Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui J. J., Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. kovo 26 d. jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus jį laikant perpildytose baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo šalta bei drėgna, ant sienų augo pelėsis, buvo netvarkingi kamerų langai (išdaužti arba suskilę, neužsidarė, langų rankenėlės arba išimtos arba išlaužtos), pasivaikščiojimui gryname ore nebuvo skiriama teisės aktuose nustatytos vienos valandos, o ir vienos valandos trukmė prieštarauja tarptautiniams teisės aktams, pasivaikščiojimas žiemą būdavo tamsiu paros metu.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) redakcija nustatė minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 p.).

laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. sausio 12 d. bausmę atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 4, kurios plotas 14,48 kv. m ir yra įrengtos 4 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,62 kv. m. kameros ploto (b. l. 13, 14);

laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 27 d. iki 2016 m. vasario 10 d., nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2016 m. vasario 19 d. bausmę atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 12, kurios plotas 12,44 kv. m ir yra įrengtos 3 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,15 kv. m (b. l. 13, 14);

laikotarpiais nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2016 m. vasario 25 d., nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2016 m. kovo 9 d., nuo 2016 m. kovo 10 d. iki 2016 m. kovo 15 d. bausmę atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 19, kurios plotas 11,80 kv. m ir yra įrengtos 3 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,93 kv. m (b. l. 13, 14);

laikotarpiais nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 24 d., nuo 2016 m. kovo 25 iki 2016 m. kovo 29 d. bausmę atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17, kurios plotas 11,25 kv. m ir yra įrengtos 3 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,75 kv. m (b. l. 13, 14).

Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo kalinimo Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerų plotus ir įrengtų miegamų vietų skaičių, iš kurių matyti, kad vienam asmeniui tenkantis plotas baudos izoliatoriaus kamerose visada viršijo teisės aktuose nustatytą minimalų 3,6 kv. m. plotą, todėl pareiškėjo abstraktūs teiginiai, jog kamerose, esant užimtoms visoms miegamoms vietoms, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktuose numatytų reikalavimų, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamųjų patalpų apšvietimas, oro temperatūra, drėgmė, neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nebuvo sudaromos sąlygos rūbams išsiskalbti ir išsidžiovinti, netvarkingi (išdužę, su išlaužytom rankenėlėm) kamerų langai.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), 14 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (Higienos normos 16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos 17 p.).

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerų, kuriose jis atliko bausmę, netinkamos apšvietos, drėgmės, oro temperatūros. Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerų, tarp jų ir kameros Nr. 4, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, atliktus patikrinimus, kurių metu buvo nustatyta, kad kamerų dirbtinė apšvieta, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis atitinka Higienos normos nustatytus reikalavimus (Alytaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 29 d. patikrinimo aktas Nr. PA-5, b. l. 15-17). Higienos norma nereglamentuoja natūralios apšvietos koeficiento dydžio gyvenamosiose patalpose, todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad natūralus apšvietimas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs periodinę sveikatos saugos kontrolę Alytaus pataisos namuose 2015 m. gruodžio 8 d., Higienos normos reikalavimų pažeidimų taip pat nenustatė (b. l. 24-26). Be to konstatavo, kad patalpoms, kurias valo patys juose laikomi asmenys, skiriamos valymo priemonės (šepetys grindimas, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių. Siekiant užtikrinti švarą Alytaus pataisos namuose kiekvienos savaitės ketvirtadienį organizuojamos sanitarinės dienos (Alytaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymas Nr. 1-313). Nuteistiesiems sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Alytaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 1-104 patvirtintas Nuteistųjų asmeninių apatinių drabužių skalbimo ir viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo tvarkos aprašas. Teismas vertina, kad atsakovo pateikti duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad kamerose ant sienų auga pelėsis, ar nesudaromos sąlygos rūbams išsiskalbti ir išsidžiovinti. Kita vertus, akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pareiškėjas skunde nenurodė ir teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas atitinkamas tarnybas, o šios institucijos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Tuo tarpu, bylos duomenys patvirtina, kad į asmenų skundus dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų yra reaguojama atliekami patikrinimai (Alytaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 25 d. patikrinimas atliktas pagal asmens skundą, b. l. 15-17). Alytaus visuomenės sveikatos centrui patikrinimų metu Alytaus pataisos namuose kalinimo sąlygų pažeidimų nenustačius ir teismui nenustačius, jog pats pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo nurodytų aplinkybių būtų krepęsis į atitinkamas institucijas, teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl pareiškėjo nurodytų trūkumų baudos izoliatoriaus kamerose.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia aplinkybėmis, jog pasivaikščiojimui buvo skiriamas per trumpas laikas (skiriama 45-50 minučių), nors jo manymu ir vienos valandos pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrosios bendrosios ataskaitos (CPT/Inf (92)3) nuostatoms, pagal kurias nuteistasis turi teisę ne mažiau 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Komitetas) mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr., pvz., 2016 m. balandžio 19 d. Administracinė byla Nr. A-618-552/2016). Pastebėtina, kad Komitetas minėtą rekomendaciją teikė pareiškėjo nurodytoje Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] ir nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Taigi, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės į aštuonių valandų buvimą lauke atmestini kaip nepagrįsti.

Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 str. 3 d.). Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 222 punktą nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien turi būti suteikiama ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščioti. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo skiriama viena valanda pasivaikščiojimui gryname ore, tačiau jam tekdavo eiti į kiemą 7.00 val. ryto, o žemą tokiu metu būdavo tamsu, ir realus pasivaikščiojimo laikas buvo sutrumpinamas, t. y. jis galėdavo pasivaikščioti 45-50 minučių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Nagrinėjamu atveju Alytaus pataisos namams teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl jo vedimo pasivaikščioti gryname ore termino sutrumpinimo ir vedimo pasivaikščioti ne dieną, tačiau pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms prieštaraujančių argumentų ar įrodymų atsakovas nepateikė, todėl teismas vertina, kad Alytaus pataisos namai neužtikrino jam teisės aktais reglamentuoto vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore dienos metu.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad per visą pareiškėjo nurodytą laisvės atėmimo atlikimo šioje įstaigoje laiką Alytaus pataisos namai pažeidė subjektinę pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore dienos metu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, tačiau skundo aplinkybėse nenurodė, jog kreipėsi į atsakovą prašydamas psichologo pagalbos ar į Sveikatos priežiūros įstaigą dėl su kalinimo sąlygomis susijusių sveikatos sutrikimų, nepateikė ir tokius kreipimusis patvirtinančių įrodymų. Todėl tvirtinti, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose patyrė kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme nėra pagrindo. Tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant teisę į pasivaikščiojimą gryname ore), pažeidimo trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Pastebėtina, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 d. 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. J. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo J. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.