Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje nagrinėdamas T. Ž. skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjo 2010 m. gegužės 4 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2010 m. gegužės 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas priėmė nutartį, kuria atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal T. Ž. 2010-04-12 Klaipėdos miesto apylinkės teisme gautą skundą dėl I. U. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., 155 str. 2 d. Privataus kaltinimo skunde T. Ž. apylinkės teismui nurodė, kad I. U. 2009-05-07 (duomenys neskelbtini) patalpose, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybai paruošė ir pasirašė prašymą, kuriame raštu viešai pažemino, įžeidė ir apšmeižė T. Ž. ir jos dukrą D. B..

Atsisakydamas pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas skundžiamojoje nutartyje nurodė, kad Vaikų teisių apsaugos tarnybai rašytame prašyme „išdėstyta ne tik I. U., bet ir kitų mamų bendra pozicija dėl įvykių mokykloje, kuri nesutampa su pareiškėjos įvykių traktavimu. Prašymas adresuotas konkrečiai institucijai – Vaikų teisių apsaugos tarnybai, kuri ir įgaliota atstovauti vaikų interesus, sprendžiant įvairias susidariusias konfliktines situacijas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2009-05-07 prašyme ne tik pateikiami faktai apie kilusį konfliktą, bet ir prašoma ištirti šią susidariusią situaciją. Rašte, adresuotame oficialiai institucijai, kuriame moksleivių mamos prašo padėti išspręsti kilusį konfliktą tarp (duomenys neskelbtini) klasės moksleivių, išdėstydamos savo poziciją ir įvykių vertinimą, kuris nesutampa su pareiškėjos įvykių vertinimu, negali būti laikoma asmens šmeižimu bei įžeidimu ir užtraukti atsakomybę pagal LR BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. ir 155 str. 2 d.“

Apylinkės teismo teisėjo nuomone, T. Ž. skunde nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi, yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, todėl pradėti privataus kaltinimo bylos procesą negalima (BPK 412-1 str. 1 d.).

Skunde Klaipėdos apygardos teismui dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjo 2010 m. gegužės 4 d. nutarties T. Ž. nurodė, kad nutartis nėra motyvuota, todėl yra nepagrįsta ir neteisėta, teisėjas neteisingai supranta LR BK 154 ir 155 straipsnius, vertina šališkai, neturėdamas vidinio įsitikinimo, nesivadovauja protingumo ir sąžiningumo principais, atsisakymas pradėti privataus kaltinimo bylos procesą yra neteisėtas. T. Ž. skunde nurodo, jog teisėjas stengiasi nuslėpti, kad I. U. ketina „sugriauti vaiko ir motinos gyvenimą ir net jas išskirti visam gyvenimui, taip pat tyčia kuo plačiau apjuodinti, paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir pasiekti savo tyčinių tikslų“, neteisėtoje nutartyje deda pastangas šališkai išteisinti minėtą pilietę be teismo posėdžio. T. Ž. nuomone, I. U. išreiškė ne savo asmeninę nuomonę šeimoje ar tarp draugų, bet pareiškė savo reikalavimus labai oficialiai ir griežtai instancijai. Skunde rašoma, kad po to Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūra esą priėmė nutarimą apriboti T. Ž. motinystės teises ar jas visiškai atimti. Dėl to pablogėjo T. Ž. sveikata, teko kreiptis į gydytojus, spaudą, aiškintis su prokurorais, advokatais, teismais, Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojais, gimnazijoje, Vokietijos Respublikos ambasadoje Lietuvoje.

T. Ž. tvirtina, kad buvo pažeistos „LR BK 408 str. 1 d., 3 d., 414 str., 413 str., 415 str., 3 str., LR Konstitucija“ ir kitos teisės normos, prašo „skubos tvarka panaikinti teisėjos nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą.“

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų.

Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kuris neviešai įžeidė žmogų.

BK 154 straipsnyje numatyti nusikaltimai gali būti padaryti tik tiesiogine tyčia, t. y. prasimanymai skleidžiami siekiant apšmeižti žmogų.

BK 155 straipsnyje numatyti nusikaltimai taip pat padaromi tik tiesiogine tyčia. Padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu nepripažįstamas.

Iš 2009 m. gegužės 7 d. I. U., J. K., J. D. prašymo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybai turinio matyti, kad į Vaiko teisių apsaugos tarnybą buvo kreiptasi su prašymu ištirti konfliktinę situaciją (duomenys neskelbtini) mokyklos (duomenys neskelbtini) klasėje, neleisti T. Ž. žeminti prašymą pasirašiusių asmenų vaikų bei skleisti apie juos melagingus prasimanymus. Prašymo turinys ir rezoliucija ant prašymo patvirtina, kad informacija apie T. Ž. ir jos dukrą prokuratūrai pateikta ne I. U. ar kitų prašymą pasirašiusių asmenų iniciatyva. Prašyme Vaiko teisių apsaugos tarnybai neigiami T. Ž. ir jos dukters vertinimai išsakyti padoria forma, o pats prašymas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1983 patvirtintais bendrųjų vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatais, remiantis Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus nuostatais, patvirtintais Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. AD1-284, Vaiko teisių apsaugos tarnyboje gali ir privalo būti nagrinėjamas.

Paminėti nuostatai reglamentuoja, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (Valst. žin., 2000, Nr. 74-2262), Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu (Valst. žin., 1996, Nr. 33-807), Vaiko globos organizavimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 405 (Valst. žin., 2002, Nr. 35-1275), Šeimynų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 1037 (Valst. žin., 2002, Nr. 70-2888), Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatais, patvirtintais socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 56 (Valst. žin., 2002, Nr. 68-2798), kitais teisės aktais.

Remiantis nuostatais, Vaiko teisių apsaugos tarnyba pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, teismais, prokuratūra, kitomis valstybės ir savivaldybės institucijomis bei įstaigomis, nevyriausybinėmis institucijomis ir organizacijomis, kurios rūpinasi vaiko teisių apsauga.

Prie svarbiausių Tarnybos uždavinių priskiriamas vaiko teisių apsaugos užtikrinimas, priemonių vaiko teisių apsaugai ir jo teisių pažeidimų prevencijai gerinti rengimas ir įgyvendinimas. Vaiko teisių tarnybos įpareigotos atstovauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vaiko teisėms ir teisėtiems interesams teismuose, ginti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vaikų teises šeimose, globėjų (rūpintojų) ir įvaikintojų šeimose bei šeimynose, valstybės ir savivaldybės institucijose bei įstaigose, nevyriausybinių institucijų, organizacijų ir fizinių asmenų įsteigtose vaikų globos įstaigose ir kartu su vaiko tėvais (įvaikintojais), globėjais (rūpintojais), įstaigų darbuotojais šalinti aplinkybes, dėl kurių pažeidžiamos vaiko teisės.

Vykdydama jai pavestus uždavinius, Vaiko teisių apsaugos tarnyba vykdo vaiko teisių apsaugą, organizuoja prevencinį darbą su tėvais (kitais vaiko atstovais pagal įstatymą), kreipiasi į atitinkamas teisėsaugos institucijas, kad asmenims, keliantiems grėsmę vaiko saugumui ir sveikatai, įstatymų nustatyta tvarka būtų taikomos civilinės, administracinės ar baudžiamosios poveikio priemonės, konsultuoja tėvus, mokytojus, auklėtojus ir pačius vaikus jų teisių apsaugos, globos (rūpybos), įvaikinimo ir teisės pažeidimų prevencijos klausimais. Tarnyba, atstovaudama vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, gali paduoti teismui prašymą atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos).

Esant pagrindo manyti, kad I. U. prašymas ištirti konfliktinę situaciją yra tik šmeižto išraiškos forma, Vaiko teisių apsaugos tarnyba ir pati, nesant vaiko atstovo pagal įstatymą prašymo, turi teisę imtis iniciatyvos, kad už tokius veiksmus kaltam asmeniui būtų pritaikytos baudžiamosios ar civilinės teisės priemonės, ir taip ginti vaiko interesus.

Skundžiama Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-05-04 nutartis yra motyvuota, pagrįsta ir teisėta. Pati T. Ž., užsimindama skunde apie šališką teisėjo nuomonę, tokiu teiginiu pripažįsta nutartį esant motyvuotą.

I. U. kreipimasis į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybą ištirti konfliktinę situaciją (duomenys neskelbtini) mokyklos (duomenys neskelbtini) klasėje nėra neteisėtas, prašyme Vaiko teisių apsaugos tarnybai neigiami T. Ž. ir jos dukters vertinimai išsakyti tinkama kreipimuisi į valstybinę instituciją forma. Tai, kad I. U. pozicija ir įvykių vertinimas nesutampa su pareiškėjos T. Ž. pozicija ir įvykių vertinimu, asmens šmeižimu bei įžeidimu laikomas negali būti, todėl negali užtraukti ir baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. ir 155 str. 2 d.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 str. 1 d. 2 p., teisėjas

nutaria:

T. Ž. skundą atmesti, Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjo 2010 m. gegužės 4 d. nutartį palikti galioti.

Nutartis neskundžiama.