Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-07-05 · Administracinė byla Nr. I-2953-562/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-07-05
Bylos Nr.
I-2953-562/2013
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rosita Patackienė
Atsakovas
B. M.
Pareiškėjas
Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2953-562/2013Teisminio proceso Nr. 1-61-1-01911-2012-0Procesinio sprendimo kategorija: 16.5, 16.8, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė, dalyvaujant pareiškėjo atstovei A. V., atsakovei B. M. ir jos atstovei advokatei J. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos prašymą atsakovei B. M. dėl išmokų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas iš atsakovės B. M. 3 004, 85 Lt išeitinės kompensacijos.

Patikslintame prašyme (b. l. 84–85, 132) nurodoma, kad Departamento direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 2011 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. P-25 „Dėl B. M. atleidimo iš pareigų“ 1 punktu nuo 2011 m. gegužės 9 d. atleido B. M. iš Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės užimamų pareigų. Šio įsakymo 2 punkte įsakė B. M. išmokėti 3 mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką bei kompensaciją už 44,3 dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų. Pareiškėjas 2011 m. gegužės 9 d. mokėjimo nurodymu B. M. pervedė kompensaciją už kasmetines atostogas, 2011 m. birželio 9 d., 2011 m. liepos 1 d. ir 2011 m. rugpjūčio 1 d. išmokėjo išeitinę išmoką po 3004,85 Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi priteisė B. M. vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją nuo atleidimo iš pareigų dienos iki sprendimo įsiteisėjimo dienos, grąžino ją į valstybės tarnybą Departamente į Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas bei priteisė už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos 30 703,60 Lt bei po 142,41 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Remdamasis minėta nutartimi, Departamento direktoriaus 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. P-66 atsakovė grąžinta į pareigas ir jai nustatyta pareiginė alga pagal pareigybei priskirtą 13 kategoriją, kurią atitinka pareiginės algos koeficientas 6,2 (pareiginės algos baziniais dydžiais). Atsakovę grąžinus į darbą, išnyko pagrindas mokėti išeitines išmokas. Dėl to pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu dėl sprendimo klaidų ištaisymo, kuriame nurodė, kad apskaičiuodamas pareiškėjai išmokėtiną sumą už priverstinės pravaikštos laiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje padarė aritmetinę klaidą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 22 d. išskaičiavo iš galutinės priteistos sumos išeitines išmokas už du mėnesius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje taip pat nurodė, kad vadovaujantis sprendimo klaidų ištaisymo institutu negali būti sprendžiamas Departamento prašymas dėl trečiosios išeitinės išmokos išskaičiavimo iš B. M. išmokėtinos išmokos (3 004,85 Lt), nes teismui priimant galutinį sprendimą tai patvirtinančio įrodymo nebuvo. Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.237 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Paaiškino, kad atsakovė, reikalaudama priteisti visą išmoką už priverstinės pravaikštos laiką ir nesutikdama išskaičiuoti išeitinių išmokų sumos, elgėsi nesąžiningai. Atsakovė išmokas įgijo be teisinio pagrindo ir tuo valstybės biudžetui buvo padaryta žala.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovė palaikė prašymo reikalavimą.

Atsiliepimas

Atsakovė B. M. atsiliepime į Departamento patikslintą prašymą (b. l. 92–94) su dalimi jo nesutiko, prašė prašymą dalį dėl 854,42 Lt grąžinimo patenkinti atidedant šios sumos sumokėjimą iki pareiškėjas visiškai įvykdys savo prievolę pagal 2012 m. balandžio 16 d. nutartį A492-1954/2012, 2012 m. gegužės 22 d. nutartį Nr. A494-1954/2012 ir 2013 m. sausio 08 d. nutartį Nr. A520-3147/2012 administracinėje byloje Nr. 3081-602/2011, kitą prašymo dalį atmesti ir priteisti iš pareiškėjo atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė pažymėjo, kad Departamentas į atsakovės sąskaitą yra pervedęs 2011 m. birželio 9 d., 2011 m. liepos 11 d. ir 2011 m. rugpjūčio 11 d. po 2 288,04 Lt, iš viso 6 864,12 Lt dydžio išeitinę kompensaciją. Po 2012 m. balandžio 16 d. nutarties įsiteisėjimo atsakovė buvo grąžinta į darbą ir ji sutinka, kad teismui panaikinus įsakymą dėl jos atleidimo iš darbo ir ją grąžinus į darbą nelieka pareigos išmokėti išeitinę kompensaciją ir kad jai išmokėta kompensacija turi būti grąžinama, tačiau ne tokio dydžio, kokio reikalauja pareiškėjas. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant 2012 m. balandžio 16 d. nutartį dėl pareiškėjo aplaidumo ar sąmoningo siekio suklaidinti teismą į bylą nebuvo pateikti visi reikiami dokumentai ir todėl teismas rėmėsi byloje esančia pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 5 d. pažyma Nr. SD-914, kurioje buvo nurodyta, kad B. M. išmokėta išeitinė išmoka už du mėnesius (2 x 3 004,85 Lt). Kadangi šioje nutartyje buvo padaryta skaičiavimo klaida ir įskaityta tik vieno mėnesio gauta išeitinė išmoka, tai pareiškėjo prašymu buvo priimta kita 2012 m. gegužės 22 d. nutartis, kuria buvo ištaisyta aritmetinė klaida, padaryta 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje, ir tokiu būdu išskaičiuota antra atsakovei išmokėta išeitinė išmoka – 3 004,85 Lt. Po šių teismo procesinių sprendimų priėmimo atsakovė įgijo teisę į 27 698,75 Lt piniginę kompensaciją už priverstinę pravaikštą, vietoje 33 708,45 Lt sumos. Pareiškėjas teigia, kad iš atsakovės turi būti priteista dar 3 004,85 Lt suma, nes ji neva buvo išmokėta be pagrindo. Pareiškėjas, teikdamas pažymas į bylą apie atsakovei išmokėtas sumas klaidina teismą, nes atsakovė iš tikrųjų negavo tokių sumų. Vėliau pareiškėjas 2012 m. liepos 16 d. pažymoje Nr. SD-1064 nurodė, kad atsakovei yra išmokėta 3 kartus po 2 288,04 Lt ir atitinkamai išskaičiuoti ir į valstybės surenkamąsias sąskaitas sumokėti mokesčiai 3 kartus po 716,81 Lt sumą. Prie pažymos pateikti pareiškėjos atsiskaitymo lapeliai konkretizuoja atsakovei priskaičiuotas ir sumokėtas sumas, todėl manytina, kad manipuliuodamas žodžiu „išmokėta“ vietoje „priskaičiuota“ pareiškėjas pateikė teismui, priėmusiam 2012 m. gegužės 22 d. nutartį, klaidinančią informaciją. Atsakovė sutinka grąžinti pareiškėjui tai, ką yra iš tikrųjų gavusi, tai yra 6 864,12 Lt sumą, žinoma iš jos atėmus tai, ką teismai jau yra įskaitę, tai yra sumažinę jai iš pareiškėjos priteistos sumos dalį – 6 009,70 Lt. Todėl likusi priverstinės pravaikštos suma, kuri buvo išmokėta atsakovei yra 854,42 Lt ir ją atsakovė sutinka grąžinti pareiškėjai. Tuo tarpu piniginė suma, kuri yra sumokėta valstybei kaip gyventojų pajamų ir SODROS mokesčiai, nėra ta suma, kurią būtų gavusi atsakovė, todėl jokio pagrindo šios sumos (2 150,43 Lt) pareiškėjui iš atsakovės priteisti. Pareiškėjas taip pat kaltina atsakovę, kad ji elgėsi nesąžiningai ir nepateikė jokio atsakymo, tačiau pareiškėjo paruošta ir pateikta taikos sutartis, kurios atsakovė nesutiko pasirašyti, nes sutartyje savavališkai nurodyta suma buvo žymiai mažesnė, nei priteista teismo, negali būti vertinama kaip nesąžiningi atsakovės veiksmai. Tai, kad atsakovė nesutiko su tokiu pareiškėjo pasiūlymu negalima laikyti jos veiksmų nesąžiningais ir dar tokiais, kurių pasėkoje neva ji „išmokas įgijo be teisinio pagrindo ir tuo valstybės biudžetui buvo padaryta žala“. Išeitines išmokas atsakovei išmokėjo pareiškėjas savo paties neteisėtų veiksmų pasėkoje, todėl atsakovei nėra pagrindo ir ji negali atsakyti už pareiškėjo netinkamus ir neteisėtus veiksmus. CK 6. 241 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuriuo remiasi pareiškėjas turi būti taikomos atsakovės atžvilgiu, nes ji jokių nesąžiningų veiksmų neatliko ir jokio turto be pagrindo neįgijo. Šios normos pagrindu teismas ir turėtų pareiškėjo prašymą atmesti, nes pats pareiškėjas klaidino teismą teikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis.

Teismo posėdyje atsakovė ir jos atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė Departamento skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo prašymas atmestinas.

Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad atsakovė B. M. Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 21-P priimta į Turizmo paslaugų plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis 12 kategorija) (administracinė byla Nr. I-3081-602/2011, t. 1, b. l. 51). Departamento direktorės 2011 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. V-3 nuo 2011 m. gegužės 10 d. patvirtinta nauja Departamento struktūra ir pareigybės, panaikinta dalis pareigybių, įskaitant ir Turizmo priežiūros skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybę (administracinė byla Nr. I-3081-602/2011, t. 1, b. l. 32–34). Departamento 2011 m. sausio 10 d. pranešimu Nr. SD-32 B. M. informuota, jog nuo 2011 m. gegužės 10 d. yra naikinama Departamento Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė, dėl to ji 2011 m. gegužės 9 d. bus atleista iš užimamų pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama) (administracinė byla Nr. I-3081-602/2011, t. 1, b. l. 7). Departamento direktorės 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. P-25 B. M. nuo 2011 m. gegužės 9 d. atleista iš Departamento Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų išmokant jai 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitines išmokas ir kompensaciją už 44,3 dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų (administracinė byla Nr. I-3081-602/2011, t. 1, b. l. 15). B. M. 2011 m. birželio 9 d. kreipėsi į Vilniaus administracinį teismą prašydama panaikinti Departamento direktorės 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. P-25 ir grąžinti ją į valstybės tarnybą. Vilniaus apygardos administracinis 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3081-602/2011 šį reikalavimą atmetė (b. l. 4–11). Šis sprendimas buvo skundžiamas apeliacine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi (b. l. 12–28) panaikino Departamento direktorės 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. P-25 ir grąžino B. M. į Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 13 kategorija) pareigas, taip pat priteisė B. M. vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją nuo atleidimo iš pareigų dienos iki sprendimo įsiteisėjimo dienos ir priteisė už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos 30 703,60 Lt bei po 142,41 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Departamento 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. P-66 B. M. grąžinta į Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 13 kategorija) pareigas (b. l. 30). Departamentas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu dėl sprendimo klaidų ištaisymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 22 d. išskaičiavo iš galutinės priteistos sumos išeitines išmokas už du mėnesius ir nurodė, kad vadovaujantis sprendimo klaidų ištaisymo institutu negali būti sprendžiamas Departamento prašymas dėl trečiosios išeitinės išmokos išskaičiavimo iš B. M. išmokėtinos išmokos (3 004,85 Lt), nes teismui priimant galutinį sprendimą tai patvirtinančio įrodymo nebuvo (administracinė byla Nr. I-3081-602/2011, t. 3, b. l. 11–13).

Byloje taip pat nustatyta, kad Departamentas 2011 m. gegužės 9 d. mokėjimo nurodymu B. M. pervedė kompensaciją už kasmetines atostogas, 2011 m. birželio 9 d., 2011 m. liepos 1 d. ir 2011 m. rugpjūčio 1 d. išmokėjo B. M. išeitinę išmoką po 2 288,04 Lt (b. l. 31, 42), dvi iš jų buvo (tik po 3 004,85 Lt) buvo išskaičiuotos Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi.

Byloje kilo ginčas dėl trečios 3 004,85 Lt išeitinės išmokos priteisimo iš atsakovės B. M..

Departamento prašymas motyvuojamas tuo, kad šiuos pinigus atsakovė įgijo be teisinio pagrindo, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi panaikino Departamento direktorės 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. P-25 ir grąžino B. M. į Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 13 kategorija) pareigas bei priteisė vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją nuo atleidimo iš pareigų dienos iki sprendimo įsiteisėjimo dienos ir priteisė už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Departamento direktoriaus 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. P-66 atsakovė B. M. grąžinta į pareigas. Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia CK 6.237 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Departamentas taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi įskaičiavo į priteistiną vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos atsakovei B. M. išmokėtą dviejų mėnesių išeitinę išmoką, o kadangi nebuvo įskaičiuota trečioji išeitinė išmoka, tai atsakovė šią išmoką įgijo be teisinio pagrindo ir tuo valstybės biudžetui buvo padaryta žala. Tokiu būdu, Departamento teigimu, atsakovė B. M. veikė nesąžiningai.

Įvertinus pareiškėjo nurodytas faktines ir teisines aplinkybes bei teikiamus įrodymus, darytina išvada, kad Departamento reikalavimas dėl B. M. išmokėtos trečiosios išeitinės išmokos (3 004,85 Lt) priteisimo dėl pareiškėjo skunde nurodytų faktinių ir teisnių aplinkybių negali būti tenkinamas.

Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas kaip turto išreikalavimo institutas taikomas, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. pažeistos teisės ginamos šiuo būdu, kai jų negalima apginti kitais būdais, nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-593/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009). Taigi nagrinėjamu atveju aktuali yra CK 6.242 straipsnio 1 dalis, kurios vertinimui reikšminga tai, kad CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta išimtis, kada negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas turtas, t. y. sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaida. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224 straipsnio 3 dalį negalima iš darbuotojo išieškoti permokėto ir neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus.

Ginčo aplinkybės patvirtina, kad reikalaujama priteisti suma buvo išmokėta atsakovei ne dėl sąskaitybos klaidos, todėl turi būti vertinamas atsakovės sąžiningumas. Iš administracinės bylos Nr. I-3081-602/2011 matyti, kad B. M. skundą dėl Departamento 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. P-25 Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė 2011 m. birželio 9 d., iki to laiko jai buvo išmokėta kompensacija už kasmetines atostogas ir viena išeitinė išmoka. Departamentas atsiliepimą į šį skundą pateikė 2011 m. birželio 27 d., papildomą medžiagą – 2011 m. rugpjūčio 8 d., tuo metu B. M. jau buvo išmokėtos dvi išeitinės išmokos. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą Nr. I-3081-602/2011 priėmė 2011 m. gruodžio 23 d., posėdis buvo paskirtas 2011 m. gruodžio 15 d., iki to laiko Departamentas turėjo galimybę nurodyti apie tai, kad išmokėjo ir trečią išeitinę išmoką. Atsižvelgiant į šias aplinkybes Departamento prašyme nurodyti argumentai, kad atsakovė buvo nesąžininga ir todėl iš jos turi būti išreikalauta 3 004,85 Lt išeitinė išmoka pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį.

Išdėstytų motyvų ir nustatytų aplinkybių pagrindu, atsižvelgiant į analizuotą teisinį reglamentavimą spręstina, kad Departamento skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o tokią teismo poziciją sustiprina iš esmės identiškas savo aplinkybėmis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2856/2012 bei 2013 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-666/2013.

Atsakovė atsiliepime skundą prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog įstatymas proceso šaliai suteikia teisę gauti tik pagrįstų ir racionalių teismo išlaidų atlyginimą. Prie prašymo atsakovė pridėjo tik atstovavimo sutartį (b. l. 43), tačiau byloje nėra duomenų, kokią sumą atsakovė sumokėjo už atstovavimą šioje administracinėje byloje. Tai galėtų patvirtinti advokatės sudaryta detalizuota Užmokesčio apskaičiavimo pažyma, pinigų priėmimo kvitai ir pan., tačiau byloje jų nėra. Atsižvelgiant į trūkstamus duomenis, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paliekamas nenagrinėtas išaiškinant atsakovei, kad vadovaujantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi naujas prašymas dėl išlaidų atlyginimo su jų apskaičiavimu ir pagrindimu gali būti paduotas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teisėja

nusprendė:

Pareiškėjo Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės B. M. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų palikti nenagrinėtą.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rosita Patackienė