Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės, nuteistųjų V. S. ir D. L. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu 17 (septyniolikai) metų;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir D. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 17 (septyniolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 punktu, nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta ir neatlikta Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendžiu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesne bausmę, ir V. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. S. išteisintas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Iš D. L. priteista Socialinio draudimo fondo valdybai 553,23 Lt žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. L. nuteistas už tai, kad, panaudodamas peilį, padarė plėšimą ir tyčia nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, o V. S. nuteistas už plėšimo padarymą, o būtent:

D. L. ir V. S. 2013-01-04, apie 18 val., (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, iš anksto susitarę padaryti plėšimą, t. y. yra pagrobti iš nukentėjusiųjų pinigus ir alkoholinius gėrimus, nuėjo į A. G. priklausantį gyvenamąjį namą, grasinančiu tonu pareikalavo iš A. G. ir jo žmonos M. S. duoti jiems degtinės. Šeimininkams pasakius, kad jie degtinės neturi, matydami vienas kito smurtinius veiksmus ir jiems pritardami – D. L. išspyrė koja svetainės durų 70 Lt vertės stiklą ir abu iš sekcijos pagrobė du butelius 40 Lt vertės „Bajorų“ degtinės. M. S. bandant atsiimti pagrobtus butelius, V. S. ją stipriai pastūmė, dėl to nukentėjusioji pargriuvo ir patyrė fizinį skausmą. Nukentėjusiajam A. G. siekiant išvaryti D. L. ir V. S. iš namų, D. L. pagriebė virtuvinį peilį ir ne mažiau kaip keturis kartus dūrė nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam žaizdą kairės rankos alkūnės nugariniame paviršiuje, kairio žasto vidiniame paviršiuje, kairio žasto vidutinio trečdalio vidiniame paviršiuje, kairės rankos žasto apatinio trečdalio išoriniame paviršiuje, kuri visiškai padalijo žasto arteriją, veną ir dvigalvio raumens išorines skaidulas. Tokiu būdu pažeidus magistralinę kūno atitekančio kraujo kraujagyslę (arteriją) padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio nukentėjusysis nukraujavo ir įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu D. L., peržengdamas susitarimo su D. S. ribas, iš savanaudiškų paskatų nužudė A. G.. V. S., išeidamas iš kambario, parkritusiam ir pusiau gulinčiam ant lovos, pusiau ant žemės A. G., spyrė vieną kartą į koją, sukeldamas jam fizinį skausmą. Išeidami iš namo, D. L. ir V. S. iš A. G. ir M. S. piniginių pagrobė 200 Lt, tuo padarydami nukentėjusiems asmenims 310 Lt turtinę žalą.

Iš Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad V. S. į paskirtą bausmę buvo įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. liepos 1 d. Tai laikytina pagal ankstesnį nuosprendį atlikta bausme, kuri BK 63 straipsnio 9 punkto prasme į skundžiamu nuosprendžiu subendrintą galutinės bausmės laiką turėjo būti įskaitoma kaip bausmės dalis, atlikta pagal Šiaulių apygardos teismo nuosprendį, o ne dar kartą įskaitytas ankstesniu nuosprendžiu į bausmės laiką jau įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas. Tokiu būdu 2013 m. liepos 1 d. nuosprendžiu V. S. sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas teismo jau buvo įvertintas ir pakartotinai jo įskaityti nebegalima.

Taip pat iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad V. S. 2013 m. sausio 5 d., 3 val. 40 min. buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio tvarka (t. 1, b. 1. 77-78). Tą pačią dieną Plungės rajono apylinkės teismo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė - suėmimas 2 (dviem) mėnesiams. Suėmimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo tęsiamas, nes įtariamasis 2013 m. vasario 26 d. buvo suimtas kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 86-1- 01139-12 (t. 1, b. 1. 101), kurioje V. S. buvo įtariamas nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymu, ir laikomas suėmime iki Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendžio paskelbimo. Baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, V. S. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi 2013 m. rugsėjo 18 d. vėl suimtas trims mėnesiams (t. 1, b. 1. 185-186) ir suėmime buvo laikomas iki 2013 m. gruodžio 3 d. Akivaizdu, kad V. S. šioje baudžiamojoje byloje suėmime išbuvo nuo 2013 m. sausio 5 d. iki 2013 m. kovo 5 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d., todėl ne Klaipėdos apygardos teismo nurodytas sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas turi būti įskaitytas į galutinę subendrintą bausmę, o tik laikotarpiai nuo 2013 m. sausio 5 d. iki 2013 m. kovo 5 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d.

Atsikirtimu į prokuroro apeliacinį skundą nuteistasis V. S. nurodo, jog teismas teisingai (o ne dvigubai, kaip nurodo prokuroras) į bausmės laiką įskaitė suėmime išbūtą laiką. Pažymi pagal BK 180 straipsnio 1 dalį buvęs sulaikytas 2013 m. sausio 5 d., suėmimas jam skirtas būtent dėl šio nusikaltimo, o ne dėl BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Tad teismas teisingai į bausmės laiką įskaitė suėmime nuo 2013 m. sausio 5 d. išbūtą laiką.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą prokuroras prašė patenkinti Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą iš dalies, o nuteistųjų D. L. ir V. S. apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistieji D. L. ir V. S. bei jų gynėjai prašė patenkinti abiejų nuteistųjų ir prokurorės apeliacinius skundus.

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nuosprendis nuteistajam V. S. keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas). Nuteistųjų D. L. ir V. S. apeliaciniai skundai atmetami.

Motyvuojamoji dalis

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl nuteistajam V. S. į bausmės laiką įskaityto suėmime ir kardomajame kalinime išbūto laiko trukmės (periodų). Pirmiausia ginčija teismo sprendimą į bausmės laiką įskaityti V. S. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. liepos 1 d., kadangi minėtas laikotarpis jau buvo įskaitytas į Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę. Antra, nagrinėjamoje byloje V. S. suėmime buvo laikomas nuo 2013 m. sausio 5 d. iki 2013 m. kovo 5 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d., todėl, prokurorės nuomone, būtent šie laikotarpiai turi būti įskaityti į nuteistajam paskirtos bausmės laiką.

Be nagrinėjamoje byloje priimto ir apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio V. S. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendžiu, kuriuo, kaip teisingai nurodo prokurorė, nuteistajam į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. vasario 26 d. iki nuosprendžio priėmimo dienos, t. y. 2013 m. liepos 1 d. (t. 2, b. l.48-54). Vadinasi, skundžiamame nuosprendyje šis laikotarpis - nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. liepos 1 d. - išties nepagrįstai dar kartą įskaitytas į bausmės laiką. Atsižvelgiant į tai, nurodytas laikotarpis turi būti atimtas iš į bausmės laiką įskaityto suėmime išbūto laiko. Apeliantės prašymas šį laiką į galutinę subendrintą bausmę įskaityti kaip iš dalies atliktą bausmės laiką pagal Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendį yra perteklinis, kadangi skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė buvo subendrinta su 2013 m. liepos 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme, į kurią kaip tik ir įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. liepos 1 d.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje V. S. buvo sulaikytas 2013 m. sausio 5 d., tą pačią dieną jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviem mėnesiams (t. 1, b. l. 77-78, 118-119). Kardomosios priemonės terminas nebuvo tęsiamas, kadangi V. S. kitoje byloje 2013 m. vasario 26 d. nutartimi buvo paskirtas suėmimas, kuriame nuteistasis laikytas iki pat nuosprendžio priėmimo, t. y. 2013 m. liepos 1 d. Tuo tarpu šioje byloje jam kardomoji priemonė – suėmimas dar kartą paskirta 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartimi (t. 1, b. l. 185-186), suėmime pastarasis laikytas iki skundžiamojo nuosprendžio priėmimo, t. y. 2013 m. gruodžio 3 d. Tokiu būdu nagrinėjamoje byloje V. S. sulaikyme ir suėmime išbūti laikotarpiai yra šie: nuo 2013 m. sausio 5 d. iki 2013 m. kovo 5 d. bei nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. Apeliaciniame skunde prokurorė kaip tik ir prašo šiuos laikotarpius įskaityti į nuteistajam V. S. paskirtą galutinę subendrintą bausmę. Šiuo atveju dėl pirmojo apeliantės įskaityti prašomo laikotarpio pažymėtina, kad nors V. S. kardomoji priemonė – suėmimas ir buvo paskirta dviem mėnesiams, tačiau pastarasis jau nuo 2013 m. vasario 26 d. buvo suimtas kitoje byloje, kurioje laikotarpis nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. liepos 1 d. įskaitytas į bausmės, paskirtos Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendžiu, laiką. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, nėra pagrindo pilnai tenkinti prokurorės prašymą ir įskaityti visą šį laikotarpį, kadangi tokiu būdu kardomojo kalinimo dalis nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. kovo 5 d. būtų įskaityta pakartotinai. Kitas prokurorės įskaityti prašomas laikotarpis nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. nurodomas pagrįstai ir tenkinamas pilna apimtimi.

Dėl nuteistųjų D. L. ir V. S. apeliacinių skundų

Abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose neginčija nei savo kaltės, nei jiems inkriminuotų nusikaltimų faktinių aplinkybių bei juridinės kvalifikacijos, tačiau nesutinka su teismo paskirtomis bausmėmis ir prašo jas sušvelninti.

Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka bausmės paskirtį, numatytą Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje, kurioje nuoseklia tvarka yra išdėstyti bausmės skyrimo tikslai, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra viena pagrindinių baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės paskirčių, jis užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, kadangi paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys, pobūdis, taip pat kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Motyvuodamas konkrečią bausmę nuosprendyje, teismas jame turi aprašyti byloje nustatytas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, o, individualizuodamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje kolegija nenustatė aplinkybių, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems D. L. ir V. S. bausmes, netinkamai įvertino Lietuvos Respublikos BK 41, 54 straipsniuose numatytus reikalavimus, parinko netinkamą bausmės rūšį bei nustatė neteisingą jos dydį. Antai, teismo sprendimą paskirti D. L. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį didesnę bausmę, o pagal BK 180 straipsnio 2 dalį bausmės maksimumui artimą bausmę lėmė objektyvios priežastys. Teismas įvertino pastarojo padarytų nusikaltimų pavojingumą, tai, kad nuteistasis nusikalto esant neišnykusiam teistumui, maža to, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, neigiamą asmenybės charakteristiką, ypatingai pavojingą ir cinišką elgesį (tyčinius smurtinius veiksmus atliko asmeniui, kuris ilgą laiką visokeriopai padėjo tiek jam pačiam, tiek jo motinai, nusikalsta prieš senus, pasipriešinti nesugebančius asmenis, nusikaltimo pasekmės negrįžtamos). Tokios aplinkybės neabejotinai rodo esant pagrindą griežtesnių bausmių skyrimui. Apeliaciniame skunde nuteistasis nepateikia iš esmės jokių argumentų, kodėl paskirtos bausmės, jo manymu, yra nepagrįstos. Jo teiginys dėl to, kad pripažįsta kaltę ir nuoširdžiai gailisi, apeliuoja į prašymą pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei tuo pagrindu švelninti paskirtą bausmę. Šiuo atveju pažymėtina, kad nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltės pripažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: kaltininko prisipažinimą, padarius nusikalstamą veiką bei nuoširdų gailestį dėl to. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o, jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais, kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas neturėjo pagrindo konstatuoti šios aplinkybės buvimą. Nors D. L., ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus, ir pripažino savo kaltę, tačiau kategoriškai neigė jo veiksmuose buvus savanaudiškas paskatas, tikindamas nukentėjusiajam dūręs tik norėdamas pagąsdinti, susinervinęs, kad pastarasis jį varė iš namų (t. 1, b. l. 44-45, 56-57). Teisiamajame posėdyje jis apskritai atsisakė duoti parodymus, nurodydamas, kad „apie įvykį nieko nepasakosiu, juk jau viskas užrašyta ir nėra, ką pasakoti ? ... ? tegul pasakoja tie, kas matė viską. Yra nukentėjusioji ir liudytojai. aš parodymus duoti atsisakau“ (t. 2, b. l. 8), o po to, kai buvo perskaityti jo ikiteisminiame tyrime duoti parodymai bei kita bylos medžiaga, pareiškė, kad dalis jo pirminių parodymų yra neteisingi, jis apklaustas, būdamas neblaivus, tačiau daugiau kažką paaiškinti atsisakė (t. 2, b. l. 9). Taip pat nenustatyta ir kita aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės dalis – nuoširdus gailestis. Įtariamojo apklausos protokole užfiksuota frazė „dėl to, kas įvyko, nuoširdžiai gailiuosi“ (t. 1, b. l. 44-45) yra aiškiai deklaratyvi, kadangi D. L. elgesys nerodo, jog pastarasis kritiškai vertino savo poelgį, išgyvena dėl itin sunkias pasekmes sukėlusių savo veiksmų, rodo pastangas bent kokiu būdu sušvelninti nusikaltimų padarinius. Teisiamajame posėdyje apeliantas teigė „dėl padaryto nusikaltimo biški gailiuosi“, suteikus paskutinio žodžio teisę nurodė neturintis ką pasakyti (t. 2, b. l. 10, 12), t. y. tokia pozicija neabejotinai rodo, kad nuteistasis dėl įvykdytų nusikaltimų nuoširdžiai neatgailauja, kas reiškia nesant juridinio pagrindo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimui. Kitų pagrindų švelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę nėra. Kolegija daro išvadą, jog nuteistajam D. L. paskirta bausmė yra tinkama ir pagrįsta.

Apeliacinės instancijos taip pat neturi pagrindo sušvelninti nuteistajam V. S. paskirtą bausmę. Apeliantas, išreikšdamas prašymą dėl švelnesnės bausmės skyrimo, klaidingai nurodo ikiteisminiam tyrimui ir teismui davęs nuoseklius parodymus, kas vėlgi apeliuojama į BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. S. viso baudžiamojo proceso metu neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nepripažino nei stūmęs M. S., nei spyręs A. G. bei, išeidamas iš nukentėjusiųjų namų, kartu su D. L. pagrobęs iš M. S. ir A. G. piniginių 200 Lt. Skunde nurodytos aplinkybės apie tai, kad turi 6 metų sūnų, prasta sugyventinės sveikata, neturi išskirtinės reikšmės vertinant nuteistajam paskirtos bausmės pagrįstumą. Pažymėtina, jog tai, kad apeliantas turi mažametį sūnų, nesulaikė pastarojo nuo nusikaltimo padarymo. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad V. S. ne kartą administracine tvarka baustas už tai, kad, būdamas girtas, mažamečio sūnaus akivaizdoje konfliktavo su savo sugyventine, taip pat baustas ir už tai, kad dėl girtavimo tinkamai neprižiūrėjo sūnaus (t. 111-114). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jo sugyventinė turi rimtų sveikatos problemų, kurios trukdytų prižiūrėti vaiką, tuo pačiu sudarant pagrindą svartyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose numatytų nuostatų taikymą. Įvertinus tai, kad apeliantas nusikalto, esant neišnykusiam teistumui, atsižvelgiant į jo asmenybę neigiamai charakterizuojančius duomenis, dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, laikytina, kad pirmosios instancijos teismo V. S. už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos vidurkį paskirta griežtesnė laisvės atėmimo bausmė, yra tinkama ir ne per griežta (pagrįsta laikytina ir galutinė subendrinta bausmė).

Taigi nuteistiesiems D. L. ir V. S. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pilnai atitinka tiek padarytų nusikaltimų, tiek pačių nuteistųjų asmenybių pavojingumą bei yra adekvačios (proporcingos) įvykdytoms nusikalstamoms veikoms. Byloje nėra BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatyme numatytos bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatytos nei išimtinės aplinkybės, mažinančios apeliantų padarytų nusikaltimų pavojingumą, nei išimtinės aplinkybės, susijusios su nuteistųjų asmenybėmis, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės skyrimas nuteistiesiems aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu:

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nuosprendį pakeisti:

nuosprendžio dalį, kuria V. S. į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. liepos 1 d. ir nuo 2013 m. sausio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d., panaikinti ir šią dalį išdėstyti taip:

V. S. į bausmės laiką įskaityti kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo 2013 m. sausio 5 d. iki 2013 m. vasario 25 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų D. L. ir V. S. apeliacinius skundus atmesti.