Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2A-676-253/2015

Teisėjas Darius Kurpavičius (Proceso Nr. 2-06-3-03659-2013-0)

2015 m. birželio 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Žydrūno Bertašiaus, Alvydo Žerlausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-01-08 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. G. ieškinį atsakovui A. T. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei pagal atsakovo priešieškinį ieškovei dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, trečiuoju asmeniu nurodytas D. G. (D. G.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Vadovaujantis CPK 321 str. 1 d., apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 str., 322 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016-06-07 atsakovas A. T. išrašė ieškovei O. G. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 23 000 Lt sumai, atsakovas A. T. besąlygiškai įsipareigojo šią sumą išmokėti 2013-01-31, iki nurodyto termino mokant dalimis ne mažiau kaip po 100 Lt per dieną iki visiško sumos padengimo į O. G. sąskaitą. Nagrinėjamoje byloje ieškovė O. G. ieškiniu reiškė reikalavimus atsakovui A. T. dėl 23 000 Lt skolos priteisimo pagal parastąjį neprotestuotiną vekselį bei 5 proc. metinių procesinių palūkanų priteisimo. Tuo tarpu atsakovas A. T. priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu A. T. vekselio turėtojai O. G. išrašytą 2012-06-07 vekselį dėl 23 000 Lt nuo jo sudarymo dienos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vekselio turėtoja ieškovė O. G. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė dėl vekselio apmokėjimo, dėl šios priežasties 2012-06-07 vekselis pripažintinas praradusiu vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį dokumentą vertino kaip rašytinį įrodymą byloje – skolos raštelį, kuriuo patvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditore pagal pradinį teisinį santykį, ir šalių reikalavimus vertino šiame kontekste. Tokiu atveju būtina nustatyti tarp šalių esantį teisinį santykį (sandorį), kurio pagrindu atsirado skolininko įsipareigojimas pagal skolinį dokumentą.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, kadangi iš ieškinio pagrindo matyti, jog ieškovė O. G. teigia, kad vekseliu buvo užtikrinti paskolos teisiniai santykiai. Ginčo objektą (ieškinio pagrindą, dalyką) byloje apibrėžia ieškovas (CPK 42 str. 1 d., 135 str. 1 d. 2, 4 p.). Teismas bylą nagrinėja pareikštų reikalavimų ribose ir privačiame ginče (dispozityvioje byloje) negali jų peržengti (CPK 265 str. 2 d.). Pažymėtina, kad teismas turi tinkamai kvalifikuoti šalių nurodytas faktines aplinkybes, šalių ginčo teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Tai lemia, kad teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, visų pirma turi tinkamai nustatyti šalis siejančius teisinius santykius. Pažymėtina tai, kad tinkamam šalis siejančių teisinių santykių identifikavimui ir kvalifikavimui yra reikšmingas ne tik ieškovo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas, bet ir atsakovo bylos nagrinėjimo metu pareiškiama pozicija dėl reiškiamo materialiojo teisinio reikalavimo. Nors ieškovė ieškinyje nurodė, jog elgiasi sąžiningai norėdama susigrąžinti paskolintus pinigus, tačiau ieškinio reikalavimus dėl skolos priteisimo iš atsakovo ieškovė iš esmės grindė vekselio pasirašymo faktu, akcentuojant skolos pagal vekselį nesugrąžinimą, taip pat pažymėjo, kad atsakovo pareikšti prieštaravimai neatitinka ir prieštarauja realioms vekselio pasirašymo aplinkybėms. Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad ieškovė netiksliai sutapatino paskolos ir skolos sąvokas, o prievolė nėra kilusi iš paskolos teisinių santykių ir šių santykių egzistavimas nebus įrodinėjamas, taip pat pažymėjo, kad atsakovas priešieškinyje yra nurodęs, jog prievolė atlyginti 23 000 Lt yra kilusi ne iš paskolos teisinių santykių. Pažymėtina, kad priešieškinyje atsakovas neginčijo pasirašęs 2012‑06-07 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 23 000 Lt sumai, tačiau teigė, kad tokiu būdu buvo sutarta, jog atsakovas padengs D. G. investicijas į įmonės turtą. Taigi parengiamųjų posėdžių metu nustatyta ginčo esmė, galutinai suformuluotas šalių reikalavimų ir atsikartimų į pareikštus reikalavimus turinys, byloje dalyvauti įtrauktas trečiasis asmuo D. G. (CPK 230 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų ir išnagrinėjo bylą pareikšto ieškinio reikalavimų ribose. Skundžiamame sprendime įrašyta nuoroda į CK 6.873 str. nuostatą, atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo turinį ir motyvus, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad bylos šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, vertintina kaip rašymo apsirikimas.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 187 str. nuostatas, ir pažymi, kad šalys faktines aplinkybes pripažino su tam tikromis išimtimis, kurios turi juridinę reikšmę ginčo išsprendimui, be to, šalys bei trečiasis asmuo skirtingai interpretuoja investicijos sąvoką. Teisėjų kolegija šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. CPK 187 str. 1–2 d. nuostatos numato, kad šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą; teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino, jog ieškovės atstovas su tam tikromis išimtimis sutiko su atsakovo priešieškinyje išdėstytu šalis siejusių santykių turiniu, ir nustatytomis laikė faktines aplinkybes, kurias šalys pripažino. Priešieškinyje atsakovas nurodė aplinkybes, kad 2011-04-08 D. G. įkūrė UAB „V.“ ir buvo vienintelis šios įmonės akcininkas, o įmonės direktoriumi tapo A. T.. UAB „V.“ iš UAB „R.“ išsinuomojo patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), jose buvo atidarytas restoranas. Taip pat nurodyta, kad didžioji įmonės turto dalis buvo pirkta už D. G. lėšas. Vėliau tarp A. T. ir D. G. buvo sudaryta UAB „V.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat pasirašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis 23 000 Lt sumai, pagal kurį vekselio davėjas A. T. įsipareigojo mokėti ne mažiau kaip po 100 Lt per dieną. Tokiu būdu buvo sutarta, kad A. T. padengs D. G. investicijas į įmonės turtą. Apeliantas neneigia, kad šios aplinkybės nustatytos teisingai. Ieškovės atstovas iš esmės sutiko su atsakovo priešieškinyje išdėstytu santykių turiniu, faktinėmis aplinkybėmis, išskyrus kelias išimtis – nesutiko ir neigė egzistavus atsakovo nurodytas susitarimo sąlygas, kad buvo susitarta, jog jeigu A. T. toliau netęs verslo veiklos, ieškovė nereikalaus 23 000 Lt, taip pat nesutiko su aplinkybe, kad šalys vėliau buvo susitarusios anuliuoti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir kartu visą susitarimą.

Vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti); vekselis taip pat gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas A. T. iš esmės pripažino, kad 2012‑06‑07 vekselį pasirašė pats, nieko neverčiamas, pasirašydamas suprato dokumento esmę. Apeliantas teigia, kad reikalavimas dėl investicijos į įmonės turtą grąžinimo gali būti kildinamas tik iš įmonės pirkimo–pardavimo sutarties, kuri neatitinka įstatymo reikalavimų. Byloje pateikta 2012‑04-20 UAB „V.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp pardavėjo D. G. ir A. T.. Atsakovas A. T. neneigia, pasirašęs šią sutartį, byloje ši sutartis nebuvo ginčijama. Apeliantas pažymi, kad visi tarp A. T. ir D. G. sudaryti susitarimai buvo žodiniai. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). CK 1.64 str. 1 d. numato, kad sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 str.). Pažymėtina, kad CK 6.156 str. įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Nors apeliantas teigia, kad šalys ir trečiasis asmuo skirtingai interpretuoja investicijų sąvoką, tačiau pats atsakovas apeliaciniame skunde patvirtina, kad buvo susitarta dėl trečiojo asmens D. G. indėlių (atsakovas įvadina indėlį į verslo plėtrą, verslo ryšius, teisę į įmonės pavadinimą) padengimo. Taigi apeliantas neginčija paties susitarimo dėl prievolinio įsipareigojimo sumokėti pinigus fakto, tačiau iš esmės teigia, kad toks susitarimas dėl investicijų padengimo galiojo tik verslo tęsimo atveju ir nėra privalomas. Darytina išvada, kad ginčo vekselis įtvirtino konkretų susitarimą ir atsakovo įsipareigojimą sumokėti ieškovei. Atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog susitarimas buvo su tokia sąlyga, kad verslo netęsiant investicijų padengimo nebus reikalaujama. Priešingai, atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas A. T. nurodė, jog faktiškai veikla nebebuvo tęsiama jau po 2012‑05‑31, tuo tarpu ginčo vekselis buvo pasirašytas vėliau – 2012-06-07.

Atsakovas priešieškinyje teigė, kad ginčo vekselis yra apsimestinis sandoris, kadangi šio vienašalio sandorio tikslas buvo pridengti kitą sandorį – UAB „V.“ priklausančio turto vertės akcininkui D. G. kompensavimą. CK 1.87 str. 1 d. numato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Atsakovas teigia, kad tarp jo ir O. G. nesusiklostė jokie teisiniai santykiai, kadangi vekselio gavėju buvo kitas asmuo – D. G., o O. G. buvo įrašyta vietoj tikrojo vekselio gavėjo D. G. šio prašymu. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad UAB „V.“ akcijos buvo trečiojo asmens D. G. asmeninė nuosavybė, kadangi D. G. pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „V.“ akcijas įgijo 2011-04-13, t. y. iki santuokos su O. G. sudarymo (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi šis klausimas nebuvo ginčo byloje objektu. Be to, viena vertus, iš atsakovo paaiškinimų apie faktines aplinkybes matyti, kad vekselio pasirašymo metu jam šios aplinkybės buvo žinomos ir jis sutiko su tokia susitarimo forma – vekselį išduoti būtent trečiojo asmens sutuoktinei O. G.. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad priešieškinyje atsakovas nurodė, jog pasirašant vekselį buvo susitarta, kad atsakovas A. T. padengs D. G. investicijas į įmonės turtą. Atsakovas priešieškinyje taip pat pažymėjo, kad D. G. lėšos, investuotos į įmonės turtą, nebuvo atspindėtos jokiuose įmonės buhalteriniuose dokumentuose. Byloje taip pat nustatyta, kad O. G. ir D. G. santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), tuo tarpu ginčo vekselis buvo sudarytas 2012-06-07. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ir vadovaujantis CK 3.88 str. 2 d., 3.92 str. 1 d., 2 d. 4 p., 3 d., 6.18 str. 1 d. ieškovė šiuo atveju turi teisę reikšti ieškinio reikalavimus. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai O. G. pripažino tinkama ieškove šioje byloje.

Nors atsakovas teigia, kad ginčo vekselio pasirašymo vieta buvo kita, tačiau neginčija šį dokumentą pasirašęs, be to, šiuo atveju ginčo vekselis vertintinas kaip rašytinis įrodymas byloje – skolos raštelis. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir neįvertino liudytojo E. M. parodymų. Teigia, kad būtent šis liudytojas patvirtino, jog vekselio gavėjas buvo D. G.. Tačiau iš liudytojo E. M. parodymų matyti, kad jis girdėjo pokalbį, tam tikras aplinkybes apie tai, kad A. T. perima visą veiklą, tačiau taip pat nurodė, kad vekselis pasirašytas ne jo kabinete ir jam nematant. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, reikalavimus dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu atsakovas pareiškė tik 2013-07-19, t. y. praėjus daugiau kaip vieneriems metams po vekselio sudarymo; atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad iki tol kreipėsi ar tarėsi dėl susitarimo anuliavimo (CK 1.5 str.).

Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog žodinio susitarimo pagrindu tarp šalių susiklostė prievoliniai teisniai santykiai. Šiuo atveju bylos duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad ginčo vekselio išdavimu siekiami padariniai atitiko tikrąją atsakovo valią, t. y. patvirtinti, įforminti vekselio davėjo piniginį įsipareigojimą vekselio gavėjai ir šią piniginę skolą padengti (grąžinti, apmokėti). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str. 1 d.). Nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčo vekselis neatitiko atsakovo tikrosios valios ir dėl valios ydingumo būtų pagrindas jį pripažinti negaliojančiu CK 1.87 str. pagrindu. Ištyrusi ir įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovės reikalavimas atsakovui dėl skolos priteisimo yra pagrįstas dėl to tenkintinas, o atsakovo priešieškinio reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Remiantis CPK 93 str. 1 d., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovo priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos – 150,02 Eur (518 Lt) žyminis mokestis už kasacinį skundą. Taip pat iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistinos 6,02 Eur kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-01-08 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. T. ieškovei O. G. 150,02 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo A. T. į valstybės biudžetą 6,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.