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-117/2009).
Pareiškėjos teigimu, teisėjų kolegija netaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 34 ir 22 straipsnių.
Pareiškėjos nuomone, pagal Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio normos prasmę, administracinės procedūros sprendimą pareiškėjo skundo dėl jo pažeistų teisių tenkinimo atveju, turi sudaryti ne tik nuostata, atstatanti pareiškėjo pažeistas teises, tačiau ir nuostata, nustatant, jog yra panaikinamas neteisingas sprendimas, kuriuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Tai turi būti daroma ir be pareiškėjo prašymo, nes tik tokiu būdu yra teisiškai tinkamai atkuriamos pažeistos pareiškėjo teises, kurios buvo pažeistos neteisėtu sprendimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio, reglamentuojančio administracinės procedūros sprendimo priėmimą, nustatyta, jog administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu. Asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas raštu pranešama apie priimtą administracinės procedūros sprendimą ir nurodomos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, ir sprendimo apskundimo tvarka (34 str. 1 d.). Administracinės procedūros sprendimas parengiamas trimis egzemplioriais, vienas iš jų įteikiamas ar išsiunčiamas asmeniui, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra, antras įteikiamas ar išsiunčiamas viešojo administravimo subjektui, kurio veiksmai buvo skundžiami, trečias lieka viešojo administravimo subjektui, kuris atliko administracinę procedūrą, ir saugomas teisės aktų nustatyta tvarka (34 str. 2 d.). Taigi, minėtame straipsnyje įtvirtinta, kas turi būti nurodoma sprendime – pats sprendimas, faktinės aplinkybės, teisės aktai, apskundimo tvarka, tačiau, priešingai nei teigia pareiškėja, net ir vertinant aptariamas nuostatas pagal prasmę, minėtame straipsnyje nėra nustatyta, koks būtent pats sprendimas turėtų būti – atstatantis teises, panaikinantis jas pažeidžiantį sprendimą ar pan.
Pareiškėja teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vertindama aplinkybę dėl pareiškėjos neprašymo panaikinti 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721, taip pat netaikė Viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio, kurio 2 dalyje nustatyta, jog administracinei procedūrai pradėti reikalingą informaciją, kurią turi viešojo administravimo subjektas arba kuri yra valstybės registruose ar kitose valstybės ar savivaldybių informacinėse sistemose, surenka pats skundą gavęs viešojo administravimo subjektas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartis grindžiama ne tik išvada, jog pareiškėja neapskundė VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721, tačiau būtent ir ta aplinkybe, jog 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 yra nenuginčytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje konstatavo, jog kadangi VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas ir yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, todėl minėtame nutarime pateikti išaiškinimai šios ginčo dalies išsprendimui nėra teisiškai reikšmingi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nevertino ginčo aplinkybių, susijusių su pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Vilniaus skyrių bei VSDFV 2013 metais ir Viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio nuostatų aspektu, nelaikoma esminiu materialinės teisės normų pažeidimu jas taikant, galėjusiu turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.
Dėl pareiškėjos teiginių, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai taikė ABTĮ 101 straipsnio 8 punkto nuostatą, t. y. padaręs išvadą apie išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos nesilaikymą ir pripažindamas, jog pareiškėja praleido 20 dienų sprendimo apskundimo terminą, bylos nenutraukė, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja skunde teismui prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (9.2)3-44876 ir VSDFV 2013 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (11.1.)I-3789 bei priteisti neišmokėtos motinystės pašalpos dalį. Nagrinėdami bylą, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, jog pareiškėjai neigiamas pasekmes, kurias ji siekė panaikinti kreipdamasi dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos priteisimo, sukėlė VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721. Nors ir pasisakydamas dėl išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės nesprendė dėl galutinio jos įgyvendinimo, t. y., nekonstatavo, jog išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos nagrinėjamu atveju nesilaikyta apskritai. Išvados, jog kaip minėta, 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 nebuvo užginčytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5d. nutarimo paskelbimo, bei kad šis sprendimas įvykdytas ir kad teisinė santykių kvalifikacija užbaigta taip pat iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo pakako teismo sprendimui atmesti pareiškėjos reikalavimą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos priteisimo priimti.
Pareiškėja taip pat mano, jog procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011 ir kt.). Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P143-127/2011, Nr. P602-71/2012 ir kt.). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-54/2010, Nr. P502-19/2011 ir kt.).
Pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P146-2/2010, Nr. P520-15/2013 ir kt.).
Pareiškėja nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, teigdama, jog šioje byloje suinteresuoto asmens kreipimasis į instituciją, mokančią socialinę išmoką, neprašant panaikinti sprendimo jei jis priimtas, o jei sprendimas nebuvo priimtas, o tiesiog veiksmais mokant sumažintą išmokos dalį, neprašant pripažinti veiksmų neteisėtais, ir VSDFV neigiamas atsakymas vertintinas kaip baigta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra.
Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad kaip jau minėta anksčiau, administracinėje byloje, kurios procesą pareiškėja prašo atnaujinti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės nesprendė, ar pareiškėja laikėsi išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, išvados dėl ikiteisminės ginčo nagrinėjimo procedūros užbaigimo, padarytos pareiškėjos nurodytoje 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos taip pat ir vienodos teismų praktikos formavimo aspektu. Be to, administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ginčas kilęs, kaip pati pareiškėja ir nurodė, dėl kitų socialinių išmokų rūšių – senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos, kurios skiriasi savo tikslais, pobūdžiu bei teisiniu reglamentavimu nuo motinystės (tėvystės) pašalpos, taigi nėra pagrindo konstatuoti, jog administracinės bylos Nr. A143-816/2014 faktinės aplinkybės tapačios administracinės bylos Nr. A756-1080-14 aplinkybėms.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi ir nuo pareiškėjos nurodytos administracinės bylos Nr. A146-1295/2014 aplinkybių, kadangi pastarojoje byloje nustatyta, jog pareiškėja VSDFV skundė VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą, kuriuo buvo sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa bei atsakovas susidariusią nepriemoką bylą nagrinėjant teisme jau buvo grąžinęs, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A146-1295/2014 padarytomis išvadomis.
Dėl nuorodos į administracinę bylą Nr. A556-1545/2014 teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinėje byloje Nr. A756-1080/2014 buvo nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjai neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies priteisimo, o ne dėl turtinės žalos atlyginimo.
Apibendrindama padarytas išvadas ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėja nepateikė argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, todėl prašymas atnaujinti procesą atmestinas ir procesas administracinėje byloje Nr. A756-1080/2014 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija.
nutaria:
Pareiškėjos V. I. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Proceso administracinėje byloje Nr. A756-1080/2014 neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.