Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicininės priemonės, D. R. gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui bei jo atstovei R. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicininės priemonės D. R. ir jo atstovės R. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutarties, kuria D. R., kuris būdamas nepakaltinamas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 4 dalyje, taikyta priverčiamoji medicininė priemonė – priverstinis stacionarinis gydymas specializuotojo gydymo įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrinėje ligoninėje (duomenys neskelbtini) bendrai pagrindais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. R. 2016 m. rugsėjo 3 d., apie 7.45 val. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) , pasikėsino pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą: 1 vnt. jautienos vytintos dešros „Kleboniška“, 4,89 eurų vertės; 1 vnt. jautienos dešros „Torrido“, 4,78 eurų vertės; 1 pakuotę karštai rūkytų viščiukų skrandukų, 1,77 eurų vertės; 1 butelį 1 litro talpos gėrimo „Pepsi“, 0,95 eurų vertės; 1 pakuotę 0,9 litro talpos kefyro „Dvaro“, 0,75 eurų vertės; 1 pakuotę 0,9 1 talpos kefyro „Alma“, 0,79 eurų vertės; 1 pakuotę 250 ml talpos grietinėlės „Margė“, 0,89 eurų vertės; 1 skardinę „Rokiškio“ kondensuoto pieno, 1,23 eurų vertės; 1 skardinę vanilės skonio sutirštinto pieno, 1,49 eurų vertės; 2 pakuotes po 150 ml talpos grietinėlės kavai „Mū“, bendros 1,32 eurų vertės; 2 pakuotes po 10 vnt. 5 g talpos indelių baliklio kavai „Coffe gold“, bendros 0,58 eurų vertės; 1 pakuotę majonezo „Iljinski“, 0,49 eurų vertės; 1 pakuotę 240 g talpos majonezo „Vilnius“, 0,70 eurų vertės; 1 vnt. margarino „Rama Light“, 1,23 eurų vertės; 1 vnt. margarino „Delma“, 0,82 eurų vertės; 1 pakuotę traškučių „Pringles“, 1,99 eurų vertės; 1 dėžutę saldainių „Toffiffee“, 2,18 eurų vertės; 1 dėžutę saldainių „Raffaello“, 2,79 eurų vertės; 2 dėžutes saldainių „Delicadore“, bendros 3,30 eurų vertės; 1 dėžutę saldainių „Milka Singles mix“, 2,46 eurų vertės; 1 šokoladinį batonėlį „Kinder Bueno White“, 0,65 eurų vertės; 1 šokoladą „Milka origin“, l,14 eurų vertės; 1 šokoladą „Milka“ su riešutais, 1,14 eurų vertės; 2 vnt. šokoladų „Karūna“, bendros 1,96 eurų vertės; 1 pakuotę 50 g. pastilių „Tic tac“, 2,35 eurų vertės; 1 pakuotę pastilių „Tic tac mixer cola cherry“, 1,19 eurų vertės; 1 butelį romo „Zacapa“, 69,99 eurų vertės; iš viso pasikėsino pagrobti UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvei „(duomenys neskelbtini) priklausančio 113,82 eurų vertės turto, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi išėjęs iš parduotuvės buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo, šiuose jo veiksmuose yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 4 dalyje.Kauno apylinkės teismas, priimdamas nutartį, padarė išvadą, kad įrodyta, kad D. R. nusikalstamą veiką padarė būdamas nepakaltinamas ir jis neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą už padarytą pavojingą neteisėtą veiką. Jam taikytina ekspertų rekomenduojama priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis stacionarinis gydymas specializuotoje gydymo įstaigoje (VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrinėje ligoninėje) bendrais pagrindais.Apeliaciniame skunde D. R. ir jo atstovė R. R. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartį pakeisti: D. R., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą, BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 4 dalyje, būnant nepakaltinamumo būsenoje, taikyti priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.Skunde nurodė, kad apylinkės teismo nutartis nėra pilnai pagrįsta, todėl turi būti pakeista. Teismas, skirdamas D. R. priverstinį stacionarinį gydymą specializuotojo gydymo įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrinėje ligoninėje bendrais pagrindais, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Mano, jog tuo atveju, jeigu iš tiesų šioje byloje būtų pakankamas pagrindas konstatuoti, jog D. R. padarė nutartyje nurodytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 22 straipsnyje, 178 straipsnio 4 dalyje, tokiu atveju D. R. atžvilgiu taikytina švelnesnė (nei paskyrė teismas) priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, t. y. pirmosios instancijos teismas paskyrė D. R. per griežtą priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę, t. y. priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę, savo sunkumu neatitinkančią D. R. inkriminuoto nusikalstamos veikos pobūdžio, pastarosios veikos sunkumo laipsnio, o taip pat paties D. R. asmenybės.Skunde pažymima, kad iš aktualių baudžiamųjų ir baudžiamojo proceso įstatyminių normų seka, kad sprendžiant tokio pobūdžio bylas yra svarbu nustatyti padarytos veikos pavojingumą ir tą veiką padariusio nepakaltinamo ar ribotai pakaltinamo asmens psichikos sutrikimo pobūdį, laipsnį. Tokio pobūdžio bylose turi būti įrodinėjamos ne tik aplinkybės apie patį baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymą, aplinkybės apie nusikalstamą veiką padariusio asmens psichinę būklę, bet ir tai, koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to, o taip pat aplinkybes apie baudžiamojo įstatymo uždrausta veika padarytos žalos pobūdį ir dydį. Taigi, iš šių procesinių reikalavimų matyti, jog tokiose bylose, sprendžiant taikytino priverstinio gydymo pobūdį, svarbu įvertinti padarytos nusikalstamos veikos sunkumo laipsnį. Visos šios pastarosios aplinkybės neatitinka D. R. paskirto priverstinio gydymo pobūdžio. Teismas neįvertino, jog D. R. padaryta nusikalstama veika pagal BK laikoma ne nusikaltimu, o baudžiamuoju nusižengimu. Be to, pati nusikalstama veika ne tik kad nebuvo baigta, bet ir nesukėlė jokių realių neigiamų pasekmių – nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvei „(duomenys neskelbtini)“, nei jokiems kitiems asmenims. D. R. inkriminuota nusikalstama veika pagal savo pobūdį nebuvo ir smurtinė ar panašiai.Apeliantai išreiškė nuomonę, jog Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2017 m. sausio 24-31 d. akte rekomendacija D. R. atžvilgiu taikyti priverstinį stacionarinį gydymą specializuotoje gydymo įstaigoje, teismui nėra privaloma. Įstatyminė atstovė R. R. pasižada imti priemonių, kad jos sūnus ateityje nepažeistų įstatymų.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicininės priemonės, D. R. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius bei jo atstovė R. R. prašė tenkinti apeliacinį skundą. Prokurorė D. Rutkauskaitė apeliacinį skundą prašė atmesti.Asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicininės priemonės D. R. ir jo atstovės R. R. apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas tik asmeniui, kuriam taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės, jos tinkamos rūšies parinkimo klausimas. Apeliantų teigimu, D. R. gali būti taikoma švelnesnė priverčiamoji medicinos priemonė, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamą apylinkės teismo nutartį patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo apibrėžtų ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Šias nurodytas aplinkybes nustatinėjo ir šiuos klausimus sprendė pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad D. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, t. y. pasikėsino pavogti svetimą nedidelės (113,82 eurų) vertės turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo), todėl sprendė, kad D. R. inkriminuota nusikalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį. Teismas taip pat laikė įrodyta, kad D. R. nusikalstamą veiką padarė būdamas nepakaltinamas. Dėl to BK 98 straipsnio pagrindu D. R. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje.Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas turi būti pateikiamas ekspertams. Iš byloje esančio 2017 m. sausio 24-31 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) psichiatrijos skyriaus ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad D. R. tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek ir ekspertizės atlikimo metu nustatytas psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas. Ekspertų komisija, išanalizavusi D. R. gydymo stacionare ligos istorijos iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Psichiatrijos klinikos (duomenys neskelbtini) sektoriaus duomenis bei atlikę psichiatrinę ekspertizę, padarė išvadą, kad jam reikalinga taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – priverstinį gydymą specializuotoje gydymo įstaigoje ((duomenys neskelbtini) psichiatrinėje ligoninėje) bendrais pagrindais (1 t., b.l.121-126). Nagrinėjant baudžiamąją bylą D. R. teismo posėdyje nedalyvavo, teismo ekspertė V. K. nurodė, kad dėl D. R. diagnozuoto psichikos sutrikimo jis fiziškai galėtų dalyvauti posėdyje, tačiau jis negali duoti parodymų, todėl nerekomenduojama dalyvauti posėdyje. Ekspertė tai pat parodė, jog ambulatoriniai gydymai nedavė efekto, D. R. nesilanko pas psichiatrus, todėl neįmanoma užtikrinti jo nuolatinio gydymosi. D. R., kai yra psichozės epizodai, tampa pavojingas visuomenei (1 t., b. l. 155).Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, tam, kad išsiaiškinti D. R. gydymo būtinumą ir sąlygas, gydymo rėžimą, buvo nuspręsta atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti teismo psichiatrą ekspertą Sigitą Simanauską bei gydytoją psichiatrę J. Š. (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Liudytoja J. Š. parodė, kad D. R. gydo apie 10 metų. Jam buvo nustatytas bipolinis sutrikimas, vėliau – šizoafektinis sutrikimas. Tai yra lėtinė liga, praktiškai nepagydoma, koreguojama tik vaistų pagalba. Šiuo atveju negali pasakyti, kad pacientas paklusnus, nes labai dažni ligos paūmėjimai, ko pasekmėje daromos nusikalstamos veikos. Teismui pateiktuose receptuose, yra jos išrašyti receptai bei jos kolegų, kadangi atostogų metu kiti gydytojai išrašo receptus. D. R. ateina be registracijos, kada jis nori. Šizoafektinis sutrikimas gydomas ambulatoriškai. Šiais laikais į ligoninę hospitalizuojamas labai nedidelis kiekis tokių ligonių, nes vaistų kokybė gera, bet žmogus turi norėti gydytis. Pažįsta D. R. motiną – ji labai rūpinasi sūnumi. Ar reikalingas D. R. priverstinis gydymas – tai ekspertų prerogatyva. Kalbant apie šiuos metus, D. R. lankėsi pas ją vasario 17 d., paskui atėjo kovą, balandį, gegužę, ryškaus sveikatos pasikeitimo nėra, nes pacientas rudeniop išleistas iš ligoninės. Dabar jis kas mėnesį praktiškai lankosi. Ligoninėje gavo gydymą, kur iš neramios ažiotuotos formos pervedė jį į daugiau depresinę būseną, dabar yra ligos fazė, kai jis yra apatiškas, mieguistas. D. R. dabar yra stabilioje, depresinėje būsenoje. Dabartinė jo būsena tokia, nes buvo taikytas stacionarus gydymas, tik dėl to. Taip pat ir vakar buvo atėjęs ir sakė, kad nepadeda vaistai. Ji paklausė, kokio padėjimo nori. Pacientai nori būti hipomaniakinėje būsenoje, t. y. kai nuotaika pakyla, žmogus jaučiasi aktyvesnis, daugiau nuveikia, gyvesnis, socialinis gyvenimas aktyvus. Kai pacientus apima depresinė būsena, jie būna kambariniai. D. R. dabar yra mieguistumo būsenoje, o jis norėtų būti anoje aktyvesnėje būsenoje, taip jam geriau, todėl ir sako, kad nepadeda gydymas. Liga nesibaigs šia faze, nes bus ir kita fazė, tačiau kada jinai bus, neaišku (2 t., b.l.47-49).Teismo ekspertas Sigitas Simanauskas teismo posėdžio metu parodė, kad palaiko savo išvadą – tuo metu nustatė tokią D. R. būseną, kokia nurodyta ekspertizės akte. Jo nuomone, D. R. būsena pablogėjo nuo vasaros pabaigos, rugsėjo 3 d. jis įvykdė nusikalstamą veiką, o rugsėjo 4 d. pateko į psichiatrinę ligoninę. Jo elgesys praktiškai neprognozuojamas, per paskutinius metus jis labai dažnai įvykdo visokius akcesus. Todėl patenka į psichiatrinę ligoninę, ekspertizės jam taip pat yra daug kartų darytos. Pagal turimus įrašus mano, kad D. R. nuoseklaus gydymo nėra ir jis nevartoja vaistų ir pats tai pripažįsta. Jam nustatytas mišrus tipas ir pereina į fazes, ar kokią naudą duos priverstinis (duomenys neskelbtini) gydymas, į tokį klausimą niekas negali atsakyti. Tik tiek, kad bus priežiūra, priverstinis gydymas, priverstinis medikamentų vartojimas. D. R. žino, kas jo laukia, ir dabar lankosi pas gydytoją, tai rodo, kad jis yra adekvatus ir viską vykdo, kas yra nurodoma, o dabar jo nėra matęs. Tuo metu, kai atlikinėjo ekspertizę, matė D. R. pavojingumą visuomenei, nes ir pati motina liepos mėn. kreipėsi, kad jis pavojingas. Nuo tyrimo dienos jau praėjo 6-7 mėnesiai, kategorišką išvadą ekspertas duoda tik tyrimo dienai. Kas pusę metų ligonių būklė peržiūrima pagal įstatymą (2 t., b. l. 49, 50).D. R. atstovė - mama R. R. parodė, kad sūnus jos klauso, reguliariai geria vaistus. Jis savo iniciatyva eina pas gydytoją, ir prašė pakeisti vaistus. Jai atrodo, kad priverstinis gydymas sūnų visai apglušins, jis ir dabar gydosi, nei jis agresyvus, nei jo bijoti reikia. Ekspertizėje yra parašyta, kad mama įsidėjusi grotas, tačiau paaiškino, kad darė remontą namuose ir duris keitė visur, savo sūnaus nebijo. Jeigu būtų tęsiamas toliau ambulatorinis gydymas, savo sūnumi rūpintųsi, kaip ir iki šiol rūpinosi. Po šio įvykio sūnus sakė, kad gailisi, nežino, kaip tai įvyko, jam dabar pagerėjo, jis šiuo metu labai ramus (2 t., b. l. 49, 50). Taigi, sprendžiant apie D. R. sveikatos būklę, visų pirma pažymėtina, jog jam nustatytas psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas, kuris, pasak liudytoja apklaustos gydytojos J. Š., pasireiškia tam tikromis fazėmis: gali būti hipomaniakinė fazė, kai pacientas yra aktyvus, tačiau taip pat galima šiai fazei priešinga - kai asmuo jaučia mieguistumą, depresinę būseną. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas netikėti liudytojos J. Š. bei D. R. motinos teiginiais apie pagerėjusią D. R. sveikatos būklę, t. y., kad šiuo metu jis yra apatiškas, ramus, stabilioje depresinėje būsenoje, neturi pagrindo. Be to, ekspertas S. Simanauskas taip pat išreiškė nuomonę, jog tai, kad D. R. dabar lankosi pas gydytoją, rodo, kad jis yra adekvatus, nes viską vykdo. Be to, vertintina ir tai, kad D. R. pastaruoju metu, t. y. nuo š. m. vasario 17 d. reguliariai, kaip patvirtino liudytoja J. Š., kas mėnesį lankosi pas gydytoją, ryškaus sveikatos pasikeitimo nėra nuo to laiko, kai rudenį buvo išleistas iš ligoninės. Jis gyvena ne vienas, kartu su mama, kuri juo gali ir nori rūpintis. Nusikalstama veika buvo padaryta 2016 m. rugsėjo 3 d., t. y. nuo jos padarymo jau yra praėję daugiau nei metai, ekspertizė D. R. atlikta 2017 m. sausio 24-31 d., t. y. daugiau nei prieš pusę metų, duomenų apie naujų nusikalstamų veikų padarymą nėra, taigi tikėtina, jog per šį laikotarpį nuolat vartojant reikiamus vaistus, D. R. psichikos būklė galėjo pagerėti. Teismo ekspertas S. Simanauskas, atlikęs tyrimą 2017 m. sausio 24-31 d., pažymėjo, jog kategorišką išvadą ekspertas duoda tik tyrimo dienai, o po atliktos ekspertizės praėjo pusė metų. Patvirtinti, kad priverstinis (duomenys neskelbtini) gydymas duos naudą, negalėjo, paaiškindamas, kad į tokį klausimą niekas negali atsakyti. Priverstinis gydymas, pasak eksperto, užtikrintų priežiūrą, priverstinį medikamentų vartojimą, tačiau kolegijos nuomone, D. R. šiai dienai esant stabilioje depresinėje būsenoje, tokią priežiūrą gali užtikrinti ir D. R. mama, kuri sutinka rūpintis sūnumi, juolab, jog liudytoja J. Š. parodė, jog šiais laikais į ligoninę hospitalizuojamas labai nedidelis kiekis tokių ligonių, nes jie paprastai gydomi vaistais. Be to, pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju, D. R. padarė BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 4 dalyje nustatytą veiką – baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei, kuri pagal savo pobūdį nėra itin pavojinga, be to, žala UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo padaryta, nes D. R. sulaikytas apsaugos darbuotojo, todėl, teismo vertinimu, padaryto nusikaltimo pavojingumas nėra toks, jog D. R. būtų skirtas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas stacionarioje specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, aukštesniosios instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė šiuo metu neatitinka D. R. psichikos sutrikimo sunkumo. Dabartinė D. R. sveikatos būklė nekelia grėsmės, jis nėra pavojingas, jo psichinė būklė yra stabili, socialinis pavojingumas neišlikęs. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad priverstinis stacionarinis gydymas specializuotoje gydymo įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis suvaržytų jo teises labiau nei šiuo metu yra būtina. Todėl, įvertinus tai, kas išdėstyta, Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis keistina taikant D. R. švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu,

nutaria:

D. R., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės ir jo įstatyminės atstovės R. R. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartį pakeisti:

D. R. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį stacionarinį gydymą specializuotoje gydymo įstaigoje VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrinėje ligoninėje ((duomenys neskelbtini)) bendrais pagrindais pakeisti į švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.