Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-09-20 · Administracinė byla Nr. A-1495-143/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-09-20
Bylos Nr.
A-1495-143/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00529-2014-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
J. M.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1495-143/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00529-2014-6Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) teismui pripažinus, kad yra praleidęs terminą skundui paduoti, atnaujinti praleistą terminą esant svarbioms priežastims; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Krašto apsaugos ministerija) 2014 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 12-01-34 ,,Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 13 145,82 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad jam 2010 m. birželio 30 d. Krašto apsaugos ministerijos sprendimu paskirta pensija nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), buvo perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu ir mokama sumažinta. Krašto apsaugos ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, jam iš viso neišmokėjo 13 145,82 Lt pensijos dalies. Pažymėjo, jog sumažintos pensijos mokėjimas buvo pratęstas 2012 m. bei 2013 m. Pareiškėjo teigimu, toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Jis yra diskriminuojamas kaip pensininkas, gaunantis pensiją, tarp kitų socialinių grupių, taikant 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų nuostatas. Savo poziciją grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais, Konstitucijos nuostatomis, Civilinio kodekso nuostatomis bei tarptautiniais teisės aktais. Pareiškėjas, gindamas savo pažeistas turtines teises, 2013 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją su prašymu apskaičiuoti bei išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, tačiau Krašto apsaugos ministerija ginčijamu sprendimu atsisakė tai padaryti. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 14–17) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurios pagrindu pareiškėjui iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta valstybinė pensija, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, jei pensija mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Pažymėjo ir tai, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio, kuriuo pratęstas tam tikrų teisės normų galiojimas, atitiktis Konstitucijai šiuo metu yra nepaneigta, todėl ministerija neturi teisės nevykdyti galiojančių Laikinojo įstatymo normų. Nurodė, jog tarp šalių nėra ginčo, jog pareiškėjui pensija buvo mažinama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu bei dėl susidariusios pensijos nepriemokos dydžio, t. y. 13 145,82 Lt.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu (b. l. 66–70) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis Lietuvos kariuomenės jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdybos J1 2014 m. vasario 14 d. pažyma Nr. PAS-281, nustatė, kad pareiškėjui paskirta 1 287,43 Lt dydžio valstybinė pensija nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, pagrįstumo. Pareiškėjo teigimu, jo pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, nepagrįstai. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl pensijos ribojimo taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Todėl nagrinėjamu atveju vertino tik pareiškėjo pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas teisėtumą bei pagrįstumą. Nurodė, kad ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsniu, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) 1 straipsniu, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu. Teismas padarė išvadą, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, kuris Teisės aktų registre paskelbtas 2015 m. gegužės 15 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija dėl valstybėje susidariusios ypatingos situacijos (sunkios ekonominės, finansinės padėties) nuo 2010 m. birželio 30 d. buvo mažinama remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu. Laikinojo įstatymo 4 straipsnis ir šiuo pagrindu taikytas valstybinių pensijų ribojimas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, o perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (20 proc.), todėl teismas neturėjo priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, dėl to padarė išvadą, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija šiuo pagrindu buvo mažinama teisėtai. Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktą aiškinimą, padarė išvadą, kad Laikinajame įstatyme neturėjo būti nustatytas kompensavimo mechanizmas pareigūnų ir karių valstybines pensijas gaunantiems asmenims, kuriems šios pensijos buvo mažinamos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi nepripažinta, jog pensijos šiuo pagrindu buvo sumažintos dideliu mastu. Taigi pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją yra nepagrįstas ir atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 12-01-34 laikytinas išvestiniu reikalavimu iš pagrindinio reikalavimo – priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Todėl, nepatenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimo dėl pensijos nepriemokos priteisimo, teismas nepatenkino ir reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo. Teismo nuomone, Krašto apsaugos ministerija, ginčijamu sprendimu atsisakydama išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, nesant tam teisinio pagrindo, elgėsi teisėtai ir pagrįstai, tokiais savo veiksmais jokių galiojančių teisės aktų nuostatų nepažeidė. Teismas neturėjo pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą Krašto apsaugos ministerijos sprendimą (ABTĮ 89 str.).

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis išdėstytais motyvais bei vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 74–76) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą, kuriuo atmestas skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03 dėl skundų tyrimo išvadų 12 punktu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Pažymi, kad skundžiamu atveju ginčo dalykas yra neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo. Įstatymų leidėjas sudarė pagrindą jau nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikinti dalies socialinių išmokų mažinimą, t. y. senatvės pensijų. Tačiau konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turi dalytis visa visuomenė. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 m. bei 2013 m. buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, todėl buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, o tai reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu.

Atsiliepimas

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 85–86) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai nurodo, kad byloje ginčas kilo dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, dėl to pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai. Taip pat Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., kuriais buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, neprieštaravo Konstitucijai. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. (imtinai) neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, mažintos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai mokėjo pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylą, teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl nėra pagrindų panaikinti teismo sprendimą apeliacine tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Paduodamas šioje administracinėje byloje nagrinėjamą skundą (skundas buvo paduotas 2014-01-26), pareiškėjas siekė atgauti nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė Krašto apsaugos ministerijai (šios pensijos paskyrimą ir mokėjimą administravusiai institucijai) tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurių galiojimas pareiškėjo nurodytu laikotarpiu buvo nustatytas to paties įstatymo 15 straipsnio (2011-12-20 įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012-12-20 įstatymo Nr. XII-92 redakcijos).

Nagrinėjamoje byloje nėra keliamas fakto nustatymo klausimas (reikšmingų bylai faktinių aplinkybių ginčo šalys nekvestionuoja), o yra keliamas teisės taikymo klausimas. Pareiškėjas, nesutikdamas su paminėtu jam paskirtos pensijos sumažinimu, teigia, kad toks jam paskirtos pensijos sumažinimas (nuo 2010-06-30) ir jo pratęsimas (nuo 2012-01-01) pažeidžia teisingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, taip pat (jo apeliaciniame skunde nurodytas) Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės aktų bei Konvencijos normas. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir aiškintinas pareiškėjui, kaip paminėtos pensijos gavėjui, pirmiau nurodytų Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo teisėtumo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad įstatymų taikymas nagrinėjant administracines bylas yra reglamentuojamas ABTĮ 4 straipsnio. Šio straipsnio 1 dalyje imperatyviu būdu yra įtvirtinta nuostata, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Straipsnio 3 dalyje (2003-04-08 įstatymo Nr. IX-1490 redakcija) nurodyta, kad, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais; įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal šio straipsnio 4 dalį (2015-06-11 įstatymo Nr. XII-1774 redakcija), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.

Taikydama išvardytas teisės taikymo nuostatas byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinų Laikinojo įstatymo (kolegijos pirmiau nurodytų) 4 ir 15 straipsnių nuostatų konstitucingumo klausimas buvo ištirtas Konstitucinio Teismo (kuris yra vienintelė institucija, kompetentinga spręsti Konstitucijos aiškinimo klausimus) 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad abiejų paminėtų redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos taip pat neprieštaravo Konstitucijai. Kolegija, suponuodama tai, kad Konstitucija yra vientisas teisės aktas, o Konstitucinis Teismas, spręsdamas paminėtas bylas (bylas, kuriose buvo priimti paminėti Konstitucinio Teismo nutarimai), taikė ir aiškino Konstitucijos nuostatas (tarp jų ir Konstitucijoje įtvirtintus teisės taikymo principus) kaip visumą, daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio prieštaravimo jo nurodytiems teisės taikymo principams bei pačiai Konstitucijai negali būti pripažinti pagrįstais ir yra atmestini. Pasisakydama dėl paminėtų ABTĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamo straipsnio 4 dalis dar nėra įsigaliojusi Lietuvos Respublikai, kaip tai nurodyta šioje straipsnio dalyje. Antra vertus, pareiškėjas nenurodė, o kolegija nagrinėjamoje situacijoje nenustatė pakankamų argumentų kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Todėl ir šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas kolegijos nepripažintinas pagrįstu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasAnatolijus BaranovasIrmantas Jarukaitis