Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p., 6 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 19 (devyniolikai) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 2 d., prie paskirtosios bausmės visiškai pridėta Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendžiu paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir M. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 19 (devyniolikai) metų 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. S. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. spalio 6 d.

Iš M. S. nukentėjusiajai M. Š. priteista 1177,87 Lt turtinei žalai ir 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš M. S. S. M. įstatyminiam atstovui S. M. priteista 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio 5 d., apie 1 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kambaryje, turėdamas tikslą nužudyti savo sutuoktinę R. S. , tyčia peiliu ir atsuktuvu smogė R. S. mažiausiai 16 kartų į krūtinės, nugaros sritis bei kitas kūno vietas, po to kėde sudavė mažiausiai 3 kartus nukentėjusiajai į galvą, po ko atsuktuvu bei rankomis sudavė nukentėjusiajai mažiausiai 31 kartą į krūtinės, juosmens sritis bei kitas kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajai R. S. 5 kiaurymines durtines pjautines žaizdas krūtinėje su abiejų plaučių ir diafragmos pažeidimais, 11 aklų durtinių pjautinių žaizdų dešiniame skruoste, kairiame žande, nugaroje, odos nubrozdinimus kaklo, abiejų krūtų, krūtinės, juosmens, nugaros kairio žasto srityje, 3 muštines žaizdas ir odos nubrozdinimus kaktoje, poodinę kraujosruvą dešiniame žaste, ko pasėkoje dėl kiauryminių durtinių pjautinių žaizdų nugaroje bei krūtinėje su abiejų plaučių ir diafragmos pažeidimais, įvykus vidiniam ir išoriniam kraujavimui, kraujo ir oro susikaupimu krūtinplėvių ertmėse, ūmia mažakraujyste, nukentėjusioji mirė. Tokiu būdu M. S. itin žiauriai nužudė savo šeimos narį- sutuoktinę R. S. .

M. S. nuomone, įvertinus tai, kad byloje nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta aiškiai per griežta bausmė.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde neneigia nužudęs savo sutuoktinę R. S. , tačiau nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p., 6 p., nurodo, jog sutuoktinę nužudė apakintas pykčio, kurį sukėlė R. S. amoralus elgesys, jos neištikimybė ir prašo jo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str. arba pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos BK 130 str. nustatyta privilegijuota nužudymo sudėtis, kai nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia specifine tiesioginės tyčios forma – afektine tyčia, tai yra kai veika padaroma staiga labai susijaudinus. Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str. tada, kai nukentėjusiajam gyvybės atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Nužudymas laikomas padarytu fiziologinio afekto būsenoje ir kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str. tik nustačius aplinkybių, nurodytų minėtame straipsnyje, visumą: 1) nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis, 2) staiga kilęs kaltininko didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų, 3) kaltininko veiksmai yra greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį. Neteisėtais asmens veiksmais laikomas bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali pasireikšti kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Baudžiamasis įstatymas nenurodo konkretaus laiko, per kurį kaltininkas turi padaryti savo veiksmus, tačiau kaltininko atsakas į neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį turi sekti iš karto po nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena, kai asmuo jaučia didelį susijaudinimą, tęsiasi labai trumpą laiką.

Šioje baudžiamojoje byloje vienintelis įrodymas, sprendžiant apie nuteistojo M. S. tyčios nužudyti savo sutuoktinę R. S. susiformavimo momentą, yra paties nuteistojo parodymai. Nuteistasis M.S. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad nusikalstamus jo veiksmus išprovokavo nukentėjusiosios amoralus elgesys, jos nuolatinė neištikimybė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, M.S. parodė, kad įvykio dieną grįžęs į namus, jis rado savo sutuoktinę R. S. besimylinčią su kitu vyru. Jis tuo metu žmonai nieko nesakė, nuėjo į virtuvę, o tas vyras išėjo. R. S. jam teisinosi, atsiprašinėjo už neištikimybę ir jie susitaikė, bet vakare lovoje jie vėl kalbėjosi apie R. S. neištikimybę, ji pasakė, kad išeina gyventi su kitu vyru. Naktį, po dvyliktos valandos, išvestas iš kantrybės, jis nuėjo į virtuvę, atsinešė peilį ir dūrė gulinčiai lovoje R. S. į nugarą ir krūtinę, po to dūrė sutuoktinei atsuktuvu, trenkė tris kartus kėde. Nuteistojo teigimu, tai buvo ne pirmas kartas, kai jo sutuoktinė R. S. buvo jam neištikima. Asmenų, mačiusių M. S. ir R. S. konflikto pradžią ar patį įvykį, byloje nenustatyta, todėl nuteistojo M.S. parodymai apie tai, kad jo pyktį sukėlė sutuoktinės neištikimybė, bylos duomenimis nėra paneigti. Veikos kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str. būtina nustatyti, kad M. S. veiksmai sekė iš karto po nukentėjusiosios elgesio, galėjusio sukelti didelį nuteistojo susijaudinimą. Kaip matyti iš nuteistojo M. S. parodymų, jo veiksmai, t. y. smūgių peiliu, atsuktuvu, kėde nukentėjusiajai R. S. sudavimas, sekė ne iš karto po nukentėjusiosios veiksmų, o praėjus tam tikram laiko tarpui. Kaip nurodė pats nuteistasis M.S., pamatęs savo sutuoktinę besimylinčią su kitu vyru, jis nieko nesakė, nuėjo į virtuvę, po to su R. S. susitaikė, vėl su R. S. dėl jos neištikimybės jie susipyko tik vakare, atsigulę į lovą, tada, R. S. nusigręžus į sieną ir bandant užmigti, jis nuėjo į virtuvę, pasiėmė peilį ir sugrįžęs dūrė peiliu nukentėjusiajai į nugarą ir krūtinę. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis M. S. peiliu, atsuktuvu, kėde smūgiavo nukentėjusiajai ne dėl staigaus didelio susijaudinimo būsenos, kurią galėjo sukelti anksčiau atlikti nukentėjusiosios R. S. veiksmai, o iš pykčio. Tuo metu, kai M. S. smogė daugybę kartų peiliu, atsuktuvu, kėde R. S. , ji neatliko jokių priešingų teisei ar itin įžeidžiančių M. S. veiksmų, kurie nuteistajam galėjo sukelti itin didelį susijaudinimą, nukentėjusioji gulėjo nusigręžusi į sieną ir bandė užmigti. Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad smurtą prieš savo sutuoktinę nuteistasis M.S. vartojo ne dėl staigaus didelio susijaudinimo būsenos, kurią galėjo sukelti nukentėjusiosios atlikti veiksmai, bet iš pykčio. M. S. , peiliu ir atsuktuvu suduodamas daugybę smūgių R. S. į krūtinę, nugarą, kėde smūgiuodamas nukentėjusiajai į galvą, suprato, kad jis savo veika kėsinasi į savo sutuoktinės gyvybę, numatė, kad gali atimti jai gyvybę ir tokių padarinių norėjo, t. y. M. S. nužudė R. S. veikdamas tiesiogine tyčia.

Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde ginčija ir nužudymą kvalifikuojančio požymio, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p., buvimą jo veikoje, nurodo, kad jo sutuoktinė mirė staiga ir be didelių kančių. Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p., kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šioje byloje surinktais įrodymais – paties nuteistojo M. S. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad M. S. smūgius savo sutuoktinei sudavė rankomis, peiliu, atsuktuvu, kėde, peiliu ir atsuktuvu R. S. buvo smogta mažiausiai 16 kartų į krūtinės, nugaros sritis bei kitas kūno vietas, po to kėde suduota mažiausiai 3 kartus į galvą, po ko atsuktuvu bei rankomis suduota nukentėjusiajai mažiausiai 31 kartą į krūtinės, juosmens sritis bei kitas kūno vietas, tuo padarytos nukentėjusiajai R. S. 5 kiauryminės durtinės pjautines žaizdos krūtinėje su abiejų plaučių ir diafragmos pažeidimais, 11 aklų durtinių pjautinių žaizdų dešiniame skruoste, kairiame žande, nugaroje, odos nubrozdinimai kaklo, abiejų krūtų, krūtinės, juosmens, nugaros kairio žasto srityje, 3 muštinės žaizdos ir odos nubrozdinimai kaktoje, poodinė kraujosruva dešiniame žaste. Nuteistojo M. S. nukentėjusiajai R. S. padarytų sužalojimų pobūdis, sužalojimų padarymo mechanizmas, kiekis, žalojimui panaudotų įrankių specifiškumas - peiliu, atsuktuvu, kėde suduodant dešimtis smūgių, leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji prieš mirtį jautė dideles kančias, o M. S. tai suvokė ir to siekė, t. y. M. S. gyvybę savo sutuoktinei R. S. atėmė itin žiauriai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nuteistojo M. S. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p., 6 p.

Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepagrįstai jo atžvilgiu pritaikė Lietuvos Respublikos BK 27 str. nuostatas bei pripažino jį pavojingu recidyvistu.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Nusikalstama veika, už kurios padarymą M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, M. S. nužudė savo sutuoktinę veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia, nustatyti du nužudymą kvalifikuojantys požymiai (Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p. ir 6 p.). Byloje nustatyta M. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nuteistasis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, M. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš bylos duomenų matyti, kad M. S. Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 104 str., 131 str. 2 d. padarymą. Neišnykus teistumui už tyčinių nusikaltimų padarymų, M. S. vėl nusikalto ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., 284 str. 1 d. Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. nuostatas, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, toks asmuo yra recidyvistas. Šios aplinkybės rodo, kad nusikalstamą veiką, už kurios padarymą M. S. nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, M. S. padarė būdamas recidyvistu. Lietuvos Respublikos BK 27 str. 2 d. įtvirtinta teismo diskrecinė teisė pripažinti asmenį pavojingu recidyvistu. Minėtame straipsnyje nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo: 1) turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą. Lietuvos Respublikos BK 27 str. 3 d. nurodyta, jog sprendžiant klausimą dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, atsižvelgiama į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes. Kaip minėta, M. S. yra teistas du kartus, pirmą kartą M. S. buvo nuteistas už analogiškos nusikalstamos veikos – savo sugyventinės nužudymą – padarymą, antrą kartą jis buvo nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą bei kito asmens nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šios aplinkybės, taip pat M. S. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis rodo, jog iš ankstesnių teistumų M. S. nepadarė jokių išvadų, nuteistajam paskirtos bausmės reikiamo poveikio nedaro. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą bei siekdamas prevencinių tikslų, teisėtai ir pagrįstai M. S. pripažino pavojingu recidyvistu bei paskyrė jam bausmę, didesnę nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis. Nors pirmosios instancijos teismas, esant M. S. atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, paskyrė M. S. bausmę, žymiai viršijančią sankcijos medianą, tačiau bausmės skyrimas nėra formalus aritmetinis veiksmas, pridedant ar atimant tam tikrą skaičių nuo sankcijos vidurkio, bausmės paskyrimas yra viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, kurioje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai ir objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą nuosprendį. Bausmės dydis sankcijos ribose priklauso ne vien nuo kaltininko atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimo, skiriant bausmę, būtina įvertinti byloje nustatytų aplinkybių visetą. Kaip jau minėta, M. S. padarė labai sunkų nusikaltimą - itin žiauriai nužudė savo sutuoktinę, M. S. praeityje buvo teistas du kartus, pirmą kartą – už analogiško nusikaltimo padarymą, t. y. už tai, kad nužudė savo sugyventinę, skundžiamu nuosprendžiu M. S. pripažintas pavojingu recidyvistu, šioje byloje nustatytos dvi nužudymą kvalifikuojančios aplinkybės (Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p. ir 6 p.). Bylos aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad M. S. yra itin pavojingas visuomenei asmuo, linkęs daryti labai sunkius nusikaltimus, todėl, tik paskyrus ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę M. S. , galima pasiekti Lietuvos Respublikos BK 41 str. nurodytus bausmės tikslus, apsaugoti visuomenės ir valstybės interesus nuo labai pavojingų M. S. veikų. Įvertinus M. S. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę itin neigiamai charakterizuojančius požymius, nelaikytina, kad M. S. paskirtoji bausmė yra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.