Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1, 3 d. bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir prie Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 2 metų 1 mėnesio 1 dienos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė – 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo – ir P. M. paskirta subendrinta galutinė bausmė – 2 (dveji) metai 7 (septyni) mėnesiai 1 (viena) diena laisvės atėmimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. M. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą:

t. y., jis, P. M., 2013 m., laikotarpiu nuo liepos 23 d. vakaro iki liepos 24 d. 11.30 val., tikslesnis laikas nenustatytas, Tauragės r., Joniškės k., „(duomenys neskelbtini)“ al. „(duomenys neskelbtini)“, per langą įsibrovė į D. Z. priklausantį sodo namelį ir pagrobė muzikinį centrą „Aiwa“ su dviem garso kolonėlėmis 300 Lt vertės, televizorių „Vido“ 200 Lt vertės, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai D. Z. padarė 500 Lt turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodo, kad netiki jo parodymais, jog pirmą kartą buvo apklausiamas būdamas pagiringas, nes buvo apklaustas po paros laiko ir per parą turėjo išsiblaivyti, todėl ir visi galvos skausmai turėjo praeiti. Ši pirmosios instancijos teismo padaryta išvada yra visiškai subjektyvi. Kiekvienas asmuo alkoholį perneša skirtingai ir pagirios būna skirtingos. Jis minėjo, kad kai buvo apklausiamas pirmą kartą įtariamuoju, jau nebuvo girtas, bet buvau pagiringas, t. y. jis buvo sulaikytas būdamas girtas, kameroje neturėjo jokių medikamentų, analgetikų ir vandens, kad galėtų išvalyti savo organizmą nuo alkoholio ir atsigauti. Todėl jo savijauta pirmosios apklausos metu buvo baisi ir jis labiausiai už viską norėjo, kad jį išleistų eiti į namus. Kai tyrėja jam pažadėjo, kad jeigu jis prisipažins, gaus piniginę baudą ir jį išleis eiti į namus, tada jis patikėjo tyrėja ir pasakė tai, ko tikrai nepadarė.

Toliau apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kurią teismas padarė vertindamas policijos pareigūno M. P. parodymus, jog jis, t. y. nuteistasis, tariamai pasakęs šiam policininkui, jog pavogė ir televizorių, taip pat yra nepagrįsta ir neteisėta. Jis apie jokią televizoriaus vagystę policijos pareigūnui nesakė, nes nežinojo apskritai, kad iš kaimynų sodo dingo televizorius. Tokie policijos pareigūno parodymai yra tik bandymas įrodyti tai, ko jis nepadarė. Neatsitiktinai šio pareigūno tarnybinis pranešimas baudžiamojoje byloje atsirado tik 2014 m. sausio 30 d., užbaigiant ikiteisminį tyrimą ir surašant kaltinamąjį aktą. Akivaizdu, kad toks pareigūno tarnybinis pranešimas buvo reikalingas, kad pateisintų pačių policijos pareigūnų klaidas, kad jie nedarė kratų, neieškojo pavogtų daiktų. Jeigu policijos pareigūnai būtų tinkamai atlikę savo pareigas, būtų galėję surasti pavogtus daiktus ir tuomet būtų buvę galima rasti ant šių daiktų pirštų antspaudus arba išsiaiškinti kas šiuos daiktus pavogė. Tačiau jokie procesiniai veiksmai, ieškant pavogtų daiktų, nebuvo atliekami.

Be to, jeigu jis ir būtų ką nors sakęs policijos pareigūnui apie vagystę, tai jis už savo veiksmus tuo metu negalėjo atsakyti, nes į policijos komisariatą buvo vežamas būdamas visiškai girtas, todėl bet kokie jo paaiškinimai, kuriuos galėjo policijos pareigūnai išgauti jam esant girtam, negali būti laikomi tinkamu įrodymų šaltiniu. Taip pat, kai buvo pirmą kartą apklausiamas įtariamuoju, jis parodė, kad televizoriaus nepavogė, nes jo nerado, o pavogė tik muzikinį centrą su kolonėlėmis. Tai jeigu būtų sakęs policijos pareigūnui M. P., kad pavogė televizorių, tai tą patį būtų nurodęs ir tyrėjai. Vadinasi, akivaizdu, kad policijos pareigūnas M. P. šias aplinkybes išsigalvojo. Po to, kai buvo davęs parodymus, kaltinančius save, kad tariamai pavogė daiktus iš sodo namelio, jis savo parodymus patikslino ir parodė, kad tikrai į kaimynų sodo namelį įsibrovęs nebuvo ir nieko iš sodo namelio nevogė. Be to, net patys pirmieji jo parodymai, kuriais pripažino kaltę, nėra nuoseklūs, nes jis nepripažino, kad pavogė televizorių. Vertinant jo parodymus, galima daryti vienintelę išvadą, kad jo parodymai yra nenuoseklūs, todėl teismas turėtų jais visiškai nesiremti, t. y. nei jį kaltinančiais, nei jį teisinančiais, o vertinti kitus byloje surinktus įrodymus.

Toliau apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių kitų įrodymų, kurių pagrindu daro išvadą, kad jis tikrai padarė jam inkriminuotą veiką. Baudžiamojoje byloje yra specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad įvykio vietos apžiūros metu buvo paimti pirštų antspaudai nuo sodo namelio lango varčios ir vienas iš pirštų antspaudų yra paliktas jo dešinės rankos nykščiu. Jis visiškai neneigia, kad ant kaimynų sodo namelio lango galėjo palikti piršto antspaudą. Kaip ir nurodė savo parodymuose, kai atvykdavo į sodo namelį kaimynas G. Z., jis, nuteistasis, dažnai nueidavo pas jį pasikalbėti, išgerti alaus, padėdavo ką nors padaryti. Todėl bet kuriuo atveju galėjo likti jo rankos piršto antspaudas ant kaimynams priklausančio sodo namelio lango varčios.

Apeliantas akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai tyrimą atliko šališkai, vienpusiškai ir neobjektyviai. Nukentėjusioji D. Z. buvo apklausta net keletą kartų, tuo tarpu jos sutuoktinis G. Z., kuris nuosekliai patvirtino jo nurodytas aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nebuvo visiškai. Tik teismas apklausė G. Z., kuris patvirtino jo nurodytas aplinkybes apie tai, kad kai jis atvažiuodavo į sodo namelį vienas be savo sutuoktinės, jis (apeliantas) ateidavo pas jį, jie su juo bendraudavo, todėl bet kuriuo atveju galėjo palikti ant sodo namelio lango varčios savo piršto antspaudą.

Tačiau pirmosios instancijos teismas absoliučiai nevertino liudytojo G. Z. parodymų, patvirtinusių kaip galėjo atsirasti jo piršto antspaudas ant kaimynų sodo namelio lango. Niekas ir jokiomis priemonėmis nenustatė kada konkrečiai buvo paliktas jo piršto antspaudas ant sodo namelio lango varčios.

Nuteistasis apeliacinį skundą toliau motyvuoja tuo, kad nei pas jį, nei pas jo namiškius ar draugus nebuvo rasti pavogti daiktai, ant pavogtų daiktų nebuvo rasti pirštų antspaudai, nėra surinkta jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių tai, kad jis padarė jam inkriminuotus veiksmus. Netgi, jeigu jis prisipažino padaręs nusikaltimą, tai nereiškia, kad jis tikrai jį padarė. Nei tyrėja, nei policijos pareigūnas M. P. nematė, kad jis būtų padaręs nusikaltimą, jie nepateikė jokių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, o tik nurodo aplinkybes, kurias galimai sužinojo iš jo paties, kai jis buvo arba visiškai girtas, arba labai pagiringas.

Baudžiamojoje byloje nesurinkus visiškai jokių objektyvių, neginčijamų įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuotus veiksmus, jis yra pripažintas kaltu ir nuteistas kriminaline bausme neteisėtai ir nepagrįstai. Nuteisti žmogų kriminaline bausme remiantis tik teismo padarytomis prielaidomis ir nuomone, nesant byloje patikimų ir neginčijamų įrodymų, negalima. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. numato ką teismas gali laikyti įrodymais, kokiais būdais jie gali būti gaunami, kaip jie turi būti vertinami. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje net nenurodė, ką jis laiko patikimais ir neginčijamais įrodymais, kurie pagrįstų tariamą jo kaltę, t. y. kad būtent jis padarė vagystę iš D. Z.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad jo seneliai atlygino D. Z. turtinę žalą. Tačiau teisiamojo posėdžio metu liudytoja buvo apklausta jo močiutė I. R., kuri patvirtino aplinkybę, kad D. Z. turtinę žalą atlygino tik dėl tos priežasties, kad ji yra senelių sodo kaimynė, su ja buvo geri santykiai ir manydama, kad arba jos anūkas, arba jo draugai, su kuriais šventė senelių sodo namelyje, galėjo padaryti vagystę, ji atlygino turtinę žalą. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad ta aplinkybė, jog jo seneliai atlygino D. Z. turtinę žalą, įrodo jo kaltę. Pirma, turtinę žalą D. Z. atlygino ne jis, o jo seneliai ir be jo žinios. Antra, turtinė žala buvo atlyginta dėl to, kad jo seneliai matė ir žinojo, kad jų sodo namelyje buvo didelės išgertuvės, iš sodo namelio buvo dingę ir jo daiktai, todėl buvo galima įtarti, kad su juo kartu šventę asmenys galėjo įsibrauti į kaimynų sodo namelį ir jį apvogti, todėl jo močiutė ir nusprendė kaimynams atlyginti turtinę žalą.

Iš aukščiau aptartų jo argumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas tikrai padarė ne konkrečių, objektyvių, patikimų ir patikrintų įrodymų pagrindu, o tik padarydamas prielaidas iš jo duotų parodymų pirmosios apklausos metu ir visiškai subjektyviai vertindamas jo sveikatos būklę po išgėrinėjimo ir sulaikymo. Jeigu pirmosios instancijos teismas būtų visiškai nesirėmęs jo duotais bet kuriais parodymais, t. y. kuriais save apkalbėjo ir kuriais save gynė, nebūtų likę absoliučiai jokių įrodymų tariamai jo kaltei pagrįsti. Tačiau teismas negali priimti nuosprendį tik darydamas prielaidas ar spėjimo pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas, o jis pagal jam pareikštą kaltinimą, turėtų būti išteisintas.

Teismo posėdyje nuteistojo P. M. gynėja advokatė D. R. prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo P. M. kaltės. Nuteistojo P. M. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Bylos duomenimis nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, yra įrodyta visiškai. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Tai, kad apeliantas kaltinime nurodytu laiku ir vietoje per langą įsibrovė į D. Z. priklausantį sodo namelį ir pagrobė muzikinį centrą „Aiwa“ su dviem garso kolonėlėmis 300 Lt vertės, televizorių „Vido“ 200 Lt vertės, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai D. Z. padarydamas 500 Lt dydžio turtinę žalą, byloje neginčijamai įrodo nukentėjusiosios D. Z., liudytojų D. S., M. P. parodymai, Tarnybinio pranešimo dėl kriminalinės žvalgybos duomenų gavimo, 2013-08-02 Specialisto išvada Nr. 85-10-IS1-55 ir kiti byloje surinkti įrodymai.

Nuteistojo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad byloje nėra patikimų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Nuteistasis yra įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas padarė ne konkrečių, objektyvių, patikimų ir patikrintų įrodymų pagrindu, o tik padarydamas prielaidas iš jo duotų parodymų pirmosios apklausos metu.

Apeliantas teigdamas, kad teismas negali priimti nuosprendį tik darydamas prielaidas ar spėjimo pagrindu, nurodo tokius argumentus: pirma, policijos pareigūnui M. P. apie vagystę jis nieko nepasakojo; antra, Įtariamojo apklausos 2013-07-26 metu parodymus jis davė nedalyvaujant advokatui, buvo itin pagiringas, todėl save apkalbėjo; trečia, jo parodymai yra nenuoseklūs, todėl teismas turėtų jais visiškai nesiremti, t. y. nei jį kaltinančiais, nei jį teisinančiais, o vertinti kitus byloje surinktus įrodymus; ketvirta, niekas ir jokiomis priemonėmis nenustatė kada konkrečiai buvo paliktas jo piršto antspaudas ant sodo namelio lango varčios; penkta, nei pas jį, nei pas jo namiškius ar draugus nebuvo rasti pavogti daiktai.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas P. M. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pagrindžiančius įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo, leistinumo reikalavimų. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalis, pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Remiantis šia nuostata konstatuotina, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir netiesioginiais įrodymais.

Šioje byloje netiesioginiai įrodymai su tiesioginiais įrodymais pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus vertino neišsamiai, šališkai, vertino ne jų visetą, o atskirus duomenis.

Byloje yra Tauragės apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo M. P. Tarnybinis pranešimas Dėl kriminalinės žvalgybos duomenų gavimo adresuotas Tauragės apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkui (b. l. 37). Susipažinus su šio Tarnybinio pranešimo turiniu matyti, kad tyrėjas M. P. jame nurodė, jog Tauragės apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo skyriuje 2013-07-24 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 85-1-00727-13, dėl vagystės įsibraunant į sodo namelį. Tą pačią dieną jam buvo pavesta atlikti šį ikiteisminį tyrimą. Tą pačią dieną Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 str. 1 d. numatytu informacijos rinkimo būdu gavo informaciją, kad P. M., gyvenantis senelių sode apvogė kaimynus ir iš sodo namelio pavogė muzikinį centrą bei televizorių. Minėta informacija yra išdėstyta 2013-07-24 Tarnybiniame pranešime Nr. 85-2.02-53 (RN), kuris saugojamas Tauragės apskrities VPK Nomenklatūrinėje byloje Nr. 02-05 (RN). Pažymėtina, kad informacija buvo gauta apie tai, kad P. M. iš sodo namelio pavogė ne tik muzikinį centrą, bet ir televizorių, nors pirminiame nukentėjusiosios D. S. pareiškime ir liudytojos apklausos protokole apie televizoriaus vagystę nebuvo užsiminta. Tikrinant minėtą informaciją 2013-07-25 Joniškės k., Tauragės r. soduose buvo sulaikytas įtariamasis P. M., kuris prisipažino įvykdęs šią nusikalstamą veiką. Vežamas į policijos komisariatą P. M. prasitarė, kad iš sodo namelio pavogė televizorių. Kadangi nieko apie televizoriaus vagystę nežinojau, todėl į tai nekreipė dėmesio (b. l. 37).

Svarbu pažymėti, kad įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje Lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodekso 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Duomenys tikrinami atliekant Lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. 27-1).

Teisminio nagrinėjimo metu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas M. P. parodė, kad 2013 m. liepos mėnesyje, tikslesnės datos neprisimena, kreipėsi nukentėjusios motina dėl to, jog iš dukros sodo namelio, esančio Joniškės kolektyviniuose soduose, buvo pavogtas muzikinis centras su dviem kolonėlėmis. Tą pačią dieną vėliau gavo operatyvinę informaciją, kad minėtą vagystę galimai įvykdė “M.”, kurio vardas gali būti P. Kriminalistai žino, kas yra P. “M.”, žino kur jis būdavo. Jie nuvažiavo į Joniškės kolektyvinius sodus ir ant R. sodo namelio laiptų pamatė P. M..

Tyrėjas M. P. teismo posėdyje taip pat pažymėjo, kad R. yra P. M. seneliai. P. M. pakvietė sėsti į mašiną. Važiuojant į policijos komisariatą P. M. paaiškino, dėl ko jį vežasi į komisariatą. Jo neklausė, ar jis pavogė. Tačiau P. M., važiuojant papasakojo, kad sodo namelį apvogė jis, pavogė muzikinį centrą, dvi kolonėles ir televizorių. Į jo kalbas apie televizoriaus vagystę nekreipė dėmesio, nes nebuvo gautas pranešimas, kad pavogtas iš sodo namelio ir televizorius. Tik tą pačią dieną vėliau ar net kitą dieną buvo gautas tos pačios moters pranešimas, kad iš sodo namelio buvo pavogtas ir televizorius. Pagal galiojančią tvarką visiems neblaiviems, išgėrusiems asmenims, kurie pristatomi į policijos komisariatą, nustatinėjamas girtumas. P. M. girtumas nebuvo nustatinėjamas, nes nebuvo tam reikalo, jis buvo blaivus (b. l. 120-121).

Taigi, teisminio nagrinėjimo metu duomenys gauti ikiteisminio tyrimo metu buvo patikrinti teisiamajame posėdyje liudytoju apklausiant minėtą Tarnybinį pranešimą Dėl kriminalinės žvalgybos duomenų gavimo parašiusį tyrėją. Pažymėtina, kad proceso dalyviai (valstybinis kaltintojas, kaltinamasis ir jo gynėjas) šiam liudytojui galėjo užduoti klausimus, taip pat išdėstyti savo poziciją dėl šio liudytojo duotų parodymų. Todėl byloje esančio Tarnybinio pranešimo Dėl kriminalinės žvalgybos duomenų gavimo nepripažinti vienu iš įrodymų, pagrindžiančių nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d., nėra jokio pagrindo.

Juolab, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad minėtas policijos pareigūnas nuteistojo P. M. atžvilgiu galėtų būti šališkas ar suinteresuotas jį nepagrįstai apkaltinti nebūtos nusikalstamos veikos padarymu. Be to, teisme jis pasirašė, jog yra įspėtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 163 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str., jog už melagingus parodymus yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Todėl abejoti šio liudytojo parodymų teisingumu bei objektyvumu byloje nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija išsamiai susipažinusi su baudžiamojoje byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais daro išvadą, kad nuteistasis nepagrįstai teigia, kad įtariamojo apklausos 2013-07-26 metu parodymus davė nedalyvaujant advokatui, buvo itin pagiringas, todėl save apkalbėjo bei nepagrįstai argumentuoja, kad teismas neturėjo remtis jo parodymais, kadangi jie yra nenuoseklūs.

Pažymėtina, kad Įtariamojo 2013-07-26 apklausos protokole užfiksuota, kad įtariamasis P. M. parodė, jog su pareikštu įtarimu sutinka. Toliau įtariamasis nurodė, kad š. m. naktį iš liepos 23 d. į 24 d. jis įsibrovė į Joniškės k., Tauragės r. vieną sodo namą, tačiau tikslesnio adreso neprisimena, ir iš jo pavogė muzikinį centrą ir dvi kolonėles. Jis į tą sodo namą ėjo ieškoti televizoriaus, kadangi savo buvo sulaužęs. Jis Joniškės k. buvo paliktas prižiūrėti senelių sodą, todėl ir buvo ten. Senelių sodo kaimynystėje yra tas namas, kurį jis apvogė. Jis būdamas savo senelių sodo kieme pamatė, kad kaimynystėje esančio sodo namo plastikinis langas yra viršumi pravertas. Tada nusprendė įsibrauti į jį ir surasti televizorių. Kad namelio viduje yra televizorius jis nežinojo. Jis pro pravertą langą įkišo ranką, pasuko rankeną ir atsidarė langą. Patekęs į vidų ir neradęs televizoriaus jis iš namų pasiėmė muzikinį centrą ir dvi kolonėles, kurie buvo padėti netoli lango ant spintelių. Išnešęs iš kaimynų sodo namo muzikinį centrą ir dvi kolonėles jis lango neuždarė, paliko jį atidarytą. Jis visus šiuos daiktus parsinešė į senelių namą ir laikė kambaryje, ketino juos parduoti. Dėl to, kad taip pasielgė jis gailisi. Kadangi vogtų daiktų dar nėra pardavęs, jis juos grąžins kaimynams. Vagystę įvykdę vienas ir tą vakarą daugiau jokių sodo namelių neapvogė (b. l. 42).

Teisėjų kolegija pažymi, kad prieš tai esantis 2013-07-26 Teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolas patvirtina, jog įtariamasis P. M. pasirašytinai patvirtino, kad šios apklausos metu gynėjo jis nepageidauja (b. l. 40). Taigi, rašytiniai byloje esantys duomenys patvirtina, kad pats apeliantas pareiškė, jog gynėjas, apklausiant jį įtariamuoju, jam yra nereikalingas. Todėl apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad jo apklausoje gynėjas nedalyvavo ir jis neturėjo su kuo pasitarti, yra nepagrįsti.

Taip pat paminėtina, kad byloje nėra visiškai jokių duomenų, kurie leistų teigti ar bent jau manyti, kad šios apklausos metu įtariamasis P. M. galėjo būti itin pagiringas, neblaivus, nevisiškai sąmoningas ar pan. Byloje yra 2013-07-25 Nutarimas laikinai sulaikyti asmenį, kuriuo nutarta laikinai sulaikyti P. M., gim. „(duomenys neskelbtini)“, a.k. „(duomenys neskelbtini)“, gim. Tauragėje. Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, nedirbantis, gyv. Žemaitės „(duomenys neskelbtini)“, Tauragė (b. l. 38). Iš byloje esančio 2013-07-25 Laikino sulaikymo protokolo ir jame užfiksuotų duomenų taip pat nėra jokio pagrindo manyti, kad apeliantas galėjo būti sulaikytas neblaivus (b. l. 39).

Apeliaciniame skunde dėstoma daug argumentų apie tai, kad nuteistasis pas G. Z. ateidavo atsigerti alaus, šiaip pasikalbėti, pabendrauti, taip pat būdavo įvairių atvejų, kai vasarą ateidavo prie jo lango, pabelsdavo, kažkada yra atsirėmęs į jo langą. Dėl tos priežasties, bet kada ant lango varčios ar kitos vietos galėjo likti jo pirštų antspaudų. Tačiau teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus įrodymus tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Byloje esantis 2013-07-24 apžiūros protokolas patvirtina, kad apžiūrint ant lango ir varčios išorinių laužimo žymių nematyti. Nuo šios varčios į kairę ant staktos, 79 cm aukštyje nuo lango apačios rastas rankos pėdsakas (b. l. 8-9). Įvykio vietos apžiūros protokolo priedas – Vaizdo lentelė Nr. 298-13 patvirtina, kad minėtas rankos pėdsakas rastas būtent ant lango staktos, t. y. ant tokios vietos, kuri dėl savo lokalizacijos neleidžia abejoti, kad asmuo savo rankos pėdsaką ten galėjo palikti tik bandydamas įlipti ar lipdamas į vidų.

Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, kad tuo atveju, jeigu apeliantas savo rankos pėdsaką būtų palikęs kaip jis pats nurodo – belsdamas, atsirėmęs ar pan., šio pėdsako lokalizacija būtų visiškai kitoje vietoje (ne ant lango staktos) ir, kas reikšmingiausia, visiškai kitame aukštyje. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo rankos pėdsakas buvo rastas ne 79 cm aukštyje nuo žemės, kas galėtų patvirtinti, jog jis iš tikrųjų galėjo nenustatytu laiku tiesiog ranka atsirenti į lango rėmą, bet būtent 79 cm aukštyje nuo lango apačios. Iš vaizdo lentelėje esančių fotonuotraukų matyti, kad nuo žemės iki lango apačios yra pakankamai ženklus atstumas (aukštis), todėl apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad minėta piršto antspaudą apeliantas paliko lipdamas per langą į nukentėjusiųjų sodo namelį.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje pakankamai plačiai atskleidė įrodymų esmę ir pateikė įrodymų visumos išsamią analizę, susiedamas įrodymus ir nustatytas aplinkybes į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui dėl nuteistojo P. M. kaltumo padarius nusikalstamą veiką. Teismas nuosprendyje argumentuotai pasisakė dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo, paneigė P. M. iškeltą versiją ir remdamasis įrodymų visetu nustatė, kad P. M. pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam P. M. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, nustatytas optimalus bausmės dydis (teisingas ir protingas), jis nėra per griežtas. Apeliantą išteisinti, švelninti jam paskirtą bausmę ar kitaip keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-04-14 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo P. M. apeliacinį skundą atmesti.