- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-16
- Bylos Nr.
- 1A-224-719/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-76-1-00590-2014-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas, Sigitas Bagdonavičius, Donatas Jatužis
- Nukentėjusysis
- J. K.
- Nuteistasis
- G. Š., D. Š., ir D
- Advokatai
- Dovilė Baniulė, Raimundas Kurklietis
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Artūro Ridiko (pirmininkaujantysis), Sigito Bagdonavičiaus ir Donato Jatužio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. Š. ir G. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-05-05 nuosprendžio, kuriuo:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 str. 1 d. – laisvės atėmimu 9 mėnesiams
- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir D. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 8 p., atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
G. Š. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams, jos vykdymą, vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., atidedant 1 metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Taip pat šiuo nuosprendžiu priteista: iš D. Š. – 433,79 Eur (duomenys neskelbtini); iš D. Š., D. D. ir G. Š. solidariai – J. K. 28,96 Eur turtinei ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, P. D. – 130,32 Eur turtinei ir 100 Eur neturtinei žalai atlyginti; bei iš D. Š., D. D. ir G. Š. – po 4,74 Eur proceso išlaidų valstybei.
Be to, skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir D. D., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. Š. ir G. Š. nuteisti už tai, kad jie 2014 m. rugsėjo 21 d., apie 19.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) parduotuvės, veikdami bendrininkų grupėje kartu su D. D., tyčia pažeidė viešąją tvarką, t. y. įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusiuosius J. K. ir P. D. – D. Š. suduodamas kumščiu J. K. vieną smūgį į dešinę veido pusę, šiuo savo veiksmu sukeldamas J. K. fizinį skausmą, po ko dešine ranka apglėbdamas nukentėjusiojo kaklą ir sprandą bei smaugdamas J. K., o nusikaltimo bendrininkai D. D. ir G. Š., pastumdami J. K., ir šiais visų trijų bendrininkų bendrais veiksmais, parvertę nukentėjusįjį nugara ant žemės, savo kūnų svoriu užgriuvę ant pastarojo bei, laikydami jį prispaustą, padarė J. K. odos nubrozdinimą dešinio riešo srityje, kairėje blauzdoje – sužalojimus, nežymiai sutrikdžiusius nukentėjusiojo J. K. sveikatą, tęsdamas nusikalstamus veiksmus D. Š. toliau smaugė nukentėjusįjį, šiuo veiksmu sukėlė J. K. fizinį skausmą, po ko liudytojui L. G. bandant nutraukti nusikalstamus veiksmus ir iš nugaros pusės traukiant G. Š. už drabužių nuo nukentėjusiojo J. K., o nusikaltimo bendrininkui D. D. abiejų rankų kumščiais sudavus ne mažiau keturių smūgių J. K. į galvą, tuo padarant J. K. poodinę kraujosruvą kairio skruosto srityje, kraujosruvą viršutinėje lūpoje – sužalojimus, nežymiai sutrikdžiusius nukentėjusiojo J. K. sveikatą, bei D. D. sudavus kumščiu vieną smūgį į krūtinę nukentėjusiajam P. D., tuo sukeliant fizinį skausmą P. D., bandančiam nutraukti nusikalstamus veiksmus ir traukiančiam D. D. už drabužių nuo nukentėjusiojo J. K., D. Š. toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, atbėgusiam J. K. ginti nukentėjusiajam P. D. atsitraukus prie skelbimų lentos, sudavė pastarajam kumščiu vieną smūgį į kairę veido pusę, o nukentėjusiajam besiginant, abejomis rankomis sugriebė P. D. už rankų ties pečiais, tuo padarė poodines kraujosruvas kairio priešausio srityje, dešiniame žaste – sužalojimus, nežymiai sutrikdžiusius nukentėjusiojo P. D. sveikatą, grumtynių metu ištepė nukentėjusiojo bliuzoną „NIKE“, sudaužė nukentėjusiojo akinius, po ko, nusikaltimo bendrininkui G. Š. pagrasinus užmušti nukentėjusį P. D. ir kairės rankos kumščiu sudavus pastarajam vieną smūgį į dešinį skruostą, tuo sukėlus P. D. fizinį skausmą, o kitam nusikaltimo bendrininkui D. D. bėgant link nukentėjusiojo J. K. bei rankose laikomais akmenimis užsimojus juos mesti į pastarąjį, D. Š., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, pasiėmęs peilį ir jį laikydamas kairėje rankoje, bėgo link nukentėjusiojo P. D. – vydamasis jį, t. y. grasino peiliu, tačiau D. Š. ir D. D. nusikalstamus veiksmus nutraukė nukentėjusysis J. K., panaudojęs savigynai turėtą ašarinių dujų balionėlį „Pfeffer KO FOG“ ir ašarinėmis dujomis papurškęs D. Š. bei D. D. į veidą, tokiu būdu D. Š. bendrais su nusikaltimo bendrininkais D. D. ir G. Š. veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Be to, D. Š. nuteistas ir už tai, kad jis 2014 m. rugsėjo 21 d., apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini), būdamas Panevėžio apskrities VPK patrulių kuopos mobilaus būrio vyriausiųjų patrulių – T. R. ir D. P. sulaikytas kaip įtariamas padaręs nusikalstamą veiką – viešosios tvarkos pažeidimą, bei patalpintas į tarnybinio automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gale esančią vietą, skirtą sulaikytiems asmenims transportuoti, tyčia suduodamas vieną smūgį koja į uždarytas automobilio galines dureles ir taip jas įlenkdamas, sugadino svetimą – Panevėžio apskrities VPK priklausantį turtą 433,79 eurų vertės.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. Š. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-05-05 nuosprendį dalyje dėl jam paskirtos bausmės ir skirti jam švelnesnę bausmę – baudą arba viešuosius darbus. Mano, kad jam yra paskirta per griežta bausmė, nes bausmės paskyrimo tikslų galima pasiekti ir švelnesnėmis bausmėmis. Pažymi, kad jo padarytos nusikalstamos veikos yra priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų, jų padarymo metu teistumas buvo išnykęs, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra vedęs, augina mažametę dukrą ir yra vienintelis šeimos išlaikytojas, nes jo žmona E. Š. yra šiuo metu bedarbė. Be to, jo bylos teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai dėl nusikalstamų veikų padarymo yra nuoširdūs ir išsamūs, nes jis dėl girtumo neatsiminė pačios įvykio situacijos todėl duodamas parodymus išreiškė tik savo nuomonę, kaip galėjo būti. Mano, kad jo duoti parodymai turėtų būti laikomi kaip prisipažinimas padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas bei pripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Nuteistasis G. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-05-05 nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo ir priimti naują jį išteisinantį nuosprendį bei bylą jo atžvilgiu nutraukti, nesant jo veikoje nusikaltimo požymių. Mano, kad nuosprendis dalyje dėl jo nuteisimo yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. nepagrįstai dėl įstatymo numatančio baudžiamąją atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą netinkamo pritaikymo ir netinkamo byloje surinktų įrodymų įvertinimo. Teigia, kad jo kaltė dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo yra neįrodyta ir neatitinka byloje surinktiems įrodymams, byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, joms akivaizdžiai prieštarauja, todėl darytina išvada, kad išvada yra paremta tik prielaidomis, todėl negali nekelti abejonių dėl šio nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Mano, kad yra pažeista ir nekaltumo prezumpcija, nes apkaltinamasis nuosprendis yra paremtas tik suinteresuoto asmens bylos baigtimi nukentėjusiojo P. D. parodymais, kurie nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti objektyvūs ir nešališki duomenys (įrodymai), todėl nukentėjusiojo parodymai kelia pagrįstas abejones dėl jų pagrįstumo ir turi būti vertinami kaltinamojo naudai. Apeliantas vardina įrodymus ir pateikia savo vertinimą. Teigia, kad be bylos baigtimi suinteresuoto nukentėjusiojo P. D. niekas kitas nenurodė, jog jis būtų atlikęs kokius nors fizinės prievartos veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu, o kitų duomenų, patvirtinančių jam inkriminuojamos veikos padarymą byloje, nėra.
Pažymi, kad liudytojas L. G. parodė, kad G. Š. jokios fizinės prievartos veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu neatliko, o tik būdamas neblaivus daug negražiai kalbėjo. Apelianto teigimu, jei jis būtų iš tikrųjų susitaręs su kitais kaltinamaisiais ar tai juos palaikęs, tai tikrai būtų naudojęs fizinę prievartą nukentėjusiųjų atžvilgiu. Liudytojos R. Z. parodymai akivaizdžiai patvirtina aplinkybę, jog nukentėjusysis P. D. į konfliktą įsivėlė be jokio pagrindo, nes jo atžvilgiu jokie veiksmai nebuvo atliekami, iš anksto turėdamas tikslą santykius aiškintis kumščiais, pats išprovokavo tolimesnį konfliktą (muštynes) ir jokiu būdu nesiekė kaltinamųjų ir nukentėjusiojo J. K. skirti, o priešingai, viską išsiaiškinti kumščių pagalba vietoje, todėl jam šioje byloje jam tapus nukentėjusiuoju, jo parodymai turi būti vertinami kaip suinteresuoto asmens bylos baigtimi (kritiškai), nes yra akivaizdus siekis visą kaltę permesti be kitų asmenų ir jam. Apelianto manymu, jo veiksmai – prispaudimas konflikte dalyvaujančių asmenų, negražus kalbėjimas (necenzūrinių žodžių viešas reiškimas) kitų asmenų atžvilgiu galimai galėtų būti vertinama kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal ATPK 174 str.
Teismo posėdyje nuteistasis G. Š. ir jo gynėjas prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, nuteistojo D. Š. gynėjas prašė tenkinti jo ginamojo skundą, o prokuroras ir nukentėjusysis prašė nuteistųjų skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Kaip matyti iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio, nuteistasis G. Š. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 284 str. 1 d., ginčija savo kaltę bei įrodymų vertinimą, o nuteistasis D. Š. nesutinka su jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, neturi pagrindo juos tenkinti.
Dėl nuteistojo G. Š. apeliacinio skundo
Nuteistojo G. Š. apeliaciniame skunde ginčijamas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu nustatytos jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybės, teigiama, jog jo kaltė dėl BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos neįrodyta. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą pagal apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl G. Š. kaltės, kurios, priešingai apelianto G. Š. subjektyviam manymui, yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, o ne prielaidomis. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad tokia teismo išvada yra teisinga, todėl G. Š., nuteistam pagal BK 284 str. 1 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, ir jį išteisinti iš pastarojo nusikaltimo nėra jokio pagrindo.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2014-09-21, apie 19.00 val., prie parduotuvės G. Š. kartu su D. Š. ir D. D. vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius J. K. ir P. D.. Apylinkės teismas, pripažindamas G. Š. kaltu dėl kaltinime nurodytų jam inkriminuotų veiksmų pagal BK 284 str. 1 d., rėmėsi šiais įrodymais: nukentėjusiųjų J. K. ir P. D., liudytojų L. G., G. O. parodymais, specialistų išvadomis, įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo protokolų ir kitais duomenimis. Apylinkės teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, jog G. Š. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą yra įrodyta. Teisėjų kolegija visiškai pritaria tokiam apylinkės teismo įrodymų vertinimui bei išvadai. Ta aplinkybė, kad nuteistojo G. Š., jo gynėjo subjektyviai pateikiami faktai įvertinti kitaip, nei jie mano esant teisinga, nereiškia, kad šis vertinimas neatitinka tai reglamentuojančių BPK 20 str. 5 d. nuostatų.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją).
Apylinkės teismas skundžiamame sprendime detaliai ir išsamiai pasisakė dėl esminių apeliaciniame skunde keliamų klausimų. Jokių naujų, skundžiamame teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir nuteistojo G. Š. kaltei apeliaciniame skunde nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje. Todėl, pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems motyvams, teisėjų kolegija daro išvadą, kad reikšmingos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido teismui tinkamai išspręsti nuteistojo G. Š. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 str. 1 d. klausimą. Tokiu būdu išteisinti G. Š. iš BK 284 str. 1 d. nėra jokio pagrindo.
Kaip nepagrįsti atmestini ir nuteistojo G. Š. teiginiai apie, jo manymu, paties nukentėjusiojo P. D. netinkamus elgesio motyvus bei veiksmus, santykius aiškinantis kumščiais. Bylos duomenys patvirtina, kad P. D. pirminiai veiksmai buvo skirti padėti nukentėjusiajam J. K. ir sustabdyti prieš pastarąjį nukreiptus pradėtus neteisėtus kitų asmenų, tame tarpe ir G. Š., veiksmus. Byloje esančių duomenų ir teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių vertinimas nepalieka abejonių dėl G. Š. kaip bendrininko veikimo kaltinimo apimtyje. Nors G. Š. darant nusikalstamą veiką buvo mažiau aktyvus nei jo bendrininkai, tačiau jis savo veiksmais taip pat įgyvendino dalį jam su bendrininkais inkriminuoto nusikaltimo objektyviųjų požymių. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaltinime aprašyta veikos sudėtis dėl bendrininkų atliktų veiksmų pobūdžio ir sukeltų padarinių yra nusikalstamai pavojinga ir užtraukia baudžiamąją, o ne apelianto nurodomą administracinę atsakomybę.
Skunde kritikuojant teismo atliktą įrodymų vertinimą bei reiškiant nesutikimą su G. Š. nuteisimu, teigiama apie nekaltumo prezumpcijos pažeidimą bei kitus baudžiamojo proceso pažeidimus, tačiau šie teiginiai nepagrįsti. Priešingai skundo nepagrįstiems, deklaratyviems teiginiams, nuosprendžio išvados dėl G. Š. viešosios tvarkos pažeidimo padarytos remiantis ne spėjimais, bet įvertinus įrodymus, atskleidus jų turinį. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, pateikti motyvai, kuriais remiantis teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Nusikaltimo aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, atspindi veikos sudėties elementus ir visa tai, kas reikšminga juridiniam kvalifikavimui. Taigi teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo G. Š. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jam bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į bausmės paskirtį bei bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.
Dėl nuteistojo D. Š. apeliacinio skundo
Apeliantas D. Š. skundu nesutinka su jam skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirta bausme, mano, kad ji yra per griežta, prašo skirti jam švelnesnę bausmę – baudą arba viešuosius darbus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas nuteistajam D. Š. bausmes už atskirus nusikaltimus ir subendrintą paskyrė teisingai, todėl tenkinti jo skundą nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas D. Š. bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo tikslą bei stadiją (padaryti du tyčiniai nesunkūs, baigti nusikaltimai), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimų padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jų padarymui) bei ją lengvinančių aplinkybių nebuvimą, tinkamai įvertino D. Š. asmenybę (inkriminuotus nusikaltimus padarė būdamas neteistas, administracine tvarka nebaustas, vedęs, dirba, charakterizuojamas patenkinamai). Pažymėtina, kad nors D. Š. nusikaltimų padarymo metu teistumo neturėjo, tačiau anksčiau ne kartą buvo teistas už tyčines nusikalstamas veikas, už kurias jam buvo paskirta švelnesnė bausmės rūšis – laisvės apribojimas, jam taip pat buvo taikytas švelnesnis įstatymas – bausmės vykdymo atidėjimas. Šios aplinkybės jį charakterizuoja neigiamai ir leidžia teigti apie jo polinkį nusikalstamai elgtis. Todėl apylinkės teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas bei bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, D. Š. už atskirus nusikaltimus paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių terminus nustatė mažesnius nei sankcijose numatyti šios bausmės vidurkiai. Be to, jam buvo pritaikytas palankesnis dalinio sudėjimo bendrinimo būdas, o galutinės bausmės vykdymas atidėtas BK 75 str. pagrindu. Tokias už atskirus nusikaltimus paskirtas ir subendrintą bausmes pripažinti aiškiai per griežtomis ir dėl to neteisingomis, nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistojo dėstomi motyvai nėra nauji, jie pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertinti, į jo skunde nurodomas aplinkybes atsižvelgta skiriant bausmes ir nustatant jų dydžius. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių D. Š. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta. Tokių aplinkybių nėra ir byloje. Nuteistojo D. Š. minimos aplinkybės dėl jo šeimyninės ir finansinės padėties teismui buvo žinomos ir tinkamai įvertintos skiriant bausmę. Antrą kartą vertinti tas pačias aplinkybes ir jų pagrindu švelninti bausmę nėra pagrindo.
Kaip nepagrįstas atmestinas D. Š. prašymas jo prisipažinimą pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažįstama tik tuomet, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų pripažįsta esmines bylos aplinkybes bei nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo – laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Iš bylos matyti, kad D. Š. parodymai proceso metu kito, be to, jis pripažino bei reiškė gailestį tik dėl dalies nuosprendžiu nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių. Apylinkės teismas tai pagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes toks nuteistojo prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką yra sąlygotas objektyvių aplinkybių, o gailėjimasis tėra deklaratyvus pareiškimas siekiant palankesnio sprendimo savo atžvilgiu. Taigi konstatuotina, kad apeliantui D. Š. švelninti bausmę nėra jokio pagrindo.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad sprendžiant nuteistųjų D. Š. ir G. Š. baudžiamosios atsakomybės klausimus, įrodymų vertinimo ar apeliantams įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistųjų D. Š. ir G. Š. apeliacinius skundus atmesti.