Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. L. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo DNSB „Statyba“ ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo M. L.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl gyventojo įsiskolinimo daugiabučio namo savininkų bendrijai.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą reikalaudamas priteisti įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2001 m. kovo 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d., tačiau patikslintuose ieškiniuose skolos sumą ir jos pagrindą kiekvienąkart keitė, nepateikė teisės aktus atitinkančių skolą įrodančių dokumentų, tik laisva forma surašytus dokumentus, kuriuose nurodytos vis kitos sumos. Ieškovas nepateikė konkretaus reikalavimo, už kokius mokesčius ir kokią sumą atsakovas yra skolingas. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir netinkamai vertino įrodymus, nes ieškovui nepateikus visų įrodymų, kaip ir už ką konkrečiai apskaičiuoti mokėjimai, nebuvo galimybės nustatyti, kaip susidarė skola. Ieškovui neįrodžius savo reikalavimų pagrįstumo, teismas privalėjo ieškinį atmesti.Atsakovas nėra Bendrijos narys, todėl jo (vartotojo) ir ieškovo santykiams taikytinas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) ir kiti norminiai teisės aktai, reguliuojantys bendraturčių santykius, o ne Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų (toliau – ir DNSB) įstatymas. Kadangi atsakovas nėra Bendrijos narys, informaciją apie privalomąsias įmokas ir darbuotojų atlyginimus jis turi teisę gauti kaip administruojamų patalpų savininkas (Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcija, galiojusi reikalaujamos priteisti skolos atsiradimo laikotarpiu). Atsakovas ne kartą reikalavo ieškovo pateikti informaciją apie paslaugas ir jų kainą, atitinkančią įstatyme numatytus kriterijus, tačiau ieškovas tokios informacijos nepateikė. Ieškovas teismui pateikė dokumentus, kuriais bandė įrodyti atsakovo įsiskolinimą už šildymo paslaugas, tačiau atsakovo pateikti banko mokėjimo pavedimai patvirtina, kad mokesčiai už šildymo paslaugas sumokėti.Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nes visų išlaidų atlyginimo pagrįstumą vertino tik CK 4.82 straipsnio 3 dalies aspektu, t. y. visas išlaidas paskirstė proporcingai pagal savininko dalį. Su buto naudojimu susijusios asmeninės išlaidos yra išimtinai sutartinio pobūdžio ir nesusijusios su butų ir kitų patalpų savininkų prievole mokėti namui išlaikyti ir išsaugoti reikalingas išlaidas bei administravimo išlaidas. Teismas neatskleidė bylos esmės, t. y. nenustatė, už kokį mokestį ir kiek atsakovas yra skolingas.Apeliantas ginčija ekspertizės akto pagrįstumą. Ieškovas nepateikė ekspertizei reikalingo buhalterės P. D. rašto dėl skolos sudėties, kuriame nenurodytas atsakovo įsiskolinimas už 2001 metus. Ekspertė, neturėdama šio dokumento, nepagrįstai proporcingai paskirstė mokesčius. Be to, ieškovas pripažino, kad atsakovas nesinaudoja bendra namo antena, tačiau ekspertizės išvadose konstatuotas įsiskolinimas už anteną. Apeliantas savo abejones dėl ieškovo apskaičiuotų mokesčių grindžia ir tuo, kad ieškovo atstovui 2002 m. kovo 21 d. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173¹ straipsnį paskirta bauda už apskaitos taisyklių pažeidimą. Pagal apelianto pateiktus skaičiavimus, per laikotarpį nuo 2001 metų iki 2007 metų atsakovas neturėjo 1778,40 Lt įsiskolinimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, atitinkamai nepagrįstas ir sprendimas priteisti delspinigius, nes nesant įsiskolinimo, nėra pagrindo juos skaičiuoti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, kurias atsisakė priteisti pirmosios instancijos teismas – 450 Lt, sumokėtų UAB „Grandelija“, 657 Lt, sumokėtų UAB „Pocita“ ir 403,73 Lt kelionės išlaidų. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismui ir ekspertizei buvo pateikti privalomos nustatytos formos dokumentai (PVM sąskaitos-faktūros, kasos pajamų ir išlaidų orderiai, kasos knyga ir kt.) ir laisvos formos dokumentai. Atsakovas nenurodė, kurie ieškovo pateikti dokumentai ir kurių Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų neatitinka. Ieškovas ieškinyje pateikė konkrečius reikalavimus, kuriuos patvirtino ir buhalterinė ekspertizė. Atsakovas nenurodė, kurie reikalavimai, jo manymu, yra nekonkretūs.Atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino savo narystę Bendrijoje ir bylos nagrinėjimo metu jos neginčijo, tik priėmus teismo sprendimą, apeliaciniame procese nutarė dėl to ginčytis. Atsakovas nuo Bendrijos susikūrimo laikė save jos nariu ir dalyvavo jos veikloje, visuotiniuose narių susirinkimuose, nuo 2007 m. mokėjo nario mokesčius. Atsakovo argumentas, kad jo ir Bendrijos santykius reglamentuoja ne DNSB įstatymas, o Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, nėra pagrįstas. Nors teismas pripažino, kad atsakovas nėra Bendrijos narys, bet nustatė, kad jis yra prilyginamas Bendrijos nariui ir todėl privalo mokėti visus mokesčius. Todėl Vartotojų teisių gynimo įstatymas šiam ginčui netaikomas. Ieškovas yra pateikęs skolą įrodančius dokumentus. Tuo tarpu atsakovas, ginčydamas šią skolą, nepateikė jokių savo asmeniškai sudarytų sutarčių su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Atsakovas tokių sutarčių nesudarė, nuo Bendrijos neatsiskyrė.Nors ekspertizė skolos dydžiui nustatyti buvo atlikta paties atsakovo prašymu, jis ginčija ekspertizės aktą, tačiau nepateikia pagrįstų argumentų.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė Bendrijai bylinėjimosi išlaidų – atlyginimo už teisines paslaugas UAB „Gradelija“ ir UAB „Pocita“ bei kuro išlaidų. Šios įmonės suteikė Bendrijai paslaugas Alytuje, nes UAB „Gradelija“ vadovas, vėliau tapęs UAB „Pocita“ vadovu, dirba Alytuje. Teisės aktai nenustato, kad teisines paslaugas teikianti įmonė turi būti registruota vietovėje, kurioje yra bylą nagrinėjantis teismas. Ieškovui kreipusis teisinės pagalbos į advokatus patirtos išlaidos būtų daug didesnės. Todėl nėra pagrindo nepriteisti ir Bendrijos pirmininko kelionės į Alytų išlaidų, juolab kad didesnių išlaidų išvengta, nes teisines paslaugas teikusios įmonės dalį procesinių dokumentų ieškovui siuntė paštu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinėje byloje keliamas ginčas dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl atsakovo pareigos sumokėti ieškovo reikalaujamą mokesčių daugiabučio namo savininkų bendrijai sumą.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą ir dėl to neatskleidė bylos esmės, nenustatydamas tikslios apelianto įsiskolinimo ieškovui detalizacijos. Apelianto nuomone, siekdamas ieškinio patenkinimo, ieškovas privalėjo įrodyti ne tik skolos faktą, bet ir kiek konkrečiai už kurias iš nurodytų paslaugų atsakovas yra skolingas, o ieškovui to nepadarius ieškinys teismo turėjo būti atmestas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Taigi įrodinėjimo dalyką byloje apibrėžia pareikšto ieškinio dalykas ir pagrindas. Kaip pagrįstai nurodo pats apeliantas, ieškiniu buvo reikalaujama priteisti bendrą atsakovo įsiskolinimą ieškovui už konkretų kalendorinį laikotarpį, o ne įsiskolinimą už konkrečią paslaugą, ir į tai būtina atsižvelgti nustatant įrodinėjimo dalyką byloje. Kadangi ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) buvo bendras ieškovo įsiskolinimas per atitinkamą kalendorinį laikotarpį, būtent šią aplinkybę (tai, kad atsakovas yra skolingas ieškovui atitinkamą sumą už tam tikrą laikotarpį) ieškovas, vadovaudamasis CPK 178 straipsniu, ir privalėjo įrodyti tam, kad jo ieškinys teismo galėtų būti patenkintas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įrodinėjimo procese taip pat galioja taisyklė, draudžianti reikalauti įrodyti tai, ko įrodyti nėra galimybės (lot. impossibilium nulla obligatio est). Ieškovo teigimu, atsakovo įsiskolinimas per atitinkamą kalendorinį laikotarpį atsirado atsakovui nevisiškai atsiskaitant už suteiktas paslaugas. Kadangi už suteiktas paslaugas iš dalies buvo atsiskaitoma, tačiau mokėjimo pavedimuose nebuvo nurodoma, už kurias konkrečiai, šiuo metu nėra galimybės nustatyti už kurią iš atitinkamu laikotarpiu teiktų paslaugų kokią konkrečiai sumą atsakovas yra skolingas – galima nustatyti tik bendrą įsiskolinimo sumą. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir ekspertė S. Š. (b.l. 149, t. III). Pastebėtina, kad atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino tiek tai, kad mokėdamas už paslaugas nesumokėdavo visų reikalaujamų sumų, tiek tai, kad konkreti mokėjimo paskirtis jam mokant už paslaugas nebuvo nurodoma (b.l. 146-147, t. III). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas tik dėl bendro atsakovo įsiskolinimo už tam tikrą laikotarpį, įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės nuostatų nepažeidė. Pastebėtina, kad toks skolos skaičiavimas savaime nelaikytinas pažeidžiančiu atsakovo interesus, kadangi sumokėjęs bendrą įsiskolinimą atsakovas būtų laikomas atsiskaičiusiu už visas ieškovo nurodytas tuo laikotarpiu atsakovui teiktas paslaugas. Tuo atveju, jei atsakovas turėjo duomenų, kad jo bendras įsiskolinimas per atitinkamą laikotarpį yra mažesnis, arba kad jis apskritai neprivalo mokėti ieškovui už tam tikras paslaugas, šias aplinkybes jis privalėjo išdėstyti pirmosios instancijos teismui ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus (CPK 178 straipsnis).

Bylos nagrinėjimo metu kilus abejonių dėl atsakovo įsiskolinimo ieškovui dydžio, pirmosios instancijos teismas paskyrė ekonominę ekspertizę (b.l. 68-69, t. III), kurios išvadomis buvo vadovaujamasi nustatant bendrą atsakovo įsiskolinimo ieškovui sumą (sumažinant ekspertizės akte nurodytą įsiskolinimo sumą ieškovo nurodytomis sumomis, kurias atsakovas sumokėjo bylos nagrinėjimo metu). Vadovaujantis CPK 218 straipsniu, eksperto išvada nėra privaloma bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau nesutikimas su ja turi būti motyvuojamas. Tokia teismo pareiga nustatyta atsižvelgiant į tai, kad ekspertizė teismo skiriama esant specialių žinių, kurių neturi pats bylą nagrinėjantis teismas, poreikiui (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Teismas gali nesutikti su eksperto išvada, jei ji akivaizdžiai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, yra neišsami, prieštaringa, ir pan. Nesant pagrindų nesutikti su eksperto išvada, ja kaip įrodymu turi būti vadovaujamasi priimant teismo sprendimą. Apeliantas, teigdamas, kad teismas nepagrįstai vadovavosi eksperto išvada kaip įrodymu, patvirtinančiu jo įsiskolinimo ieškovui dydį, privalo motyvuotai pagrįsti eksperto išvados ydingumą.

Apelianto teigimu, eksperto išvada vertintina kritiškai dėl to, kad ekspertei nebuvo pateikti visi reikalingi dokumentai, tačiau aiškiai nepagrindžia, kaip jo apeliaciniame skunde minimas raštas galėjo įtakoti ekspertės atliktus skaičiavimus, atsižvelgiant į tai, kad paminėtas raštas tėra ieškovo buhalterės pateiktas vertinimas, nenustatantis naujų atsakovo skolos pagrindų ir nemažinantis jo įsipareigojimų apimties. Be to, apeliacinės instancijos teismas neturi duomenų apie tai, kad atsakovas būtų prašęs pirmosios instancijos teismo skirti pakartotinę ekspertizę. Apeliantas apeliaciniame skunde pateikia savo skaičiavimus, kuriais grindžia ekspertizės akto nepagrįstumą, tačiau apelianto pateiktuose skaičiavimuose apskritai nenurodytos kai kurios išlaidos, apskaitytos ekspertizės akte (kaupiamosios lėšos, eksploatacinės išlaidos, administravimo išlaidos). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas neįrodinėjo, kad kažkurių iš nurodytų išlaidų jis apskritai neprivalo dengti, to apeliantas neįrodinėja ir apeliaciniame skunde. Apelianto abejonės, susijusios su ieškovo tinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu, negali būti argumentas, patvirtinantis eksperto išvados nepagrįstumą, kadangi ekspertė nenurodė, jog jai būtų trūkę duomenų savo išvadoms pagrįsti, o apeliantas nepateikė įrodymų, kad ekspertės atlikti skaičiavimai yra akivaizdžiai neteisingi ir kad jai nebuvo pateikti duomenys, patvirtinantys atsakovo atsiskaitymą su ieškovu. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė eksperto išvados, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, ydingumo ir tuo pačiu pirmosios instancijos teismo išvados, priimtos šio akto pagrindu, nepagrįstumo. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo skolos dydžio yra iš esmės pagrįsta. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kadangi ieškinys byloje pareikštas dėl atsakovo įsiskolinimo ieškovui už tam tikrą kalendorinį laikotarpį (nuo 2001-03-01 iki 2007-05-31), ir būtent už šį laikotarpį jis priteistas ginčijamu sprendimu, skaičiuodamas atsakovo įsiskolinimo sumą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į ją įtraukė naują įsiskolinimą, atsiradusį jau po ginčijamo laikotarpio pabaigos, t.y. 15 Lt už 2008 m. gegužės mėn. ir 15 Lt už 2009 m. gegužės mėn. Ieškovui pareiškus reikalavimą dėl skolos priteisimo už tam tikrą laikotarpį, reikalavimų už vėlesnius laikotarpius pareiškimas pagal savo esmę yra ieškinio reikalavimų didinimas, kuris galimas tik laikantis CPK nustatytos tvarkos. Atkreiptinas dėmesys, kad patikslintą ieškovo ieškinį, kuriame nurodytos naujos įsiskolinimo sumos, 2010 m. birželio 23 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti (b.l. 111-112, t. III), ši nutartis nebuvo apskųsta, aplinkybės, susijusios su nauju atsakovo įsiskolinimu pirmosios instancijos teisme (inter alia su atsakovo pareiga mokėti mokestį už talką, atsižvelgiant į tai, kad jo narystė bendrijoje nenustatyta) iš esmės netirtos. Esant tokioms aplinkybėms, ginčijamas pirmosios instancijos eismo sprendimas dalyje dėl skolos priteisimo keistinas, sumažinant priteistą skolos sumą 30 Lt iki 1748,40 Lt. Pažymėtina, kad tai netrukdo ieškovui dėl naujai susidariusio įsiskolinimo kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį bendra tvarka.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ginčo santykiui taikydamas Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymą, kadangi ieškovas neįrodė, jog atsakovas yra GNSB „Statyba“ narys. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka, kartu atkreipdamas dėmesį į tai, kad pagrindu panaikinti ginčijamą sprendimą gali būti ne bet koks teisės normos pažeidimas, o tik toks, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 328 straipsnis). Apeliantas tinkamai nepagrindė, kokią įtaką jo statusas (bendrijos nario ar ne bendrijos nario) galėtų turėti jo pareigai mokėti įsiskolinimą ieškovui, t.y. nepagrindė, kad jį ir ieškovą siejant ne narystės bendrijoje, o atlygintinų paslaugų teikimo teisiniams santykiams, jo pareiga atsiskaityti su ieškovu išnyktų ar jos apimtis sumažėtų. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia jo kaip vartotojo teisės į informaciją pažeidimu, tačiau šios teisės pažeidimas savaime negali lemti pareigos atsiskaityti už realiai suteiktas paslaugas išnykimo. Teisės į informaciją pažeidimas galėtų būti reikšmingas tik teismui sprendžiant dėl atsakovo civilinės atsakomybės už prievolės įvykdymo termino pažeidimą, jei būtų nustatyta, kad terminas pažeistas dėl to, jog atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie privalomąsias įmokas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad pareiga įrodyti atsakovo kaip bendrijos nario statusą, tiek kiek šis statusas yra reikšmingas jo prievolėms ieškovo atžvilgiu, tenka ieškovui. Pagal į bylą pateiktus DNSB „Statyba“ įstatus narystė bendrijoje įgyjama balsuojant bendrijos steigiamajame susirinkime, arba pateikus rašytinį prašymą bendrijos valdybos pirmininkui (bendrijos pirmininkui) (b.l. 31, t. I). Ieškovas nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių atsakovo kaip bendrijos nario statusą, todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai nepripažino atsakovo narystės bendrijoje fakto. Tačiau, sprendžiant dėl atsakovo teisės į informaciją pažeidimo, būtina atsižvelgti į tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas pripažino save bendrijos nariu, priešingai nei teigiama rašytiniuose paaiškinimuose apeliacinės instancijos teismui – dalyvavo bendrijos narių susirinkimuose (b.l. 151-152, t. I, 42-43, t. III), kaip bendrijos narys yra pasirašęs ieškinį teismui dėl bendrijos pirmininko veiksmų (b.l. 3-12, t. II), bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu taip pat neneigė savo narystės bendrijoje iki pat paskutinio pirmosios instancijos teismo posėdžio. Esant tokioms aplinkybėms teismas sprendžia, kad tai, jog informacija apie teikiamas paslaugas atsakovui buvo teikiama tokia pat tvarka, kaip bendrijos nariams, negali būti laikoma atsakovo teisės į informaciją pažeidimu, kadangi jam ši tvarka buvo žinoma ir suprantama.

Ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovo taip pat priteista 129,44 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2010 m. liepos 20 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje pripažįsta nepagrįstu. Delspinigiai yra netesybų forma, todėl gali būti skaičiuojami tik įstatyme ar sutartyje numatytais atvejais. Vadovaujantis CK 6.72 straipsniu, susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Savo teisę reikalauti netesybų ieškovas kildina iš Bendrijos visuotinio narių susirinkimo 2009 m. sausio 14 d. sprendimo (b.l. 124, t. II), tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovas šiame susirinkime nedalyvavo ir jo protokolo nepasirašė, o nenustačius, kad atsakovas yra bendrijos narys, nėra teisinio pagrindo teigti, kad šis bendrijos sprendimas atsakovui yra privalomas. Kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovo pareigą mokėti delspinigius, ieškovas nepateikė, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas delspinigių priteisimo dalyje naikintinas.

Apeliacinės instancijos teisme pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, keistinas pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, sumažinant iš atsakovo ieškovo naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 568,18 Lt, proporcingai patenkintų ieškovo reikalavimų daliai, ir priteisiant bylinėjimosi išlaidas atsakovo naudai iš ieškovo, atsižvelgiant į atmestų ieškovo reikalavimų dalį. Į bylą pateikti įrodymai apie atsakovo turėtas advokato pagalbos išlaidas pirmosios instancijos teisme bendrai 10024 Lt sumai (b.l. 92, 188, 194, t. I, 130 – 136, t. III), taip pat 2000 Lt mokestį už ekspertizę (b.l. 119, t. III). Atsakovas taip pat yra pateikęs mokėjimo už degalus kvitą (b.l. 188, t. I), tačiau šio kvito apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažįsta bylinėjimosi išlaidas patvirtinančiu įrodymu, kadangi iš jo turinio nėra galimybės daryti vienareikšmiškos išvados, kad vykstama buvo su byla susijusiais tikslais. Priteistina advokato pagalbos išlaidų suma apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos mažinama, atsižvelgiant į byloje ginčijamą sumą, bylos sudėtingumą, atsakovų atstovų suteiktų teisinių paslaugų apimtį, jų darbo ir laiko sąnaudas vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (CPK 98 straipsnio 2 dalis), nustatant, kad maksimali kompensuotina advokato pagalbos išlaidų suma visiško ieškinio atmetimo atveju negalėtų viršyti dvigubo byloje ginčijamos sumos dydžio, t.y. 3844 Lt. Atsižvelgiant į atmestų ieškinio reikalavimų dalį (8 proc. galutinių ieškinio reikalavimų), iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 467, 52 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Iš dalies patenkinus apelianto reikalavimus, jam iš ieškovo taip pat priteistina 4,64 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą ir 120 Lt advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Įvertinus priešpriešines ieškovo ir atsakovo pareigas vienas kito atžvilgiu, iš ieškovo atsakovo naudai priteistinų bylinėjimosi išlaidų dalis sudaro 23,98 Lt.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo papildomai priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, kurias atsisakė priteisti pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu. Šis prašymas apeliacinės instancijos teismo nesvarstomas, kadangi ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacine tvarka neskundė, o atsiliepime į apeliacinį skundą kelti savarankiškus reikalavimus dėl sprendimo ar jo dalies panaikinimo negalima.

Iš atsakovo valstybės naudai priteisiamos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos pirmosios instancijos teisme mažintinos iki 155,57 Lt. Iš atsakovo taip pat priteistina 6,67 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Bendra iš atsakovo valstybės naudai priteistinų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų suma sudaro 162,24 Lt.

Iš ieškovo valstybės naudai priteisiamos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, atsižvelgiant į teismo atmestų ieškinio reikalavimų dalį (13,53 Lt pirmosios instancijos teisme ir 0,58 Lt apeliacinės instancijos teisme, viso 14,11 Lt).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 29 d. sprendimą pakeisti: iš atsakovo ieškovo naudai priteistiną skolos dalį sumažinti 30 Lt iki 1748,40 Lt, sprendimo dalį dėl 129,44 Lt delspinigių priteisimo panaikinti ir šioje dalyje ieškinį atmesti, bei pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą atsižvelgiant į teismo tenkintų bei atmestų ieškinio reikalavimų dalį, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Priteisti iš atsakovo R. L., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), 1748,40 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus septyniasdešimt aštuonis Lt 40 ct) skolos už laikotarpį nuo 2001-03-01 iki 2007-05-31, 14,09 Lt (keturiolika Lt 09 ct) delspinigių už šilumos energijos mokesčio įsiskolinimą už 2002 m. ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos, t.y. nuo 2006-07-21, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ieškovo DNSB „Statyba“, į.k. 152140733, (duomenys neskelbtini), naudai.

Priteisti iš ieškovo DNSB „Statyba“ 23,98 Lt (dvidešimt tris Lt 98 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo R. L. naudai.

Priteisti iš atsakovo R. L. 162,24 Lt, o iš ieškovo DNSB „Statyba“ – 14,11 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei“.