Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės,

atsakovo UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ atstovei advokatei D. Ušinskaitei-Filonovienei,

Valstybės institucijos, Viešųjų pirkimų tarnybos prie LR Vyriausybės, teikiančios išvadą byloje atstovei A. J. ,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „If draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-272-30/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „If draudimas“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ dėl viešojo pirkimo neskelbiamų derybų būdu pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu. Tretysis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Construkctus“, valstybės institucija, teikianti išvadą byloje – Viešųjų pirkimų tarnyba prie LR Vyriausybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo teiginį, kad pripažinus, kad viešojo pirkimo procedūros buvo surengtos ir įvykdytos neteisėtai, turėtų būti vertinami neteisėtais ir atsakovo UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ avarijos tyrimo akte nurodyti teiginiai dėl UAB „Constructus“ atsakomybės už pastato griūtį. Atsakovo UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ avarijos tyrimo aktas buvo surašytas vykdant atsakovų sudaryta viešųjų pirkimų sutartį, tai yra įvykdytos sutarties rezultatas. Ekspertizės akte nurodytos išvados teisėtumas ir pagrįstumas gali būti savarankiško ginčo objektu ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai, iš kurių matyti, kad dėl minėto akto nagrinėjama byla Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas sprendė, kad visi ieškovo teiginiai dėl ieškinio pagrįstumo neturi teisinės reikšmės, todėl teismas jų nesvarstė.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neturi subjektinės teisės kreiptis į teismą šioje byloje. Teismas, atmesdamas ieškinį šiuo pagrindu, pažeidė teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl šio principo aiškinimo, bei paneigė Konstitucinio Teismo doktriną dėl teisės kreiptis į teismą. Negalima sutikti su teismo išvada, kad ieškovas neturi subjektinės teisės ginčyti viešuosius pirkimus, nes tokią teisę pagal VPĮ turi tik perkamų paslaugų ar prekių tiekėjai. Šis įstatymas neriboja suinteresuotų asmenų, nesančių tiekėjais, teisės ginčyti neteisėtas viešųjų pirkimų procedūras ir reikalauti pripažinti jas neteisėtomis ta apimtimi, kiek tos procedūros gali turėti įtakos ieškovų teisėms ir pareigoms. Nesant tokios nuorodos, atskiros įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos taip, jog būtų ribojamos suinteresuotų asmenų teisės kreiptis į teismą, kadangi tai prieštarautų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., LR Konstitucijos 30 str. 1 d., LR teismų įstatymo 4 str., CPK 5, 22, 24 str. bei teismų praktikai. Ieškovas ne kartą teismui buvo pažymėjęs, kad ieškinys savo pobūdžiu ir turiniu yra dėl neteisėtų veiksmų pripažinimo ne vien perkančios organizacijos, o dėl abiejų atsakovų neteisėtų veiksmų pripažinimo. Teismas neturėjo teisės remtis VPĮ 120-122 str., nes šioje byloje ginčijami dviejų atsakovų – Vilniaus m. savivaldybės administracijos (perkančios organizacijos) ir UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorijos“ (tiekėjo) veiksmus. Be to, galimybę reikšti ieškinį dėl pripažinimo įtvirtina ir CK 1.138 str. 1 p. Ieškovas teismui buvo aiškiai nurodęs savo teisėtą įstatymo saugomą interesą bei teisinį materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. nustačius, jog įgriuvusi pastato siena yra draudiminis įvykis, ieškovui kiltų neigiamų pasekmių pagal tarp ieškovo ir UAB „Constructus“ sudarytą draudimo sutartį, t. y. jis privalėtų atlyginti UAB „Constuctus“ padarytą žalą tretiesiems asmenims bei padengti kitas su žalos kilimo priežasčių įvertinimu susijusias išlaidas. Taigi ieškovas yra suinteresuotas asmuo nagrinėjamos bylos baigtimi. Pažymi, kad viešojo pirkimo neteisėtumas nėra vienintelis argumentas, dėl kurio Statinio ekspertizės aktas Nr. 1-03 turėtų būti pripažįstamas neteisėtu ir nepagrįstu. Šis aktas yra tendencingas bei nepagrįstas, ką patvirtina kitose šiuo metu vykstančiose bylose, kuriose minėto akto išvados tiesiogiai ginčijamos, pateikti įrodymai ir mažiausiai trijų nepriklausomų ekspertų išvados, kurios yra priešingos UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ išvadoms. Šie argumentai buvo nurodyti pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas dėl jų nepasisakė. Atsakovas Vilniaus m. savivaldybės administracija ieškovo teisinį suinteresuotumą nagrinėjamais klausimais de facto patvirtino savo ankstesniais veiksmais, kurių teismas taip pat nevertino. Nuo pat komisijos Pastato griūties priežastims nustatyti sudarymo momento į šios komisijos sudėtį Vilniaus miesto mero potvarkiu buvo įtrauktas ir ieškovo atstovas. Tai galėjo būti padaryta tik dėl to, kad ieškovas yra suinteresuotas asmuo. Nors ieškovas į teismą kreipėsi dėl atsakovų veiksmų pripažinimo neteisėtais, o ne dėl ieškovui padarytos žalos atlyginimo ar restitucijos taikymo, ši aplinkybė nepaneigia ieškovo teisės į nagrinėjamoje byloje pareikštų reikalavimų patenkinimą. Teisėtą ir įstatymų saugomą ieškovo interesą atitinka būtent tarp atsakovų įvykdytų viešojo pirkimo procedūrų neteisėtumo pripažinimas, kadangi šia aplinkybe ieškovas ketina remtis kaip prejudicinę reikšmę turinčiu faktu Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-2327-789/2008, kurioje tiek ieškovas, tiek UAB „Constuctus“ ginčija Pastato avarijos priežastims nustatyti Vilniaus m. savivaldybės mero potvarkiu sudarytos komisijos patvirtintą avarijos tyrimo aktą Nr. A27-61(5.5-EUD-1). Ši byla turės prejudicinę galią ne vien paminėtai administracinei bylai, bet ir kitoms šiuo metu nagrinėjamoms byloms dėl žalos atlyginimo (Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos dvi civilinės bylos pagal UAB „Ajurvedos centras“ ieškinį UAB „Constuctus“ ir trečiajam asmeniui UAB „If draudimas“ bylos Nr. 2-814-39/2008 ir pagal UAB „Vilniaus vandenys“ ieškinį UAB „Constructus“ ir UAB „If draudimas“ bylos Nr. 2⁴¹-902/2008). Be to, civilinė byla Nr. 2⁴¹-902/2008 Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartimi yra sustabdyta. Šiuo įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu yra nustatyta, kad šios civilinės bylos dėl viešojo pirkimo pripažinimo neteisėtu nagrinėjimas gali turėti tiesioginę prejudicinę reikšmę kitai civilinei bylai, kurioje sprendžiama dėl UAB „If draudimas“ teisių ir pareigų. Esant tokioms aplinkybėms, nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, turi būti vadovaujamasi įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime nustatytu juridiniu faktu, jog UAB „If draudimas“ yra suinteresuotas šios civilinės bylos baigtimi ir jo teisė kreiptis į teismą su reikalavimu šioje byloje negali būti ribojama. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Tuo tarpu skundžiamą sprendimą teismas grindė prielaida, nurodydamas, kad „...jeigu ir sutikti su ta aplinkybe, kad ieškovas gindamas savo teises turi subjektinę teisę ginčyti viešųjų pirkimų procedūrų teisėtumą, tai toks gynimo būdas nesukeltų jokių teisinių pasekmių“. Teismo sprendime yra esminių prieštaravimų, dėl kurių šio sprendimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu. Be to, teismas išvados, kad byloje nėra įrodymų dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, visiškai nemotyvavo. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių šiurkščius imperatyvių įstatymo normų pažeidimus, kurie buvo detaliai nurodyti pirmosios instancijos teismui.Vilniaus m. savivaldybės administracija apskritai neturėjo teisės užsakinėti Pastato griūties priežasčių nustatymo tyrimo ir tuo tikslu rengti ginčijamo viešojo pirkimo, nes tokią teisę pagal galiojančius teisės aktus turi tik visi Pastato savininkai bendrosios jungtinės sutarties pagrindu arba administruojanti įmonė UAB „Senamiesčio ūkis“.Už pastato ekspertizę nustatyta kaina – 440 000 Lt – akivaizdžiai neracionali ir per didelė. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai, kad analogiški darbai rinkoje verti dešimtis kartų mažiau ir, kad UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ šią per didelę kainą bando pateisinti išpūsdama savo išlaidas pastato tyrimui (padidinusi darbuotojams atlyginimus, mokėdama subrangovams sumas už darbus, kurios viršijo su jais sudarytus susitarimus ir pan.). Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nurodyta paslaugų kaina ir visos kitos viešojo pirkimo bei sutarties sąlygos buvo neskaidriai derinami tarp abiejų atsakovų dar prieš atsakovui UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ pateikiant 2007 m. vasario 20 d. pasiūlymą. Tokiu būdu buvo padaryti VPĮ 3, 17, 57 ir kt. str. pažeidimai. Šiuo metu vykstančio ikiteisminio tyrimo faktas patvirtina, kad yra pagrindo manyti, jog atsakovų atlikti veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal LR BK 228 str. 1 d. kaip piktnaudžiavimas.Atsakovo UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ kvalifikaciją ir patirtį, kaip pakankamus vykdyti užsakomus darbus, atsakovas Vilniaus m. savivaldybės administracija ginčijamo viešojo pirkimo procedūrų metu įvertino netinkamai ir neteisėtai, pažeisdamas VPĮ 3, 32 str. nuostatas.Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ vykdyti Pastato tyrimo darbus paskirta ir šiuos darbus pradėjo vykdyti dar 2007 m. sausio 26 d., t. y. apie vieną mėnesį iki 2007 m. vasario 21 d. įvykdusių viešojo prikimo procedūrų ir daugiau kaip mėnesį prieš tai, kai buvo sudaryta 2007 m. vasario 28 d. sutartis. Tuo pažeistas VPĮ 3 str.Byloje esantys įrodymai patvirtina ir atsakovai to neginčija, kad UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ 2007 m. vasario 20 d. pasiūlymą, 2007 m. vasario 20 d. tiekėjo sąžiningumo deklaraciją viešiesiems pirkimams ir visų tiekėjo pasiūlymo dokumentų paketo surišimą antrojoje jo paskutinio lapo pusėje pasirašė K. Š. , nors šiuose dokumentuose nurodoma, kad pasirašo atsakovo direktorius R. K.. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad kartu su minėtu pasiūlymu atsakovui Vilniaus m. savivaldybės administracijai buvo pateiktas įgaliojimas, patvirtinantis K. Š. įgaliojimus atstovauti atsakovą UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“. Tuo pažeisti VPĮ 28 str. 5 d., 39 str. 2 d. 2 p. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2007 m. vasario 21 d. neva įvykusias viešųjų pirkimų procedūras liudijantys protokolai ir kiti dokumentai neatitinka tikrovės, yra surašyti vien dėl akių. Tuo buvo pažeistos VPĮ 3, 16, 17, 31, 57 str. nuostatos.

Atsiliepimu į ieškovo UAB „If draudimas“ apeliacinį skundą atsakovas UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti atstovavimo išlaidas. Nurodo, kad apeliantas nepagrįstai išplečia teisminės gynybos instituto aiškinimą. Teisė į teisminę gynybą nėra absoliuti ir negali būti aiškinama kaip priklausanti bet kuriam asmeniui, nepriklausomai nuo teisinio santykio, dėl kurio kreipiamasi į teismą, prigimties ir jo teisinio reguliavimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad konstitucinė norma, laiduojanti teisminės gynybos prieinamumą, reiškia tik procesinę galimybę CPK ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka kreiptis į teismą, siekiant apginti pažeistą asmens subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą. Procesinė galimybė kreiptis į teismą ieškovui buvo suteikta ir šia galimybe jis pasinaudojo, teismas iš esmės išnagrinėjo ieškovo reikalavimus ir juos atmetė. Atsakovo nuomone, apeliantas neturi jokios subjektinės teisės skųsti viešojo pirkimo procedūrų ir nei VPĮ, nei kiti teisės aktai nenurodo jokio galimo apelianto intereso tokių procedūrų atžvilgiu. Pagal VPĮ 120 str., teisę reikšti pretenzijas dėl perkančiosios organizacijos veiksmų ir priimtų sprendimų turi perkamų paslaugų ar prekių tiekėjai. Apeliantas ginčo pirkimo atžvilgiu nebuvo tiekėju, todėl jis nepatenka į VPĮ nustatytą sąrašą asmenų, turinčių subjektinę teisę ginčyti viešojo pirkimo procedūrų teisėtumą. Aplinkybė, kad apeliantas neva ginčijo ir tiekėjo – UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ veiksmus yra nepagrįsta, nes jokio reikalavimo į šį atsakovą ieškovas nesuformulavo. Kadangi VPĮ numato materialinį suinteresuotumą viešųjų pirkimų rezultatais turinčių asmenų teisių apsaugos mechanizmą, tai CK normos, numatančios civilinių teisių gynimo būdus, yra laikytinos bendrosiomis VPĮ normų, reglamentuojančių teisę ginčyti viešuosius pirkimus, atžvilgiu, teismas pagrįstai vadovavosi VPĮ konkrečiai nustatytu ginčų dėl viešojo pirkimo procedūrų reguliavimu. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad byloje keliamas ginčas dėl viešojo pirkimo vykdyto neskelbiamų derybų būdu procedūrų pažeidimo niekaip nelemia UAB „If draudimas“ teisių ir pareigų. Atsakovas nesutinka su apelianto teiginiu, kad Vilniaus m. savivaldybės administracija savo veiksmais de facto patvirtino apelianto suinteresuotumą viešųjų pirkimų procedūromis. Visų pirma, apelianto nurodyta komisija buvo sudaryta ne Vilniaus m. savivaldybės administracijos, o Vilniaus miesto mero. Apelianto įtraukimas į šią komisiją yra privalomas remiantis Aplinkos ministro 2002 m. gegužės 7 d. įsakymu patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.1001:2002 15.9 p. pagrindu, todėl negali de facto patvirtinti apelianto suinteresuotumą viešojo pirkimo procedūromis. STR nuostata dėl draudimo įmonės dalyvavimo statinio avarijos tyrimo komisijos darbe pagrįsta draudimo įmonės suinteresuotumu avarijos tyrimo išvadomis. Tačiau suinteresuotumas avarijos tyrimo išvadomis niekaip nepatvirtina suinteresuotumo viešaisiais pirkimais, kurių pagrindu buvo įsigytos eksperto paslaugos. Tai, kad apeliantas nesutinka su eksperto išvadomis, nesudaro pagrindo ginčyti viešųjų pirkimų teisėtumo. Atsakovas taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kad šio teismo sprendimas turėtų prejudicinę galią kitoms administracinio ir civilinio proceso tvarka nagrinėjamoms byloms ir, kad ši aplinkybė suteikia teisę ginčyti viešojo pirkimo procedūras. Šis apelianto argumentas kaip tik pagrindžia jo savarankiško teisinio intereso byloje dėl viešojo prikimo pripažinimo neteisėtu nebuvimą, nes, anot apelianto, skundžiamas sprendimas UAB „If draudimas“ nesukels jokių tiesioginių padarinių tol, kol nebus kaip įrodymas panaudotas kituose teisminiuose procesuose. Taigi ši civilinė byla apelianto buvo inicijuota tik siekiant civilinio proceso rezultate gauti įrodymą kitoms byloms, kurių šalimi yra apeliantas. Tokie veiksmai nesuderinami nei su civilinio proceso tikslais, nei su įrodinėjimo taisyklėmis, neleidžiančioms į įrodymų rinkimo procesą įtraukti nesusijusių asmenų, o juo labiau teismo. Kita vertus, galimas prejudicinės galios buvimas ar nebuvimas savaime taip pat nepatvirtina ieškovo suinteresuotumo ginčijamomis viešųjų pirkimų procedūromis. Dėl ieškinio pagrįstumo, atsakovas pažymi, kad teismas dėl apelianto nurodytų viešojo pirkimo pažeidimų nepasisakė, nes padarė išvadą, kad nėra UAB „If draudimas“ subjektinės teisės ar savarankiško materialinio teisinio suinteresuotumo reikšti reikalavimą pripažinti viešąjį pirkimą neteisėtu ir negaliojančiu. Tuo pagrindu ir atmestas ieškinys. Teismas, nustatęs, jog ieškovas neturi subjektinės teisės reikšti tokių, kaip pareiškė, reikalavimų, neprivalo analizuoti tokių reikalavimų pagrindų. Pažymi, kad visi prie apeliacinio skundo naujai pateikti įrodymai galėjo būti pateikti ir įvertinti pirmosios instancijos teisme, todėl, remiantis CPK 306 str. 3 d., prašo šių įrodymų nepriimti ir jų nevertinti.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliantas savo neva pažeistas teises siekia apginti remdamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Konstitucijos 30 str., tačiau minėti straipsniai apeliantui, kaip juridiniam asmeniui, nėra taikomi. Pažymi, kad teisminės gynybos prieinamumo principas nereiškia, kad teismas turi nagrinėti kiekvieną visuomenės konfliktą. CPK 5 str. įtvirtinta ne bet kokio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Ieškovas neįrodė, kokią pažeistą teisę jis gina, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neturi subjektinės teisės ginčyti viešųjų pirkimų teisėtumą. Be to, pagal VPĮ ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus ar sprendimus gali tik tiekėjas (122 str.). Atsakovo manymu, apeliacinio skundo argumentai įrodo, jog apelianto tikslas yra nuginčyti ne viešojo pirkimo procedūras, o UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ 2007 m. gegužės 15 d. Statinio ekspertizės aktą. Neabejotina, kad tuo atveju, jei minėtas aktas būtų palankus UAB „Constructus“, ieškovas neginčytų viešųjų pirkimų procedūrų. Be to, apeliantas, ginčydamas viešųjų pirkimų procedūras, pateikia daug naujų įrodymų, siekdamas įrodyti, kad aktas akivaizdžiai tendencingas. Tačiau pagal CPK 314 str. teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Apeliantas nenurodė argumentų, kodėl jo pateikti įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovas pateikė Vilniaus m. savivaldybės administracijai pretenziją VPĮ 121 str. nustatyta tvarka iki 2007 m. vasario 28 d. (tai yra privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo stadija), todėl teismine tvarka ginčyti Vilniaus m. savivaldybės vykdytą gyvenamojo namo griūties tyrimo paslaugų viešąjį pirkimą ieškovas neturi teisės. Be to, pagal tuo metu galiojusį VPĮ, teisė ginčyti viešųjų pirkimų procedūras neatsiranda ir dėl tos priežasties, kad viešojo pirkimo procedūros yra baigtos. Tuo atveju, jei būtų nagrinėjamas ieškovo ieškinys, kaip asmens, turinčio subjektinę teisę ginčyti viešojo pirkimo procedūras, atsakovas prašo taikyti CK 1.125 str., kuris numato 1 mėnesio ieškinio senaties terminą, kurį ieškovas yra praleidęs. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad šioje byloje turi būti vadovaujamasi Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartyje nustatytais juridiniais faktais. LAT yra pažymėjęs, kad prejudiciniais faktais yra pripažįstamos aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Nei Vilniaus m. savivaldybės administracija, nei UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ nėra ieškovo nurodytos bylos dalyvės, todėl joms teismo nurodyti argumentai ar aplinkybės nėra privalomos. Atsakovas taip pat pažymi, kad palaiko atsiliepime, triplike bei rašytiniuose paaiškinimuose nurodytus argumentus dėl neva šiurkščių imperatyvių įstatymo normų pažeidimų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kritikuodamas skundžiamą sprendimą apeliantas nurodo, kad jį priėmęs pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 5 str. 1 d. įtvirtintą vieną iš pagrindinių civilinio proceso teisės principų - teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principą, kuris reiškia kiekvieno asmens teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Be to, apeliantas nurodė, kad teisė kreiptis į teismą, kaip prigimtinė teisė, taip pat įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje. Šios pamatinės teisės užtikrinimas ir gerbimas yra prioritetai teismo procese. Siekiant užtikrinti teisės kreiptis į teismą realumą ir atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatas bei CPK 22 straipsnyje nustatytą visų ginčų dėl teisės žinybinę priklausomybę teismams, tiek teismams, tiek įstatymų leidėjui keliamas reikalavimas nepagrįstai neriboti teismų prieinamumo. Tuo tarpu bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 24 str. 2 d. nuostatas. Tačiau sutikti su apeliantu, kad skundžiamu sprendimu buvo pažeisti ieškovo išvardinti pamatiniai teisės į teisminę gynybą principai, kolegija negali.

Visų pirma, pirmosios instancijos teismas neatsisakė priimti ieškovo reikalavimo, o jį priėmęs bylos nenutraukė ir nepaliko ieškinio nenagrinėtu (CPK 137 str. 2 d. 1 p., 293 str. 1 d., 296 str. 1 d., 1 p.). Priešingai, ieškinį priėmęs pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė iš esmės priėmęs skundžiamą sprendimą (CPK 259 str.). Tuo tarpu tai, kad apelianto ieškinys buvo atmestas, savaime negali reikšti, kad iš ieškovo buvo atimta teisė kreiptis į teismą. Priešingu atveju, sutikus su apelianto teiginiu, būtų sukurtas ydingas precedentas, kuriuo remiantis iš esmės kiekviena bylą pralaimėjusi šalis galėtų teigti, kad buvo pažeista jos teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą bei teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principai. Be to, svarbu yra tai, kad kaip nurodyta paties apelianto cituojamuose teisės aktuose, asmens teisė kreiptis į teismą nėra besąlyginė, nes Lietuvos Respublikos Konstitucija, konstatavusi asmens teisę kreiptis į teismą, tuo pačiu pabrėžė, kad įgyvendinant savo teises privalu laikytis Konstitucijos ir įstatymų (28 str., 30 str.). Apie tai, kad teisė kreiptis į teismą turi būti realizuojama įstatymų nustatyta tvarka taip pat nurodoma CPK 5 straipsnyje.

Taigi, teisė kreiptis į teismą nėra besąlyginė ir priklausanti vien nuo asmens valios, nes pats įstatymų leidėjas nustato sąlygas ir tvarką, kurių laikantis ši teisė turi būti realizuota. Nagrinėjamoje byloje ieškovas buvo pareiškęs reikalavimą dėl viešojo pirkimo neskelbiamų derybų būdu pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu. Viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, taip pat viešųjų pirkimų kontrolės ir ginčų sprendimo tvarką reguliuoja VPĮ. Šia prasme pastebėtina, kad nei ieškinyje, nei ieškovo dublike jokių nuorodų į CK 1.138 str. 1 d. 1 p. nuostatą, į kurią ieškovas apeliuoja savo skunde, nebuvo (t. 1, b. l. 1-6, 170-191). Ir tai kolegijos nuomone nebuvo atsitiktinumas, nes teisės pripažinimas, kaip teisminės gynybos būdas, yra galimas tik kai asmuo tokias civilines teises turi ir kai jos yra ginčijamos. Todėl sprendžiant kilusį tarp šalių ginčą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi specialiuoju VPĮ. Būtent šio įstatymo 122 str. (kuriuo remiamasi ir ieškinyje, ieškinio 3 d.) nustato asmenų, turinčių teisę ginčyti viešųjų pirkimų procedūrų teisėtumą, ratą į kurį apeliantas, nebūdamas ginčijamo pirkimo tiekėju, nepatenka. Šiuo atveju apelianto nuoroda į tai, kad jis ginčija ne tik perkančiosios organizacijos, bet ir paties tiekėjo veiksmų neteisėtumą, tokios išvados pagrįstumo nepaneigia, nes būtent perkančioji organizacija turi užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Tai reiškia, kad VPĮ nustatyta perkančiosios organizacijos, nesilaikiusios VPĮ įstatymo reikalavimų, veiksmų apskundimo tvarka apima visos atliktos pirkimo procedūros tvarkos teisėtumo patikrinimą.

Nustačius, kad įstatymo leidėjas nenumato ieškovo, kaip pagal jo paties teigimą suinteresuoto asmens, teisės reikšti ieškinį dėl viešojo pirkimo procedūrų pažeidimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės ginčyti įvykusios pirkimo procedūros teisėtumo. Tokia išvada yra pagrįsta ir tuo, kad ieškovui nėra suteikta teisė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą (CPK 49 str.). Kita vertus, nurodytos aplinkybės jokiu būdu nereiškia, kad ieškovo teisės jų pažeidimo atveju negalės būti apgintos. VPĮ numato, kad jeigu perkančioji organizacija ar tiekėjas neįvykdo šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų pareigų arba jas vykdo netinkamai, arba atlieka veiksmus, kuriuos draudžia atlikti šis įstatymas, nukentėjusioji šalis, kuria nagrinėjamojoje byloje save laiko ieškovas, turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad Viešųjų pirkimų tarnyba savo kompetencijos ribose įvertinusi ginčijamą viešąjį pirkimą, savo vertinimo išvadą bei surinktą medžiagą pateikė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, t. y. asmeniui, turinčiam teisę reikšti ieškinį viešąjam interesui ginti (CPK 49 str.). Taigi, ir šiuo atveju nustačius, kad vykdant ginčijamą pirkimą, buvo pažeistas viešasis interesas, jis turės būti apgintas.

Sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo svarbu yra ir tai, kad ieškovas, įvardindamas save nagrinėjamame ginče suinteresuotu asmeniu, kolegijos nuomone, negali turėti teisių daugiau negu įstatymų leidėjas suteikė jų asmenims, turintiems teisę ginčyti viešųjų pirkimų procedūrų teisėtumą. Šiuo atveju įstatymo leidėjas, siekdamas išlaikyti teisinių santykių stabilumą, aiškiai nurodė, kad asmuo, turintis teisę ginčyti viešojo pirkimo procedūrų teisėtumą, tai turi padaryti iki jos pagrindu pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, nes tokią sutartį sudarius, viešojo pirkimo procedūros pasibaigia. Nagrinėjamuoju atveju apeliantas savo reikalavimą pareiškė jau po to, kai ginčijamo viešojo pirkimo neskelbiamų derybų būdu procedūrų pagrindu sudaryta sutartis jau buvo įvykdyta. Ši aplinkybė taip pat neleidžia kalbėti apie ieškinio pagrįstumą (VPĮ 120-122 str.). Pastebėtina ir tai, kad ieškovas reikalavimo dėl, jo nuomone, neteisėtai atliktų viešojo pirkimo neskelbiamų derybų būdu procedūrų pagrindu sudarytos sutarties pripažinimo negaliojančia, pareiškęs nebuvo.

Sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, būtina turėti omenyje, kad kaip nurodė pats ieškovas, CPK 5 str. suteikia jam teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi, teisė kreiptis į teismą nėra savitikslė, bet skirta tam, kad asmuo galėtų apginti savo pažeistas ar ginčijamas teises (CPK 5 str.). Tuo tarpu kreipimasis į teismą vien tam, kad būtų nustatytos vienos ar kitos aplinkybės arba tam tikri faktai, reikalingi išspręsti tarp tų pačių arba tarp kitų asmenų kilusius teisminius ginčus, kurie buvo pradėti nagrinėti dar iki šios bylos iškėlimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio bei CPK 5 straipsnio nuostatų prigimčiai, nes šiems tikslams pasiekti skirtos CPK II dalies bei Administracinių bylų teisenos įstatymo II skyriaus nuostatos. Tokios išvados pagrįstumo ieškovo nuoroda į minėtų civilinių bylų bei administracinės bylos sustabdymą, nepaneigia.

Tuo tarpu pats apeliantas pripažįsta, kad nagrinėjamoji byla buvo iškelta būtent paminėtiems tikslams (aplinkybių nustatymui, įrodymų rinkimui, reikalingų kitų bylų išnagrinėjimui) pasiekti (apeliacinio skundo 5 ir 6 dalys). Nurodytos aplinkybės taip pat liudija apie ieškovo reikalavimo nepagrįstumą (CPK 2 str., 3 str. 1 d., 5 str., 7 str.).

Konstatavus, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės dėl ginčijamos viešojo pirkimo neskelbiamų derybų būdu procedūros pripažinimo neteisėta, pirmosios instancijos teismas ieškinio argumentų, pastarojo nuomone, patvirtinančių procedūrų neteisėtumą iš esmės nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Tokia teismo pozicija atitinka suformuotą teismų praktiką pagal kurią teisingas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien dėl to, kad motyvuojamoji jo dalis nepakankamai išsami, jeigu iš sprendime nurodytų motyvų galima padaryti išvadą, kodėl teismas taip nusprendė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2000; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2000, Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-460/2006). Tačiau taip nusprendęs, pirmosios instancijos teismas tuo pačiu padarė jo teisinei pozicijai dėl nagrinėjamo ginčo prieštaraujančią išvadą ir konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kad viešojo pirkimo neskelbiamų derybų būdu procedūrų pagrindu sudaryta sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Tačiau daryti tokią išvadą dėl minėtos sutarties teisėtumo neištyrus, kaip nurodyta pačiame sprendime, į bylą pateiktų įrodymų, kurie pasak apelianto, tvirtina jos neteisėtumą, pirmosios instancijos teismas negalėjo. Todėl šis teismo motyvas pašalinamas iš skundžiamo sprendimo.

Nustačius, kad ieškovas neturėjo teisės reikalauti pripažinti viešojo pirkimo neskelbiamų derybų būdu procedūros neteisėta ir negaliojančia, apeliacinio skundo motyvai, išdėstyti jo antroje dalyje, nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl išdėstytų argumentų naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo priteistinos bylinėjimosi išlaidos: atsakovas UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 239 Lt išlaidų. Šis dydis iš esmės neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“, todėl priteistinas iš ieškovo atsakovui UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“. Iš ieškovo taip pat priteistina valstybei 16,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (t. 5, b. l. 184).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „If draudimas“ (į.k. 111686815) atsakovui UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ (į.k. 122605444) 1 239 Lt advokato pagalbos išlaidų ir 16,75 Lt į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.